AKTUALIJOS
07.23. HERBAS IŠ ANTANO SMETONOS KABINETO
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Lietuvai vis drąsiau prabylant apie savo teisę į nepriklausomybę, svarbų vaidmenį vaidino spauda. „Minties“ leidykloje taip pat būta itin pozityviai nusiteikusių asmenų, kurie drąsiai ir ryžtingai rengė spaudai leidinius, žadinusius tautos dvasią, plėtusius kultūrinį akiratį, skatinusius priešintis okupantų ideologijai. Pirmiausia, žinoma, paminėtinas Romualdas Ozolas, su kuriuo buvau pažįstamas nuo žurnalo „Meno saviveikla“ laikų, kai bendromis jėgomis steigėme „Kultūros barus“. Abu buvome Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojai, tad nemaža sveikatos kainavo kariaujant, kad „politrūkišką“ knygą pakeistų išliekamąją vertę turintys veikalai. Gilią vagą leidžiant filosofijos palikimą išvarė labai darbštus ir sąžiningas naujas redakcijos vedėjas mano kraštietis Antanas Rybelis. Mano kuruojamai Teisės literatūros redakcijai vadovavo itin darbštus Vytautas Sinkevičius, vienas iš Konstitucijos kūrėjų, šiandien žinomas profesorius. Labai stiprus buvo dailininkų kolektyvas. Vien Rimanto Dichavičiaus albumas „Žiedai tarp žiedų“ ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir plačiai Europoje sukėlė tikrą furorą. Būtų galima minėti daugybę to meto leidyklos šviesuolių. Bet tai tik mažutis įžanginis žodis. O norėjau papasakoti, kaip Lietuvoje pirmą kartą buvo išleistas Herbas, kuris tuo metu dar neturėjo Valstybės ženklo statuso.
Antano Žmuidzinavičiaus stilizuotas Vytis.Dabar įteisinto kaip valstybės simbolio Herbo Vytis yra sukurtas dailininko Arvydo Každailio
Dėl Himno ir Vėliavos jau nebuvo abejonių. Apie jų patvirtinimą (tai įvyko dar okupuotoje Lietuvoje) yra plačiai ir išsamiai rašyta. Taigi norintys gali lengvai rasti išsamios medžiagos. Herbas kažkodėl ne taip lengvai skynėsi kelią. Suprantama, Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir atėjus bolševikams, dar buvo pripažįstama kaip Respublikos Himnas. Taigi lyg ir nebūtų „kriminalo“ jį sugrąžinti. Tiesą sakant, patvirtinta, jog ir M.Gorbačiovui patikęs V.Kudirkos tekstas. Vėliava, net ir Tautinė, taip pat ne itin kristų į akį pakabinta Maskvoje. Susilietų viename fone. O štai Vytis , ypač partinei nomenklatūrai, kėlė baimę. Kaip pažiūrės Maskva? Juk šį tautos ženklą gerbė ne tik viduramžiais. Su juo laisvėje gyveno Smetonos laikų Lietuva, juo didžiavosi ir sėmėsi iš jo stiprybės partizanai, disidentai… Ar neapkaltins baisiu nacionalizmu ir visokiom kitom nuodėmėm? Tada partijos viršūnėse dar nebuvo tikima, kad Lietuva bus laisva.
A. Žmuidzinavičius savo namuose,1954m. Wikipedija nuotr.
Laimei, jau buvo laikas, kai ne tik žinojau, bet ir mokėjau „prastumti“ be jokių derinimų ir leidimų reikalingą knygą, plakatą, atviruką. Karti patirtis parodė, jog ne visais gali pasitikėti. O prašyti dailininkų nenorėjau, nes skandalo atveju juos tiesiog „nuskalpuotų“. Būtų ne tik neapdairu, bet ir nepadoru „pakišti“ menininkus, į kuriuos ir taip žvairai žiūrėjo nereikalingos akys. Pasikviečiau „tet a tet“ pokalbiui labai puikią leidyklos darbuotoją Mildą Šeškuvienę, kuri yra išvariusi gilią vagą fotografijos dirvonuose. Paprašiau, kad ji, niekam nežinant, gautų spaudai tinkamą Vytį. Ji suprato iš pusės žodžio. Gana greitai, gal po savaitės ar net greičiau, ji atnešė skaidrę su Vyčiu. „Tai Antano Žmuidzinavičiaus pieštas Herbas, kurį jis padovanojo Smetonai. Herbas kabėjo Smetonos kabinete“,- paaiškino. Iš laimės nebežinojau kaip jai dėkoti. Paprašiau niekam nerodyti, paruošti spaudai. Pasirašysiu aš. Tada atiduoti gamybai tiesiog į Kauną. Kiti pasirašantys – techniniai darbuotojai Herbo net nematė. Tik lydraštį gamybai.
Seni ryšiai su spaustuve taip pat pravertė. Herbą atspausdino greit, kokybiškai, didžiuliu tiražu. Įdomu, kad niekas nepastebėjo nei „slaptos operacijos“, niekas nesidomėjo „su kuo derinta“, kas davė leidimą … Pats stebėjausi, kad viskas praėjo kaip per sviestą.
Maskvoje netrukus vyko eilinė tarptautinė knygų mugė – paroda. Lietuvos stendą puošė ne tik Trispalvė, bet ir istorinis mūsų Vytis. Daugelis ėjo tiesiog pasižiūrėti lietuviškų ženklų. O kai Baltarusijos leidyklos atstovui padovanojau Vytį, jis tiesiog nesulaikė ašarų. Stende lankėsi ir aukšti Kremliaus šulai. A.Jakovlevas, H.Alijevas … Gėrėm kavą, gurkšnojom konjaką. Bet jokių priekaištų nesulaukėm. Kalbėjomės kaip lygūs su lygiais. Įdomus nutikimas buvo kavinėje šalia parodų pavilijono.Sėdėjom su vienu mūsų leidyklos redakcijos vedėju. Staiga nuo gretimo staliuko pašoka egzotiška moteris ir pribėgusi pabučiuoja man į žandą.
Persimetėme keletu malonių žodžių. Seniai buvome nesimatę. Ją stebino ir žavėjo Lietuvos drąsa. Ji tiesiog norėjo man padėkoti. O mano kolega nustėręs paklausė: „Kas ta graži moteris ?“ „Baltarusijos ambasadoriaus Amerikoje žmona“, - atsakiau.
Įdomūs buvo laikai. Ir prasmingi. O mūsų išleistą Herbą su inicialais A.Ž. kamputyje ir dabar matau ne vienoje įstaigoje, mokykloje. Kai patvirtino naują Herbo etaloną labai laimingi jį išspausdinome milžinišku tiražu. Bet tada jau nereikėjo slapstytis. Su E.Rimša kalbėjomės ne apie politiką, o tik apie būtiną meninę ir techninę priežiūrą spausdinant. Gero ir nuoširdaus dėmesio niekam netrūko. Bet svarbiausia – nebebuvo nei baimės, nei abejonių. Mes juk leidome savo Valstybės, pripažintą, visiems mums šventą Vytį.
Atgal
.jpg)
