AKTUALIJOS
12.10. Prisiminimai apie olimpinę ateitį
Dr. Artūras Poviliūnas,
buvęs Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas
Keliems mėnesiams likus iki žiemos olimpinių žaidynių Pekine (Kinijos Liaudies Respublika) į politinę daugelio šalių darbotvarkę iškilo Žaidynių boikoto klausimas. Akcentuojami žmogaus teisių pažeidimų, Kinijos LR vykdomo plataus masto susidorojimo su Sindziango rajone gyvenančiomis etninėmis mažumomis (nigūrų), Tibeto nepriklausomybės ir kiti klausimai.
Prisimenu, kad prieš 2008 metų vasaros olimpines žaidynes Pekine panašaus pobūdžio boikoto siūlymai buvo keliami dar aštriau. Juos svarstėme kontinentų bei pasaulio olimpinio sąjūdžio organizacijose. Buvo įvairiausių nuomonių. Tarp jų ir visiško tiek diplomatinio (aukščiausių šalių pareigūnų, politikų), tiek sportininkų boikoto. Vis dėlto tada buvo nuspręsta – sportininkai žaidynėse turi dalyvauti!
Tiek kontinentinės, tiek pasaulio olimpinio sąjūdžio (Pasaulio nacionalinių olimpinių komitetų asociacija) organizacijų pagrindinis siūlymas Tarptautiniam olimpiniam komitetui buvo – ypač atidžiai vertinti miestų kandidatų, renkant olimpinių žaidynių sostinę galimybes, riziką, tvarumą ir palikimą.
Dauguma valstybių vadovų tada suskubo pareikšti, jog jie Žaidynėse nedalyvaus.
Nežiūrint skambių pareiškimų, 2008-ųjų Pekino olimpines žaidynes aplankė daugiausia šalių vadovų per visą olimpinių žaidynių istoriją. Tik Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus tvirtai laikėsi savo pozicijos ir į žaidynes nevyko.
Čia norėčiau pabrėžti keletą dalykų.
Renkant 2022 m. žiemos olimpinių žaidynių sostinę Tarptautinis olimpinis komitetas „užmiršo“ prieš 2008-ųjų olimpines žaidynes jam teiktas rekomendacijas, o greičiau vadovavosi pragmatiška nuostata – Kinijos LR sportas labai aukštame lygyje, ten yra šiuolaikinės sporto bazės, kvalifikuoti sporto specialistai. Pekinas puikiai atliko žaidynių šeimininko pareigas 2008 metais, tad greičiausiai tai padarys ir 2022-aisiais.
Straipsnio autorius A. Poviliūnas ir olimpinė čempionė Rūta Meilutytė. A.Poviliūno archyvo nuotr.
Taigi, pragmatiškoji pozicija nugalėjo vertybinę. Taip bent kalba politikai. Kaip bus su šalių vadovų vizitais – matysime.
Apskritai kai kurie Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimai stebina. Vienas iš jų – olimpinio devizo „Citius, Altius, Fortius“ (greičiau, aukščiau, tvirčiau) papildymas žodžiu „Communis“ (liet. – drauge, kartu). TOK prezidento Thomo Bacho teigimu, šis žodis atspindi tą vienybę, kuri žmonijai būtina „Covid-19“ pandemijos metu. Tad po 127 metų olimpinis šūkis skambės – „Citius, Altius, Fortius–Communis“.
Priminsiu, jog panašios vienybės žmonijai reikėjo ir 1918–1923 metais, kovojant su Ispaniškojo gripo pandemija, ir 1957–1958 (Azijos gripas), 1968–1970 (Honkongo gripas), 2009–2010 (kiaulių gripas) pandemijomis, tačiau pakeitimų olimpiniame šūkyje nebuvo...
Kai aiškinama olimpinio šūkio esmė, visų pirma įvardijama, jog jis taikomas ne vien tik sportininkams, jis tinka ir žmonėms kasdieniame gyvenime.
Greičiau – būk greitesnis, pranašesnis sporto varžybose;
Aukščiau – būk aukštesnės moralės;
Tvirčiau – būk stipresnis, tvirtesnis kovoje su gyvenimo sunkumais, negerovėmis.
Jei olimpinį šūkį keistume pagal juntamą kokio tai reiškinio įtaką visame pasaulyje, tai šiandien vienas jų – LGBT judėjimas. Jo rėmimas tapo madingas ypač tarp jaunimo. Nenustebčiau, jog po kurio laiko kas nors pasiūlys olimpinį šūkį papildyti žodžiais – „su meile“.
Tad pagal tokias tendencijas olimpinis šūkis turėtų skambėti maždaug taip: „Citius, Altius, Fortius–Communiś, cum amore“ (greičiu, aukščiau, tvirčiau–drauge, su meile).
Ką gali žinoti?
Nustebino ir dar vienas Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) žingsnis. Tai, kad sprendimas keisti olimpinių žaidynių programą perduodamas TOK vykdomajam komitetui (?!) Penkiolika žmonių spręs vienos ar kitos sporto šakos įtraukimą (ar išbraukimą) į olimpinių žaidynių programą. Turint omeny, kad kai kurios naujos sporto šakos į žaidynių programą buvo „stumiamos“ lobistų – Vykdomąjį komitetą „palenkti“ bus žymiai lengviau. Tad apie demokratiją reikėtų pagalvoti.
Mums ypač aktualus šiuolaikinės penkiakovės sporto šakos likimas. Jau žinoma, jog daugiau nei šimtmetį neatsiejama penkiakovės dalimi buvusią jojimo rungtį pakeis kita. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse (2024 m.) žirgai dar bus, o 2028 metais Los Andželo žaidynėse – jau ne. Galvoju, jog Los Andžele bus paskutinis šiuolaikinės penkiakovės sporto šakos pasirodymas olimpinėse žaidynėse. Apie jos išbraukimą iš olimpinių žaidynių programos buvo kalbama jau anksčiau, tačiau daug lėmė tai, jog tarptautinės federacijos viceprezidentas Chuanas Antonijus Samaranchas (jaunesnysis) buvo ir TOK viceprezidentas. Šiandien to nėra, tad ir įtaka kita. Žodžiu – „kaip danguje – taip ir žemėje“.
Kita vertus matysime, ar įsitvirtins pastaraisiais metais į olimpinių žaidynių programą įtrauktos naujos sporto šakos (softbolas, banglenčių sportas, karate, riedlenčių sportas ir laipiojimo sportas. Paryžiuje debiutuos breikas). Man jos kelia didelių abejonių. Bet olimpinės žaidynės - jaunimo žaidynės.
Savo laiku TOK prezidentas Ch.A.Samaranchas neleisdavo net pagalvoti apie žodžių junginio „olimpinės žaidynės“ vartojimą kitose, net ir labai reikšmingose pasaulinėse žaidynėse, tokiose kaip jaunimo. Vis dėlto po Ch.A.Samarancho išrinktas Jacques‘as Rogge‘as nusprendė, kad ir pasaulinės jaunimo žaidynės būtų pavadintos olimpinėmis. Tad šiandien jaunimo olimpinių žaidynių 14–18 metų amžiaus čempionai save jau gali vadinti olimpiniais čempionais ir nebeturi deramos motyvacijos siekti tikro olimpinio čempiono vardo...
Beje, jau Tokijo olimpinėse žaidynėse, įvedus naujas sporto šakas, olimpiniais čempionais ir medalininkais tapo labai jauni sportininkai, nes dalyvių amžių apsprendžia tarptautines sporto šakų federacijos.
Tai tik keletas mano prisiminimų apie „olimpinę ateitį“, kurią mačiau prieš dvidešimt metų ir dabar.
Atgal
.jpg)
(1).png)
