VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

AKTUALIJOS

12.29. „Neliečiamieji“ arba meilė už pinigus

Vidmantas Martikonis

Mūsų Lietuvoje netrūksta skandalų ir mažesnių skandaliukų. Jau tapo įprastu vaizdu, kada koks politikas ar valdininkas aiškinasi „moralios“ žinisaklaidos eteryje, kaip iš „kancelerinių lėšų“ nupirko rinkėjams gėlių puokštę ar valdišku automobiliu iš darbo grįždamas užsuko paimti savo vaikų iš darželio. Dažniausiai, tai vienadienė pikantika, kuri kartais atrodo skirta tam, kad nukreipti žmonių dėmesį nuo kur kas svarbesnių dalykų.

Teisėsaugos institucijos taip pat aktyviai veikia inicijuodamos vis naujus tyrimus, kurių pradžią visada uoliai  nušviečia žiniasklaida, tiesa, ne visada pasidomėdama, kaip tie tyrimai baigėsi. Valdžia laiko aukštai pakėlusi skaidrumo kartelę. Galėtų atrodyti, kad valstybė valosi ir nori gyventi šiuolaikiškiau. Deja, tai tik iliuzija ir moralios politikos imitacija.

Jau daug metų egzistuoja teritorija į kurią draudžiama įeiti. Savotiškas draustinis, kur kojos nekelia net patys principingiausi tarnybų agentai. Ten galioja dvigubi standartai, apie kuriuos politikai diplomatiškai tyli, o sisteminė žiniasklaida priversta tai slėpti. Ten už mokesčių mokėtojų pinigus yra perkama meilė valdžiai. Ten yra formuojama visuomenės nuomonė pačiais įvairiausiais klausimais. Ten įvyksta slapti žiniasklaidos ir valdžios sandoriai, kurių visuomenė taip ir nesužino.

Kalba eina apie valstybės institucijų ir joms pavaldžių įstaigų vykdomus Viešinimo ir informavimo paslaugų pirkimus. Viešųjų pirkimų tarnybos skaičiavimais, per pastaruosius 10 metų, valdiškos organizacijos tam reikalui išleido arti 300 milijonų eurų. Šiems pirkimams išleidžiamų pinigų liūto dalis patenka į žiniasklaidos priemonių sąskaitas.

Visiškai neseniai nuskambėjęs Sveikatos apsaugos ministerijos, nepažymėtas, „Kitokių pasikalbėjimų“ televizinės laidos, apie skiepų naudą, pirkimas už 10 tūkstančių eurų yra tik aisbergo viršūnės viršūnėlė apie tai kas vyksta viešojo sektoriaus ir žiniasklaidos santykiuose.

Informacija po devyniais užraktais

Šiuolaikinių technologijų laikais praktiškai visose srityse yra galimybė sužinoti, kaip yra išleidžiami valstybės biudžeto pinigai. Atviras priėjimas prie duomenų leidžia leidžia piliečiams kontroliuoti, kaip valdžia panaudoja jų sumokėtus mokesčius. Tačiau, sužinoti, kiek pinigų iš valdžios užsakymų gauna konkreti žiniasklaidos priemonė yra beveik neįmanoma misija. Ši informacija yra slepiama nuo visuomenės, prisidengiant komercinės paslapties dalykais. Paradoksalu, pati žiniasklaida visada reikalauja atvirumo iš kitų, tačiau pati nuo šio atvirumo slapstosi ir panaudodama savo įtaką politikams, dar ir blokuoja iniciatyvas, kurios priverstų ją neslapukauti. Šiandien yra lengviau surinkti informaciją apie NASA naujausias technologijas, negu sužinoti, kiek pinigų iš valstybės užsakymų gauna viena ar kita komercinė televizija.

Jau daug metų egzistuoja mechanizmas, kuris padeda užtikrinti šėšėlį šioje srityje. Problema yra tai, kad valstybės institucijos tik nedidelę dalį paslaugų perka tiesiogiai iš žiniasklaidos priemonių, o likusius pinigų srautus nukreipia sudarydamos sutartis su viešųjų ryšių ir žiniasklaidos planavimo agentūromis, o sutartyse aiškiai nurodomos pirkimų apimtys žiniasklaidoje, tačiau kiek iš tiesų agentūros moka komercinėms žiniasklaidos priemonėms ir su kuriomis iš jų dirba, informacija yra neprieinama, nes tai traktuojama, kaip dviejų privačių subjektų konfidenciali komercinė informacija.

Juolab, kad ir pateikiami žiniasklaidos įkainiai radikaliai skiriasi. Pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų tarnybos ( VPT) duomenimis, 2019 m. sudarytoje TV3 televizijos sutartyje  su Lietuvos automobilių kelių direkcija sekundė eterio geriausiu laiku įkainuota 20 eurų be PVM. Tuo tarpu, 2018 metais Lošimų priežiūros tarnybai ta pati sekundė toje pačioje televizijoje kainavo tik – 1,3 euro be PVM.

„Savos“ taisyklės

Kaip pastebi VPT atstovai, perkant viešųjų ryšių ir informavimo paslaugas, griežtas Viešųjų pirkimų įstatymas čia ne visada galioja. Dažniausiai valstybinės institucijos konkursinius pasiūlymus vertina ne tik pagal kainą, bet ir pagal kūrybiškumą. Tokiu būdu, kaina sudaro tik trečdalį galutinio balo. Kur vertinamas kūrybiškumas, atsiranda daug erdvės manipuliacijoms ir protekcijoms. Iš esmės, pasirenkama ne pagal pasiūlytą kainą, o kas labiau reikalingas ar patinka.

Pasitaiko atveju, kada konkurso sąlygos yra suformuojamos labai specifiškai ir skiriamos konkrečiai žiniasklaidos priemonei. Iš to pačio VPT tyrimo matyti, kad viename 2019 Vyriausybės paskelbtame konkurse buvo nustatyta, kad: „straipsniai apie reformų naudą turi būti skelbiami tokiame naujienų portale, kuriame vidutinis vartotojų skaičius kovo mėn. buvo didesnis nei 1,3 mln., o skaitytojų praleistas laikas, skaitant naujienas – ne mažesnis nei 20 procentų.“

Viešais „Gemius Audience“ duomenimis, tokias sąlygas atitinka vienintelis portalas – „Delfi“. Ir nieko. Įsivaizduokite, jeigu automobilių pirkimo konkurse, Vyriausybės kanceliarija įrašytų, kad automobilių ženkle turi būti pavaizduoti žiedai, tai tokius pirkėjus, juodakaukiai vyrai su antrankiais išvestų. O čia ramu.

Kita problema, kurią įvardina viešųjų pirkimų prievaizdai yra tai, kad labai didelė dalis pirkimų yra suskaldoma, tokiu būdu išvengiant griežtesnių konkurso sąlygų. VPT duomenimis, daugiau nei 80 procentų visų sudarytų sutarčių skaičiaus ir apie 40 procentų sudarytų sutarčių vertės – sutartys, įvykdžius mažos vertės pirkimus.

„Transperancy international“ atliktas tyrimas, apklausiant VR agentūrų vadovus, atskleidė, kad žiniasklaidos plotų pirkimas – įsisenėjusi ir brangiai valstybei kainuojanti praktika, Lietuvoje būdinga tik valdžios sektoriui. Privatus verslas tiek daug pinigų viešinimo akcijoms neišleidžia, nors pasiekia geresnius rezultatus. Toks vertinimas, galimai pagrįstas ir kita pagal nutylėjimą susiklosčiusia praktika, kad dalis žiniasklaidos už gautus valdžios užsakymus, atsilygina politikams paslėpta jų reklama prieš rinkimus.

Žiniasklaidos vadovai įtakingi žmonės. Į jų nuomonę politikai linkę įsiklausyti, nes kitu atveju, gali būti viešai nulinčiuoti. Dar 2015metais tuometinė Vyriausybė paskelbė, kad bus kuriama vieša informacijos rengėjų ir skleidėjų informacinė sistema. Jau vėliau, 2017 metais, buvo galutinai apsispręsta ir pritarta Kultūros ministerijos inicijuotoms Visuomenės informavimo įstatymo pataisoms, pagal kurias numatyta viešinti duomenis apie žiniasklaidos įmonių savininkus bei jų veiklą, įskaitant ir iš politinės reklamos bei iš biudžetinių įmonių gaunamas pajamas. Tuo metu, „Verslo žinios“ parašė, kad žiniasklaidos atstovai ir konkurencijos specialistai tam pasipriešino, teigdami, kad taip neva, bus pažeidžiama konkurencija ir atskleidžiami komerciškai jautrūs duomenis.

Pagal Kultūros ministerijos parengtą projektą, informacinė sistema būtų formuojama Juridinių asmenų registre. Pilnai veikiančią ir visiems prieinamą sistemą planuota sukurti iki 2019 metų pabaigos, pavadinant ją VIRSIS.

Dabar į duris jau beldžiasi 2022. Ką turime?

Registrų centro internetinėje svetainėje patalpintas skelbimas, kas VIRSIS vis dar tebėra įgyvendinama, šio projekto vertė – 419 931 eurų. Žodžiu, laukite.

LR Kultūros ministerijos puslapyje yra patalpinta Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų duomenų bazė. Joje iš viso padaryta 1021 įrašas. Tačiau informacinėje sistemoje nurodyta tik: leidėjas, įmonės kodas, akcininkai, turto dalis, balsų dalis, kas valdo, turtiniai santykiai, leidiniai. Paspaudus ant leidinių nuorodų, tiesiog yra nukreipiama į internetinę žiniasklaidos svetainę ar į patį informacinį portalą. Jokių finansinių ataskaitų, ar ypač duomenų, kiek viena ar kita žiniasklaidos priemonė gavo pinigų iš valdžios institucijų, nėra pateikiama.

Jau septynis metus kuriama informacinė sistema vis nepasileidžia. Tik galima nuspėti tokios „nesėkmės“ priežastis.

Ledai pajudėjo, bet ledo sluoksnis dar storas

Yra šiokių tokių prošvaisčių šioje ledo karalystėje. Pernai pirmą kartą Viešųjų pirkimų tarnyba ( VPT ) atvirai paskelbė išsamų tyrimą apie Viešinimo ir informavimo paslaugų pirkimą valstybinėse institucijose ir valstybės kontroliuojamose įmonėse nuo 2010 iki 2020 metų.

VPT suskaičiavo, kad viešinimo ir informavimo paslaugoms 2015 – 2019 kasmet išleidžiama apie 35,3 mln eurų. Kasmet pirkimus vykdo vidutiniškai – 469 pirkimų vykdytojų.

Labai aiški išvada, kuri tik patvirtina, kad valdžia viešinimo resursą naudoja savo politiniams tikslams yra ta, kad daugiausiai pinigų yra išleidžiama rinkiminiais metais. Pavyzdžiui, 2016 metais, kada vyko LR Seimo rinkimai, buvo išleista – 44,8 mln eurų. 2019m., kada vyko savivaldybių, Prezidento ir Europos parlamento rinkimai, buvo išleista – 39 mln eurų.

Per 2015 – 2020 m. sudaryta viešinimo ir informavimo sutarčių už 185,3mln eurų. Centrinės valdžios institucijos ir joms pavaldžios įstaigos išleido daugiausiai – 139,9 mln eurų. Ūkinės įmonės – 25,4 mln eurų, savivaldybės – 20 mln eurų.

VPT paskelbė ir daugiausiai išleidusių valstybinių organizacijų dvidešimtuką. Per 2015 – 2020 m. laikotarpį šios srities lyderiai yra Lietuvos automobilių kelių direkcija – 11,61 mln eurų, antri – LR Žemės ūkio ministerija – 10,96, treti – VŠĮ „Versli Lietuva“ – 8,17 mln eurų. Dvidešimtuke taip pat galima rasti LR Aplinkos ministeriją, Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie ŽŪM, Vyriausybės kanceliariją, LR Ekonomikos ir Inovacijų ministeriją, LR Finansų ministeriją, VMI.

Iš savivaldybių pirmauja didieji miestai. Kaunas lyderis – 3 mlneurų, Vilnius ir Klaipėda po 1,2mln eurų. Įdomu tai, kad ketvirtą vietą užima „Go Vilnius“ – 1,2. Komunikacijai išleidžia antrą tiek, kiek ir pati Vilniaus savivaldybė.

Iš ūkinių įmonių lyderiai yra susisiekimo sektoriaus įmonės. VĮ Lietuvos oro uostai – 4,95, AB „Lietuvos geležinkeliai“ – 4,27, AB „Lietuvos paštas“ – 3,74 milijono eurų. Įdomu tai, kad pavyzdžiui energetikos įmonės savo išlaidas išskaido per kelias įmones. UAB „Ignitis grupė“ viešinimui ir informavimui išleido – 2,39mln eurų, o UAB „Ignitis“ – dar 1,2 mln eurų. Tai reiškia, kad šias išlaidas galima sumuoti.

Visgi, net kruopštus VPT specialistų tyrimas nepajėgia atskleisti realios situacijos ir išsiaiškinti tiksliai, kiek konkrečios žiniasklaidos priemonės gauna pinigų iš valstybinių užsakymų. Nes tik dalis pirkimų yra vykdoma tiesiogiai, perkant iš žiniasklaidos reklaminį plotą.

Pagal tiesiogiai sudarytas sutartis aiškėja, kad užsakymų lyderiai 2015 – 2020 metais yra UAB „All Media Lithuania“, kitaip dar žinomi, kaip TV3 kanalų grupė. Jie sudarė sutarčių už 4,6 mln eurų. Antroje vietoje – UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ – 3,2 mln. Trečioje – VŠĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija ( 3mln ). Ketvirta vieta UAB „Delfi“ – 2,1 mln eurų. Penkti – UAB BNS – taip pat 2,1 mln eurų. Šeštoje – UAB „Lietuvos ryto“ televizija – 1,9 mln eurų. Septintoje – UAB „15min“ portalas – 1,6 mln eurų. Aštuntoje – UAB „ Lietuvos rytas“ – 1,4. Devintoje vietoje UAB „Diena Media News” – 1,1mln eurų. Dešimtuką užbaigia UAB „Santarvės laikraštis“ – 1,1mln eurų.

Didžiausi valdiškų įstaigų viešinimo konkursų laimėtojai yra viešųjų ryšių ir media planavimo agentūros, kurios vėliau dalį sumų perskirsto žiniasklaidos priemonėms.

Didžiausia sėkmė valdiškuose konkursuose lydi UAB „ VIP Viešosios informacijos  partneriai“ agentūrą. Dabar jos pavadinimas yra UAB „ Berta And“. Bendra užsakymų vertė per visą laikotarpį siekia – 10,8 mln eurų.  UAB „Idea prima“ irgi sekasi. Laimėjo konkursų už 8,16mln eurų. 2015 – 2020gerai pradėjo sektis ir UAB „ Fabula ir partneriai“ – 6,02 mln eurų.

VPT tyrime nustatytos solidžios valstybinių užsakymų apimtys tik patvirtina, kiek strategiškai svarbi yra ši sritis ir valdžioje esančioms partijoms ir pačiai žiniasklaidai. Tai yra puiki galimybė, beveik nekontroliuojant, naudotis administraciniais resursais, siekiant politinių tiklsų.

Už pinigus gali nusipirkti įtaką ir meilę. Bet negali nusipirkti ištikimybės ir pagarbos. Todėl, ta meilė iš išskaičiavimo, dažniausiai būna trumpa ir tęsiasi, tik nuo vienų rinkimų iki kitų. O po to, istorija kartojasi, į valdžios sostą užlipa kiti, kurie ir vėl nori tos žiniasklaidos meilės nusipirkti...

Politika yra nuodėmingas pasaulis, bet kaip tada su žiniasklaidos žodžio laisve ir deklaruojamais aukštais moralumo standartais? Juk šis nešvarus tango šokamas dviese...

Atgal