AKTUALIJOS
01.20. Čia gyva kovotojo dvasia
Kęstutis Trečiakauskas
Pokario metais dabartinis Žirmūnų mikrorajonas buvo gana nuošali, nuo miesto centro nelengvai pasiekiama vieta. Šilo tiltas buvo susprogdintas per karą, tiltas prie šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios atsirado jau gerokai išaugus Žirmūnams. Taigi Žaliasis tiltas buvo vienintelis, jungęs šią Vilniaus dalį su senamiesčiu. Ta aplinkybė buvo patogi okupantams. Tuskulėnų dvare jie užkasinėjo savo aukas, tikėdamiesi paslėpti baisius savo nusikaltimus. Tačiau šiandien visas pasaulis žino apie Tuskulėnų koplyčią-kolumbariumą, apie kruvinus okupantų nusikaltimus.
Kovų už laisvę istorija taip susiklostė, kad visai netoli nuo Tuskulėnų, dabartinėje Minties gatvėje stovėjo medinė vila, kurioje veikė partizanų štabas. Čia ne tik lankydavosi, bet ir gyveno legendinis kovotojas Juozas Lukša - Daumantas. Minint iškilaus laisvės kovų dalyvio šimtmetį, Tuskulėnų, Apkasų ir Minties Gatvių sankirtoje esančiam skverui suteiktas Juozo Lukšos - Daumanto vardas. Įrengtas skydas su informacija lietuvių ir anglų kalbomis bei Brailio raštu. Jau paskelbtas ir konkursas atminimo akcentui skvero kalvelėje pastatyti.
Vilniuje atvertas Juozo Lukšos-Daumanto atminimui skirtas skveras. Vilnius.lt nuotr.
Atveriant skverą jautrų žodį tarė Vilniaus vicemeras Tomas Gulbinas. Skvero atidarymo ceremonijoje kalbėjęs žinomas istorikas, Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pastebėjo: „Okupantai nužudė Juozą Lukšą, bet tik nuo mūsų pačių priklausys ar sugebėsime apsaugoti jo garbingą atminimą". Matyt likimo buvo lemta, kad pagal paties Juozo Lukšos - Daumanto prisiminimus Vilniaus savivaldybės specialistams, geoinformacinėje sistemoje sutapdinus 1938 metų miesto planą ir 1944 metų vasarą darytą aeronuotrauką, pavyko nustatyti vietą, kur stovėjo partizano aprašytas namas. Tai būta šalia, kur dabar stovi Minties g. Nr.6 penkiaaukštis. Labai prasmingai vicemeras Tomas Gulbinas pažymėjo, kad ši vieta įgavo visai kitą reikšmę, į ją norisi pažiūrėti važiuojant pro šalį ... "Laisvės kovų geografija įgijo naują tašką Vilniuje".
Būtų nedovanotina netarti keletą žodžių apie Minties gatvės istoriją. Kai joje iškilo namas Nr. 6, pati gatvė buvo dar tuščia. Nebuvo Šilo tilto, o Žirmūnų gatvės pradžioje, kur dabar didelis prekybos centras, stovėjo kaimiški namai. Ir apskritai aplink buvo pilna medinukų, žmonės laikė vištas, vandenį sėmė iš šulinių, kūreno malkomis. Tas 6
namas - kooperatinis. Jo statybą organizavo istorikas Vilniaus universiteto docentas Vytautas Leščius. Jau pradėjus statybą, Vilniaus DŽDT (merų tada nebuvo) sumanė namą perduoti iškeliamiems iš griaunamų namų. "Jūs palauksit. Kada nors pastatys kitą namą". Kai ši
Vilniaus valdžios naujiena pasiekė kruvinu darbu sutaupytus pinigus sumokėjusių žmonių ausis, kilo nenusakomas triukšmas. Ponai gauna butus veltui, o vargšai žmonės turi kamšyti ponų daromas skyles. Ypač grėsmingai kalbėjo jaunas buto statytojas Šveikauskas. Nepabijojo pasakyti tiesos ir apie liaudies tranus. Visi iki vieno pasipriešino namo atėmimui. Vilniaus klerkai užsirūstino, grasino atimti statybos kraną, apskritai užvilkinti statybą ... Bet pabijojo liaudies rūstybės. 1966 metų pavasarį "Mediko" kooperatyvo žmonės įsikėlė į savo butus.
Kita nemalonė Minties gatvės gyventojus ištiko, kai jų gatvę okupantų pakalikai pavadino Maršalo Krylovo gatve. Tuoj pat ant pirmo aukšto balkono didelėmis raidėmis vaikai užrašė: "Buvo ir bus Minties". Įdomu, kad tas užrašas taip ir liko neuždažytas iki tol, kol sugrįžo senasis gatvės vardas. Čia reikėtų paminėti iškilaus žurnalisto Antano Šimkūno vaidmenį. Jis asmeniškai rinko parašus dėl gatvės pavadinimo grąžinimo.
O apskritai, šiame name visada buvo gyva kovotojų dvasia. Čia gyveno garbinga paskutinio nepriklausomos Lietuvos Prezidento pareigas ėjusio A. Merkio giminių šeima, iki mirties čia kūrė poetas Jonas Šiožinys, dailininkas ir aktorius Sigitas Liepinis. Iš daugelio medikų išsiskyrė uolus lietuvininkas, Homero vertėjo Jeronimo Ralio giminaitis gydytojas V. Ralys... Čia gyveno sinoptikas V. Gasiūnas, R. Vabalo filme "Skrydis per Atlantą" atlikęs epizodinį užsienio žurnalisto vaidmenį. Visai čia pat, tik už siauros gatvelės stovinčiame name Nr.24, gyveno tremtinys poetas Jonas Graičiūnas. Jau reikšmingu tapusiame name Nr. 6, jis lankėsi šimtus kartų. Čia turėjo itin artimų draugų, čia gyveno jo gydytoja. Būtų galima minėti daugybę pavardžių. Visus tuos žmones jungė meilė Lietuvai. Jų širdyse visada buvo gyva kovotojų dvasia. Gal ją skatino ir ugdė ir čia sklandanti nemari jaunystės kovų didvyrio Juozo Lukšos - Daumanto siela. Iš tiesų, tą stebuklingai išlikusį Vilniaus kampelį dar reikės deramai pažymėti, rasti tinkamą akcentą įamžinti čia gyvenusio ir veikusio Rezistento atminimą.
Atgal
.jpg)
