AKTUALIJOS
2022.10.21. Nebelieka pasaulio politikoje racionalaus balso
Vidmantas Martikonis
Tiesiog, kaip žmogus, noriu pasidalinti savo būsena ir mintimis, jokių konkrečių patarimų ar receptų, kaip sustabdyti šią žmonijos nelaimę, deja neturiu.
Kalbu apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje, kuris įgauna vis daugiau pasaulinio karo požymių (Ukrainoje kovojama su JAV, JK, ES valstybių, Turkijos, Irano, Rusijos ginklais) ir darosi vis labiau nenuspėjamas.
Pasaulis gyvena milžiniškoje įtampoje, ryte nežinodamas, koks jo laukia vakaras. Vakare užmigdamas, visiškai nenutuokia, koks pasitiks rytas.
Tokioje netikrumo ir nežinios atmosferoje labai neramu ir todėl, kad nebelieka pasaulio politikoje racionalaus balso, kuris stabdytų šį karą, stabdytų žmonių žūtis ir kančias, bet kokiomis priemonėmis stengtųsi išsaugoti žmoniją, stovinčią ant bedugnės krašto. Nebelieka tų, kurie siektų paliaubų, kurie supranta, kad pati blogiausia taika yra nepalyginamai geriau už gerą karą. Kurie supranta, kad žmonėms didžiausia vertybė yra jų gyvenimas ir saugumas, net jeigu reikėtų laikinai paaukoti dalį laisvės.
O jeigu tokių žmonių ir atsiranda, kaip E. Muskas, kuris pateikia netobulą, bet vis gi taikos planą, kaip sustabdyti karą Ukrainoje, kaip išspręsti Kinijos – Taivano konfliktą. Tačiau jie yra nustumiami į šoną, o jų planai sumenkinami, išniekinami ir išmetami į šiukšlių dėžę. Neapleidžia jausmas, kad pasaulio galios centrams nereikia taikos, nors ir kokios pražūtingos pasekmės būtų. Bet ar tikrai taip yra? Ar tai beturi ką nors bendro su milijardais žemėje gyvenančių žmonių, kurie tiesiog nori gyventi, o ne kariauti?
Užtat vis garsiau ir garsiau skamba pseudopatriotų balsai, kad mes nieko nebijome, esame drąsūs, kad mes pulsime ir sunaikinsime priešą. O aš bijau, realiai bijau. Tai nereiškia, kad panikuoju ar keliu isteriją, bet bijau. Nes manau, kad baimė yra žmogiškas jausmas ir visiškai nereikia jo slėpti. Nieko nebijo tik kvailiai ir psichopatai. Žmonės yra protingi, todėl jiems nereikia apsimestinės propagandos, kad mūsų ginklai ir kariuomenė yra patys stipriausi, nes atominis ginklas visus sulygins. Lygiai taip pat, nereikia skambiai visiems trimituoti, kad reikalui esant Lietuva pasiruošusi mobilizacijai. Ar tikrai pasiruošusi? Nesu tuo tikras, kada tai palies kiekvieną šeimą.
Būti savimi, nepamesti proto ir realiai vertinti situaciją yra geriausia, ką šiandien galime daryti.
Tokiais šūkavimais apie karą dažniausiai užsiima bailiai, kurie galvoja, kad už jų nugaros yra tigras, kuris reikalui esant apgins. Taip darė ir animacinio filmo apie Mauglį personažas - Tigro Šerchano padlaižūnas šakalas.
Vis gi per daug ant kortos pastatyta, kad tokie šakalai imtų viršų. Tiksliau, pastatyta viskas – žmonijos ateitis. Niekam šioje Žemėje nėra suteikta teisė ją sunaikinti.
Visiškai palaikau ekonomines sankcijas Rusijos režimui, jo politinę ir diplomatinę blokadą (manau, galėtų būti visiška izoliacija), tačiau labai tikiuosi ir adekvataus supratimo, kad tolimesnis niekaip nesibaigiantis karinis konfliktas veda į atominį karą, kuris neturi laimingos pabaigos.
Konfrontacija iš abiejų pusių auga ne dienomis, o valandomis. Net nežinau, ar ją dar galima sustabdyti? Nežinau, ar iš kariaujančių pusių yra supratimas, kad šis karas dėl daugelio priežasčių negali baigtis vienos pusės sutriuškinimu? O kas tada? Tada lieka du keliai: atominės žiemos arba diplomatijos pavasario.
Kas paims viršų? Protas ar emocijos? Kol kas einame emocijų keliu, todėl ir bijau...
Atgal
.jpg)
