AKTUALIJOS
2023.06.29. Apginsime laisvą žodį ir kalbą – apginsime valstybę
Lidija Veličkaitė
Korespondentė
Savaitraštis „Šiandien“ 2023 m. birželio 16 d. Lietuvos Respublikos (LR) Seimo Konstitucijos salėje organizavo Lietuvos visuomenės veikėjų konferenciją – diskusiją „Apginsime laisvą žodį ir kalbą – apginsime valstybę.“ Pradėdamas konferenciją savaitraščio „Šiandien“ vyr. redaktorius Gintautas Kniukšta nuoširdžiai dėkojo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubui ir jo prezidentei Birutei Valionytei, visiems laikraščio bičiuliams, už šią garbingoje salėje surengtą konferenciją. Taip pat dėkojo pranešėjams ir visiems atvykusiems į šią konferenciją.
Sveikinimo žodį taręs Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Rudys, apgailestavo, kad iš susirinkusiųjų salėje vos keletas jaunesnių žmonių ir tai yra labai didelė problema, nes konferencija labai reikšminga ir svarbi. Pagrindinė tezė ta, kad tautos išlikimui pagal konferencijos tematiką yra du labai svarbūs dalykai: Pirma – XIX a. lietuvių tauta konsoliduota kalbos pagrindu, todėl bet koks valstybinės kalbos pažeidimas yra faktiškai tautos naikinimo proceso dalis. Antra – tautos išlikimui šiuolaikinėmis sąlygomis labai svarbu žodžio ir išraiškos laisvė. Signataras pastebi, kad šiuolaikinis politinis elitas eina nelabai geru keliu, jų dabartinė politika yra vienintelė galima o visi kita: tautos, valstybės visuomenės raidos variantai yra kategoriškai atmestini. Tad konferencijoje bus galimybė aptarti ir kalbos išlikimo, ir tautos išlikimo galimybes, turėti įvairius visuomeninės raidos kelius ir perspektyvas. Nes jei nebus pasiūlymų įvairovės kaip elgtis, kaip išlikti, kaip toliau gyventi, vadinasi mes pasmerkti mūsų tautos išnykimui.
Pasveikinti konferencijos atvyko Lietuvos kantri muzikos pradininkas, dainų autorius ir dainininkas, Sąjūdžio už Lietuvos miškus steigėjas Vytautas Babravičius-Simas, padainavęs gražių posmų apie lietuvišką žodį.
Iš kairės – publicistas Valdas Vasiliauskas, filosofas Krescencijus Stoškus, tapytojas Saulius Kruopis, žurnalistas, kalbininkas Audrys Antanaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas Vytautas Budnikas, savaitraščio ŠIANDIEN vyr. redaktorius Gintautas Kniukšta. siandien.info nuotr.
Tik nuo mūsų visų priklauso, kaip gyvensime ateityje. lrp.lt nuotr.
Vyr. redaktorius G. Kniukšta, tikėjo, kad konferencijoje išsakytos mintys bus įdomios ne tik savo turiniu, išvadomis, bet ir priimta rezoliucija. Jis, kaimo vaikas, augo prie Minijos upės, prie miško ir jo gyvenimas susipynė ir su žeme, ir su žurnalistika, ir su politika. Jis teigė: „Kiekvienas šioje žemėje turime savo misiją, kurią privalome atlikti.“ Apie visuomenės būtinumą ginti tiesą G. Kniukšta sakė: „Sunku kalbėti apie tai, nes mes kartais nežinome į ką atsiremti, kur ieškoti tiesos ir tas sakymas visuomenei tiesą kartais pakimba ore, žmogus nesupranta, kur iš tikrųjų ta tikroji tiesa.“ Pagal vyr. redaktorių mes galime gyventi visuomenėje, kuri gerbia kiekvieną žmogų ir kiekvieną jo prigimtinę teisę. Tik gaila, kad dabartiniu metu toleruojamas ir skatinamas pelno siekimas bet kokia kaina, paminant pamatines dorovines ir dvasines vertybes, valdžios atitrūkimą nuo visuomenės ir teisingumo trūkumą.
G. Kniukšta pabrėžia, kad tik nuo mūsų visų priklauso, kaip gyvensime ateityje, ar pavyks išsaugoti kertines žmonijos vertybes: teisingumą, tikėjimą, šeimą ir tautinę valstybę. Tik mes atsakingi už tai, ar ir toliau bujos egoizmas, patyčios, ignoravimas ir individualizmas. Tik nuo mūsų priklauso, ar sugebėsime šiuos mūsų visuomenės bruožus pakeisti pasitikėjimu, bendryste ir dvasingumu. Ar didės atsakomybė, ar stiprės teisių ir pareigų vienovė bei gyvenimo prasmės pojūtis.
„Paskutinis laikraštis – paskutiniam lietuviui“ – žurnalisto, redaktoriaus, leidėjo, teatro kritiko Valdo Vasiliausko pranešimas. Ar tikrai sulauksime dienos, kai išeis paskutinis lietuviškas laikraštis? Nesinori tuo tikėti, bet žurnalistas pastebi, kad vis mažėja skaitančių laikraščius žmonių. Laikraštis „Aušra“ nušvito 1883 metų kovą Ragainėje, vėliau persikėlė į Tilžę. Tai buvo tikras lietuviško žodžio šviesulys. „Naujų laikų istorija tautos likimą supynė į vieną giją su lietuvišku žodžiu ir spauda. Neatsitiktinai tautinio atgimimo žadintojai, nacionalinio išsivadavimo vedliai, ar būsimieji atkurtos valstybės vadovai pirmiausia buvo redaktoriai: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Kazys Girnius, Mykolas Sleževičius ir kiti,“ – teigė redaktorius. Ir pridūrė, kad lietuviškos spaudos draudimo gadynės knygnešiai, pridėjus scenos mėgėjų lietuviškų vakarų masinį sąjūdį, patvirtina mintį, kad prieš politiką visada eina kultūra. Tą patvirtino technokratas ir verslininkas, trijų universitetų – matematikos ir kelių statybos inžinieriaus diplomų savininkas Petras Vileišis – poliglotas, mokėjęs ne tik lenkų, rusų, vokiečių, anglų, bet ir graikų bei lotynų kalbas. Atšaukus lietuviškos spaudos draudimą, greta savo metalo apdirbimo gamyklos, P. Vileišis pastatė tuo metu pačią moderniausią spaustuvę. Į Vilnių sukvietė ir savo lėšomis suvežė visus žymiausius krašto šviesuolius: Povilą Višinskį, Žemaitę, Joną Jablonskį, Mykolą Biržišką, Petrą Mašiotą, Antaną Smetoną, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, kun. Juozą Tumą-Vaižgantą. P. Vileišio kvietimu iš Bulgarijos grįžo Jonas Basanavičius. 1904 m. gruodžio 10 d. išėjo pirmasis legalus dienraštis „Vilniaus žinios,“ vėliau virtusios „Lietuvos žiniomis,“ nutiesusiomis kelią į Didįjį Vilniaus Seimą ir vėliau į 1918 m. Vasario 16 d.
LR Seimo narys, kalbininkas dr. Stasys Tumėnas teigė, kad Seime teikiamos įstatymų pataisos, siūlymai – pavardžių vardų rašyba, įmonių, įstaigų pavadinimai, kaip įteisinti svetimas raides, kaip „turtinti“ abėcėlę, nesulaukia specialistų patarimo. Nes Seimo nariai, prisidengdami žmogaus, piliečio teisėmis, kompetentingi visais klausimais. Jiems atrodo, kad Lietuva neturi nei istorijos, nei tapatybės paieškų, nei vertybinio kelio. Pagrindinis argumentas – aš taip noriu, aš turiu teisę. Visai nesvarbu, kad yra pareiga valstybei, nesvarbu, kad mūsų gimtąją senelių, tėvų išsaugotą lietuvišką žodį gina konstitucinis įstatymas. Įstatymas, primenantis, kad valstybės piliečiai yra ne šiaip kokie atsitiktiniai pakeleiviai, o valstybės dalis. Gyvenimas rodo, kad pasiklystame tarp politikos ir gramatikos ir ne tik pasiklystame, bet ignoruojame savo pagrindinį įstatymą – konstituciją. Tai, kas vyksta Seime ir Vyriausybėje, kalbininkas įvardija, kaip Lietuvos varymą iš Lietuvos.
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Stoškus sakosi piktas, išgirdęs daugybę aptartų nuodėmių. To pykčio daug ne tik Lietuvoje, bet jis kaupiasi visame civilizuotame pasaulyje. Tačiau veltis ta tema į debatus beviltiška. Pasaulis yra sugadintas ir vis daugiau kasdien gadinamas. Nuo ryto iki vakaro per įvairiausius kanalus mums teikiamos žinios apie nelaimes, grėsmes, pavojus. Šį srautą atlaikyti šiuolaikiniam žmogui tiesiog neįmanoma. Daug pateikiama neteisybės ir sunku atskirti, kur tiesa. Filosofas teigia, kad reikia skirti žmogaus mąstymą nuo jo elgesio. Daug priklauso nuo to, kokioje šeimoje gimei, kokia tavo aplinka, kokioje mokykloje mokeisi, kas tavo mokytojai. Atsidūręs Seimo rūmuose, filosofas klausia, ką jam reiškia teisingumas ir ką veikia jame parlamentarai. Ar jie diskutuoja, tariasi, ieško kompromisų, kurie po visų išaiškinimų virsta įstatymais. Pasirodo ne, įstatymai priimami balsų dauguma. Filosofo nuomone tai prievarta. Tiesos ieškojimas yra diskusijos.
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininko, žurnalisto, rašytojo Vytauto Budniko pranešimas „Ginti pažeistas žmogaus teises – konstitucinė pareiga.“ Jis priminė, jog Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši laisvė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“ Deja realybė kitokia – sako pirmininkas. Ir primena, kad Konstitucijos 31 straipsnis taip pat draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau, pirmininkas sako, jog jau tapo įprasta, kad kai kuriems šalies piliečiams ar net jų grupėms minėtos normos nebegalioja. Ir pateikė eilę pavydžių: neteisėtai atleistą iš darbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Astrą Genovaitę-Astrauskaitę, LRT Etikos kontrolierės nubaustą feisbuko paskyroje savo nuomonę pareiškusį LRT programų vedėją Virginijų Savukyną, už dalyvavimą televizijos laidoje „Sengirė“, kurią transliavo Youtube OpTV kanalas, nubaustą humanitarinių mokslų daktarę Jolantą Mažylę.
Kalbėdamas apie lietuvių kalbą, žurnalistas, kalbininkas, buvęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis teigė, kad žinias apie pasaulį mes gauname mokydamiesi gimtosios kalbos, o ne ją išmokę. Mūsų asmeninė kalba formuojama savo šeimos, šalies, kultūros santykių modelio bendruomeninės ir visuomeninės patirties. Būtent tautoje išmokstama suprasti vienas kitą įvairiais supratimo lygiais. Kalba sukuria bendrus papročius, pasaulio suvokimą ir leidžia papasakoti savo istoriją – ji tampa laiko jungtimi. Per kalbą mes susisiekiame su praeities kartomis. Todėl kalbininkas sako, kad tie, kurie šiandien Lietuvoje taip garsiai teigia, jog gali būti kelios gimtosios kalbos, jog gali būti lietuviu, nemokėdamas lietuvių kalbos, jog lietuvių kalba gali būti tik viena iš Lietuvos valstybės kalbų, o pačią lietuvių kalbą palikti savieigai ir savireguliacijai, klysta. Mokslo tai yra įrodyta.
Valdantieji nori įrodyti, kad tik Lietuvoje egzistuoja Valstybinė kalbos priežiūros ir tvarkybos sistema. Tačiau, kalbininkas sako, kad tai gali teigti tik tie, kurie nepasigilino, kaip savo tautines valstybines kalbas prižiūri, grynina, tyrinėja ir jų raidos kelią numato kitos šalys, kaip Prancūzija, Ispanija, Vokietija ir kitos. Tai laikoma valstybingumo, prestižo ir nacionalinio saugumo reikalu, kalbos priežiūrai, tyrimams skiriama pavydėtinai daug dėmesio ir lėšų. Europos komisija skyrė Lietuvai 35 mln. eurų 23 pateiktiems lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose projektams. Tačiau Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė projektus vadina „šieno ravėjimu“ ir jau 18 mėnesių šių pinigų naudojimą vilkina, jie kažkur uždaryti, gal ir pradanginti.
Pereitais metais priimtą asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymą kalbininkas įvertina, kaip nubloškus Lietuvą į gūdžius tautinio aparteido laikus. Įstatymas įteisinęs nelietuviškų raidžių rašybą asmens dokumentuose tam tikrų tautybių Lietuvos piliečiams buvo priimtas neatsižvelgiant į Konstitucinio teismo išaiškinimą bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nuomonę, ką pagal Konstitucinio teismo išaiškinimą buvo privalu padaryti.
Tapytojas, Nidos menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininkas Saulius Kruopis užsiminė, kad tautoje kultūra ir dailė visada paskutinėje vietoje, neužtenka joms dėmesio ir laiko. Pateikė keletą iliustracijų nuo Sąjūdžio laikų, iš kurių vienoje matėsi, kaip ant Seimo barikadų ir jo prieigų buvo užrašai „Bendras reikalas.“ Būdami studentais jie padarė trafaretus ir taip atsirado tie užrašai. Taip pat priminė dar 15 metų prieš Sąjūdį pogrindyje leidęs įvairių leidinių ir neišvengęs kratų bei arešto.
Diskusijose dalyvavęs Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Vaiškūnas pastebėjo, kad mūsų kalbos priešininkai bando mus įvelti ne tik į filologinį lygmenį, bet ir į informacinį karą. Mes pasiduodame priešininkų propagandai, kurie sako, kad tik įvesime į lietuvišką abėcėlę tris raideles. Tačiau iš tikrųjų karas vyksta jau labai seniai ir jis vyksta dėl lietuvių tautos, žemės ir Tėvynės. Tie, kurie kalba apie tris raideles, turi savo strategiją. Laureatas priminė, jog garbusis A. Rudys labai aiškiai pasakė, kad tauta susikūrė konsoliduojant mūsų liekanas Baltų lietuvių, kurie išsaugojo kalbą, žemių ribose. Kiek tų žemių turime, tiek turime ir kalbos. Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė pasakiusi, jog politikai neturi kištis į kalbą ir nieko neturi reguliuoti, kalba turi būti laisva. Laureatas sako, kad kalbos nešėjas yra pats žmogus. Ir norėdami išlikti, turime bendrauti, neišduodami vienas kito.
Konferencijoje kalbėję žmonės, atvykę iš Vilniaus rajono, apgailestavo, kad grįžtame į 1988-uosius metus, kai vietiniai lenkai norėjo įkurti savo autonomiją. Jie ir dabartiniu metu nepripažįsta Lietuvos įstatymų, net lietuviškose mokyklose vaikams, norintiems aplankyti Lenkiją, teikia sutartis lenkų kalba ir tyčiojasi iš tų, kurie prašo jas išversti į lietuvių kalbą. Pašnekovai sakė, kad jei lietuviai nebus vieningi, neturės savigarbos, leis išdraskyti lietuvių kalbą, bus neverti vadintis lietuviais.
Baigiamąjį žodį taręs signataras A. Rudys atkreipė dėmesį į vieną iš konferencijos tezių: sunaikinsime kalbą, sunaikinsime valstybę. Labai teisinga tezė, jei žiūrime logiškai – sakė signataras. Bet, jei žiūrėsime praktinio vyksmo t. y. atvirkščiai: pirma sunaikinsime valstybę, po to kalba sunyks savaime. „Ką gali Lietuvos Respublika kaip valstybė? Tarkim ekonomikoje. Ar jinai turi savo monetarinę politiką? Neturi todėl, kad Lietuvos bankas yra Europos banko padalinys. Ar turi Lietuva kapitalo judėjimo priežiūrą? Neturi, nes mūsų kapitalo priežiūros institucijos yra dalis Lietuvos banko, kuris yra dalis Europos Sąjungos centrinio banko. Ar turi Lietuva biudžetinę t. y. finansinę galimybę. Teoriškai turi, įstatymus priiminėjame, biudžetą, bet prieš tai suderiname su ES komisija. Tad faktiškai ekonominės savos politikos mes neturime. Tai reiškia, jog valstybės suverenitetas ekonomikoje yra nuimtas. Mes ir kultūrinės autonomijos pakankamai neturime. Faktiškai valstybė panaudojama kaip instrumentas valstybei sunaikinti – tai baisi tezė, bet, deja, aš nerandu, kuo ją pakeisti, kuo pasidžiaugti,“ – užbaigė signataras.
Atgal
.jpg)
