AKTUALIJOS
2024.02.22.Neišmoktos karo Ukrainoje pamokos (I)
Šarūnas Jasiukevičius
Publicistas, karo istorijos tyrinėtojas
NATO generalinis sekretorius pareiškė, jog NATO turėtų ruoštis ilgalaikei konfrontacijai su Rusija. Informaciją apie galimą NATO ir Rusijos konfliktą paskelbė BILD žurnalistai. Remiantis neva slapta gauta informacija ir Bundesvero, karas su Rusija neišvengiamas 2025 metais. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis taip pat pažymėjo, kad aljansas turi ruoštis kariniam konfliktui su Rusija. Netgi lėtieji estai pranešė, kad planuoja pasienyje su Rusija įrengti 600 bunkerių.
O pas mus kapų ramybė. Krašto apsaugos ministras visus, užduodančius klausimus, blokuoja feisbuke, kariuomenės vadas, nežinančius gynybos planų, vadina kvailiais, o vidaus reikalų ministrė, nelygu vampyras, stengiasi judėti šešėliais, kad tik koks žurnalistas jos nepamatytų.
Vilniuje kažkas neaiškiais tikslais raudonais trikampiais žymi strateginės infrastruktūros objektus. Elektros pastotės, tiltai, viadukai, geležinkelio tiltai ir kt. Visi žymėjimai į rytų pusę, į Baltarusiją. Ar pas mus kas nors apie tai kelia klausimus?
Ar galime būti greitesnis už lėtuosius estus? Nors kartą....? Prašau...
Ko gero pagrindinė politikų klaida priimant sprendimus yra galvojimas, kad Rusija karu siekia įgyvendinti kažkokius tikslus. Antroji klaida yra tartis su kariškiais ir pilnumoje kliautis jų nuomone.
Buferinės karo zonos
Prieš įvardijant klaidas dar noriu priminti keletą svarbių dalykų. Turime aiškiai suvokti, kad tokios valstybės, kaip Lietuva, Latvija, Estija ir Ukraina, esančios ideologinių priešininkų ir galingųjų imperijų, aljansų ar sąjungų susidūrimo linijose, jų požiūriu yra buferinės zonos. Buferinės zonos reikalingos, kad įvykus konfliktui tarp didžiųjų, karas vyktų ne pas juos namuose, o būtent tose buferinėse zonose. Dėl to Lietuva taip entuziastingai buvo priimta į NATO. Tikrai ne dėl to, kad NATO bloke visi yra labai geri žmonės, kurie labai nori padėti Lietuvai ir siųsti čia žūti savo sūnų karinio konflikto su Rusija atveju. Tikrai ne. Visur yra nacionalinio saugumo ir ekonominiai interesai. Dėl to Lietuva turėtų stengtis, kad Baltarusija būtų draugiška NATO blokui, o ne Rusijai. Tai absoliučiai būtina mūsų nacionaliniam saugumui. Sukurtume savo buferinę zoną.
Ukraina yra viena iš tokių buferinių zonų, kuri istoriškai ilgą laiką buvo artima Rusijai, tačiau pastaruoju metu vis labiau krypo į Vakarų įtaką ir pradėjo tapti jau nebe Rusijos, o NATO bloko buferine zona. Kurią Rusija panoro susigrąžinti.
Turime įsisąmoninti, kad atmetus skambius lozungus ir politikų kalbas, bei vertinant nacionalinio saugumo ir ekonominių svertų faktorių, Vakaruose niekas nenori, kad Ukraina laimėtų ir Rusija būtų sutriuškinta.
JAV mato grėsmė Kinijoje, o ne Rusijoje
Pirmas dalykas, JAV pagrindine grėsme laiko ne Rusiją, o vis stiprėjančią Kiniją. Ypač bijo, kad kritus Taivanui, Kinijai atsivers atviras kelias dominuoti vandenynuose. Dabar Taivano salynas yra tarsi butelio kaklelis, trukdantis kinams vienu metu išvesti į vandenynus didelę savo flotilės dalį. O flotilė gana didelė – 780 karinių laivų. Palyginimui – JAV turi 480 karinių laivų, iš kurių tinkami tarnybai yra tik 290 (2019 metų duomenimis).
Antras dalykas, įvairių karo analitikų teigimu, JAV šiuo metu nėra pajėgi dalyvauti daugiau nei viename dideliame regioniniame kariniame konflikte. Nežiūrint Kinijos ir Rusijos karinio bei ekonominio bendradarbiavimo, sąlyginai stipri Rusija neleidžia Kinijai dominuoti regione. Ir tai atitinka JAV interesus.
Antras dalykas, dėl kurio niekas Vakaruose nenori, kad Rusija būtų sutriuškinta, yra branduolinis ginklas. Kad ir koks sunkiai sukalbamas būtų Putinas, tačiau dėl branduolinio ginklo nepanaudojimu su juos vis dar galima tartis. Ir jis yra vienas. Ir jis kontroliuoja procesus Rusijoje. Kas būtų, jei kritus režimui, Rusija suskiltų į kokias 5-8 atskiras valstybes, kuriose liktų branduolinis ginklas. Tartis reikėtų ne su vienu, o jau su aštuoniais, neaiškių motyvų, galimai, branduoliniais teroristais.
Vakarų pagrindinis tikslas yra Ukrainos sąskaita silpninti Rusiją iki tiek, kad Rusija nekeltų pavojaus patiems Vakarams. Tačiau šis planas žlunga, nes ekonomiškai lėtai silpnėjanti Rusija, kosminiu pagreičiu stiprėja karine prasme. Rusijos karo biudžetas nuo ikikarinių 6 nuošimčių nuo BVP padidintas iki 10 nuošimčių. Tai čia oficialiai. O ne oficialiai, visa pramonė pastatyta ant karo bėgių.
Dabar jau galima grįžti prie Rusijos veiksmų vertinimo ir prognozavimo klaidų.
Kas yra Rusija?
Vakarų politikai, bandydami sustabdyti Rusiją, lenktyniauja bandydami siūlyti įvairias taikos formules. Tai didina sankcijas, tai siūlosi jas sumažinti, jei Rusija atsisakys savo ambicijų Ukrainoje. Tačiau čia yra praleidžiamas esminis momentas, kurį Vakarų politikams labai sunku suprasti. Tai galime suprasti tik mes, ilgą laiką gyvenę Rusijos okupacijoje ir suvokdami, kad Rusijos piliečių smegenys veikia kiek kitaip.
Karas rusams nėra tragedija, kaip daugeliui civilizuoto pasaulio piliečių. Karas Rusijai yra natūrali būsena. Karu Rusija nesiekia tikslų, pats karo procesas yra Rusijos tikslas. Geriau gyvenančių ir „vyresniojo brolio“ autoriteto nepripažįstančių žmonių žudymas ir kankinimas, jų sukurto gėrio naikinimas pats savaime yra Rusijos visuomenės tikslas.
Karo pradžioje buvo atliktos sociologinės apklausos, kurios parodė, kad 85 nuošimčiai Rusijos piliečių palaiko taikios suverenios valstybės užpuolimą. Žiniasklaidoje pasirodžius pirmajai informacijai apie Irpenės ir Bučos žudynes, karo palaikytojų nesumažėjo. Anaiptol. Po tokia paskelbta informacija Telegram kanaluose liejosi neapykanta nukankintiems ir nužudytiems ukrainiečiams, džiugesio ir šunis valgiusių sadistų iš Buriatijos palaikymo žinutės.
Ir tai nieko naujo. Bet kas, mokykloje mokęsis istorijos, turėtų prisiminti rusų kareivių elgesį abiejų pasaulinių karų metu. Čia nereikia baigti aukštojo istorijos mokslo. Visa tai dėstoma mokykloje. Yra daugybė knygų, aprašančių dviejų konflikto pusių – vokiečių ir rusų kareivių elgesį. Kaip diena ir naktis. Priešininkams netalkinančių civilių vokiečių kariai neliesdavo. Jei ir paimdavo maisto, tai palikdavo, taip vadinamuosius, pakvitavimus, kuriuos nunešus į karines komendantūras, civiliams būdavo išmokami pinigai. Rusų gi kareiviai plėšdavo, prievartaudavo, kankindavo ir žudydavo. Praėjus Rusijos armijai, kaimuose dar ilgai reikdavo gydyti sifilį ir kitas venerines ligas. Praėjo beveik 100 metų, tačiau niekas nepasikeitė. Unitazų vagystės yra Rusijos armijos šiandieninė vizitinė kortelė.
Štai su tokios tautos atstovais mes turime reikalų.
Politikai tariasi su kariškiais
Antroji didelė politikų klaida, kad priimdami sprendimus, jie visiškai kliaujasi kariškiais. Nesupraskite manęs klaidingai, su kariškiais tartis būtina. Be jų turimų žinių, žvalgybinės informacijos, karo strategijos išmanymo negali būti priimtas nė vienas strateginis nacionalinio saugumo klausimas. Tačiau neturėtume jais pasikliauti visu 100 nuošimčių.
Pirmas dalykas, mes visi matėme kaip susimovė Izraelio karinė žvalgyba ir Hamas, veik netrukdomai, galėjo žudyti civilius visą dieną. Antras dalykas, kad kariškių prigimtis yra viską matuoti kariniais mąstymo šablonais. Tai yra vadovautis karine logika – kiek ir kokių resursų reikės, padaryti vieną ar kitą karinę užduotį. Politikai formuoja užduotis kariuomenei, kariuomenė skaičiuoja turimus resursus ir atsako, ar užduoties pasiekimas yra realus. Prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą, kariškiai skaičiavo prie sienos sutelktus Rusijos karinius resursus ir kalbėjo, kad su tokiais resursais okupuoti Ukrainą nerealu. Tikrai, tikrai Rusija nepuls Ukrainos, nes tai padaryti neįmanoma. Jau nekalbant apie finansines galimybes išlaikyti užkariautas teritorijas.
Tačiau visi klydo. Nepaisant karo logikos, Rusija užpuolė Ukrainą. Todėl, kad ne laimėti ji norėjo. Ne užimti Ukrainos teritoriją ir ją išlaikyti. Todėl, kad turi daug žmogiškųjų resursų. Todėl, kad kare netekti pusės milijono vyrų Rusijai nieko nereiškia. Rusijos tikslas yra karinis konfliktas ir žmonių žudymas pats savo esme.
Lygiai taip dabar yra kalbama, kad Rusija yra nepajėgi atidaryti antrą fronto liniją. Juo labiau veltis į karinį konfliktą prieš NATO. Remiantis karine logika, nėra absoliučiai jokio pagrindo taip elgtis. Rusija neturi jokių galimybių laimėti. Tačiau nepamirškime, kad laimėti Rusija, galbūt, visai ir nenori. Galbūt Rusija nori tik žudyti nepaklūstančius „pribaltus“?
Rusijai netekti pusės milijono vyrų nieko nereiškia. Ypač, kai tie vyrai yra kaliniai arba net ne rusai. Buriatai, jakutai, čėčėnai, dagestaniečiai, pastaruoju metu afrikiečiai ar net nepaliečiai. Siųsdama į Ukrainą žūti nusikaltėlius, Rusija valosi savo genofondą ir tų pusės milijono aukų nelabai pajus.
Ukrainoje, kurioje gyvena 40 mln. žmonių, pusės milijono tautos šviesuolių, aktyviausių, patriotiškiausių darbingo amžiaus, šalies ateitį kurti galinčių vyrų žūtis, yra didelis praradimas. Ukrainos genofondas atsistatys gal per dvi ar tris kartas.
O ką reikštų 500.000 vyrų netekimas Lietuvai?
NATO 5-ojo straipsnio aktyvavimas
Atsiprašau, kad gadinu daugeliui gerą istoriją faktais, tačiau jūs galvojate, kad labai lengva aktyvuoti NATO sutarties kolektyvinės gynybos 5-ąjį straipsnį? Ar jūs žinote, kad NATO sprendimai priimami su sąlyga, kad visos narės pritaria? Ko gero, teko girdėti, kaip dabar veto teise manipuliuoja Putino draugelis Orbanas ir kaip Švedijai niekaip nesiseka tapti NATO nare. Ačiū Dievui, kažkaip pavyko susitarti su kitu Putino draugeliu – Turkijos diktatoriui Erdoganu. O kur dar vienas prorusiškas niekšelis Europoje – Slovakijos premjeras Fico?
Nežiūrint galimybės piktnaudžiauti veto teise, dar yra galybė sąlygų, tam, kad būtų aktyvuotas NATO sutarties 5-asis straipsnis. Kaip matėme iš istorijų apie į Lenkijos ir Rumunijos teritorijas atskriejusias raketas, tai dar nėra sąlyga. Matyt, reikia daugiau raketų. Turi būti akivaizdus karas. Turi būti akivaizdus priešo įžengimas į teritoriją, antžeminė operacija su daugybės žmonių žūtimi. Kitais tariant, bandymo okupuoti faktas.
O jei kariauja privati karinė organizacija, suformuota Lietuvos viduje, kuri nėra kažkurios valstybės kariuomenė, o, pavyzdžiui, Vagner Šalčininkų filialas? Pavyzdžiui, suformuotas iš tų, 60 tūkstančių į Lietuvą atvykusių iš Baltarusijos, neaišku ko. Darbo emigrantų su baltarusiškais pasais, kurie, galimai, yra visai ne darbo imigrantai. Juodaodžių iš Afrikos, kurie, galimai, yra visai ne ekonominiai emigrantai? Tokie jau kariauja Ukrainoje. Rusijos pusėje. Kaip galvojate, tai jau būtų laikoma užpuolimu ar vis dar šalies vidaus reikalu?
Net ir surinkus visus „Taip“, užtruktų nemažai laiko procedūroms ir sąjungininkams atvykti. Klausimas, ar iki to laiko Vilnius apskritai dar egzistuotų.
Taigi, dabar jau matydami platesnį kontekstą, galime pasakyti, kad kliovimasis NATO 5-uoju straipsniu yra mūsų valstybės planas A.
O koks yra planas B?
Tai bus trijų straipsnių ciklas, kurie tarpusavyje susiję, tad pabandysiu aptarti visas temas taip, kad būtų galima sklandžiai pereiti nuo vienos prie kitos.
Atgal
.jpg)
