VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

AKTUALIJOS

2024.04.04. LSS „VALDOVŲ RŪMAI“ SKAUTŲ TUNTO VADUI, TUNTININKUI SKAUTININKUI RIČARDUI SIMONAIČIUI - 85-eri!

 

Rima Jankūnienė

LSS „Valdovų rūmai“ tunto skautininkė

LSS „Valdovų rūmai“ tunto vadui skautininkui Ričardui Simonaičiui š.m. kovo 24 dieną sukako 85-eri. 1939 m. kovo 24 d. gimęs, mokslus pradėjęs J. Gruodžio muzikos mokykloje, nuo 1961 metų mokėsi Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (dabartinėje Muzikos akademijoje). Buvo Kauno J.Gruodžio pirmos laidos muzikantas birbynininkas. Jaunąjį muzikantą lydėjo išskirtinė sėkmė. Mokslo taryba rekomendavo jam tęsti mokslus Vilniuje – tuometinėje valstybinėje konservatorijoje.

Ir tai buvo neatsitiktinai. Pagal Ričardo pasakojimą, dešimties metų jį tėvelis nusivedė į koncertą Kauno kino teatre „Pasaka“. Koncertavo valstybinis liaudies dainų ir šokių ansamblis, vadovaujamas Jono Švedo (dabar - ansamblis „Lietuva“). Koncertas taip sužavėjo, kad ir jis ėmė svajoti jame groti, pradėjo domėtis kaip ir kur išmokti groti birbyne.

Mokydamasis „Saulės“ gimnazijoje, prie muzikos kabineto durų susitiko su pučiamųjų muzikos instrumentų dūdų orkestro dirigentu Edvardu Brazausku. Tąsyk maloniai buvo pakviestas į gimnazijos orkestrą. Pradėjo groti altu, vėliau tenoru. Netrukus jam patikėtas melodingiausias instrumentas baritonas.1957 metais įstojo į J.Gruodžio muzikos mokyklą, kurioje buvo birbynės klasė, tapo pirmos laidos dalyvis. Nuo tada prasidėjo pildytis svajonės – dirbo ansamblyje „Lietuva“. Tačiau svajonei pildyti teko dar gerokai paplušėti, nes gautoji birbynė grojant skleidė nemalonų garsą. Po lyrinio baritono birbynė buvo labai nedėkingas instrumentas. Grojimas juo, kaip sakė Ričardas, labai nemaloniai erzino. „Tąsyk galvojau, kad iš medinio pagaliuko, atseit birbynės, neįmanoma bus išgauti normalų garsą. – Pasakojo Ričardas. - Mano dvasia buvo pilna prieštaravimų. Vėliau pastebėjau, kad mano draugas (buvome du birbynininkai mokykloje), žemaitis iš Telšių, grojo geriau. Jis dažnai buvo kviečiamas į įvairius koncertus. Atsirado baltas pavydas. Supratau, kad reikėtų skirti daugiau dėmesio užsiėmimams. Tai supratęs, skyriau daugiau valandų grojimui. Pradėjau groti ne valandą, ne dvi ar tris, bet laipsniškai perėjau iki aštuonių ar net visų dešimt valandų per dieną. Netrukus atsirado kitoks instrumento skambėjimas, pasikeitė garso tonas. Tačiau atsirado nemalonumai namuose: nuo tokių užsiėmimų kentėjo broliai ir seserys, buvo daug barnių. Mama kažkaip ištvėrė, o šuo „grojo“ kartu, t. y. staugė kaip vilkas, man pritardamas. Po tokių užsiėmimų net lūpos buvo kruvinos, apatinė pasidarė kieta kaip guma, nes chromatinių gamų grojimui skirdavau po tris-keturias valandas, pradėdamas nuo žemiausio garso ir kiekvieną pustonį tęsdamas minutę ir daugiau. Taip dariau beveik kasdien. Mano nuostabai, po kelių mėnesių pajutau išgavęs nuostabiai gražų instrumento toną, lyg gročiau baritonu. Kai teko pasirodyti mokyklos studentų koncerte, grojau Šuberto Serenadą. Susilaukiau stiprių aplodismentų ir kvietimų pakartoti. Kai kartojau trečią kartą, buvau taip įsijautęs išpildant kūrinį, kad pamačiau ir išgirdau akomponiatorės pasimetimą. Supratau, kad išėjau iš krašto. Dieve, galvoju, kaip sugrįžti į Šuberto serenadą. Dievas padėjo. Dar kiek pavinguriuodamas kažkokią melodiją, grįžau į finalinę būseną. Pergyvenau dėl žioplumo, o mokyklos muzikantai pratrūko dar stipresniais plojimais, kviesdami į sceną jau ketvirtą kartą. Panašų atvejį turėjau ir per valstybinį dirigavimo egzaminą, diriguojant liaudies muzikos instrumentų orkestrui. Pradėjęs diriguoti pastebėjau, kad ne aš diriguoju orkestrui, o orkestras man. Pagalvojau, kad reikia stabdyti ir pradėti iš naujo. Tokiais atvejais taip darydavo dauguma studentų. Man pasirodė, kad tai negarbinga, todėl pakėliau rankas į viršų ir lyg visą orkestrą suėmęs į saują pradėjau sulėtintai greitinti ritmą. Pavyko suvaldyti orkestrą. Tačiau per tas kelias sekundes prakaitas sunkėsi iš mano kūno ir maniau, gausiu dvejetą už negebėjimą diriguoti. Deja, gavosi kitaip. Komisija net pagyrė, kad sugebėjau tinkamai suvaldyti orkestrą. Taigi 1961 m. gavau rekomendaciją stoti į Vilniaus valstybinę konservatoriją (dabartinę Muzikos akademiją).

Ričardas Simonaitis

 Ričardas Simonaitis su sūnumi ir vaikaičiais

Svajonė dirbti valstybiniame liaudies dainų ir šokių ansamblyje pildėsi. Tačiau ansamblis neturėjo laisvo etato, reikėjo laukti. Laimė nusišypsojo po pusmečio - atsirado galimybė patekti į skudutininkų ansamblį. Apsidžiaugiau ir …. susilaukiau konkurento iš Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą baigusio birbynininko. Tuometinis ansamblio orkestro vadovas E.Pilypaitis paskelbė konkursą: kas pagros be klaidos, tą ir priimsime. Davė skudutį, natas man ir konkurentui. Jam diriguojant, sugrojau partiją be klaidos. Oponentas padarė vieną klaidą. Davė dar porą skudučių ir naujas natas. Vėl groju. Ir vėl be klaidos. Oponentas vėl padarė klaidą. Verdiktas. Abu matote ir įsitikinote. Kas nepadarė nė vienos klaidos, tą ir priimsime. Svajonė išsipildė.

Kitas veiklos etapas – Lietuvos televizija. Čia teko dirbti net dvidešimt keturis metus. Teko sukurti ne vieną subatvakarį, šventvakarį.“

 Artėjant Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui, Ričardas Simonaitis įkūrė Žalgirio mūšio paramos fondą su tikslu dalyvauti Lenkijoje organizuojamose mūšio inscenizacijose. Ričardas buvo pirmas Vytautas Didysis, dalyvavęs mūšio inscenizacijoje. Dalyvauti teko net šešis metus. Įdomus Ričardo pasakojimas, kaip lenkai pagarbiai sutiko Vytauto Didžiojo pasirodymą mūšio lauke. O buvo taip. Vytautas su savo šimtu riterių nėjo kolonoje su daugiau nei dešimt tūkstančių dalyvių. Pasirinko kitą kelią. Visus savo riterius vedė į sėdinčius žiūrovus. Žiūrovai buvo mums iš nugaros. Pasirodžius žiūrovų tribūnose, nelauktai keli žiūrovai atsisuko ir... čia įvyko vos ne stebuklas. Vienas lenkas atsistojo ir atsisukęs sušuko – „Tegyvuoja Lietuvos karalius Vytautas Didysis“. Tai buvo pasakyta lenkų kalba. Netrukus visose tribūnose esantys žiūrovai, kaip po gerų futbolo rungtynių stojosi bangomis, sveikindami Vytauto Didžiojo pasirodymą. Pasibaigus improvizuotoms kautynėms, Ričardui teko drąsi garbė paimti karaliaus Jogailos ranką ir visų žiūrovų akivaizdoje jiems nusilenkti. „Pagalvojau, kad mes esame tik artistai, todėl gražu padėkoti žiūrovams už jų dalyvavimą, pagerbiant istorinį įvykį. Jogailai nesuprantant kam reikalingas nusilenkimas, teko jam padėti, savo ranką uždėjus jam ant sprando, kad nusilenktų žiūrovams. Tribūna sujudo. Visi žiūrovai pralaužę visas užtvaras, policininkus, atsirado aikštėje ir apspito Vytautą Didįjį ir karalių Jogailą. Tačiau didžiausio dėmesio susilaukė Vytautas. Teko atsakyti į daugelį klausimų televizijoms ir žurnalistams. Susidarė vos ne antras spektaklis. Mamos su mažyliais labai norėjo įsiamžinti su Vytautu Didžiuoju. Teko net kelias valandas pamaloninti žiūrovus. Kitas atvejis – dar įspūdingesnis. Vienas jaunuolis buvo ruošiamas riterio inauguracijai. Jis tris paras gulėjo kryžiumi ant žemės inscenizuotoje bažnyčioje. Į šventę atvyko kilmingieji lenkų bajorai, riteriai, kunigai. Buvau pakviestas ir aš, Vytautas Didysis. Į inauguracijos salę teko eiti pro siauras duris, todėl aš, kaip gerai išauklėtas lietuvis, suprantama, norėjau praleisti pagyvenusį kunigą. Aš gerbdamas jo žilą galvą rodau eiti pirmiau, o jis man atsako – Karalius pirmas.

Dar didesnę garbę patyriau po kelių metų, kai pasiūliau Lietuvos Karališkosios Bajorų Sąjungos kancleriui Jonui Sidaravičiui pagaminti ir atvežti į Žalgirio mūšio lauko muziejų Vytauto Didžiojo skulptūrą, tolygią karaliui Jogailai. Po kelerių metų skulptūra buvo pagaminta, atvežta ir pastatyta Žalgirio mūšio lauko muziejuje šalia pusbrolio karaliaus Jogailos. Kitais metais LKBS pirmininkui pasiūliau idėją - pagaminti 600 metų proga jubiliejinį medalį. Džiaugiuosi, kad tai buvo padaryta.

Likus keliems metams iki jubiliejaus, kilo mintis ir Vilniuje organizuoti, parodant mūsų praeitį. Renginiai vyko Vilniaus Kalnų parke ir Kaune tarp Neries ir Nemuno santakos.

1999 m. išėjęs į pensiją, jau būdamas 60 metų, buvau priimtas į Lietuvos Skautų Sąjungą skautauti. 41-oje vidurinėje mokykloje įkūriau pirmąją draugovę „Žalgirio aidai“. Vėliau buvo įkurtos Vytauto Didžiojo, Gedimino, Kazimiero Simonavičiaus draugovės. Į skautišką veiklą buvo įtraukti net keli šimtai vaikų. Buvo organizuojamos stovyklos, dieniniai ir naktiniai žygiai. Vienas ryškiausių buvo „Žygis Vytauto Didžiojo keliais“. Skautai aplankė Lucko miestą, dalyvavo Lenkijoje vykstančiose Žalgirio mūšio inscenizacijose, susipažino su Londone esančiu R. Baden-Powelio muziejumi, buvo aplankyti karališkieji rūmai.“

 Per labai trumpą veiklos laikotarpį jam buvo suteiktos draugininko, paskautininko ir skautininko pareigos. Nuo 2003 iki 2005 metų vadovavo net LSS Brolijai.

Tunto skautai, vadovaujami tuntininko Ričardo Simonaičio, net penkiolika metų organizavo inkilų gamybos konkursus visose Vilniaus miesto mokyklose. Buvo pagaminti keli tūkstančiai inkilų, kurie buvo iškabinti Vilniaus miestą supančiuose miškeliuose.

Labai didelį darbą skautai, vadovaujami Ričardo Simonaičio, atliko renkant aukas Valdovų rūmų atstatymui. Surinko ar patys paaukojo beveik vieną milijoną litais, eurais, doleriais ir kita valiuta. Tunto skautai buvo ne kartą premijuojami Valdovų rūmų paramos fondo. Ričardas Simonaitis net tapo Juozo Kazicko vardo premijos laureatu. Laureato vardas suteiktas už nuolatinį informavimą spaudos puslapiuose apie vykdomą Valdovų rūmų statybą, rūmų istoriją ir kt.  

Labai svarbų vaidmenį, jau pasivadinę skautų tuntas „Valdovų rūmai“, atliko valant miškus, ežerus ir jūros pakrantes. Ypatingai gerai skautų išvalytas buvo Galvės ežeras Trakuose. Iš ežero dugno išgriebta net penkios tonos įvairaus turinio šiukšlių. Šį darbą Lietuvos respublikos prezidentas Jo Ekscelencija Valdas Adamkus įvertino Padėkos raštu. Kai iš Lietuvos buvo išvyti sovietinės armijos daliniai, miškai, upės ir ežerai buvo labai apšnerkšti. Tunto skautai susitelkė ir organizavo visuomenės narius valyti gamtą nuo šiukšlių. Smagu buvo girdėti, kai po kelių metų formavosi naujos organizacijos, ėjusios gelbėti gamtą.

Dar dirbdamas Lietuvos televizijoje, kūrė „Pageidavimų ir sveikinimų koncertus“. Dabar šie koncertai vyksta kaip kultūrinės-pramoginės laidos. Tąsyk, artėjant Nepriklausomybės atkūrimui, koncertai turėjo politinį pobūdį. R.Simonaičio aiškinimu, Lietuvos žmonės buvo labai užgožti sovietinės cenzūros. Ypatingoje nelaisvės būklėje gyveno buvę kolūkiečiai, kurių teisės buvo labai apribotos. Sukūrus televizijos sveikinimų koncertus, atsirado galimybė visiems Lietuvos piliečiams nors kiek praskaidrinti savo gyvenimą, pasijusti pilnaverčiais Lietuvos piliečiais. Šiandien sveikinimų koncertai - populiari televizijų laida.

Skautai savo veikloje remiasi tarnavimu Dievui ir Tėvynei, stengiasi padėti artimui. Sužinoję, kad Labanore sudegė bažnyčia, Ričardas Simonaitis su skautu Benediktu Martinkėnu ėmėsi iniciatyvos sukurti ir pastatyti atminimo kryžių, kurį ir pastatė pakelėje Labanoras -Molėtai. Antrą kryžių sukūrė ir pastatė kunigo J. Zdebskio atminimui, kuri sovietų KGB agentai nužudė važiuojantį į Eišiškes. 

Mes, tunto skautai ir vadovai, džiaugiamės Ričardo padarytais darbais, telkiant skautus valstybei reikšmingiems darbams, todėl, sulaukus gražaus 85 metų jubiliejaus, sveikiname Ričardą Simonaitį, linkėdami jam geros sveikatos, toliau nešant aukštai iškėlus skautišką vėliavą.

Sveikina skautininkės sesės Rima, Vida, Leonarda, Nijolė, broliai Darius ir Kęstutis, Benas ir Tomas bei Matas, Andrius ir Martynas, Vilma ir Vilija, Leonas ir Janina Kraelskai, seserys Irena, Vanda, Janina ir Regina. 

Atgal