VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

EKONOMIKA

2022.06.04.Ar galvos skausmą dėl infliacijos pakeis migrena dėl recesijos?

dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

 

 Kol kas visų dėmesį yra prikausčiusi ir galvos skausmus kelia vis naujas aukštumas pasiekianti dešimtmečius nematyta infliacija. Tačiau daugėja ženklų, kad daugelyje šalių kainų ir palūkanų augimas gali ne tik prislopinti paklausą, bet ir sukelti recesiją.
Kainų augimas Lietuvoje gegužės mėnesį vėl pralenkė visas prognozes – infliacija pasiekė 18,5 procento. Jei prieš pusmetį dėl jos buvo kaltinamos pabrangusios žaliavos, dujos, nafta ir transportavo išlaidos, tai dabar jau aiškiai matome, kad didžioji dalis šios galvą spaudžiančios infliacijos atsiranda dėl vietinių priežasčių – itin sparčiai augančių atlyginimų.
Pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje buvo 14 proc. didesnis nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, o vien privačiame sektoriuje atlyginimai išaugo net 16,2 procento. Žinoma, daugelis pasakytų, kad viskas čia gerai – atlyginimų augimas turi bent jau kompensuoti kainų šuolius.


Kadangi nedarbo lygis šalyje išlieka itin žemas, ir kone kas trečia įmonė skundžiasi darbuotojų trūkumu, darbuotojų derybinė galia išlieka didelė. Savo pageidavimus jie išsako badydami pirštais į infliaciją, o darbdaviai neretai neturi galimybių nesutikti.
Deja, čia atsiranda nemaža problema – beveik visas padidėjusias darbo sąnaudas įmonės perkelia galutiniams vartotojams, tai yra, padidina prekių ir paslaugų kainas. Tai dar labiau kaitina infliaciją ir darbuotojų lūkesčius dėl atlyginimų augimo. Tai, ką stebime dabar, tampa labai panašu į „infliacinę spiralę“ – įsisuka vienas kitą vis lenkiančių kainų ir atlyginimų augimo ciklas, iš kurio ištrūkti gana sunku.
Panaši situacija stebima ir JAV, kuriose perteklinis ekonomikos skatinimas pigiais pinigais ir dosniomis išmokomis privedė prie gero gyvenimo krizės. Paklausa gerokai viršijo pasiūlą, įsibėgėjo kainų augimas, dėl darbuotojų trūkumo atlyginimai pradėjo augti dešimtmečius nematytais tempais. Tačiau ta klestinti paklausa ir įsibėgėjantis atlyginimų augimas dar labiau kaitina infliaciją.
JAV centrinis bankas, matydamas, kad su ekonomikos skatinimu perlenkė lazdą, pastaraisiais mėnesiais suskubo didinti palūkanų normas, kurios pandemijos metu buvo artimos nuliui. Šiuo metu finansų rinkose tikimasi, kad JAV federalinių rezervų sistema palūkanų normas iki metų galo pakels virš 3 procentų.
Tokio infliacijos gesinimo pasekmės pradeda matytis jau dabar – JAV ilgalaikių būsto paskolų palūkanos pakilo virš 5 procentų, o dėl to norinčių gauti būsto paskolą gyventojų skaičius nukrito beveik į žemiausią lygį per pastaruosius 10 metų. Turbūt akivaizdu, kad tai prislopins ne tik aktyvumą būsto rinkoje, bet ir daugelio kitų ilgalaikio vartojimo prekių, pavyzdžiui, baldų, elektronikos ir buitinės technikos paklausą.
Europos Centrinis Bankas greičiausiai palūkanų taip agresyviai nekels, bet jau po kelių mėnesių Euribor gali tapti teigiamas ir po ilgo tylėjimo priminti apie save daugeliui būsto paskolų savininkų. Gegužės mėnesį infliacija euro zonoje pakilo iki rekordinių 8,1 procento, tačiau čia perkaitimo ženklų mažiau nei JAV – didelė dalis šios infliacijos susijusi su energijos ir maisto kainų šuoliu.
Bet net ir be didelio palūkanų normų šuolio euro zonoje paklausą slopins mažėjanti gyventojų perkamoji galia, nes daugelyje šalių atlyginimai auga dvigubai lėčiau nei kainos. Vienas iš pagrindinių vaistų nuo per didelės infliacijos čia gali tapti pati infliacija – kadangi atlyginimų augimas kainų nepasiveja, daugelis europiečių per brangių ne pirmo būtinumo prekių ir paslaugų tiesiog nebeįpirks ir nebepirks.
Dar liūdniau situacija atrodo daugelyje besivystančių ekonomikų, kurios kenčia ir dėl brangstančio JAV dolerio, ir nuvertėjančių jų nacionalinių valiutų, ir didėjančios pinigų kainos. Priešingai nei daugelis išsivysčiusių šalių, didžioji jų dalis yra itin pažeidžiamos dėl maisto kainų šuolio, bei dėl tikėtino kai kurių maisto produktų trūkumo.
 Galiausiai, visas šias problemas vainikuoja Kinija, vis uždaranti savo gyventojus į karantinus ir bandanti sustabdyti virusą ekonomikos stabdymu. Du mėnesius karantine mirkstantis Šanchajus, kuris yra vienas iš didžiausių ir svarbiausių pasaulio prekybinių mazgų, dar labiau paaštrins pasaulinę prekių trūkumo ir infliacijos problemą.
Greta to, Kiniją slopina dar ir struktūrinės problemos – perteklinių skolos naštų slegiamas privatus sektorius bei per didelė priklausomybė nuo neproduktyvių investicijų. Daugelis indikatorių rodo, kad Kinijos ekonomikos būklė šiuo metu yra prasčiausia per pastaruosius tris dešimtmečius – ir gana neįprasta, kad apie tai viešai prabilo net jos premjeras.
Neužmirškime, kad greta visų šių iššūkių pašonėje turime ir aktyvią karo zoną bei daugybę kitų geopolitinių iššūkių, kurie didina neapibrėžtumą ir, labai tikėtina, slopins lūkesčius ir ekonomikos augimą. Per pastarąjį dešimtmetį įpratome, kad kiekvieno ekonominio, geopolitinio ar pandemijos iššūkio kontekste į pagalbą šoka centriniai bankai – sumažina palūkanas ir padidina pinigų pasiūlą. Deja, šį kartą jie yra bejėgiai – jų prioritetas yra kovoti su infliacija, o ne su galima stagnacija ar recesija.
Tai ką gi daryti? Atsakymas − nieko ypatingo, neturėti neracionalių lūkesčių, prislopinti entuziazmą, neįsibėgėti su ne pirmojo būtinumo išlaidomis. Nemaža klaida šiuo metu būtų ištaškyti santaupas, net jei jos nuvertėja sparčiau nei įprastai.
Galbūt „kieto nusileidimo“ ir migrenos dėl recesijos scenarijaus pavyks išvengti – didesnės palūkanos ir plataus masto kainų šokas natūraliai prislopins paklausą ir pažabos kainų augimą, taip sugražindami perkaitusias ekonomikas tvaraus augimo kelio link. Tačiau kita vertus, ir liūdnesnių scenarijų tikimybė šiuo metu yra nemaloniai didelė.

Atgal