VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

EKONOMIKA

2023.06.11. Krizė, recesija ar depresija?

dr. Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas

„Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ – klausė Džuljeta savo Romeo Šekspyro pjesėje. Iš tiesų, daugeliu atveju vardas nieko nekeičia, bet kalbant apie ekonominius ir finansinius sukrėtimus, po skirtingais pavadinimais slepiasi nevienodos problemos, reikalaujančios skirtingų vaistų.

Kas yra krizė? Tai yra staigus, netikėtas, pavojingas įvykis ar laikotarpis, reikalaujantis sudėtingų sprendimų ir dažniausiai neturintis lengvos išeities. Dažniausiai ekonomistai nevartoja termino „ekonomikos krizė“, o kalba apie „finansų krizes“. Finansų krizes apibūdina įvairiausių aktyvų – nekilnojamojo turto, akcijų, kitų vertybinių popierių – kainų kritimas, įmonių bei gyventojų pajamų sumažėjimas, apsunkinantis jų galimybes grąžinti skolas ir vykdyti kitus finansinius įsipareigojimus.

Dabar jau klasikinis finansų krizės pavyzdys yra 2008-ųjų metų pasaulinė finansų krizė, kuomet vieno didelio JAV investicinio banko bankrotas nuvilnijo per visą pasaulį ir sukėlė daugelio valstybių, įmonių ir gyventojų mokumo problemas. 

 
Laiku nesuvaldyta finansų krizė, kokią matėme prieš beveik 15 metų, pavirsta į ekonomikos nuosmukį – mažesnį gyventojų vartojimą, stabdomas įmonių investicijas, krentančias eksporto apimtis. Ekonomikos nuosmukį gali sukelti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, ekonomikos perkaitimas ar valstybės ekonominė politika. Priklausomai nuo jo gylio ir trukmės šis nuosmukis yra vadinamas ekonomikos recesija arba depresija.

Ekonomikos recesija dažniausiai vadinama situacija, kuomet šalies BVP mažėja bent du ketvirčius iš eilės. Tokią recesiją šiuo metu stebime pavyzdžiui, Lietuvoje, Estijoje ir Vokietijoje. Tiesa, kartais ekonomistai norėdami pabrėžti tokio apibrėžimo ribotumą ir recesijos švelnumą, tokį nuosmukį vadina „technine recesija“. 

Kitaip sakant, BVP gali mažėti kelis ketvirčius iš eilės, bet tas mažėjimas gali būti labai kuklus ir nulemtas ne itin dramatiškų priežasčių bei daugeliui gyventojų net nepastebimas. Pavyzdžiui, kartais BVP kritimas gali būti nulemtas trumpalaikio įmonių atsargų lygio sumažėjimo.

Dėl šios priežasties, JAV recesijas identifikuojamos ne tokiu techniniu būdu, o Nacionalinio ekonominių tyrimų biuro (angl. National Bureau of Economic Research) ekonomistų sutarimu. Jie stebi ne tik BVP pokyčius, bet vertina ir daugiau makroekonominių rodiklių – gyventojų užimtumą ir pajamas, lūkesčius, įmonių investicijas, gamybos apimtis ir t.t.

Ilgai besitęsiantis ir itin gilus ekonomikos nuosmukis vadinamas ekonomine depresija. Dažniausiai ekonominės depresijos prasideda po didelių finansinių krizių ar geopolitinių sukrėtimų, po kurių vyriausybės ir centriniai bankai nesugeba įgyvendinti adekvačios stabilizuojančios fiskalinės bei monetarinės politikos. 

Būtent po 2008-ųjų pasaulinės finansų krizės daugelis šalių pasinėrė į ekonominę depresiją. Lietuvos BVP tuomet krito šeštadaliu, nedarbo lygis priartėjo prie 20 procentų, nekilnojamojo turto kainos ir įmonių investicijos sumažėjo beveik 40 procentų. Blogų paskolų portfelis pasiekė beveik 20 procentų, smarkiai susitraukė kreditavimo apimtys (ir galimybės skolinti, ir noras skolintis). 

Tuomet daugelis valstybių neturėjo galimybių finansų rinkose pasiskolinti už priimtiną kainą, didesni mokesčiai ir mažesnės valdžios sektoriaus išlaidos nuosmukį dar labiau pagilino. Lietuvos ekonomika prieš finansų krizę buvusį lygį pasiekė tik po 5 metų. Latvijai sugrįžti į 2007-ųjų klestėjimo lygį prireikė dešimtmečio, Graikija dar nesugrįžo. 

2020-ųjų metų pradžioje prasidėjusi pandemija pavirto į gilų bet labai trumpą ekonomikos nuosmukį (daugelyje šalių jis truko vos vieną ketvirtį), bet nesukėlė finansų krizės. Tam daugiausiai įtakos turėjo greita ir koordinuota centrinių bankų bei vyriausybių reakcija – sumažintos palūkanos, padidinta pinigų pasiūla, vienkartinės išmokos gyventojams ir įmonėms, suteiktos valstybės garantijos. Kaip paaiškėjo vėliau, pagalba buvo perteklinė ir prisidėjo prie infliacijos šuolio. Bet recesijos ir depresijos išvengti padėjo.

Dabartinis Lietuvos ekonomikos nuosmukis nėra tik technine recesija, bet nėra ir gili ar nevaldoma. Šių metų pradžioje krito ir apdirbamosios, ir mažmeninės prekybos apimtys bei šių sektorių sukuriama pridėtinė vertė. Dalis pramonės ir prekybos įmonių dėl silpnos paklausos jau buvo priverstos atsisakyti dalies darbuotojų, o nedarbo lygis nuo prieš metus pasiekto dugno pakilo dviem procentiniais punktais.

Tačiau dalis pramonės šakų, statybų, IT, komunikacijų bei kai kurie kiti sektoriai vis dar augo. Gyventojų išlaidos maitinimo įstaigose ir baruose išlieka rekordinėse aukštumose, o atlyginimų augimas beveik nesulėtėjo ir jau lenkia kainų augimą. Gyventojai gerai vertina savo asmenines finansines perspektyvas, vartotojų pasitikėjimo rodiklis vėl pakilo aukščiau ilgalaikio istorinio vidurkio. Jei Europos Centrinis Bankas keldamas palūkanų normas neperlenks lazdos, vartojimas ir investicijos galėtų gana greitai sugrįžti prie tvaraus augimo kelio. 

Lietuvos ekonomika išlieka subalansuota ir atspari daugeliui išorinių šokų. Lietuvos gyventojų bei įmonių skolos ir pajamų santykis išlieka vienas mažiausių Europos Sąjungoje, užsienio prekyba subalansuota, Valstybės skola, nepaisant kai kurių perteklinių pastarųjų  metų išlaidų, taip pat nesiekia 40 proc. BVP, yra viena mažiausių ES. Tai palieka daug erdvės, esant poreikiui, vykdyti anticiklinę fiskalinę politiką – padėti tiems, kurie nebegali padėti sau. 

Turbūt aiškiausiai ekonominius nuosmukius suklasifikavo 33-asis JAV prezidentas Haris Trumanas – recesija tai kai tavo kaimynas praranda darbą; depresija tai kai tu prarandi savąjį. Tikėtina, kad šį kartą ir kaimynai, ir mes patys didesnių ekonominių sukrėtimų išvengsime. Tačiau per daug atsipalaiduoti ir, ypač, baidyti užsienio investuotojus eksperimentiniais mokesčiais irgi nereikėtų.

 

Atgal