VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04 14. Mistras iš Lietuvos. A. Tovinskio 215 - osioms gimimo metinėms paminėti

Rimantas Šalna

VU bibliotekos Adomo Mickevičiaus vedėjas

Šis garsus Europoje mesianizmo-filosofas palaikė ryšius su A. Mickevičiumi, J. Slovackiu, V. Vankavičiumi ir kitomis garsenybėmis. Galima drąsiai teigti, kad A. Tovianskis galutinai sužlugdė A. Mickevičiaus dėstytojavimo karjerą.

Fenomeno priežastys

Kiek besuktume galvą ir bebandytume suprasti priežastis, kodėl Andžejus Tovianskis tapo Dievo išrinktuoju mistru, teisybės iki galo nesužinosim, nes pagrindines savo ,,antgamtinės“ egzistencijos paslaptis jis pasiėmė su savimi 1878 metų gegužės 13 dieną, iškeliaudamas amžinajam poilsiui Anapilin. Priartėti prie šios tiesos skatina noras bent kiek suprasti paslaptis žmogaus, kuris sukėlė nemažą šurmulį ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, ir kuris buvo pažįstamas su to laikotarpio garsenybėmis – Adomu Mickevičiumi, Valentinu Vankavičiumi, Julijum Slovackiu. Andžejumi Tovianskiu gerąja ar blogąja prasme domėjosi tiek dvasinio, tiek pasaulietinio gyvenimo atstovai.

Čia stovėjo Tovianskių namas

Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimas, nesėkmingas Napoleono žygis 1812 m. į Rusiją, 1830-1831 m. sukilimo pralaimėjimas, Vilniaus universiteto 1832 m. uždarymas labai pagilino visuomenines ir filosofines problemas. Romantizmo gimimas taip pat prisidėjo prie naujos filosofinės krypties – mesianizmo formavimosi Lietuvoje. Kai kurios mesianizmo koncepcijos buvo glaudžiai susijusios su Vilniaus universiteto aplinka ( spindulingųjų, filomatų ir filaretų draugijos, Andžejus Tovianskis, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis). Mesianizmas, kaip pažangos ir eschatologijos ideologija, suklestėjo XIX a. pirmosios pusės lenkų emigrantų terpėje. A. Mickevičius, kurdamas ,,mesianizmo“ koncepcijos sąvoką, bandė apmąstyti lenkų tautos istorines perspektyvas. Jo darbuose keliami tautos lemties ir išlikimo klausimai. Kūrybinis Mickevičiaus palikimas stipriai paveikė lietuvių kultūros raidą, o ypatingą įtaką poetui emigracijoje turėjo buvęs Vilniaus universiteto studentas A. Tovianskis.

Kelionė pas A. Tovianskį

Manau, neteisinga būtų rašyti apie žmogų nepabuvojus jo gimtinėje, nepažvelgus į tą aplinką, kurioje praleido savo vaikystę ir jaunystę garsusis mistras iš Lietuvos. Galbūt tam tikrą poveikį jo elgsenai, mistinių pažiūrų formavimuisi galėjo turėti vietinės legendos, nepakartojamas  Šventojo ežero grožis. 2011 m. birželio 6 dienos rytą aš su savo geru bičiuliu poetu Voicechu Piotrovičium bei jo sūnumi Kamiliu išsiruošėme į Molėtų rajoną ieškoti Antašventėje buvusios A. Tovianskio sodybos liekanų. Jau kartą buvau bandęs surasti šią vietą, bet nesėkmingai, nes seniai jau išmirė vietos gyventojai, kažką konkretaus girdėję apie 19 a. šiose vietose gyvenusią garsenybę.

Voicechas, ne tik nuostabus Lietuvos kultūros paminklų žinovas, bet ir nepakartojamas gidas, kuriam Lietuvoje nedaug lygių, yra kilęs netoli šių vietų, todėl mūsų kelionės sėkmė buvo beveik garantuota. Deja, vos pamatęs mane, vilkintį šortais ir avintį basutėmis, pradėjo garsiai juoktis ir pridūrė: ,,Dilgėlės ten bus iki bambos, su tokiais rūbais ir batais net nesvajok pasiekti buvusios A. Tovianskio sodybos...“

Pakeliui užsukome į Dubingius. Manau, kad ir A. Tovianskis ne kartą lankėsi didingoje Dubingių piliavietėje, kur palaidoti garsiausi Lietuvos didikai – kunigaikščiai Mikalojus Radvila Juodasis ir Mikalojus Radvila Rudasis. Šios savo praeitimi ir legendomis garsios istorinės vietos negalėjo nepaveikti Tovianskio mąstysenos.

Kuo labiau artėjome prie Antašventės, tuo gamta man atrodė vis gražesnė, kažkokia ypatinga. Negalėjome atsigėrėti vienas už kitą mėlynesniais Arinos ir Šventuoju ežerais, kurių pakrantės apaugusios nuostabiausio grožio medžiais ir krūmais, apsirėdžiusiais žaliu vasaros rūbu. Viskas atrodė lyg pasakoje gal todėl, kad jau buvome netoli prie kadaise garsaus mistiko namų. Paskutiniuosius kelis kilometrus iki A. Tovianskio sodybos važiavome paskui vietos gyventoją, kuris žinojo, kur yra ieškomų namų liekanos. Duobėtu, klampiu keliuku, dažnai pasistumdami mašiną, galų gale pasiekėme Antašventę. Deja, iš kadaise gražios sodybos buvo likę tik pamatų likučiai ir tie sunkiai pastebimi kruopščiai gamtos paslėptoje bent dviejų metrų gylio ir penkių pločio krūmokšniais ir žole apaugusioje duobėje. Buvome laimingi, pasiekę kelionės tikslą, nors mūsų transporto priemonė atrodė kaip po rimtos katastrofos – visa purvina ir gerokai aplamdyta. Gal mistikas keršijo mums, kad išdrįsome drumsti jo ramybę?

Mistro jaunystė

Apie A. Tovianskio jaunystės metus nedaug ką galima pasakyti. Gimė Andžejus 1799 m. sausio 1d. Lietuvoje, apie 50 km. į šiaurės rytus nuo Vilniaus, Molėtų rajone, Antašventėje, netoli Vilniaus, nei mažam nei dideliam tėvo dvare, kurį sudarė apie 50 valakų žemės ir 140 baudžiauninkų. Sodyba buvo sena, pastatyta fasadu į vakarus, šiaudais dengtu stogu. Gyvenamojoje dalyje buvo keturi kambariai, visos sienos juose - tinkuotos, grindys išklotos storomis lentomis, židinys išmūrytas iš plytų, o ir krosnis – iš didelių grubių koklių. Arti ūkio pastatų, suręsta iš apvalių rastų, stovėjo šienu dengta alaus darykla bei smuklė.

Jo tėvas Jokūbas Geraldas (1768–1837) iš pradžių dirbo teismo sekretoriumi, o vėliau - Vilniaus apskrities žemės teismo notaru. 1830 metais jis buvo įkalintas už tai, kad savo valdose Antašventėje pastatė biustą Napoleonui ir iškabino Lietuvos herbą. Mistro motina Izabelė kilusi iš Pomarnackių giminės.

A Tovianskis gimė daugiavaikėje šeimoje, bet tik jis išgyveno ir sulaukė vėlyvosios senatvės. Paauglystėje susirgo kažkokia akių lyga. Buvo pavojus, kad išvys neteks regėjimo. Tada įsigilino į vidinį gyvenimą, jam mažai rūpėjo žemiški ryšiai.

Mokslai

1809 metais tėvai išsiuntė A. Tovianskį mokytis į Vilniaus gimnaziją. Čia jis susipažino su Ferdinandu Guttu, vaistininko sūnumi, kurio namuose prieš kurį laiką rinkdavosi ,,Uoliojo lietuvio“ masonų ložės nariai. Tikriausiai mokyklos kolegos namuose A. Tovianskis pirmą kartą turėjo galimybę susipažinti su iliuministine misticizmo literatūra. Jis nebuvo nei stropus, nei geras moksleivis. Vaikystėje A. Tovianskis domėjos muzika. Laikė ją Dievo dovana, kuri padėdavo žmogui atsiplėšti nuo žemiškų dalykų. Jam patykdavo klausytis vargonų muzikos ir vargonininko dainavimo, o gana dažnai šiuo tikslu eidavo pėsčias kelis kilometrus į Joniškį, kad apsilankyti bažnyčioje, pasiklausyti muzikos ir giedojimo Mokslai jam sekėsi labai sunkiai, su didelėmis kančiomis ir kenkė sveikatai. Galų gale 1815 metais Andžejus baigė gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universitetą, kur su užsidegimu ėmėsi studijuoti teisės mokslus. Tiesa, prieš tai turėjo kuriam laikui nutraukti studijas dėl sunkios ligos, kuri kėlė pavojų gyvybei. Jaunuolis tąsyk atrado savyje jėgų pasukti dvasinio gyvenimo keliu, kuriam jautė polinkį nuo pat vaikystės. Iš pradžių jis studijavo Literatūros ir Laisvųjų menų fakultete, vėliau perėjo į Teisės ir Moralinių mokslų fakultetą. 1818 metais, nebaigęs studijų, pradėjo dirbti teisme. Studijuodamas Mistras Andrius tikriausiai susidūrė su filomatais, galėjo net dėl to būti tardomas, bet neliko jokių pėdsakų, kurie galėtų patvirtinti šią prielaidą. Būdamas vienu iš Antišubravcų draugijos, su kuria kovojo filomatai, įkūrėjų turėjo vis dėlto su jais kontaktuoti.

Karjera teisme

Iš pradžių jis buvo Vilniaus miesto teismo sekretoriaus padėjėju, priklausė 1819 metų lapkričio mėnesį įkurtai konservatyviai Antišubravcų organizacijai (vėliau sujungtai su Vilniaus literatūros draugija). Dirbo pakankamai stropiai, nes 1824 metais buvo pakeltas iki Vilniaus zemskinio teismo sekretoriaus (regento) pareigų, vėliau dirbo esesoriumi. Tačiau netrukus A. Tovianskis nutarė palikti teismą, nes 1828 metų gegužės 11 dieną Vilniaus Bernardinų bažnyčioje pirmą kartą patyrė stiprų mistinį sukrėtimą (išgyveno iliuminacijas), kurių metu jam ir buvo paskelbta jo misija – tapti Dievo tarnu. Taigi, „Aukščiausiojo valia“ pašaukė A. Tovianskį ,,tarnauti žmonėms“.

A.Tovianskis tampa pranašu.

Pasijutęs pranašu ir Dievo žmogumi, apie savo išgyvenimus ir abejones stengėsi papasakoti, kaip pats prisimena, „nusimanantiems teologams ir garsiems mokslininkams“ (tarp jų - Jonui ir Andriui Sniadeckiams, tačiau šie jo nesuprato). Tais metais A. Tovianskis svajojo ,,pirmą kartą pamatyti sieloje visą sistemą, kurią yra atsiųstas žemėn įdiegti“. Iškilo ji į šviesą ,,iš aukščiau“. Jo sielą, iki tol tuščią, užpildė ,,Dievo mintys“. Nuo tada jis pakilo virš žemės ir ėmėsi vykdyti savo misiją. Pradėjo burti apie save mokinius.

1830 metų kovo 1 d. A. Tovianskis vedė vilnietę Karolina iš Maksų (1805 – 1878). Ji buvo labai atsidavusi vyrui, uoli jo mokslo pasekėja. Ilgainiui jos vaidmuo ,,Dievo reikale“(sektos pavadinimas) vis didėjo. Ir jos sesuo Ana (mirusi 1878 m.), ir jos vyras Ferdinandas Guttas (1798–1871), buvo vieni iš uoliausių A. Tovianskio šalininkų ir rėmėjų. Tiesa, Tovianskis neapsiribojo giminės ratu, o susirado tokių šalininkų, kaip Valentinas Vankovičius ir kt.

Netrukus A. Tovianskis ėmė vadovautis devizu: nuo lietuviškų erdvių – į platųjį pasaulį. 1832 metų rugpjūčio septintąją iškeliavo į Peterburgą, to meto iliuminizmo Meką. Šiame mieste susirado reikiamų kontaktų ir pradėjo ieškoti savo idėjų pasekėjų, buvo susitikęs su M. Speranskiu – caro Nikolajaus I generolu-adjutantu ir A. Rimskiu - Korsakovu, buvusiu Vilniaus generalgubernatoriumi. Peterburgiški A. Tovianskio kontaktai nėra gerai žinomi. Ne visi jo veiksmai turbūt buvo teisėti, nes jo pėdomis sekė imperijos policija, 1833 metų gegužės 20 – ąją galų gale privertusi jį palikti sostinę. Tačiau tai nesutrukdė Tovianskiui gauti užsienio pasą. 1834 metais jis išvažiavo prie vandenų. Kurį laiką buvo Karlovy Varuose. Drezdene ir Prahoje jis buvo žinomas ne tik kaip žmogus, kuris gydosi vandens procedūromis. Mat ieškojo kontaktų su emigrantais, susipažino su generolu H. Skšineckiu ir jį sužavėjo. Tai buvo misionieriška kelionė.

A. Tovianskio bastymasis ,,prie vandenų“ suvaidino esminį vaidmenį jo mokslo kristalizacijoje. Susidūrė jis ten su emigrantais. Pažino jų viltis, ilgesį, lūkesčius. Susipažino ir su A. Mickevičiaus kūryba. Nors ir buvo, kaip sakoma, ,,ne knygų žmogus“, ėmėsi studijuoti „Vėlines“ir turbūt ,,Lenkų Tautos Piligrimystės knygos“ Tikriausiai Tovianskį sužavėjo Mickevičiaus idėjos – tikėjimas nematoma pasaulio įtaka žmonių mintims ir veiksmams. Ir jeigu liko abejingas ,,istorinėms scenoms‘‘, tikrai turėjo susižavėti metafizinėmis-religinėmis Mickevičiaus dramos idėjomis, galėjo rasti jose uolius norus ,,papildyti“ katalikiškumą, skausmingą Šventosios Dvasios pasireiškimo laukimą, pranašišką ateities spėjimą.

Rimantas Šalna ir Voicechas Petrovičius

1837 metais, mirus tėvui, A. Tovianskis Antašventėje gavo palikimą ir, nutraukęs keliones po Europą, sugrįžo į gimtąjį dvarą, kur keturis metus šeimininkavo. Jo ūkininkavimo laikais dvaras pradėjo klestėti. Jis pasodino gražų sodą, pastatė koplyčią. Po daugelio metų, būdamas svetur, mintimis vis grįždavo į savo gimtąsias vietas ir prisimindavo Antašventės apylinkes: Inturkės miestelį, Joniškėlį, Labanorą, Dubingius ( kur rugsėjo 8 dieną vykdavo atlaidai), Graužinos, Arnionių ir Sereikiškių kaimus, vietinius kaimiečius: Dvilevičių iš Joniškių, Filipčiuką iš Antašventės ir Luščiuką iš vieno kaimyninio kaimo.

1839 m. gegužės 11 d. jį aplankė antrasis ,,regėjimas“ – Baltasis Kryžius ir Dievo motina savo ranka jam nurodė kelią į Prancūziją. Palikęs vaikus giminaičiams, savo žemes išnuomojo ir išvyko iš šalies.

1840 metų gruodžio 15 dieną A. Tovianskis atvyko į Paryžių. Tuo metu čia vyko Napoleono palaikų perlaidojimo apeigos Invalidų bažnyčioje. Vėliau jis išvažiavo į Belgiją (ten lauke, kuriame kažkada vyko Vaterlo mūšis, susitiko su generolu Jonu Skšineckiu). 1841 metų rugsėjo 27 dieną Paryžiaus Notrdamo katedroje ,,lenkas iš Lietuvos“ (Polonaise de Lithuanie, kaip jis pasirašydavo) pirmą kartą kreipėsi į savo tautiečius, kviesdamas juos dvasiškai tobulėti siekiant krikščioniškų idealų. Greitai subūrė aplink save trumpesniam ar ilgesniam laikui lenkų emigracijos žinomiausius atstovus, tarp jų generolą Karolį Ružyckį, pulkininką Mikolajų Kamenskį, poetą Severina Goščinskį, Adomą Mickevičių, Liudviką Nabieliaką ir Julijų Slovackį, dailininką Valentiną Vankovičių, publicistą Feliksą Vrotnovskį. 1842 metų birželio 1 dieną Nanterre prie Paryžiaus Tovianskis įkūrė Dievo Reikalo bendriją, kuri turėjo apjungti jų veiklą. ( 1843 metais šios bendrijos filialas buvo įsteigtas ir visos Prancūzijos mastu ( vadovas buvo Bournieras), o 1848 metais – Italijoje, Turine ( jam priklausė Tancreda Canonica, Atilla Begey ir Luigi di Carmagnole). 1842 metais liepos 18 dieną Andžejus Tovianskis buvo išsiųstas iš Prancūzijos, apkaltinus šnipinėjimu rusų naudai, nors to ir neįrodžius. Po metų buvimo Briuselyje per Frankfurtą ir Romą (kur beviltiškai stengėsi gauti audienciją pas popiežių Grigalių XVI) jis išvažiavo į Šveicariją (Soluras ir Ciurichas). 1848 metų gegužės 26 dieną vėl atvyko į Paryžių. Čia buvo įkalintas už tariamą dalyvavimą liepos 11 – rugsėjo 21 dienų neramumuose. Gavęs įsakymą palikti Prancūziją, 1849 metais per Avinjoną grįžo į Šveicariją. Ciuriche praleido likusį gyvenimą kartu su šeima, kurią išvežė iš gimtosios šalies.

Neteisingai apkaltintas rusofilizmu, jis kvietė lenkus, kad šie saugotų ir gintų ,,viską, kas buvo sukurta mūsų žemėje: mūsų tautos ženklus ir simbolius, teises, papročius, kalbą, dainas, padavimus, patarles ir kitas senosios Lenkijos relikvijas“. Skelbdamas, kad ,,svarbi lenkų pareiga yra nugalėti klaidingą patriotizmą, kuris remiasi neapykanta rusams“ ir prisimindamas ,,šventą mūsų šūkį: mylėkime vienas kitą“, prikaišiojo Rusijos valdžiai už represijas, kurias ji vykdė Sausio sukilimo dalyvių atžvilgiu, ir už tai, kad ji ,,žiauriai baudžianti lenkus už meilę ir pasišventimą tėvynei, už dorovingumą“. Apie žemiečius kalbėjo: ,,Lietuvis dėl šios nelaimės užsnūdo, todėl reikia jį pažadinti ir sušildyti. Stiprus sieloje, o ne žemėje“ . Ir pridurdavo: „Nėra šalies, kurioje tokia maža kaina, bet su meile ir jausmais galima tiek daug gero padaryti, kaip pas mus Lenkijoje, o ypač Lietuvoje“.

Tovianskis turėjo didelės įtakos aplinkiniams, daugiausia kalbėdamas viešai, teikdamas asmeninių perspėjimų, patarimų ir pamokymų, pavyzdžiui, kaip kontroliuoti save ir kaip elgtis su kitais. Pasak liudininkų, pokalbiai su juo buvę kaip psichoterapijos seansai, kurių metu  pašnekovams jis turėdavęs hipnozinės įtakos (1841 metais tokiu būdu jis padėjo Adomo Mickevičiaus žmonai Celinai, sirgusiai depresija, atgauti psichinę pusiausvyrą). Kai tarp emigrantų pasklido gandai apie Celinos pasveikimą, atsirado tokių, kurie panoro Tovianskio prašyti, kad jis ir jiems padėtų. Majoras Jakubas Tamkevičius prašė Mickevičiaus tarpininkauti, kad būtų išgydytas jo sunkiai sergantis suaugęs sūnus. Mickevičius pažadėjo perduoti šį prašymą Tovianskiui, bet iš anksto įspėjo, kad nieko gero iš to neišeis, nes Tovianskis jam yra pareiškęs: net jeigu jo žmona sirgtų, jis nesiimtų gydymo, nes esąs atsiųstas atlikti kitų Dievo jam patikėtų reikalų. Matyt Tovianskis gaudavo daug panašių prašymų, nes visada turėdavo aiškų atsakymą.

Mistras Tovianskis savo sektoje turėjo labai dideles teises. Čia galiojo begalinis paklusnumas: jis galėjo klausytis sektos narių išpažinčių, dalyti komuniją, suteikti krikšto sakramentą. A. Tovianskis mistiškai tikėjo skaičiumi 44, gyveno tokiu numeriu pažymėtame name, jo pasekėjų taip pat buvo 44. Kaip pats sakė, jokių knygų, išskyrus Bibliją, neskaitė ir nieko nerašė. Pagrindiniai simboliai jam buvo Dievo reikalo medalis, vėliava, rankų bučiavimas atsiklaupus.

Lenkų emigrantai įtarinėjo A. Tovianskį esant rusų agentu, kurio tikslas – suskaldyti lenkų emigraciją, pateikti ją kaip tamsuoliškų sektantų sambūrį. Tai sukėlė kažkurių narių nusistatymą prieš jo mokymą ir sekta pradėjo skilti. Iš sektos išėjo J. Slovackis, A. Mickevičius.

Karolinos Tovianskienės šantažas

1846 m. pavasarį A. Mickevičius, tuo metu buvęs Paryžiuje, ėmė tolti nuo Ciuriche gyvenančio mistiko Andžejaus Tovianskio įtakos. Pokytis poeto pažiūrose buvo labai neparankus Tovianskiui, nes grėsė dalies šalininkų praradimu. Tada Tovianskio žmona Karolina griebėsi būdo, kaip atvykusį į Ciurichą poetą ir toliau išlaikyti paklusnų savo vyro įtakai. Ji atsiuntė Adomui laiškelį, kuriame rašė, kad sapnavo skausmo kamuojamą Barbarą Mickevičienę, giliai išgyvenančią dėl Adomo atsitraukimo nuo kilnių Tovianskio tikslų. Barbara lyg tai kvietusi sūnų atsipeikėti, tariamai kitaip jam liktų gyventi tik trys dienos. Tiesa tai ar netiesa, bet Adomą prislėgė bloga nuojauta. 1846 metų kovo mėnesio 23 – 24 dienomis jis net surašė testamentą. Po Tovianskienės netikros juodos pranašystės poetas, net neatsisveikinęs su jos šeima, grįžo į Paryžių. Mylimos motinos iš Anapilio globos pojūtis poetui suteikė jėgų teisingai pasielgti ir šį kartą.

Mesianizmas – tai religinis tikėjimas į Išgelbėtoją, kuris pasirodys ir išgelbės žmoniją nuo blogio. Juo gali būti asmenybė, sekta arba tauta. A. Tovianskis tikėjo asmenybės, sektos bendruomenės galia, tuo tarpu A. Mickevičius mesionistinės koncepcijos įgyvendintoju laikė tautą. Su Dievu gali susijungti tik tas, kuris, pasiekęs tobulumą, tapo lygus Dievui. Akivaizdu, kad tokios A. Tovianskio mintys sukėlė katalikiškų sluoksnių nepasitenkinimą ir reakciją. Po 1848 metų revoliucijos jo laiškus ir mokymą Bažnyčia uždraudė, o patį A. Tovianskį Prancūzijos valdžia išsiuntė iš šalies. Apsigyvenęs Šveicarijoje, gyvenimo pabaigoje savo ,,mokymą“ išdėstė raštu. Po A. Tovianskio mirties jo mokymas sunyko.

Svarbiausi jo darbai: „Pokalbiai“ (Paryžius, 1842), „Didysis Laikotarpis“(1844; išleista Varšuvoje 1921 m.), „Paaiškinimų rinkinys“ (1863; išleista Turine 1882m.) ir „Susirinkimų atsiminimai“ (1870; išleista Turine 1882 m.).

Atgal