VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 05. 1918-1940 m. jie vedė Lietuvą stipriu ekonominiu keliu (1 dalis)

Petras Račiūnas

Vasario 16-osios klubo narys

Jau metai, kai atsisveikinome su nacionalinės nepriklausomybės simboliu ir Lietuvos ūkio savarankiškumo ženklu - LITU. Ta proga prisiminkime pagrindinius nacionalinės bankininkystės ir valiutos įvedimo iniciatorius; lito prieš-istoriją (1915-1922); lito kelią 1918 m. vasario 16 d., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bei Lietuvos banko ir lito vertinimą užsienio valstybėse.

1922 m. spalio 2 d. - nacionalinio piniginio vieneto ir suverenumo simbolio LITO įvedimo diena. Pernai suėjo 92 metai, kai buvo įsteigtas Lietuvos bankas ir įvestas į apyvartą LITAS. Taigi, atsisveikinę su litu, prisiminkime jo atsiradimą.

1915 -1922 m. pinigu sistema, Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis

Prieš įvedant litą (1915-1922 m.) vyravo didžiausia pinigų painiava. Apyvartoje naudojami Rusijos cariniai rubliai, vokiečių markės, ostmarkės, ostrubliai bei JAV doleriai, o įvairiose Lietuvos vietose buvo apstu įvairiausio “plauko” pinigų: Lenkijos markių, Latvijos ir Liepojos rublių, Kerenskio laikais iždo ženklai buvo kerinkas. Vien tik Vilniaus krašte cirkuliavo 6 rūšių pinigai.

Kaizerinės okupacijos metais buvo įvesti rubliai ir markės. Kad juos galima būtų skirti nuo Vokietijos markės ir Rusijos rublio, šie pinigai vadinti ostmarkėmis, o trumpiau - ostais.

Lietuvos gyventojų pažiūrą į vokiškus pinigus nusako juos niekinantis pavadinimas - kopūstlapiai.

Lietuvos vyriausybė juos “sulietuvino”, pavadindama auksinais. Dėl Vokietijos markės infliacijos ir nuolat krintančios jos vertės Lietuvos ūkis patyrė didžiulių nuostolių. Pasitikėjimas ostmarkėmis (auksinais) taip pat smuko.

1915-1918 m. gyvenome geležiniuose vokiečių okupantų gniaužtuose. Kraštas turėjo išmaitinti kariuomenę, iškentėti kontribucijų ir materialinių išteklių grobimą, didelius mokesčius ir įvairias baudas. Lietuva kariavo su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Mūsų ūkis buvo apnaikintas ir nuskurdęs. Gyventojų perkamoji galia krito kasdien. Buvo pasitikima tik caro aukso rubliais ir JAV doleriais. Norėdami iš gyventojų surinkti auksines Rusijos monetas, okupantai reikalavo mokėti brangiųjų metalų monetomis už deficitinėmis tapusias prekes: cukrų, kavą ir degtinę.

LITO kelias Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Steigiamojo seimo rinkimai. Nacionalinės bankininkystės ir valiutos įvedimo iniciatoriai. Kas vedė Lietuva stiprios ekonomikos link?

1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. Šalies politinė ir ekonominė padėtis nebuvo stabili. Vokiečių okupacija, karas su Rusija, konfliktai su Lenkija bei bermontininkų karinių junginių siautėjimas visiškai sugriovė šalies ūkį ir nuskurdino šalį. Neveikė komerciniai bankai. Pinigų emisijų išleidimą ir kredito funkcijas vykdė vokiečių įstaiga Rytų skolinamoji kasa, kuri spausdino realiomis vertybėmis nepadengtas ostmarkes.

1920 m. balandžio 14-15 d. buvo paskelbti rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Didžiulis rinkėjų aktyvumas paneigė svetimųjų prasimanymus apie lietuvių tautos politinį nebrandumą. Didžioji dalis šalies gyventojų demokratišku būdu išreiškė pritarimą Lietuvos nepriklausomybei. 1920 m. gegužės 15 d. steigiamojo Seimo iškilmingas atidarymas tapo visos tautos švente bei didžiausio džiaugsmo diena. Krikščionių demokratų dienraštis “Laisvė” (1920.05.15) sutiko šią dieną šūkiais: „Sveikas, šalies šeimininke - Steigiamasis Seime! Sveikas laukiamasis - amžių amžiais svajotasis!”

Sovietų okupacijos metais visokiais būdais buvo stengiamasi iš tautos atminties ištrinti jos istoriją ir iškilias asmenybes. Dabar po kruopelę turime atkurti istorinius faktus ir prisiminti nepelnytai pamirštus Lietuvai daug nusipelniusius žmonės, net ištisas šeimas.

Jonas K. Karys, lietuviškos numizmatikos istorijos tyrėjas, 1953 m. gyvendamas USA, savo išleistoje knygoje „Nepriklausomos Lietuvos pinigai” rašė: „1918-1940 metų laikotarpis lietuvių tautos gyvenime buvo pats turtingiausias didelės svarbos įvykiais. Kaip retai atsitinka, kad vienos kartos atmintyje Lietuvos valstybės nebuvo, buvo ir vėl nebuvo. Dvidešimt du metai ir keturi mėnesiai jungia tos nuostabios epochos pradžią ir pabaigą. Tiktai. Bet kiek didžių žygių nužygiuota, kiek nuostabių dalykų sukurta, padaryta, įprasminta! Vargu, ar rasime istorijoje tautą, kuri per tokį trumpą laiką būtų tiek daug padariusi.”

Doc. soc. mokslų dr. Vladas Terleckas išleistoje knygoje „Lietuvos bankininkai: Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940 m. Vilnius 2001. įžangoje rašo: „...iki šiol neturime visapusiškos, vientisos tarpukario Lietuvos istorijos, viso jos vaizdo. Susidaro įspūdis, kad valstybę, jos struktūras kūrė tik politikai, o šalia jų veikė kitas polis - menininkai. Jau iki nuobodumo besikartojančiai rašoma ir rašoma apie tuos pačius valstybininkus ir meno žmones. Retame darbe prabėgomis užsimenama apie ūkio, finansų bei pinigų politiką, jos kūrėjus ir vairininkus. Dėl to kalčiausi yra ekonomistai, kurie mažai domisi nesena praeitimi... Daugelis anuometinių bankų vadovų carizmo laikais aktyviai dalyvavo nacionaliniame išsivadavime, o nepriklausomybės metais politiniame ir visuomeniniame šalies gyvenime neapsiribojo vien savo profesija... Ne iš blogos valios susiformavo įvaizdis, kad tarpukario bankininkų elitui atstovavo vienas vienintelis profesorius V. Jurgutis, o geriausiu atveju - ir jo talkininkas J. Paknys. Šitaip iškraipoma ir nuskurdinama mūsų praeitis... Daug bankininkų dalyvavo tautos pasipriešinime okupantams, nemažai jų buvo represuota. Visi jie nusipelnė mūsų atminties. Pagaliau, ne veltui sakoma, kad pagal tai, kaip žiūrime į praeitį, sprendžiama, kas mes esame. Primindamas tarpukario bankininkus, noriu pažadinti gyvųjų atmintį J. Marcinkevičiaus žodžiais, „nedaug prašau, tik atminties...”.

Kas gi buvo tie pagrindiniai nacionalinės bankininkystės ir valiutos įvedimo iniciatoriai? Kokiais darbais pasižymėjo kiekvienas atskirai ir kartu drauge šioje srityje, vedant Lietuvą stiprios ekonomikos link?

Jonas Vileišis (1872-1942)

1.Jonas Vileišis (1872-1942). Nuo 1891 m. studijavo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos, o nuo 1984 m. - Teisės fakultete. Lietuvos Tarybos narys, 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Nepriklausomybės Aktą. 1919/07/12 Mykolas Šleževičius Ministrų kabinete paskirtas finansų ministru. Įvairių Lietuvos finansinių įstaigų veiklai koordinuoti J. Vileišis prie Finansų ministerijos įsteigė Finansų komitetą, kuriam pats ir vadovavo.

Tuo metu buvo sukurta bendroji visai valstybei mokesčių sistema, išleisti pirmieji valstybinės paskolos lakštai, organizuotas Vidaus paskolų komitetas. Paskolų lakštus Lietuvos žmonės pirko pagal išgales, suprasdami, kad prisideda prie Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimo. J. Vileišiui teko padėti pamatus ir kuriant Lietuvos bankų ir kredito sistemas bei taupomųjų valstybės kasų pamatus.

Taupomųjų valstybės kasų įstatai priimti 1919 m. rugpjūčio 4 d., o pirmoji kasa iškilmingai atidaryta rugpjūčio 10 d. Kaune. Taupomosios valstybės kasos buvo pavaldžios finansų ministrui, indėlius atsakė valstybė.

Vyriausybės posėdžių protokolai rodo, kad pirmą kartą savų pinigų klausimas pradėtas svarstyti 1919 m. pradžioje. Saviems pinigams įvesti buvo pradėta rengtis 1919 m. viduryje. Ministrų Kabinetas pavedė finansų ministrui Jonui Vileišiui aptarti savų pinigų įvedimo klausimą. Išsamiau pinigų klausimas buvo svarstytas 1919 m. liepos 31 d. ministrų kabineto posėdyje. Jame J. Vileišis pasiūlė nacionalinį piniginį vienetą pavadinti muštiniu. Ministru kabinetas pritarė tokiam pavadinimui, nepaisydamas kalbininko Jono Jablonskio pasiūlymo pavadinti piniginį vienetą auksinu, bei nutarė atšaukti savo 1919 m. vasario 26 d. nutarimą dėl oštų vadinimo auksinais. - Šiame posėdyje svarstyti pinigų formato, spalvų, vandenženklių ir apipavidalinimo klausimai.

Ketinta leisti 9 nominalų popierinius pinigus – 1/2 , 1, 5,10, 25, 50, 100, 500 ir 1000 muštinių, ornamentuotų lietuviškų juostų raštais su ūkio ir gamtos vaizdais ir Vyčiu vandenženklyje. Pinigų projektus turėjo parengti dailininkai A. Žmuidzinavičius ir A. Galdikas. Spausdinti naujus banknotus buvo numatyta Švedijoje.

Finansų ministras J. Vileišis numatė muštinį aukso turiniu prilyginti prancūzų frankui, t.y. 0,322 g. gryno aukso. Puse apyvartos banknotų turėjo būti padengta auksui lygiaverte valiuta. Tikėtasi gauti 10 mln. svarų paskolą Anglijoje, o kitą pusę paskolos - įvairiomis vertybėmis: vekseliais, užstatais ir pan. Savų pinigų išleidimas beveik visuomet buvo siejamas su užsienio paskolų gavimu, nes be paskolų padengimo užsienio valiuta nebuvo įmanomas joks pasitikėjimas. 1919 m. rugpjūčio 7-10 d. vykusiame bankų ir kredito įstaigų atstovų suvažiavime finansų ministras Jonas Vileišis, atsakydamas į klausimą - kodėl neįvedami savieji pinigai - kaip pagrindinę priežastį nurodė jų padengimo nebuvimą. J. Vileišio planams nebuvo lemta išsipildyti ir nacionalinės valiutos įvedimas nusikėlė dar trejiems metams.

Jonas Vailokaitis (1886-1944)

2. Jonas Vailokaitis (1886-1944), būdamas 22 m. baigė Peterburgo Prekybos ir pramonės institutą (1908) ir įgijo ekonomisto specialybę. 1917 m. rugsėjo 18-29 d. Lietuvos Konferencijos metu buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą. Išrinktas Steigiamojo Seimo komisijos, kuri turėjo parengti projektą, iš kokių komisijų turėtų būti sudarytas Steigiamasis Seimas, pirmininku. Tais pačiais metais išrinktas Steigiamojo Seimo Valstybės Finansų ir biudžeto komisijos pirmininku, kurios nariai buvo Vladas Jurgutis, Juozas Purickas, Albinas Rimka ir Nachmanas Rachmilevičius.

1920 m. gegužės 17 d. Steigiamasis Seimas pradėjo darbą.

Įvertinus šalies sunkią, galima sakyti - tragišką ekonominę padėtį, vienas iš pirmųjų apie būtinumą Lietuvoje kurti Valstybinius bankus ir kuo greičiau įvesti savo nacionalinę valiutą pareiškė Steigiamojo Seimo narys, Valstybės Finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas Jonas Vailokaitis. 1921 m. balandžio 29 d. Steigiamojo Seimo 86-ajame posėdyje kalbėdamas žemės reformos klausimais, Jonas Vailokaitis ragino steigti emisijos banką, įvesti savus pinigus bei organizuoti Žemės banką. Jis kalbėjo: „Reikia imtis priemonių, būtent: reikia organizuoti savo valstybės banką ir savo valstybinę emisiją. Mes patys turime eiti prie savo pinigų...Taip gyventi, kaip mes dabar gyvename, negalima”.

Šiame 86-ajame posėdyje J. Vailokaitis siūlė sumažinti kompensaciją už nusavinamų dvarų žemės dydį, kadangi tokių kompensacijų, kokios buvo numatytos, nepajėgsią pakelti naujakuriai. Be to, jis nurodė priemones, kurios padėtų naujakuriams įsikurti gautoje žemėje. Dauguma šių pasiūlymų buvo įgyvendinti: 1922 m. pabaigoje įsteigtas Lietuvos bankas ir litas, 1924 m. vasarą pavyko įsteigti Žemės banką. Šie bankai lengvatinėmis sąlygomis kreditavo naujakurius, pieninių ir kitų žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonių statybas.

Žemės reforma, jos finansinis realizavimas J. Vailokaičio buvo vienas kertinių klausimų dirbant Steigiamajame Seime. 1921 m. gruodžio 20 d., svarstant valstybės biudžetą, jis atkreipė dėmesį, kad valstybės valdomi dvarai yra nuostolingi ir iš šios padėties matė vienintelę išeitį - paspartinti žemės reformą. Dėl šių priežasčių jis siūlė laikytis griežtos taupymo ir valstybės išlaidų mažinimo politikos bei sutaupytų lėšų didžiąją dalį skirti žemės reformai. Ir šiandien turėtų būti aktualus J. Vailokaičio požiūris į užsienio investicijas ir šalies ekonominės nepriklausomybės vaidmens suvokimas. Nors jis pripažino, kad neįmanoma Lietuvos ūkio atkurti be užsienio kapitalo, tačiau reikalavo iš Steigiamojo Seimo ir Vyriausybės kontroliuoti ateinantį į šalį kapitalą bei pasisakė už tai, kad užsieniečių steigiamų akcinių bendrovių ir ribotos atsakomybės įmonių vadovai būtų tik Lietuvos piliečiai. Šias nuostatas Jonas Vailokaitis motyvavo taip: „Šalies politinė nepriklausomybė pirmiau reikalinga ekonominei nepriklausomybei iškovoti. Šalis nesirūpinanti ekonomine nepriklausomybe, gali prieiti prie to, kad iš politinės nepriklausomybės liks tik vardas” (Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1921/07/01 posėdis 112, psl. 24). Būdamas biudžeto ir finansų komisijos pirmininku, J. Vailokaitis siūlė koreguoti valstybės finansų, taip pat ir mokesčių politiką. Jis reiškė didelį susirūpinimą tuo, kad didžiąją valstybės biudžeto pajamų dalį sudaro netiesioginiai mokesčiai (muitai, akcizai) ir, kad mažai yra surenkama tiesioginių mokesčių.

Kuriant nacionalinės bankininkystės sistemą ir įvedant šalies valiutą, ryškų pėdsaką paliko Jono Vailokaičio brolis Juozas Vailokaitis.

Juozas Vailokaitis (1880-1953)

3.Juozas Vailokaitis (1880-1953) baigė Patrapilio dvasinę akademiją 1905 m. ir įgijo teologijos mokslų magistro laipsnį. Katalikų veikimo centro pirmininkas, žurnalistas, ekonomistas, bankininkas, pramoninkas, Lietuvos taikos sutarties su Rusija ir Tremtinių grąžinimo sutarties tarp Lietuvos ir Rusijos signataras, “Liaudies sąjungos” įkūrėjas, laikraščių „Šaltinis”, „Šaltinėlis”, „Vada” ilgametis redaktorius. Steigiamojo bei I-ojo ir ll-ojo Seimo narys, Finansų ir biudžeto komisijos narys, Užsienio komisijos narys, Lietuvos valiutos (lito) išleidimo komisijos pirmininkas, Steigiamojo seimo Ekonomikos komisijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjas ekonomikos klausimais.

J. Vailokaitis Steigiamojo Seimo išrinktas finansinės komisijos, turėjusios paruošti savos valiutos įvedimą, primininku.

Palankios sąlygos savo valiutai įvesti susidarė 1921 m., kai buvo gauta iš Maskvos 3 mln. aukso rublių (2256 kg aukso arba 15 mln. Lt. pagal Taikos sutartį su Rusija, pasirašytą 1920/06/12, dėl karo nuostoliams atlyginti. 1922 m. rugpjūčio 3 d. Steigiamasis Seimas pradėjo svarstyti savosios valiutos ir Lietuvos banko įstatymus. Pinigų vienetą siūlyta pavadinti muštiniu, auksinu, rugiu, lyra ir dareliu. Nepriklausomos Lietuvos pinigų vienetui Seimas sukūrė originalų pavadinimą - “LITAS”, o jo šimtąją padalą pavadino “CENTO” vardu. Sprendžiant minėtą klausimą lemiama nuomonė buvo išsakyta Steigiamojo Seimo Ekonomikos komisijos pirmininko Juozo Vailokaičio (Ūkio Banko valdytojo). Jis tvirtino, kad iš LITUANIA pirmųjų trijų raidžių sudarytas LIT tarptautinėje rinkoje puikiai charakterizuotų Lietuvą ir palengvintų suprasti, kam priklauso šis pinigas. Šio naujadaro pavadinimo “LITAS”, “CENTAS” autorius buvo Vaclovas Vaidotas, kuris buvo Steigiamojo Seimo Ekonominės komisijos prezidiumo sekretorius. Šiaip ar taip, minėtasis naujadaras buvo vykęs. Daug svarbiau už pavadinimą buvo nustatyti piniginio vieneto aukso turinį. Projekte buvo siūlyta vieneto aukso turinį prilyginti 0,300924 g. gryno aukso. Po ilgesnių svarstymų jis sumažinamas dvigubai ir 1 litas prilyginamas 0,150462 g gryno aukso. 1922 m. rugpjūčio 9 d. Seimas trečiuoju skaitymu priima piniginio vieneto įstatymą, o dviem dienom vėliau - Lietuvos Banko įstatymą. Spalio 2 d. laikinieji banknotai pradėjo savo ekonominį gyvenimą. 1922/08/3 Steigiamojo Seimo 236 posėdžio protokole dėl piniginio vieneto įstatymo sumanymo, pirmininkaujant Seimo pirmininkui A. Stulginskiui, pasisakė Seimo Ekonomikos komisijos pirmininkas Juozas Vailokaitis: „Siūlau balsuoti tais dviem sakiniais: piniginiu vienetu laikomas litas. Antra dalis - litą sudaro 100 centų. Tomis dvejomis dalimis galima balsuoti”. Pirmininkas: „Kiek atstovą Vailokaitį supratau, jis siūlo pirmą sakinį „Piniginiu vienetu laikomas litas” ir paskui kitą. „Piniginiu vienetu laikomas litas”. Kas už tą pataisą, prašau pakelti rankas. Kas prieš. Už - 32, prieš-16. Pataisa priimta. Dabar antras sakinys. „Litą sudaro 100 centų”. Kas prieš? Kas už? Už - 34, prieš-15. Pataisa priimta...Tokiu būdu piniginiu vienetu priimtas litas, muštinis atpuolė, o litas dalinamas į 100 centų”.

Vienas reikšmingiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrime įvykių buvo naujos lietuviškos valiutos - Lito įvedimas. Vailokaičiai prisidėjo prie jo įvedimo į krašto rinką ir tuo daug pasitarnavo jaunai valstybei.

Koks buvo brolių Jono ir Juozo Vailokaičių valdomo „Ūkio banko” vaidmuo įvedant litą, savo prisiminimuose „Tėviškės žiburiuose” (1960/01/28; 1960/03/17) apibūdina Jonas Matulionis (1898-1980), kuris buvo Laikinosios Lietuvos Vyriausybės 1941-1942 finansų ministras, 1937- 1939 m. ėjo generalinio direktoriaus „Ūkio banke” pareigas. Jonas Matulionis rašo apie pirmąsias lito gyvenimo dienas: „Kai 1922 m. spalio 2 d. naujasis Lietuvos pinigas - litas - pasirodė rinkoje, daugelis juo nepasitikėjo, ypač pirkliai, pramoninkai ir kitokie verslininkai. Pramoninkai ir toliau darbininkams mokėjo ne litais, o markėmis, nors Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijos paskelbė, kad atsiskaitymas su valstybinėmis ir savivaldybinėmis įstaigomis nuo spalio 1 d. bus vykdomas tik litais (Vyr.žinios Nr. 111, 1922/10/23).

Ūkio Bankas tuojau paskelbė, kad litus keičia į markes Amerikos dolerio ir vokiečių markės kursu. Toks Vailokaičių elgesys daug ką nustebino ir padarė didelį įspūdį. Jis daugelio buvo nelauktas ir netikėtas. Tik dalis verslininkų ir valstybininkų suprato, kad Vailokaičiai, taip veikdami, ne tik didina ūkio Banko operacijas, bet taip pat teikia paramą Vyriausybei, Lietuvos Bankui ir litui. Toks Ūkio Banko elgesys dar labiau stebino, nes nei kiti bankai, nei bankinės kontoros nepasekė Ūkio Banko pavyzdžiu ir nekeitė litų į markes, pasilikdami tik pasyvūs stebėtojai.” Pasak J. Matulionio, ne vienas net juokėsi, klausdami, kaip ilgai Vailokaičiai tęsės savo pažadą, kaip ilgai jiems užteks markių. Esą pritrūkus markių, jie negalės keisti litų ir lito kursas kris. Tuomet, aišku, kad šeimininkaus bankinės kontoros, kurių Kaune buvo ne viena, ir spekuliacija vyks toliau. Padėtis buvo tokia, kad Lietuvos Bankas lito palaikyti negalėjo, nes buvo be ūkinio užnugario ir be rezervų. Pirmosios dienos buvo tokios svarbios, kad jos nulėmė tolimesnį lito likimą. Lietuvos Bankas leido tik litus, o markės buvo privačiuose bakuose, bankinėse kontorose ir pas privačius asmenis. Pirmą lito pasirodymo dieną lito kursas buvo 150 markių, pagal kurį Ūkio Bankas jau pirko litus. Markė Berlyno biržoje ir kitur nukrito. Antrą dieną už litą jau mokėjo 175 markes, o po kelių dienų - jau ir 200 markių. Tuo metu, galima sakyti, kad visos Kauno krautuvės ir pramoninės įmonės buvo ne lietuvių rankose ir jos pardavinėjo prekes tik už markes. Prekių kainos nesikeitė, o lito kaina kiekvieną dieną didėjo. Darbininkai ėmė reikalauti atlyginimų litais o ne markėmis.

Atgal