VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 19. 1918-1940 m. jie vedė Lietuvą stipriu ekonominiu keliu (Pabaiga)

Petras Račiūnas

Vasario 16-osios klubo narys

V.Stašinskas buvo prieš pasitraukimą iš Vilniaus: „Jeigu mes pasitrauksime iš Vilniaus, mes jo nebeatgausime. Pasitraukimas iš Vilniaus - tai kapituliacija visame lietuvių klausime” (Liaudies sargyba, 1992.10.01-07).

1920 m. V. Stašinskas buvo išrinktas Lietuvos susikūrusios Advokatų tarybos pirmininku ir pirmininkavo iki 1926 m. V. Stašinskas gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, rusų ir lenkų kalbas. 1930.06.7 - 1938.09.30 V. Stašinskas vadovavo Lietuvos bankui sunkiausiais banko gyvavimo laikais. 1931 m. banko akcininkų susirinkime V. Stašinskas pareiškė tokią principinę programinę nuostatą: „Todėl, kad litas tvirtas, Lietuvos banko valdyba, pasitarusi su banko taryba, manytų, kad Lietuvos bankas, pasitikėdamas savimi ir tikėdamas šviesiąja Lietuvos ateitimi, turėtų šiandien nutarti, kad jis pasižada litą visuomet laikyti lygiu auksui” (Tautos ūkis, 1931, Nr. 2, p. 49). 1931 m. buvo įteisintas lito banknotų keitimas (ne mažiau kaip 20.000 Lt) į aukso luitus arba konvertuojamąją užsienio valiutą.

V. Stašinskas savo požiūrį į Lietuvos banko ir jo vadovybės svarbiausią misiją išdėstė iškilmingame tarybos posėdyje, skirtame banko 10 metų sukaktuvėms paminėti: „Ji, valdyba, jautė, kad jai pavesto darbo pasisekimas sustiprins Lietuvos kūrėjų dvasią, pakels jaunosios valstybės vardą svetur ir padės Lietuvai sustiprėti” (Lietuvos aidas, 1932.10.06).

10.Juozas Tūbelis (1882-1930), 1908 m. baigė Rygos politechnikos institutą ir įgijo agronomo specialybę. Jį sužavėjo agronomija, kai pamatė pavyzdingą vaismedžių sodą. 1909 m. jis tapo Kauno žemėtvarkos komisijos narys. J. Tūbelis buvo pirmasis Lietuvoje agronomas, kuris, keliaudamas po kaimus, ėmė lietuviškai skaityti paskaitas žemės ūkio klausimais. 1919 m. balandžio-spalio mėn. jis vadovavo Švietimo ministerijai, po to ir Žemės Ūkio ministerijai. Daug dėmesio skyrė specialistų rengimui. Jo rūpesčiu buvo organizuojami matininkų ir kultūros technikų kursai, įsteigtas Dotnuvos žemės ūkio ir miškininkų mokykla bei mokytojų seminarija, įvestas privalomas ketverių metų pradžios mokslas. Jis laikomas kooperacijos plėtros ir centralizacijos šalininku, žemės ūkio kultūrinės pažangos propaguotoju ir įgyvendintoju. Jis giliai tikėjo Lietuvos pieno ūkio perspektyva ir suvokė būtinumą plėtoti gyvulininkystę. 1923 m. J. Tūbelis išrūpino paskolos gavimą Švedijoje, už kurią buvo nupirkta pieninių įrengimų ir veislinių gyvulių. Tai buvo gyvulininkystės modernizavimo pradžia. 1927.05.03 . J. Tūbelis paskirtas finansų ministru, o 1929 m. rudenį tapo ir Ministru pirmininku, išsaugodamas finansų ministro pareigas ir laikinai būdamas užsienio ministru. A. Smetona be galo pasitikėjo J. Tūbeliu, jį gerbė, labai aukštai vertino ir neišklausęs jo nuomonės, nepriimdavo jokių svarbesnių sprendimų (V. Šliogeris. Antanas Smetona. Žmogus ir visuomenininkas. Klyvlendas, 1966 m., psl. 111). Ilgiau nei dešimt metų būdamas finansų ministru ir aštuonis su puse metų - Vyriausybės vadovu, J. Tūbelis turėjo lemiamos įtakos Lietuvos ekonominei ir finansinei politikai. Jo valstybės finansų politikos pagrindinės nuostatos buvo šios: valstybės biudžeto subalansavimas, didelis taupumas, neproduktyvių išlaidų varžymas ir užsienio skolų vengimas. J. Tūbelio valstybinė finansų politika buvo konservatyvi: neišleisti daugiau nei uždirbama. Manoma, kad geresniais ūkiniais metais sukauptos biudžeto lėšų atsargos padėjo Lietuvai atlaikyti sunkiausias pasaulinės ekonomikos krizės padarinius (1929-1933). Krizės metu Vyriausybė mažino išlaidas, be kurių buvo galima apseiti, stengėsi teisingiau paskirstyti mokesčius pagal mokėtojų pajėgumą, lengvino mokesčių naštą labiausiai dėl krizės nukentėjusiam socialiniam sluoksniui - ūkininkams. Tam, kad geriau ir tikslingiau galima būtų formuoti ekonominę politiką, buvo sudaryta ūkio taryba - patariamasis organas. Joje visuomeniniais pagrindais dirbo geriausi specialistai bei didžiųjų ūkio organizacijų vadovai. Visa J. Tūbelio Vyriausybės ekonominė politika buvo orientuota į tai, kad būtų išsaugotas lito pastovumas. Jis buvo griežtai nusiteikęs prieš infliaciją bei lito devalvavimą ir sakydavo: „Infliacija yra premija laidokams ir padorių žmonių apiplėšimas. Padorus žmogus turi banke santaupų, o laidokas - vekselių pluoštą”. Remiantis minėtu teiginiu peršasi logiška išvada - lito devalvuoti nebuvo leidžiama, nes tai būtų naudinga tik įsiskolinusiems, o ne taupytojams. 1935 m. gruodžio 28 d. Tautininkų sąjungos suvažiavime pasakytoje kalboje J. Tūbelis lito pastovumą iškėlė į nacionalinės svarbos aukštumas: “Išlaikyti lito pastovumą yra rūpestis ne tik Vyriausybės, bet ir viso krašto, mūsų visų” (Tautos ūkis, 1935, Nr. 12, psl. 326). J. Tūbelio pastangomis sukurta moderni žemes ūkio produkcijos perdirbimo pramonė, stipri kooperatinė sistema, įgalinusi Lietuvos gaminius įsitvirtinti užsienio rinkose.

P. Dailidė iškėlė J. Tūbelio ūkio politikos bruožus kaip tautiškumą, valstybingumą, nuosaikumą ir kovą su kultūriniu atsilikimu (Tautos ūkis, 1934., Nr. 11, psl. 285-287). Atsikūrus valstybei, pirmaeilis uždavinys buvo pamaitinti gyventojus, o tai galėjo laiduoti žemės ūkio gamybos gaivinimas. Tokiomis sąlygomis Lietuvos Vyriausybės buvo priverstos pirmenybę teikti žemės ūkiui ir agrarinei pramonei.

Pasak amžininkų, J. Tūbelio asmuo ir darbas buvo nedalomos sąvokos. Jis tiesiogiai iš pirmųjų šaltinių rinkdavo informaciją, - skambindavo didelių ūkio organizacijų vadovams ir tardavosi su jais. Dėl to jis visą laiką buvo ekonominio gyvenimo sūkuryje ir gerai jautė jo pulsą. Daug dirbo pats ir mokėjo prie darbo prispausti kitus. Jam būnant Vyriausybės vadovu, valstybės aparatas pradėjo dirbti kaip vieninga ir kryptinga sistema. J. Tūbelis buvo tolerantiškas kitų politinių pažiūrų žmonėms, todėl į aukštas pareigas buvo skiriami tautininkams nepriklausę žmonės. Jis vertino darbuotojus ne pagal politinius įsitikinimus, bet pagal sugebėjimą dirbti. 1938 m., Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis, kuris buvo bet kokio kompromiso dėl Vilniaus priešininkas, negalėjo išlikti Vyriausybės vadovu ir Šveicarijoje nuo infarkto besigydantis J. Tūbelis buvo atstatydintas. Jis paskirtas žemės ūkio ministru ir juo išbuvo iki 1938 m. spalio 1 d. Nuo tos dienos jis buvo paskirtas Lietuvos banko vadovu. Šioms pareigoms jis buvo pakankamos kvalifikacijos. Ją buvo sukaupęs vadovaudamas ūkio ir finansų politikai. Ekonomistas Vladas Terleckas rašė: „J. Tūbelis ilgiausiai iš visų vadovavo Ministrų kabinetui ir Finansų ministerijai. Be jo asmens neįsivaizduojama ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos ūkio, finansų, pinigų ir bankininkystės politika. Jo valdymo epochoje šalyje pasiekta visų gyvenimo sričių pažanga. Istorijos paradoksas, kad dabartinė karta pamiršo jo nuopelnus. 2000 m., renkant populiariausius šimtmečio žmones, J. Tūbelio pavardė nepateko į pirmąjį šimtuką. Ar įvykdytas dukters Marijos (dailininkės ir rašytojos) kuklus pageidavimas - nors vieną gatvę pavadinti tėvo vardu?”

11. Juozas Paknys (1883-1948), 1912 m. baigė Peterburgo komercijos institutą. 1919 m. balandžio 12 d. J. Paknys tapo darbo ir socialinės apsaugos ministru. 1922 m. spalio mėn. J. Paknys, kaip bankininkas praktikas, buvo pakviestas V. Jurgučio į kuriamą Lietuvos banką. 1926 m. jis pakeltas į aukštesnes pareigas - paskirtas valdytojo pavaduotoju, kurias nepertraukiamai ėjo iki 1939 m. spalio 25 d., jam tapus valdytoju. Be to, laikotarpiu nuo V. Jurgučio atsistatydinimo iki V. Stašinsko paskyrimo, J. Paknys laikinai ėjo Lietuvos banko valdytojo pareigas. J. Pakniui pavesta rūpintis banko statybomis, jis buvo atsakingas už skyrių inspektavimą, centrinės buhalterijos kontrolę ir sąmatos vykdymą.

Būdamas pavaduotoju, J. Paknys visuomet paruošdavo banko tarybai pranešimus svarbiausiais dienotvarkės klausimais. Pranešimai visada būdavo kruopščiai parengti, tikslūs, išsamūs ir iliustruoti palyginimais bei skaičiais. Jie leido gerai pažinti ne tik banko veiklą, bet ir bendrą krašto ūkio padėtį. J. Paknys visą laiką Lietuvos banke užėmė aukštas pareigas, todėl „nors keitėsi banko vadovai, direktoriai, kiti atsakingi tarnautojai, Paknys buvo savo vietoje ir visi galėjo būti ramūs dėl banko veiklos, lito likimo, nes žinojo, kad bankas tvarkomas atsidavusio savo darbui, rūpestingo, sumanaus, sąžiningo ir patyrusio Paknio rankose” (LNMBRS, psl. 66-8, 39). Tokiu būdu buvo užtikrintas banko politinis tęstinumas ir pastovumas. Didelė atsakomybė užgulė J. Paknio pečius jam einant valdytojo pareigas nuo 1929.10.31. iki 1930.06.07. Eidamas valdytojo pareigas, J. Paknys išdėstė savo požiūrį į Lietuvos banko uždavinius ir jų vykdymo ribas. J. Paknio buvo pripažinta, kad Lietuvos bankas turi vadovautis bendrais šalies ekonominės politikos tikslais. Jis pirmas iškėlė mintį, kad skaičiuojant lito padengimą auksu ir užsienio valiuta, atsižvelgti ne tik į apyvartą, išleistus banknotus, bet ir į einamųjų sąskaitų likučius. 1939 m. spalio 25 d. J. Paknys buvo paskirtas Lietuvos banko valdytoju ir taip buvo pripažintas jo pareigingumas, darbštumas, sumanumas bei administraciniai sugebėjimai. J. Paknys yra įtraukiamas į Tautos ūkio tarybą (ūkio taryba) ir paskirtas jos vicepirmininku (pirmininkas J. Tūbelis). Ūkio tarybą, be minėtų asmenų, sudarė V. Jurgutis, E. Galvanauskas, Juozas Vailokaitis, Z. Starkus ir kt.). Atgavus Vilniaus kraštą, J. Paknio vadovaujamai Lietuvos banko valdybai teko spręsti sudėtingus uždavinius. Pirmiausia reikėjo pasirengti zloto pakeitimui į litus ir krašto ūkio kreditavimui. Dar 1939 m. lapkričio 2 d. buvo įsteigti Vilniaus, Trakų ir Švenčionėlių skyriai. Taip pat buvo nelengva krašte likviduoti valstybinių Lenkijos bankų padalinius, nes dauguma jo skolininkų buvo likę už Lietuvos ribų. J. Paknio tarnavimą Lietuvai, būnant Lietuvos banko priešakyje, nutraukė okupacija. 1940 m. rugsėjo 17 d. jis buvo atleistas iš valdytojo pareigų. Iki 1941 rudens J. Paknys dirbo Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje finansų viceministru. Jį į šias pareigas pakvietė J.Matulionis, kuris neįsivaizdavo savo kabineto be tokio talkininko kaip J. Paknys. “Paknys, žinant jo pareigingumą ir sumanumą, buvo garantija, kad viskas bus padaryta gerai ir laiku. Taip ir buvo,” - rašo J. Matulionis (J. Matulionis. Neramios dienos. Torontas, 1975, psl. 20).

1941 m. spalio 29 d. jis vėl ėmė vadovauti Lietuvos bankui. Nepaisant įvairiausių nacistinių okupantų trukdymų, atiminėjant geriausius klientus, ir karo sąlygų, J. Paknio sumanumo dėka bankas apie metus įstengė plėsti savo operacijas ir gauti pelną. 1942 m. spalio 12 d. naciai atleido J. Paknį iš banko vadovo pareigų. Pasitraukęs iš banko, J. Paknys prisidėjo prie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK'o) įkūrimo, organizavo lėšų rinkimą VLIK'ui ir vadovavo ūkio atstatymo ir Lietuvos karo nuostoliams apskaičiuoti sudarytoms komisijoms. 1944 m. vasarą J. Paknys pasitraukė į Vokietiją, kur 1948 m. mirė. Už nuopelnus valstybei J. Paknys buvo apdovanotas LDK III laipsnio Gedimino ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir III laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.

Lietuvos banko ir lito vertinimas užsienio valstybėse. Kiek ir kokiose užsienio šalyse 1940 m. Lietuvos bankas disponavo auksu?

Valentinos Zinkevičienės straipsnyje (“Lietuvos aidas”. 1997.10.01. Nr. 192) “Lito istorija - valstybės ir tautos istorija” buvo rašoma kiek 1940 m. aukso Lietuvos bankas disponavo užsienio šalyse: „1940 m. buvo disponuota aukso Anglijos banke - 27 mln. Litų vertės, JAV - 23 mln. Lt., Švedijoje - 11 mln. Lt., Šveicarijoje - 8 mln. Lt. vertės. 1940 m. Lietuvą okupavus Rusijai, 1940 m. spalio 10 d. Lietuvos bankas buvo paverstas SSRS valstybinio banko respublikine kontora. Sovietinės valdžios įsakymu 1941 m. kovo 25 d. litas buvo išimtas iš apyvartos. Lito banknotai buvo sudeginti, o monetos išvežtos į Maskvą. Profesoriaus Vlado Jurgučio vardas buvo žinomas kaip patyrusio banko specialisto. Jo veikalai ir veikla buvo vertinami užsienyje. Profesorius buvo kviečiamas į Skandinavijos šalis konsultuoti bankininkystės klausimais.

Pasaulinė ūkio depresija 1931-1935 m. sukėlė tarptautinio kredito krizę. Lietuvos bankas pasirinko ūkinės disciplinos ir tradicinės aukso valiutos išlaikymo kelią. 1922-1940 m. išlaikytas lito 0,150462 g. aukso paritetas. Daugelis valstybių devalvavo savo valiutą, tame tarpe net ir turtingosios valstybės: 1931 m. JAV dolerio kursas buvo 10 Lt, o 1939 m. - 6 Lt. 1931 m. vieno svaro kursas buvo 48,60 Lt, o 1939 - 27,82 Lt. Pasaulyje buvo tik penkios valstybės, kurios nedevalvavo savo valiutos, tarp kurių buvo ir Lietuva. Po sunkios pasaulinės krizės, litas, kaip Lietuvos piniginis vienetas, išgarsino Lietuvą kaip ekonomiškai stiprią valstybę.”

Atgal