VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

04 01. Atlietuvinta senovės Lietuvos istorija (2 dalis – tęsinys)

Parinko ir sudarė adv. Adolfas Remeikis pagal Česlovo Gedgaudo knygą „Mūsų praeities beieškant“, Meksika, Del Toro, 1972

Palaiminti kuklučiai...Palaiminti alkani ir ištroškę...Palaiminti taikingieji...“

Šį pamokslą visiškai atitinka XIX amžiuje K. Markso skelbiami šūkiai: „Visų šalių proletarai vienykitės“, „Jūs nieko nerizikuojate prarasti, - tik savo pančius“.

Abiem atvejais tų revoliucinių šūkių ir revoliucinių veiksmų pasekmėje žmonija pergyveno pasaulinius sukrėtimus ir visišką civilizacijos raidos lūžį. Dirbančiųjų minios, gavusios jų teisių ideologiją, ir kurstomos organizuotų agitatorių, kurie pažadėdavo ne tik „Dangaus Karalystę“ ar „Lygybę šioje žemėje“, bet iš „išnaudotojų“ turtus, abiem atvejais masiškai sukilo prieš esamą santvarką ir ėmė siaubti Europą.

Abiem atvejais agitatoriai ir pranašai, apsiginklavę tik nauja tikyba, nebūtų nieko laimėję. Bet jie rėmėsi pagrindiniais žmogaus pavydo ir keršto jausmais, kilusiais iš dalies pateisintai, iš dalies grynai demagogijos sužadintame žmonijos žemiausiame sluoksnyje. Tas žmonijos žemiausias sluoksnis susidaro ne dėl kažkokios priespaudos, - mes jį nuolat matome visose pasaulyje jau buvusiose santvarkose, bet dėl pačių atsilikėlių tingumo, apsileidimo ir nenoro dirbti ir kilti. Komunistiniame pasaulyje tie atsilikėliai buvo itin išryškinami, nedarant su jais jokių humanitarinių ceremonijų. Bet laisvajame pasaulyje ir dabar neokomunistai dedasi jų „užtarėjais“.

Bažnyčia taip pat niekada nepamiršta savo „vargšų globėjos“ vaidmens, visada rinkdamasi valstybę griaunančius maištininkus. Amerikoje Protestantų Sinodas lenktyniauja liberalizmu su aršiausiais valstybės griovėjais ir besąlygiškai jiems pataikauja. Vatikane vis pučia nauji vėjai, pertvarkomi nuo amžių nusistovėję santykiai ir papročiai, siekiant modernizuotis.

Panagrinėkime, kokių Žmonija atsisakė Arijų kultūrinių vertybių. Kokia yra tikybos esmė? Ar tai Kultas? Doktrina? Pamaldumas? Sąžinės balsas? Sielos šauksmas į visatą?

Daug sudėtingų pradų pinasi žmogaus pasąmonėje, kad sudarytų Amžinos Tiesos, Meilės, Galios garbinimą, siekimą neįsivaizduojamo Tobulumo. Juo pažangesnė ir kultūringesnė tauta, tuo kilnesnė jos tikyba, kuri yra tautos kultūros gražiausias žiedas. Nenuostabu, jog įvairių tautų Dievai labai skirtingi - jie atskleidžia tų tautų tikrąją dvasia, protinius gabumus ir kūniškus polinkius.

Kokie gi Arijų Dievai ir kuo jie pasižymi? Mūsų pirmykštė Arijų civilizacija apėmė Persijos, dalį dabartinės Turkijos ir rytų Europos plotą. Nuo VI - IV amžių prieš Kristų baltai ir baudai skleidėją toliau į šiaurę ir į vakarus. Todėl visoje Europoje yra gausu Arijų kultūros liekanų.

Apie Arijų tikybą sako ši ištrauka iš Bhagavadgita knygos 6-jo skyriaus:

„Žmogus, atliekąs savo pareigą, nesivaikydamas naudos, tai žmogus, kuris atsisako savęs, jis dievobaimingas...Nes niekas netampa dievobaimingu, kol neatmeta savanaudiškos

galvosenos...Išlaisvink save nuo savęs...Nes iš tiesų, visuotinė siela (Šventoji Dvasia) yra kartu ego draugė ir ego priešininkė. Šventoji dvasia yra drauginga tam ego, kuris žmoguje pats save nugali, ir priešas tam ego, kuris ne dvasinis, o materialinis.

Pakili siela asmens, nugalėjusio patį save ir pasiekusio Ramybės palieka pastovi ir tvirta šaltyje ir karštyje, džiaugsme ir skausme...Tas, kuris prisisotinęs mokslo ir pažinimo suvaldė jausmus, yra pavadintas inicijuotu, dievobaimingu, kuriam žemė, akmuo ar auksas lygiai tas pats“.

Mūsų kunigo vyskupo teologo ir lietuvio patrioto Maironio yra išversta Arijų tikybos knyga „Rigveda“ - Daiktų Pradžia. Ši Maironio išversta ištrauka:

„Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės,

Nebuvo erdvės, nei Dangaus skliautų aukštybės.

Mirties tada nebuvo, nei nemirtingumo,

Dienos griežtai nematės nei nakties skirtumo,

 

Apgaubtas tyruma, Gyvavimo šaltinis,

Kaitros įdiegtas mezgės vienas pirmutinis,

Iš to viršum pražydo visų pirm geidimas,

Paskui jam artimas grynas sielos įkvėpimas.

 

Ir štai, dabar galvodami, išminčiai rado

Pačioj net Nebūtybėje Būtybės Pradą.“

 

Pagal Arijus Dievo energijos pradas, patsai nematomas ir neapčiuopiamas, sukūrė keturis apčiuopiamus pradus: Žemę, Orą, Vandenį ir Ugnį.

Civilizuotų Arijų, vadinamų „pagoniais“, - lietuvių valdytose ir gyventose Polocko - Vitebsko –

Smolensko žemėse ten gyvenusių žmonių folkloras sužavi vaizduotę savo kosmogonija:

„Iš kur prasidėjo baltoji šviesa?

Iš kur prasidėjo gražioji Saulė?

Iš kur prasidėjo šviesusis Mėnulis?

Iš kur prasidėjo skaisčiosios Aušrinės?

Iš kur prasidėjo tankiosios žvaigždės?

Iš kur prasidėjo stipriosios liūtys?

Iš kur prasidėjo didieji Viesulai?“

Atsakymai:

„Mumyse prasideda Baltoji Šviesa.

Prasidėjo Baltoji Šviesa iš Šventosios Dvasios

Paties Mitros, Dangaus Imperatoriaus,

Gražioji Saulė iš Dievo veido,

Jaunasis - skaistus Mėnulis iš Dievo krūtinės,

Skaidriausios Aušrinės iš Dievo rūbų,

Tankiosios žvaigždės iš Dievo akių,

Stipriosios Liūtys iš Dievo minčių,

Didieji Viesulai iš Šventosios Dvasios,

Paties Mitros, Dangaus Imperatoriaus“

„Golubaja knyga“, - Bessonov, Moskva, 1861.

Mėnulio ir Aušrinės kilmė yra pavaizduota Krivių Krivaičio liturginiame aprėde.

Mūsų senoviškiausio Dievo Perkūno vardas randamas pas hetitus - Parkun, sanskritų Vedoje-Parjanya. Kitur pasaulyje niekur to žodžio nevartota. Perkūnas yra karingas su žaibais kairėje ir griausmu (kūju ar kardu) dešinėje Vytauto Didžiojo vėliavoje į Perkūną kreipiamasi: „Dieve karingas“.

Jau V amžiuje prieš Kristų vienas didžiausių žmonijos filosofų Krivių Krivaitis Jo Šventenybė Sielmokšis paskelbė sielos nemirtingumo doktriną Arijų tikybos dogma. Jo niekas dabar nebemini todėl, kad dabartinei Romos tikybai labai ir labai nemalonu pripažinti, jog vieną iš svarbiausių žmonijos pažangos minčių ji pasisavino iš senosios mūsų Arijų tikybos.

Siela tai esminė žmonijos pažangos pakopa. Tačiau ir mūsų dienomis neapsišvietusi minia tebėra stabų garbinimo lygyje, ką liudija Vatikano Bazilikoje esanti juodo bazalto Šv. Petro statula, kurios bučiavimo apeigai kasdien rikiuojasi krikščionių pagonių minios. Nuo Petro - Povilo bazilikos pastatymo praėjo vos keturi šimtai metų, bet šimtai milijonų lūpų, paliesdamos vieną kiečiausių gamtoje akmenų jau spėjo nudilinti šventajam stabui pusę kojos nykščio.

Statistikos mėgėjų yra apskaičiuota, kad stebuklingų Galgotos kryžiaus vinių atgabenta iš Palestinos ir išparduota pamaldiems tiek, jog, pakrovus į prekinį konteinerį susidarytų 6-8 tonos vinių. Kas tai, jei ne stabmeldystė?

Tuo tarpu, mūsų Krivių Krivaitis Sielmokšis iškėlė tikybą iš to pagoniško stabų kulto, sudvasindamas žmogų ir jį supantį pasaulį.

Jo Šventenybės Sielmokšio teigimu nemirtinga dievybės dalelė pasireiškia visuose gyvuose sutvėrimuose, nes dvasinis gyvybės pradas įkvepia jiems sielą gimstant. Žmonės, gyviai, paukščiai, žuvys, neišskiriant menkiausio vabzdelio, yra lygūs ir lygiateisiai ne tik gamtinės, materialinės harmonijos dalyviai, bet ir kiekvienas savyje nešioja dvasinio gyvybės prado - Visagalio Dievo kibirkštį, nemirtingos pasaulio sielos dalį. O prie gyvybės apraiškų reikia priskirti ir šlamantį ąžuolą, trykštantį šaltinį, plaukiančią upę.

Nepaprastai poetiškas visos gamtos sudvasinimo pavyzdys yra „Sakmė apie Igorio žygį“, kurioje pasakojama, kaip karaliui pavyko pabėgti iš nelaisvės ir, kaip jis, keliaudamas Undončiaus krantais, rasdavo juose saugią slėptuvę nuo besivejančių priešų. Upė, stodama bėglio pusėn, prabyla: „Nemaža tau pasididžiavimo, karaliau Igori, o kapčiakui (totorių vadui) apmaudo, o Rasų žemei - džiaugsmo“. Mandagusis valdovas taip atsako: „Vau, Undončiau, nemaža ir tau pasididžiavimo, liūliavusiam kunigą ant bangų, patiesdavusiam jam žalios žolės kilimą ant sidabrinių krantų, apklodavusiam jį šiltomis miglomis žaliojo medžio paunksnėj, saugojusiam jį naru ant vandens, pempėmis ant intakų, juodomis antimis vėjuose“. Šia puikia alegorija kanklininkas nurodo, jog atsiveją totoriai išbaidydavo upės paukščius, kurie totorius pastebėdavo iš tolo, ir tokiu būdu įspėdavo Igorį pasislėpti. Rasos žemės valdovas ir tą žemę maitinanti upė kalba kaip lygus su lygiu. Bet tai ne vanduo, ne srovė prabyla, o upės nemirtinga siela - tai ji suteikia sargybą.

Yra ir kitas toks - upės ir valdovo dialogas, kai Trojos upė Skamandras, supykusi ant graikų karvedžio Achilo, užpuola jį ir vos nepaskandina.

Mūsų pabaigtuvių apeigose, nepakilusiose per tūkstančius metų, vainiko pynimas iš paskutinės pradalgės reiškia derliaus Dvasios (pagal sanskritą derliaus Dievo Daukšo) pripažinimą ir pagerbimą. Toji Dvasia - Dievas gyvena visame lauko plote, bet, rugius nukirtus, viso ploto siela priversta susispausti paskutinėse tebestovinčiose varpose, kurias nukirtus, iš jų nupintame vainike lieka lauko derliaus nemirtingumas, kurio negalima niekinti, todėl šeimininkas tą vainiką pasikabina namuose, išlaikydamas rugių sielą (Dvasią), kol ji sužaliuoja naujame lauke. Senovėje Pavasario šventėje (dabar Velykos) nešdavo tą vainiką padėti ant naujai sužaliavusių žiemkenčių.

Yra neteisinga laikyti Arijus arba mus buvus stabų, medžių, akmenų garbintojais, nes mes neidavome akmeninėms statuloms kojos nykščių bučiuoti, o garbinome Dvasias ir Dievus.

Gėlių puokštė, padėta Rūpintojėliui, rymančiam kryžkelėje tūkstantį metų prieš kryžiuočiams ateinant, tai žemės žiedų Sielos aukojimas jos valdovo Sielai, tai Arijų tikybos Sielos nemirtingumo dogma, išplėsta visai gamtai.

Matome, jog XXI amžiaus pozityvinė kultūra ne tik nepanaikino visų gamtos sielų - abstraktų, bet be jų ji tuoj beviltiškai sugriūtų. Netekę vandens abstrakto - Vandentiekio, vedybų abstrakto - Meilės, kitų abstraktų - Telefono, Taikos, Humanizmo pražūtume, Susisiekimo abstraktui neveikiant užsikimštų greitkeliai, netekus Tendencingų žinių teikimo, būtume akli politikoje, - patys galite papildyti visuotinės katastrofos vaizdą.

V amžiuje prieš Kristų gyvenęs filosofas Sielmokšis abstraktų - sielų principo neatrado - ši sąvoka jau buvo žinoma ir Homero laikais. Bet genialiu to principo susisteminimu tikyboje, Sielmokšis sudarė kilniausią žmonijos pažangos doktriną, kurią vėliau puolė pamėgdžioti krikščionybė. Pagal autentišką mūsų arijų mokslą Švenčiausioji Barma - tai visų Dvasių Dvasia, visatos gyvybės pradas, dieviškoji kibirkštis ir dinamiško pasaulio priežastingumas.

Tat tvam asi - tatai tu esi. Tai garsioji Arijų tikybos formulė. Štai Tiesos Tiesa: tavo siela tai nemirtinga visatos sielos - Barmos dalis, kaip individas - tu tik visuotinės žmonijos, gyvūnijos, augmenijos harmonijos dalyvis ir, jei vis dar bandysi tai užmiršti, žus visa planeta.

Senosios Arijų tikybos šventumo sąvoka, kurią krikščionybė taip pat be ceremonijų „pasiskolino“, išreiškia pilnutinį dvasinio prado - abstrakto siekimą: visų ąžuolų ąžuolas savaime taps šventuoju ąžuolu, visų didvyrių didvyris - šventu ir gerbiamu protėviu Genčia (Anse). Jojo nemirtingai dvasiai pagarbinti pilamas pilkalnis, deginamas laidotuvių laužas, triskart su šventa giesme apeinamas jo kūnas. Šventoji Agni apvalo visas jo negeroves, ir taip kartu su dūmais pasklinda Vėjais – šventais Perkūno atodūsiais, - valdovo išvaduota Siela vėl pasineria Nėruvonėje (Nirvanoje), visų sielų pirmapradėje - Barmoje.

Dabar, moraliniams standartams visame pasaulyje skandalingai smunkant, prisitaikančiai Romai nutarus atmesti kilnumo, altruizmo, didvyriškumo, garbės idealus, pasauliui stovint kryžkelėje, pats laikas kalbėti apie Arijų tikybos ir kultūros vertybes.

Atgal