Istorija
05 28. Vilniaus universiteto 1969 m. absolventų – mūsų istorikų kursas
Humanitarinių mokslų daktaras Algirdas Kavaliauskas
1969 m. VU istorikų laida
Vilniaus universiteto 1969 m. absolventų – mūsų istorikų kursas profesorių buvo pavadintas stipriausiu, gabiausiu iš iki tol buvusių: švietimo, kultūros įstaigų vadovai ir kt. Iš jų yra dirbusių šalies Prezidento patarėjais, aukštojoje mokykloje dėstę kartu su būsimu šalies Prezidentu, mokinę, konsultavę būsimus šalies Premjerus ir būsimus savivaldybių merus... Kolegos, mano žiniomis, parašė ir išleido apie 30 monografijų, kitokio pobūdžio knygų..
Nežinau ar profesoriai buvo teisūs... Nėra nė vieno milijonieriaus. Bet gal tai nelabai svarbu...
Siūlau pažvelgti į praeitį per kai kiurių kurso draugų ar jų artimų žmonių gyvenimo mano įsimintas akimirkas.
AKIMIRKA
Lidijai Š.
Gyvi draugų debesėliai virš Baltijos grąžina euforiją –
Nežinoma kiek jūroje nuskendo gero ar negero,
Nedaug besidominčių akvatorija,
Gal susidomės jūra – ką slepia po savo mėlyne,
Kur triumai sklidini ilgesio ir stebėtinai mįslingi,
Kaip kopos, mirusios ar gyvos, kaip Smiltynė,
Ar kaip aula, auditorijos į kurias laikas pripylė,
Nesuskaičiuojamas paslaptis, kurios atgyja... ..
Iš praeities daug ką prikeltum, jeigu galėtum,
Gal kitaip jaudintų ir stebuklingos mitologijos,
Jeigu žemėje būtų taip, kaip tu norėtum.
***
O rankose – ką tik išėjusi knyga.
Eini linksma pamėgta pakrante.
Aplink žuvėdros sklando, blaškosi ir klykia,
Nujaučia tavo naują knygą – dar neparašytą.
Eugenijui G.
Vidurnaktį prikeltas tiksliai pasakys datas, faktus
Ir ko dar bepaklaustum – nežinią sudaužo.
Žinojo ne apie save, apie kitus –
Todėl nejuto uždegamo knygų laužo.
Jūratei K.
Profesorei apie problemas, reiškinius žinoti
Ir įsisąmoninti laikmečio paradigmą,
Suprantama, vieni niekai...
O kaip su sąmone išsekinta, žaizdota,
Ir paslėpta labai labai giliai –
Matyt, nespėta visko sužinoti.
Romualdui P.
Studentai, mokslo darbai – tai puiku,
Bet kai kas buvo ir be jų:
Nieko nepadarysi – sugundė:
Viskas būtų gerai, jei ne... „Sekundė“.
Vandai B.
Kaip sodas vaisius subrandinęs –
Ir solidi, ir išdidi,
Skausmą malšinanti krūtinėj –
Esi tvirta ir sumani,
Padėdama, jei tik gali,
Degdama rudenio ugny,
Visom vaivorykštės varsom –
Neišmeluotom, o tikrom
Ir aplinkinių suprastom.
Kaip versmė troškulį malšinus,
Drąsi, veikli, žiniom dosni,
Tik vieniša širdis nežino
Kur tas, kurio nesurandi,
O, rodos, buvo netoli,
Tik gal – ne tame pat kely...
*
Gyvenime visko užtenka: ir žingsniai tolimi, kurti,
Ir žvilgsniai, tarsi peiliai aštrūs ir šalti,
Bet visur gyvenimas verda varsom,
Gal išgalvotom, o gal ir tikrom.
Aldonai S.
Auditorijoje viskas atrodė šviesu, linksma ir paprasta.
Už universiteto sienų gyvenimą kitokį matėm,
Tačiau galvojom esantys protingi, manėm, atrasta:
Išblukinę žodžių spalvas pakeisime jų esmę,
Bet taip nebuvo. Kaip suprasti prasmę...
Pajutai skonį juodžiausios dienos,
Leidusios prisigretinti nelaimei – kaip šėtonui,
Atboginusiam skausmą, jų valdovą.
Algirdui M.
Daugiakalbis įpylė,
Daugiaveidė pakėlė.
Nebešėlk, smarkuoli,
Mes jau nebe daugiajėgiai.
Ir nebe studijų laikai,
Kai jūra buvo iki kelių –
Tik užauginti jau vaikai
Suteikia optimizmo, galių.
*
Kol Alma Mater supratai svarbą more majorum,
Irmotu proprio gyvenimą darei įdomų,
Šposavom, stengėmės dėl jų daug ką pagražindami, –
Jos jau tada suprato ir juokavo, tik niekada nepašiepė.
Kazimierui M.
Keista – panery buvom jauni,
Su jaunatviškais istorijos supratimais,
Rašėm disertacijas, išmintimi dalijomės.
Keista – švaručiai, neklystantys, be praradimų,
Tik su ieškojimais, tiesa, be patyrimo.
*
Nežinantiems gerai, nebus ko ir užmiršti –
Ne visi pastebi istorijos prietemose deivę,
Kuri nesuprastus užbūrė, užkalbėjo
Ir paliko bevardžiais šešėlių krašte,
Kur kiekvienas savaip suprasti galėjo,
Žinoma, jeigu tik sugebėjo ir norėjo.
Vytautui Ž.
Nelengva ir irkluot, ir studijuoti,
Ir Sąjūdžio bangom išlaviruoti,
Kai kas nemanė, kad suspėsi,
Kiti neabejojo: sugebėsi.
Austėjai K.
Karalaite, ar matai ten toly:
Kaštonų balta migla pasigležti jį nori...
Strykas prigludo prie stygų –
Stebuklas muzikos garsų!
Juk sakoma: ranka pakėlus stryką,
Jau nebesieks nuodų,
O krauju aptaškytą
Išsaugos tarp gyvų.
Tomui K.
Nebeatvažiuos senelio vienkinkis vežimas,
Nutolęs vieškeliu kaip vėjas...
Ir sužinosi, kad yra likimas,
Kuris tave seniai nusižiūrėjo.
Nepasakys, kodėl širdis pabūgo,
Kur nori – negalėsi, neišeisi,
Užburtas paliktas pagaikštis
Pro duris niekur neišleis.
Ir padrikos dėlionės kaladėlių,
Gal sugrąžins tos meilės atmintį.
Palaipsniui su miglotu suvokimu,
Pajusi, kas iš tavęs buvo atimta.
Algirdui K.
O mes vis troškom susitikt istorijos deivę,
Apie kurios stebuklus mitai sklando,
Tačiau tikrovės patys nežinojom, –
Jei būtume teisybę apie praeitį nutuokę,
Pilniau pajutę krašto praeities didybę ir jo šlovę,
Tokią, apie kurią anksčiau net negalvojom...
*
Pažinti praeitį savy ir praeity save žinoti,
Net jeigu deivė ir nepalanki, –
Teisybės būtina visur ieškoti.
Vidui A.
Nebeateina humoro pilni laiškai iš Dzūkijos.
Direktorių išgirsti dar norėtų mokiniai,
Bet nesugrįžti niekam atgalios,
Ir taip po vieną į dausas, negrįžtamai...
Momento mori
Lyg senovės triumfatoriai
Žygiavom vadovėliuose per forumą,
Sveikinomės su trapistais, kamanduliais ir kartūzais.
Už nugaros girdėjom lyg ir vergo kartojamą –
Priminimą triumfatoriams, vienuoliams...
Momento mori– visi mes mirsime,
Juk žinome, tad likime kuo esame.
Kaip bebūtų gaila: tikrai momento mori.
Nes laikas nesustabdomas,
Net jei to nori.
Ir metai bėga. Tiek mūsų neliko,
Kiek sostinėj anuomet šmirinėjo,
Auditorijose suolus trynė, išmintimi blizgėjo...
Kaip mes viliojom jas,
O jos mus apžavėjo.
Ir prie altoriaus ėjome
Atsargiai... gal nežino...
Juk laikmetį pažinom.
Išsaugojom jausmus
Ir po išsiskyrimo,
Nors skirtis nenorėjom...
Kai skausmas jau išblės,
Liks pilkas liūdesys
Ir ilgesiu pavirtęs
Užsirakins širdy.
Momento mori,–
Teisybė, dingsime visi,
Ir turtai neišgelbės.
Tačiau šioj žemėj noris,
Kad būtum` suprasti.
***
P.S. More majorum (lot) pagal protėvių papročius
Motu proprio(lot) savo noru
Atgal