ISTORIJA
06 04. Kiek šimtmečių vedė Mozė žydus per dykumą?
Adv. Adolfas Remeikis
Mes didžiuojamės senovės lietuvių palikimu, kai mūsų tautai siekiant išlaikyti savo demokratinį valstybingumą, lietuviai žūdavo kovoje ar būdavo išžudomi kitatikių, pasikėsinusių į lietuvių valstybingumą ir lietuviškos valstybės teises ir laisves.
Archeologijos mokslas nustatė, kad Ukrainos ir Krymo plote tarp 2000 ir 700 metų prieš Kristų gyveno indoeuropiečių tauta, kalbanti mūsų lietuvių kalba, kuri pildavo piliakalnius. M. Gimbutienė „Bronzos amžiaus kultūrų“ knygoje (517 psl.) tuos indoeuropiečius sutapatina su istorine mūsų protėvių gimerių tauta. Ji taip pat nurodo (516 psl.), jog „gimeriai minimi ir biblijoje, Genezės knygos, vadinamojoje, tautų lentelėje, nes Gomer vardas duotas vienam Jafeto sūnui.
O, kur tada buvo žydai ? Aišku viena, kad žydų protėviai aramėjai buvo šalia arba visai netoli mūsų protėvių – su žydais buvome kaimynai.
Pagal Biblijos „tautų lentelę“ (Genesis 10, 1- 32) patvirtinama Jafeto – Gapto (gepidas) kilmės istorija (J asimiliavosi į G, F – į P). Pagal bibliją Nojus turėjęs 3 sūnus, kurių palikuonims susimaišiusios kalbos: Hamo palikuonys tai Afrikos žemynas – ten ir hetitų tauta, Semo palikuonys tai Azijos žemynas – ten ir aramėjai – žydų protėviai, asirai ir kt., Jafeto (Gapto) palikuonys tai mes – atsikėlę į Pabaltijį 1800 m. prieš Kristų, o jo sūnus Gomer (Gemarys) turėjęs tris sūnus, vienas iš kurių Ascenez (Aukštienis). Aukštienis yra minimas Homero ir visų graikų istorikų. Dlugošas, remdamasis šaltiniais, kurių seniai nebėra, rašo, kad pirmuoju vyru iš Jafeto (Gapto) – Gau - upėto giminės, atvykusiu Europon, buvo Eilonis - eistis su savo sūnumis Eisčioniu, Varumoniu ir Nau-gauniu, kad iš antrojo Eilonio – Eisčio sūnaus yra kilę mūsų lietuviai ir gudonai, kurių nebeliko – gudonai nutautėjo.
Herodotas praneša, kad šiauriečiai Gintaro Keliu reguliariai siunčia gintaro dovanų Deloso šventyklai, o Dioscuras atžymi to kelio pietiniame gale Olbioje – Dnepro žiotyse, Pantikapėjoje – graikų laisvos prekybos uoste Kerčėje, Kurtuvoje (dabartinė Odesa) didelių mugių buvimą, kur reikėdavo vertėjų septyniomis kalbomis: graikų, romėnų, semitų – aramėjų, baltų (lietuvių), egiptiečių (jų laivynas plaukiodavo tarp Aleksandrijos ir Krymo), senovės persų (šilko kelias ėjo sausuma į Samarkandą), kinų. Timostenas, Egipto laivyno admirolas Ptalomėjaus laikais žinojo, jog Kolchidoje buvo mugiavietė, kurioje susitikdavo daug tautų. Tai patvirtina, kad lietuviai ir žydai nuo senovės buvo didžios kaimyninės tautos, kurios visada taikiai sugyveno. Tiek pas lietuvius, tiek pas žydus yra itin aukštas tautinės savigarbos lygis, kas rodo, kad tai tūkstantmečius išgyvenusios tautos.
Lenkų karalius Kazimieras paskelbė jotvingiams mirties bausmę už atsisakymą krikštytis, nes retai kuris tenusileido – jotvingių tautinė savigarba buvo tokia didelė, kad ištisais kaimais, ištisomis apskritimis jie buvo be amžiaus ar lyties skirtumo išžudyti (Dlugošas ir kiti).
Lietuvių valdomos Gardino imperijos (Gardarikės) centras – žemės aplink Gardiną – tame tarpe ir dabartinė Lietuvos teritorija neįsileisdavo kitataučių ateivių. Misionieriai Adalbertas ir Bruno, bandę patekti nepaisydami įstatymo, užsimokėjo už tai savo gyvybėmis. Šios pačių katalikų pripažintos ir išgarsintos žmogžudystės įrodo, kad Šventas ir svetimų neįžengiamas Gardino imperijos centras buvo lietuviškai kalbančių teritorijos aplink sostinę Gardiną, Vilnių, į kurias joks svetimšalis nebuvo įsileidžiamas – jį tuoj nužudydavo, o jos sienos buvo saugomos taip pat griežtai, kaip Tibeto švenčiausios žemės arba dabartinis Izraelis. Aplink Gardiną buvo vyriausios dvasinės bei civilinės valdžios neliečiamas centras. Nors į mūsų valstybę kitataučiai nebuvo įleidžiami, Vytautas Didysis padarė išimtį žydams, savo specialiu dekretu įsileisdamas Lietuvon ištremtus iš Ispanijos žydus, o vėliau totorius – karaimus.
Vytautas Didysis žinojo, ką daro: tiek žydų, tiek lietuvių kilmė atsekama pagal Bibliją. Tai seniausios pasaulio tautos.
XVI amžiuje kazokas Bogdanas Chmielnickis, kuriam rūpėjo pagrįsti sukilimą prieš grobuonis lenkus teisiniais istoriniais įrodymais, prisiminė didingą mūsų praeitį, nurodydamas, kad kazokai buvo nepriklausomi, kai V amžiuje Kijevą valdė demokratiškai ir teisėtai kazokų senolių išrinktas valdovas imperatorius Vada Karys, kuris buvo užkariavęs Romą. B. Chmielnickio vadovaujami kazokai, kreipdamiesi į lenkus, pabrėžė, kad jie esą Kijevo Rasos (lietuvių -baltų), o ne slavų tauta.
Prancūzų filosofas Renanas aiškina: „Tauta tai siela, tai dvasinis pradas. Tą pradą sudaro du dalykai – vienas yra praeityje, kitas dabartyje. Tauta kaip individas yra ilgos praeities pastangų, pasišventimų ir lojalumo išdava. Protėvių tikyba mus padarė tokiais, kokiais esame. Didvyriška praeitis, šviesūs senoliai, garbingi žygiai – štai socialinis kapitalas, kuriuo grindžiama tautinė idėja. Turėti garbingą praeitį, turėti norą ją ir toliau tęsti dabartyje – štai būtinos tautos išlikimo sąlygos“. Žiniavaldo kronikoje rašoma: „Karalius Margeris (168 m. prieš Kristų) buvo didžiai išmintingas, nuo mažens Šventųjų Žynių visuose dieviškuose moksluose išmokytas. Savo protėvių garbingiausių žygių giesmes liepdavo dainiams išpildyti karališkuose rūmuose ir Žinyčioje. Tos giesmės kilniais pavyzdžiais įkvėpdavo klausytojus, tauriausiam jų pamokymui, tolimesniam tautos klestėjimui. Tas paprotys buvo tęsiamas daugelį šimtmečių.“
Mūsų protėvius valdė karaliai, kas visai atitinka skandinavų sagų „Konung“ bei „Nibelungų giesmės“ kuening – karalių. Istorikas K. Jurgėla gausiais autentiškų dokumentų – sutarčių pavyzdžiais tarp mūsų valdovų karalių ir kitų valstybių valdovų (Livonijos, kryžiuočių, popiežiaus, naujosios Romos, vokiečių imperatoriaus ir kt.) įrodė, jog šis mūsų karalių titulas dar XIII – XV amžiuje buvo verčiamas „koenig“, „rex“ – karaliumi, o ne „Fuerst“ arba „dux“ (History of Lithuanien Nation, 174 p.). Tą patį tvirtina ir prof. K. Alminas, pasiremdamas jo filmuotomis ištraukomis iš Karaliaučiaus ir Malburgo archyvų.
„Didysis Karalius“ lietuviškai reiškė aukščiausią pasaulio galios laipsnį: asmens, valdančiojo karaliaus. Tai klasikinis imperatoriaus ir jo valstybės apibūdinimas: imperija visada susideda ne tik iš čiabuvių, bet paklusnių svetimų tautų – Gardino Imperijos atveju,- mokančių duoklę Gardinui: slavų, mongolų, suomių, vengrų ir kt.
Deja, lenkų hipnozės įtakoje, pamiršdami, kad lenkų kalba ir valstybė susiformavo tik IX amžiuje po Kristaus, pasidavėme įkalbami, jog jų karaliaus titulas ir jų tautos tikslas yra didesnis ir svarbesnis kaip mūsų. Tikrumoje gi, mūsų Kauningas visai atitinka skandinavų sagų „Konung“, Nibelungų Giesmės Kuenig – Karalių.
Gerbdami Gardino imperijos valdovo Mindaugo palikimą Vytautui Didžiajam bei Vytauto Didžiojo palikimą lietuvių tautai, mūsų išrinkti atstovai seime, privalo pripažinti, kad ukrainiečiai, baltarusiai nėra slavai, kad jie kartu su lietuviais siekia išlaikyti buvusias Lietuvos karalystės demokratines vertybes, kad žydai, totoriai ir kiti, buvę Vytauto Didžiojo sąjungininkai, ir šiandien yra strateginiai Lietuvos valstybės strateginiai partneriai.
Atgal
.jpg)
(1).png)
