VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.16. KAIP VERTINTI ANTANĄ SMETONĄ?

 Rimvydas Žiliukas

Iš įvairių kritikų daugybę kartų teko išklausyti apie gėdingą Antano Smetonos elgesį 1940 birželio 14-16 dienomis. Bet kodėl jo elgesys buvo gėdingas, tekdavo išgirsti tik vieną vienintelį argumentą: kad A. Smetona pabėgo į Vokietiją per Lieponos upelį pasiraitojęs kelnes. A. Smetonos kritikai dar aiškindavo, kad tokį gėdingą jo elgesį po to tauta privalėjo nuplauti krauju. Taigi, išeitų, kad jei jis tų kelnių nebūtų pasiraitojęs, tai jo elgesys gėdingas nebūtų ir tada tautai nereikėtų jo tokio gėdingo elgesio nuplauti krauju, t. y. nereikėtų sudėti tiek daug gyvybių. Nors tiesą sakant niekas gi nematė ir liudininkų nėra: buvo jis pasiraitojęs kelnes ar nebuvo? O gal jis buvo apsiavęs ilgus aulinius batus ir kelnių atsiraitoti nebuvo būtinybės? O gal jis pasiėmęs kartį peršoko per tą upeliūkštį? O gal kas permetė per tą upelį lentą ir jis šita lenta perėjo į kitą krantą? Tokiu atveju išeitų, kad A. Smetonos elgesys gėdingas nebuvo ir tada lieti kraujo tautai, nuplaunant A. Smetonos gėdą, jau nebuvo jokio reikalo. Bet tie kritikai taip ir negalėdavo savo pretenzijų A. Smetonai suformuluoti konkrečiau.

Na, o jeigu pamąstytume rimčiau... Juk tą baisiąją 1940 metų naktį, iš birželio 14 į birželio 15, susirinkusiems ministrams A. Smetona siūlė pasipriešinti karine jėga įsiveržiančiai sovietinei kariuomenei. Bet pats ministrų tarybos pirmininkas ir dauguma ministrų tarybos narių pasisakė prieš karinį pasipriešinimą. Dar galbūt galima buvo pasipriešinti karine jėga, jei A. Smetona, kaip Lietuvos prezidentas, būtų parašęs tokį įsakymą Lietuvos kariuomenei ir įteikęs jį Vyriausiajam kariuomenės vadui divizijos generolui Vincui Vitkauskui. Bet yra akivaizdu, jog V. Vitkauskas nebūtų vykdęs tokio įsakymo, ir dar ministro pirmininko nepasirašyto.

Antanas Smetona. Istorinė nuotrauka

 Lietuvos Tarybos prezidiumas. Antanas Smetona antras iš kairės

Prezidentas A. Smetona (ketvirtas iš kairės) su vyriausybės nariais prezidentūroje 1939 11 22 (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Prezidentas A. Smetona (antras iš kairės) kalba per Lietuvos kariuomenės paradą Kaune 1929 (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Tai patvirtina ir paties V. Vitkausko prisiminimai „10 dienų užfronty“, kuriuose jis rašo apie 1920 rugsėjo 22-30 dienas, kai dešiniajame Nemuno krante, Ožėje (Hoža), netoli Gardino, lenkų smūgio atkirstas nuo savo kariuomenės jis, tuo metu buvęs Lietuvos kariuomenės majoru, su savo batalionu, kartu su bolševikų kariais traukėsi į rytus. Pasukti į šiaurę, Lietuvos link, vis nepavykdavo, nes kiekvieną dieną nužygiavus keliasdešimt kilometrų į rytus paaiškėdavo, jog puolanti lenkų kariuomenė taip pat pasistūmėjo į rytus, taip vis užkirsdama kelią pasitraukimui. Galų gale, po devynių dienų, per Alšėnus – Ašmeną – Gudagojį, V. Vitkauskui su savo batalionu pavyko pasiekti Vilnių, kur jis susijungė su Lietuvos kariuomene.

Per tas devynias bendro traukimosi dienas stebėtinai draugiškai su juo, Lietuvos kariuomenės majoru, elgėsi bolševikai. Pats armijos vadas (jo pavardės V. Vitkauskas nenurodo) pasikvietė V. Vitkauską į savo štabą, gaišo su juo brangų laiką, nors bolševikų kariuomenei grėsė besiveržiančių lenkų apsuptis. Generolo (vėliau maršalo) V. Tuchačevskio kariuomenė buvo sutriuškinta ir lenkai, persekiodami besitraukiančią bolševikų kariuomenę, priėjo net iki Minsko ir Kijevo. Ir štai šiuo kritiniu metu, kai traiškomai ir bėgančiai bolševikų kariuomenei pačiai trūksta maisto, arklių, ginklų, o armijos vadas nesusitvarko su pakrikusia savo kariuomene, tas armijos vadas gaišta laiką su Lietuvos kariuomenės bataliono vadu V. Vitkausku, atiduoda jam jau nuginkluoto lietuvių 1-ojo bataliono karius, grąžina jau atimtus jų ginklus, arklius, kurių bolševikų armijos vadui pačiam trūksta, netgi pamaitina, nors ir kukliai, V. Vitkauską ir su juo buvusius lietuvių karius, nors bolševikų kariai patys išbadėję, nevalgę keletą dienų. Stebėtinas bolševikų gerumas V. Vitkauskui... O jei prisimintume dar ir tai, kad V. Vitkausko brolis 1919 metais buvo sušaudytas už bendradarbiavimą su bolševikais ir tai, kad 1940-1941 metais bolševikams užėmus Lietuvą, V. Vitkauskas, tada jau buvęs Lietuvos vyriausiuoju kariuomenės vadu, ne tik nebuvo sušaudytas, bet 1940 birželio 17 dieną – liepos mėnesį netgi buvo marionetinės Justo Paleckio „Liaudies vyriausybės“ ministru, o 1940 rugpjūtį – 1941 birželį vadovavo Raudonosios armijos 29-ajam teritoriniam šaulių korpusui, tai peršasi logiška išvada, jog jis jau seniai buvo Maskvos žmogus.

Sovietų Sąjungos įsiveržimo į Lietuvą 1940 birželio 15 dieną išvakarėse V. Vitkauskas patvarkė, kad Lietuvos prieštankinė artilerija, sunkieji kulkosvaidžiai ir net dalis minosvaidžių būtų paimti iš karinių dalinių ir išvežti į poligonus, atseit, būsimiems mokymams. O Lietuvos karių atvykimas tiems mokymams į poligonus, kylant įtampai iš Sovietų Sąjungos pusės, vis buvo atidėliojamas. Tad sovietinės kariuomenės įsiveržimo į Lietuvą dieną Lietuvos kariai neturėjo nei sunkiųjų kulkosvaidžių, nei prieštankinių patrankų ir buvo apsiginklavę tik lengvaisiais ginklais. Šią pritrenkiančią „naujieną“ A. Smetona ir ministrai iš vyriausiojo kariuomenės vado V. Vitkausko išgirdo tik 1940 metų birželio 15 naktį, susirinkę į posėdį svarstyti Sovietų Sąjungos ultimatumo. Savo nuomonę nesipriešinti besiveržiančiai sovietinei kariuomenei V. Vitkauskas ir pagrindė būtent tuo:

– Mes negalim priešintis, neturėdami nei patrankų, nei sunkiųjų kulkosvaidžių!

Šis V. Vitkausko potvarkis palikti savo kariuomenę be sunkiųjų ginklų tuo metu, kai Sovietų Sąjunga ėmė telkti savo kariuomenę prie Lietuvos sienos ir kai vis didėjo Sovietų Sąjungos įsiveržimo grėsmė, dar kartą patvirtina, kad jis dirbo Maskvai. Todėl neabejotina, jog V. Vitkauskas nebūtų vykdęs įsakymo Lietuvos kariuomenei priešintis karine jėga sovietinės kariuomenės įsiveržimui į Lietuvos teritoriją, netgi jei tokiam sprendimui vienbalsiai būtų pritarę visi ministrai ir jei toks įsakymas būtų pasirašytas ne tik A. Smetonos, bet ir ministro pirmininko A. Merkio.

Visų valstybių kariuomenės ištisus mėnesius ar net metus rengia savo kariuomenės puolimo ar gynimosi planus galimo karo atveju. Parengus bendrą karo planą, juo remdamosios, savo karo planus sudaro armijos, remdamiesi šiais – korpusai, o toliau, remdamiesi pastaraisiais, savo ruožtu - divizijos, pulkai ir t. t. S. Raštikis savo atsiminimuose „Kovose dėl Lietuvos“ teigia, jog kariuomenės vadas V. Vitkauskas nebuvo parengęs net bendrojo visos kariuomenės karinio pasipriešinimo plano. Štai S. Raštinio žodžiai:„kariuomenės vadas turi būti paruošęs jo vadovaujamą kariuomenę blogiausiam atvejui“, bet „Lietuvos kariuomenės vadas d. gen. Vitkauskas... buvo padaręs... kaip tik visai atvirkščiai“. Tad 1940 birželio 15 nakties padėtį S. Raštikis apibūdino taip: „Tokioms sąlygoms esant... likus iki ultimatumo termino tik dviems paskutinėms valandoms ar net mažiau laiko, jau nebegalima kalbėti apie ginkluotą kariuomenės pasipriešinimą“. A. Smetonos kritikų patarimai priešintis po dviejų valandų prasidėsiančiam sovietinės kariuomenės įsiveržimui, kai gynimosi plano niekas neparengė, yra juokingi. Organizuoti karo veiksmus ekspromtu, kai nėra iš anksto paruošto karo veiksmų plano, gali tik skyrius, kuopa, na gal dar batalionas, Bet negali pradėti karinio pasipriešinimo ekspromtu visa kariuomenė, neturėdama karo veiksmų plano, kai vienas pulkas nežino kurlink judės kaimyniniai pulkai, kas pridengs jo pulko sparnus, kas, iš kur ir kada tieks šaudmenis ir degalus, kas pridengs jo pulką iš oro ir t. t. Ir kuo A. Smetonos kritikai siūlo stabdyti rusiškus tankus, kai prieštankinės patrankos V. Vitkausko įsakymu išvežtos į poligonus? Ar plytgaliais? O gal užmėtyti rusiškus tankus kopūstais? Sako, tada buvo geras kopūstų derlius...

Kariuomenės vadams įsakinėti galėjo tik tiesioginis jų viršininkas V. Vitkauskas. Tokia tvarka yra visose pasaulio kariuomenėse. Tie, kurie dėl visko kaltina A. Smetoną, kaltina jį dar ir dėl to, kad jis, kaip Lietuvos prezidentas, nedavė įsakymo, bent vienai divizijai, bent vienam pulkui, bent vienam batalionui priešintis sovietiniam įsiveržimui. Bet tokie kritikai nesupranta, ar apsimeta nesuprantą, jog kariai neturi teisės vykdyti ministro, ar seimo pirmininko, ar net paties prezidento, įsakymo. Jie yra pavaldūs tik savo tiesioginiam viršininkui: savo kuopos vadui, šis – savo bataliono vadui, šis – savo divizijos vadui, šis – kariuomenės vadui. Bet A. Smetonai buvo aišku, kad jo asmeniškai duotas įsakymas vis vien nebūtų vykdomas, kad gavusysis tokį įsakymą koks nors kapitonas negalės jo vykdyti, kad jis paklaus savo majoro, tas savo ruožtu kreipsis į savo pulkininką ir t. t. Laikas eis, o per tą laiką sovietinės kariuomenės tankai atriedės jau ir į Kauną.

Pats mažiausias terminas, per kurį ultimatumą pateikusioji šalis reikalauja apsispręsti, būna bent jau 24 valandos. O Sovietų Sąjunga įteikė ultimatumą Maskvoje esančiam Lietuvos atstovui tik birželio 14 dieną 24 valandą, reikalaudama atsakyti iki birželio 15 dienos, 10 valandos, atsakymui palikdama tik 10 valandų. Kol ultimatumas iš Maskvos buvo atsiųstas į Kauną, kol buvo perduotas A. Smetonai, kol visi kviestieji susirinko Kaune esančioje prezidentūroje, praėjo dar kelios valandos.

Besvarstant ultimatumo reikalavimą pašalinti ministrą pirmininką A. Merkį, besikalbant su Maskvoje esančiais Lietuvos atstovais, kilo viltis susitarti su Maskva, jei bus patenkintas šis Maskvos reikalavimas, pakeičiant jį Stasiu Raštikiu. Buvo nuspręsta pakviesti į naktinį posėdį ir jį, o S. Raštikis atvyko apie 5 valandą nakties. Jam buvo pasiūlyta būti ministru pirmininku. S. Raštikiui sutikus buvo vėl buvo susisiekta su Maskvoje esančiais mūsų atstovais, šie vėl kreipėsi į Molotovą, bet paaiškėjo, kad S. Raštikio kandidatūra Maskvai nepriimtina. S. Raštikis informavo susirinkusiuosius, kad „ginkluoto pasipriešinimo organizuoti negalima, nes jis... kariuomenės vado divizijos generolo Vitkausko buvo išardytas“. O laiko priimti sprendimui dėl ultimatumo liko vis mažiau. Ir kai ėmė aiškėti, kad Maskva tik tempia laiką, ir kad Sovietinės kariuomenės įsiveržimas prasidės vos už poros valandų, jau negalima buvo suorganizuoti pasipriešinimo, net ir esant normaliam vyriausiajam kariuomenės vadui. Čia dar reikia pasakyti, kad sovietinės kariuomenės įsiveržimas į Lietuvą prasidėjo netgi anksčiau nei nurodytą ultimatume 10 valandą.

Ir A. Smetonai, ir daugeliui dalyvavusiųjų naktiniame posėdyje jau buvo aišku, kad duodamas įsakymą pradėti karo veiksmus, A. Smetona tik sukeltų kariuomenėje ir valstybėje chaosą, kad tas įsakymas vis vien nebūtų įvykdytas dar ir dėl to, kad jau nebebuvo laiko. O jeigu, kaip kai kurie A. Smetonos kritikai sako, reikėjo, kad nors vienas batalionas pasipriešintų, tai vėl pamąstykim, kam tai būtų buvę naudinga. Ar tai būtų nuplovę gėdos dėmę? Manau, kad toks mūsų elgesys būtų naudingas tik Maskvai, kuri ištrimituotų visam pasauliui, jog A. Smetonos įsakymui priešintis sovietinei armijai pakluso tik kokie pora procentų karių, o 98 % karių nevykdė A. Smetonos įsakymo, ir kariai, o taip pat visuomenė, sovietinę armiją sutiko draugiškai, su gėlėmis. Tokiu atveju mes tikrai apsijuoktume.

A. Smetonos kritikai aiškina, kad Lietuvai buvo būtina ginklu priešintis 1940 birželio 15 Lietuvą okupuojančiai Sovietų Sąjungos kariuomenei, nes Lietuvos kariuomenei nepasipriešinus, Vakarų valstybės galėtų pripažinti, jog Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą ir tokiu atveju Rusijos įvykdyta Lietuvos aneksija būtų Vakarų valstybių pripažinta. Bet kodėl mes dabar spėliojame, kas galėjo būti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jeigu tas karas seniai, dar 1945 metais, pasibaigė ir mes seniai žinome, kad laisvasis pasaulis po karo pusę šimtmečio nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos mūsų, Latvijos bei Estijos aneksijos.

Dar kiti A. Smetonos kritikai svaičioja, kad Lietuvos kariuomenei 1940 birželio 15 pasipriešinus sovietinei kariuomenei, Vakarų šalys 1944 ar 1945 metais būtų neleidusios Sovietų Sąjungai aneksuoti Lietuvos. Tokie spėliojimai yra dar naivesni. Juk nei 1944, nei 1945 metais JAV, Anglija ir Prancūzija nepradėjo karo net dėl Sovietų Sąjungos okupuotos Lenkijos, nors ši buvo Anglijos bei Prancūzijos sąjungininkė. Juk dėl jos ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kai Hitleris pareikalavo iš Lenkijos Dancigo koridoriaus, o Lenkija atmetė Hitlerio reikalavimą, tai Anglija ir Prancūzija pareiškė neleisiančios skriausti savo sąjungininkės. Kilo karas. Ir kuo gi jis baigėsi? Po karo Lenkija faktiškai tapo Sovietų Sąjungos kolonija, o jos teritorija iki karo siekusi 388 tūkst. kv. km., sumažėjo iki 313 tūkst. kv. km., t. y. sumažėjo net 20 %. Taigi, Vakarų valstybės neapgynė netgi savo sąjungininko Lenkijos. O mes net nebuvome Anglijos, Prancūzijos ar JAV sąjungininkai. Tai nejaugi A. Smetonos kritikai galvoja, kad kažkas pasikeistų po 1940 birželio 15 ar dar kelias dienas trukusių susišaudymų, kuriuose net negalėtų dalyvauti V. Vitkausko išgabenta į poligonus mūsų artilerija? Jei Lietuva būtų pradėjusi karo veiksmus 1940 birželio 15 prieš įsibraunančią sovietinę kariuomenę, tai geriausiu atveju Lietuvos pokarinės sienos būtų tokios, kaip dabar, o blogiausiu atveju, mes būtume be Vilniaus.

A. Smetonos kritikai šito nesupranta arba apsimeta nesuprantą. Jie vis kartoja, kad Lietuvos nesipriešinimas besiveržiančiai sovietinei kariuomenei yra gėdos dėmė mūsų tautai. Bet taip klaidinti žmones yra nesąžininga, nes taip pasielgė visos, tarp dviejų agresorių, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvusios šalys, išskyrus dvi: Lenkiją ir Suomiją. Bet jas ginti stojo Vakarų šalys. Lenkijos saugumą garantavo jos sąjungininkės Prancūzija ir Anglija, todėl Lenkija ryžosi kariauti. Tiesa, karo baigtis parodė, kad šios garantijos buvo nieko vertos: Lenkija ne tik prarado 20 % savo teritorijos, bet ir ji visa buvo įjungta į Sovietinę imperiją, tapdama faktiškai Sovietų Sąjungos kolonija. Suomijai pasisekė geriau. Sovietų Sąjungos 1940 lapkričio 30 užpulta Suomija 3 mėnesius didvyriškai gynėsi, o kai sovietinė armija galiausiai pralaužė Manerheimo liniją ir jau veržėsi link Helsinkio, Anglija pagrasino bombarduoti Sovietų Sąjungos Baku naftos versloves, jei sovietinė kariuomenė nesustos. Anglija ir Prancūzija rengė išlaipinti ekspedicinį korpusą į šiaurinę Suomiją. Tai griovė Stalino planus, nes jis nenorėjo būti įtrauktas į karą dabar, kadangi pagal jo strateginį planą Vokietija ir Vakarų šalys turėjo alinti vieni kitus, o Sovietų Sąjunga turėjo įsijungti į karą po metų - kitų, kai Vokietijos kariuomenė bus įklimpusi Vakarų fronte. Dėl to Stalinas sutiko sustabdyti į Helsinkį besiveržiančią savo kariuomenę ir 1940 kovo 13 dieną pasirašė taikos sutartį su Suomija, kuri prarado 11 % savo teritorijos, bet išsaugojo nepriklausomybę.

Gi Estijos, Latvijos, Čekoslovakijos bei Rumunijos, taip pat kaip ir Lietuvos kelių mėnesių bandymai susilaukti palaikymo iš Vakarų valstybių buvo bevaisiai, tad jos buvo paliktos vienos prieš du vis labiau įžūlėjančius plėšrūnus. Visos šios valstybės, gavusios Sovietų Sąjungos ar Vokietijos ultimatumus, neišdrįso pradėti karo veiksmų prieš įžengiančias į jų valstybes agresorių kariuomenes. Maža to, Čekoslovakija bei Rumunija pasirašė sutartis, kuriomis agresoriams buvo atiduotos šių šalių teritorijos. Ir visų šių valstybių teritorijos po karo sumažėjo, palyginus su jų ikikarinėmis teritorijomis.

Vienintelė išimtis tarp šių nesipriešinusių valstybių buvo Lietuva. Jos teritorija ne tik nesumažėjo, bet atgavus Vilnių netgi 14 % padidėjo. Tai kodėl gi A. Smetonos kritikai Lietuvos veiksmus, kuriais ji atgavo Vilnių, vadina užtraukusiais gėdą lietuvių tautai, o Estijos, Latvijos, Čekoslovakijos ir Rumunijos, kurios karine jėga taip pat nesipriešino okupantams, ir kurios jokių teritorijų negavo ir netgi prarado dalį savo valstybių teritorijų, veiksmų nevadina užtraukusiais gėdą savo tautoms? Kur logika?

Priimdamas sprendimus 1940 metų birželio 14-16 dienomis A. Smetona galėjo tik spėlioti, kaip baigsis Antrasis pasaulinis karas, kokios bus pokarinės Europos sienos ir kokiais principais vadovaujantis jos bus nustatinėjamos. Tačiau dabar, visa tai jau žinodami, mes galime modeliuoti galimus 1940 birželio 14-16 dienų A. Smetonos ir jo vyriausybės priimtus sprendimus ir ką jie būtų davę Lietuvai.

Taigi, pabandykime pamodeliuoti.

1-as VARIANTAS, jeigu A. Smetona iš Lietuvos nebūtų pasitraukęs. Iš esmės viskas būtų buvę panašiai, kaip ir buvo. Skirtumas būtų tik tas, kad A. Smetona būtų priverstas pasirašyti valstybinės valdžios perdavimo sovietiniams statytiniams dokumentus, analogiškus pasirašytiems Latvijos prezidento Karlio Ulmanio ir Estijos prezidento Konstantino Piatso. Kad šis variantas Sovietų Sąjungai būtų naudingesnis liudija ir tai, jog Sovietų Sąjunga bandė sutrukdyti A. Smetonai patekti į Vokietiją, bandė jį areštuoti, bet A. Smetona išsprūdo iš bolševikų nagų. Šis variantas mums būtų buvęs blogesnis dar ir dėl to, kad tokiu atveju JAV nebūtų Lietuvos ambasados, kuri Amerikos lietuviams ir netgi Amerikos latviams bei Amerikos estams (kurie tokių ambasadų neturėjo), pokario metais daug padėjo ginant okupuotų Baltijos šalių teises. Dabar tenka tik džiaugtis, kad A. Smetonos intuicija neapgavo ir šio, Lietuvai blogesnio, varianto jis nepasirinko.

2-as VARIANTAS, jeigu Lietuvos vyriausybės ministrų daugumai pritarus ar vienbalsiu A. Smetonos sprendimu būtų pradėta priešintis į Lietuvą besiveržiančiai sovietinei kariuomenei, tai karinį pasipriešinimą sovietų įsiveržimui Stalinas traktuotų, kaip sulaužymą Sovietų Sąjungos – Lietuvos 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutarties, kuria, beje, Lietuvai pripažįstamas Vilnius. Tuo galima neabejoti, nes Sovietų Sąjungos istorijoje iš daugybės karinių konfliktų, kilusių tarp Sovietų Sąjungos ir jos kaimynų, dar nebuvo nė vieno atvejo, kad kaltę ji būtų prisiėmusi sau. Ne. Visada kalti būdavo jos kaimynai, o ji visada būdavo tik užpultoji, skriaudžiamoji, už teisingumą kovojančioji šalis. Juk ir pateikusi Lietuvai ultimatumą įsileisti Sovietų Sąjungos kariuomenę į Lietuvos teritoriją, ji šio savo reikalavimo nevadino okupacija, o tik laikinu sovietinės kariuomenės buvimu Lietuvos teritorijoje tol, kol vyksta karas. Taigi, ir šiuo atveju Stalino propaganda Lietuvos bandymą ginti savo teritoriją būtų pateikusi, kaip taikos sutarties sulaužymą ir kaip kenkimą Sovietų Sąjungai užsitikrinti interesus Baltijos jūroje ir Leningrado saugumą.

Tada tik nuo Stalino malonės priklausė, ar Vilnius bus atiduotas Lietuvai, Lenkijai ar Baltarusijos SSR. Panašiai keletą metų po karo ant siūlo galo kabojo Karaliaučiaus krašto likimas. Galiausiai Stalinas nusprendė Karaliaučiaus kraštą prijungti prie Rusijos federacijos, nors Ruzveltui ir Čerčiliui aiškino, kad tai senos lietuvių žemės ir jos turi grįžti Lietuvai. Remiantis šiuo argumentu, Stalino žodžiais tariant, nuo seno lietuviška Karaliaučiaus sritis ir buvo atskirta nuo pokarinės Vokietijos, bet Lietuvai ji taip ir nebuvo atiduota. 1940 vasarą, lygiai taip ant siūlo galo kabojo ir Vilniaus likimas. Nes rusų tautybės Stalinui visą laiką kiekviena proga reikėjo įsiteikti „didžiajai rusų tautai“, pademonstruoti jai, kad nors jis yra ir gruzinas, bet „didžiąją rusų tautą“ ne tik gerbia, bet ir myli. Dar carinėje Rusijoje buvo teigiama, kad Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę sukūrė ne lietuviai, bet baltarusiai ir rusai, taigi ir pati Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne lietuvių, o rusų, ar jau bent baltarusių, valstybė. Tokiam požiūriui buvo pritariama ir Sovietų Sąjungoje.

Sovietų Sąjungos okupuotame Vilniuje 1940 metais vis dažniau buvo organizuojami gyventojų mitingai, reikalaujantys Vilnių prijungti prie Baltarusijos Sovietinės Socialistinės Respublikos. Stalinui būtų buvę labai paranku, jei A. Smetona būtų davęs pretekstą atsisakyti 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutarties. Jam tai būtų nepaprastai galingas propagandos ginklas, ne tik patraukiant gudus į savo pusę, bet ir siekiant nuteikti Lietuvos žmones prieš A. Smetoną. Lietuvos žmonėms būtų pateikta, jog:

 – Sovietų Sąjunga elgėsi garbingai ir, laikydamasi Sovietų Sąjungos bei Lietuvos 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutarties, siūlė Lietuvai grąžinti Vilnių. Tačiau Antano Smetonos vadovaujama Lietuva buvo taip agresyviai nusiteikusi Sovietų Sąjungos atžvilgiu, kad net taikos sutarties, pagal kurią Vilnius turi būti grąžintas Lietuvai, laikytis atsisakė ir, neapykantos Sovietų Sąjungai vedina, prieš Sovietų Sąjungą pradėjo netgi karo veiksmus. Tad Sovietų Sąjungai neliko nieko kito, kaip lietuvių kaimynams gudams prašant, Vilnių prijungti prie Baltarusijos SSR, tuo labiau, kad Vilniuje gudų gyvena daugiau negu lietuvių.

Prisiminkim analogišką Stalino gudrybę su 1946 metais Lietuvoje įkurtu NKVD padaliniu – Sokolovo smogikais, kurie persirengę partizanų uniformomis, savaitę – kitą lankydavosi kokio patiklaus kaimiečio šeimoje, bandydavo iš jų išgauti žinių apie tikruosius partizanus, o vėliau išžudydavo tą visą kaimiečių šeimą ar net kelias. Įvykį dar aprašydavo sovietiniai laikraščiai, paėmę interviu iš priblokštų, tai mačiusių, liudininkų. O nemažai Lietuvos žmonių dar ir šiandien tiki, kad tai partizanų darbas, nes daugelis jų apie partizanų uniformomis persirengusius Sokolovo smogikus ir šiandien nėra girdėję.

Aišku, tas tariamas A. Smetonos 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutarties atsisakymas būtų buvusi tipiška sovietinė demagogija. Vakarai jos nepripažintų, sovietinės kariuomenės įsiveržimą į Lietuvą vadindami tikruoju vardu – okupacija. Bet kas mums iš to? Vilnius būtų tapęs Baltarusijos SSR miestu. Remiantis Helsinkio sutartimi, pokario sienos buvo pripažintos neliečiamomis, ją ir šiandien pripažįsta visas pasaulis, tad Vilnius mums būtų prarastas visiems laikams ir dėl to mes galėtume kaltinti tik A. Smetoną. Nepaisant pusšimtį metų vykdytos sovietinės propagandos, taip ir nepavyko lietuviams įteigti, jog jis buvo blogas vadovas. Žmonės vis vien Smetonos laikus minėjo geru žodžiu. Bet jeigu Sovietų Sąjunga 1940 metais būtų įgavusi tokį galingą propagandos ginklą, jog A. Smetona atsisakė Vilniaus ir Sovietų Sąjungai neliko nieko kito, kaip tik patenkinti mūsų kaimynų gudų prašymą ir prijungti Vilnių prie Baltarusijos SSR, tai Lietuvos žmonės imtų niekinti Antaną Smetoną, kaip kvailį, kuris atsisakė Lietuvos sostinės. Tačiau, ačiū Dievui, A. Smetona karo veiksmų prieš įsiveržiančią sovietinę kariuomenę nepradėjo, ir šiandien Vilnius priklauso Lietuvai.

Bet A. Smetonos kritikai nerimsta, dėl visko kaltina A. Smetoną. Štai 2018 metų gruodžio 22 dieną rodytoje laidoje „Dniepru per Ukrainą“ laidos vedėjas, vienas iš A. Smetonos, ir apskritai lietuvių tautos, niekintojų Arvydas Bumblauskas taip apibūdino lietuvių tautą:

– Gyvenimo gale Targovicos konfederatai siūlė ant savo antkapių užrašyti „Kvailiai buvom, bet ne niekšai“. Che-che-che... Tai čia ir yra Lietuvos istorija... 1940 metais ta pati istorija, 1940 birželio 15 nieko nepagalvojom, nieko nepadarėm... Pabandėm birželio sukilimu tą gėdą nuplaut... Tas mūsų heroizmas po to atrodo kaip „atsibudo nabašninkas“.

O man norisi paklausti A. Bumblausko ir apskritai visų A. Smetonos kritikų, ar jie nekaltintų A. Smetonos dėl Vilniaus praradimo, jei Vilnius dabar priklausytų Gudijai, ir ar nelaikytų tautos gėda 1940 birželio 15 dieną prieš įsiveržiančią sovietinę kariuomenę A. Smetonos pradėtų karo veiksmų, jei dėl jų būtume praradę savo sostinę Vilnių? Bet A. Smetonos kritikai į klausimus neatsakinėja, jie netgi jokių argumentų, jokios veiksmų ar įvykių analizės nepateikia. Ką A. Smetona ar koks kitas mūsų politikas bepadarytų, jie visus ir viską niekina. Mąstyti, analizuoti jie nesugeba. O mes pabandykime tai padaryti už juos.

Išanalizavus A. Smetonos veiksmus 1940 birželio 14-16 dienomis, pamodeliavus kitokius galimus jo veiksmus ir palyginus Lietuvos teritorijos 1938-1945 metų pokyčius su kitų, tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvusių valstybių teritorijų 1938-1945 metų pokyčiais, peršasi tokios IŠVADOS:

 1) Antano Smetonos veiksmai 1940 birželio 14-16 dienomis buvo patys optimaliausi, o įvairūs kitokie jo veiksmai galėjo duoti tik arba tokius pačius rezultatus, arba galėjome likti be Vilniaus;

 2) visų 1938 metų vasarą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvusių valstybių teritorijos sumažėjo, išskyrus Lietuvą, kurios vienintelės teritorija 14 % padidėjo.

Remiantis tuo reikia KONSTATUOTI, kad Antano Smetonos veiksmai 1940 birželio 14-16 dienomis, ginant Lietuvos teritorinį vientisumą, buvo išmintingi ir sudarė sąlygas Lietuvai pasiekti pačius geriausius rezultatus, kokius tada tik galima buvo pasiekti tuometinėmis sąlygomis, t. y. atgauti Vilnių!

Įvertinus dar ir tai, kad A. Smetona daugiausiai nusipelnė:

- atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metų vasario 16 dieną,

- tarpukariu prikeliant pilnavertiškam gyvenimui rusų, lenkų ir vokiečių niekintą lietuvių tautą,

reikia pripažinti, jog Antanas Smetona buvo XX amžiaus pirmos pusės iškiliausias Lietuvos politikas!

 

 

Atgal