VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

06.22. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės paveldo pėdsakai Ukrainos Voluinės srityje (Olyka)

Gintaras Andrijauskas

LŽS Vilniaus skyriaus narys

Pastaraisiais metais domėjimasis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorija itin išaugo, tad ir nenuostabu, jog mūsų tautiečiai savo akimis nori pamatyti vietoves, apie kurias buvo girdėję per Lietuvos istorijos pamokas ar sužinojo iš kelionių sugrįžusių pažįstamų ar draugų pasakojimų bei jų parodytų fotonuotraukų.

Viduramžiais garsėjusios savo valdovais bei didžiule teritorija Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemės dabar priklauso net 4 valstybėms - Lietuvai, Lenkijai, Baltarusijai bei Ukrainai. Dauguma mūsų neabejotinai yra girdėję Voluinės arba Voluinės-Halyčo kunigaikštystės pavadinimą. Žymiausias jos valdovas - nuo 1340 m. tapęs Voluinės kunigaikščiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino jauniausiasis sūnus Liubartas (1300 m. – 1383), krikštijantis pasirinkęs pravoslavišką Dimitro vardą. Jo valdžią pripažino ir Halyčas. Taigi, galima sakyti, jog nuo tada Voluinė prijungta prie LDK. Liubartas rezidavo savo didžiulėje mūrinėje kunigaikščio pilyje Lucke, kurios įspūdingi kuorai ir šiandien turistams kelia didžiulį susidomėjimą.

Ukrainos Šiaurės-Vakaruose yra Voluinės administracinė sritis, kurios teritorija kiek didesnė nei 20 tūkstančių kvadratinių kilometrų, o gyventojų - apie 1 mln. Ši sritis ribojasi su Lenkija, Baltarusija bei Ukrainos Lvovo ir Rivnės sritimis. Suprantama, dabartinės administracinės srities teritorija nesutampa su kadaise buvusios gan didelės ir stiprios kunigaikštystės ribomis. Srities administracija įsikūrusi Lucko mieste.

Voluinės srityje yra nemažai LDK paveldo objektų. Daugiausia jų yra pačiame dabartiniame srities centre Lucke, bet kai kurių mūsų istoriją menančių vertingų objektų galima rasti ir Olykoje, kuri yra vos už 35 kilometrų nuo Lucko. Į ten iš srities centro nesunkiai galima nuvykti tiek maršrutiniu autobusu, tiek ir elektriniu traukiniu. O pabuvoti Olykoje tikrai verta, kadangi miestelyje šlovingą kunigaikščių Radvilų šeimos paveldą mena nemažai iki mūsų laikų išlikusių objektų. Olyką gausiai lanko lenkų turistai bei vis dažniau čia užsukantys lietuviai.

Olykos Radvilų rezidencijos pastatai bei pilies įtvirtinimai  

Norėčiau keliais žodžiais priminti pačią Olykos miestelio istoriją, kuri mena XII amžiaus epochą. Miestelis kūrėsi Milovičkos ir Putylivkos upių santakoje. Istoriniai šaltiniai mini, kad 1460 m. Trakų vaivada ir Lucko seniūnas Petras Manvydas Olykoje pastatė seniausią Volynės srityje Petro ir Povilo bažnyčią. Beje, ir šiandien šią nedidelę veikiančią bažnytėlę turistams ne tik galima, bet ir būtina aplankyti. Tik iki jos teks eiti klaidžias takais per miestiečių kiemus ir daržus. Po fundatoriaus Petro Manvydo mirties Olykos dvaras atiteko jo dukrai Onai Manvydaitei, ištekėjusiai už didiko Kiškos. Na, o Radvilų valdoms dvaras atiteko 1514 metais, kai ji dar kartą ištekėjo už Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiko Jono Radvilos. Todėl laikoma, kad nuo tada Olyka ir tapo Radvilų giminės Olykos – Nesvyžiaus linijos dvaru. Beje, pirmasis Olykos dvaro paveldėtojas Mikalojus Radvila Juodasis 1547 m. iš Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Karolio V gavo jau Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio titulą. O po keleto metų (1654m.) Olykai buvo išrūpintos ir Magdeburgo mieto teisės, kurios garantavo miestui tam tikrą nepriklausomybę valdovo, bažnytinės hierarchijos bei feodalų atžvilgiu. Miestiečiai (amatininkai bei pirkliai) turėjo teisę rinkti miesto tarybą, burmistrą ir kitus miesto savivaldos organus, tvarkiusius mieste administracinius, iždo ir teismo reikalus. Miesto aikštėje stovėjo rotušė, kurioje ir buvo sprendžiami jo savivaldai priskirti klausimai. Deja, laikui bėgant miestelis sunyko, jį suniokojo ir 1702 m. įsiveržusi švedų kariuomenė bei apylinkėse siautėję daugkartiniai gaisrai. Tad miesto gyventojams, jo amatininkams ir pirkliams priklausiusių namų bei pačios rotušės šiandien neliko jokių pėdsakų. Na, o kunigaikščių Radvilų giminės atstovai Olykos dvarą valdė su pertraukomis iki pat 1939 metų.

Šiandien kadaise didingus Olykai laikus mena tik Radvilų pilies, rezidencinių rūmų pastatai bei didikų funduoti bažnytiniai objektai. Deja, tenka pastebėti, jog kai kurių jų šiandieninė būklė yra labai prasta.

Olykos šv. Trejybės bažnyčia 

Iš archyvinių dokumentų žinoma, jog 1588m. kunigaikštis Stanislovas Radvila Olykoje fundavo medinę šv. Trejybės bažnyčią. Vėliau jos vietoje pastatyta mūrinė, kuri miestelio panoramoje jau iš tolo pastebima savo išraiškingu fasadu. Jos statybos vyko 1635-1640 m. pagal italų architektų Benedeto Molio ir Džovanio Malivernos projektą. Prie bažnyčios veikė dvasinė kolegija. Pats bažnyčios fasadas barokinis ir labai puošnus, kai kuriais atžvilgiais net nenusileidžiantis Nesvyžiuje Radvilų statytai Dievo kūno jėzuitų bažnyčiai. Deja, šiuo metu turistams beveik neįmanoma pamatyti puošnaus šv.Trejybės bažnyčios fasado ir jo detalių dėl kapitalinio remonto darbų - visa bažnyčia aprėminta pastoliais, kuriais laipioja remonto darbus atliekantys darbininkai. Tokios didžiulės apimties restauravimo darbai tapo įmanomi tik gavus solidžią paramą iš Lenkijos garantinio fondo. Dėl dar keletą metų truksiančių restauracijos darbų bažnyčia neveikianti, tačiau ji turi kleboną, kuris prižiūri visus statybos darbus. Be to, klebonas atvykstantiesiems apžiūrėti bažnyčios pasakoja jos istoriją bei atsako į gausius turistų klausimus. Kadaise buvęs prabangiu bažnyčios interjeras sunaikintas, išlikę tik kai kurių autentiškų dekoratyvinių detalių fragmentai bei stiuko lipdinių, tačiau restauracijos metu daug detalių bus iš esmės atkurta. Šv.Trejybės bažnyčioje yra ir kunigaikščių Radvilų mauzoliejaus kripta, tad yra daug paminklinių epitafijų, jos interjere būta ir prabangių paminklų. Beje, akį traukia ir XVII amžiuje aplink bažnyčią statyta masyvi mūrinė siena su vartais, kieme – kartu su bažnyčia statytas kanauninkų namas (dabartinė klebonija). Įspūdinga ir už bažnyčios esanti arkinė varpinė, kuriai taip pat reikalingas remontas.

Beje, pati Olykos dvaro pilis, statyta dar Mikalojaus Radvilos Juodojo neišliko, galima pamatyti tik Alberto Stranislovo Radvilos perstatytos pilies fosas, bastioninius įrenginius, kurie dėl iš visų pusių augančių negenimų medžių bei krūmų sąžalynų yra sunkiai prieinami. Dabartinė kunigaikščių Radvilų rezidencija su erdviu barokiniu kiemu ir jį rėminančiais skirtingų pastatų korpusais atvykusius turistus pribloškia savo didingumu. Aplink rezidenciją plyti kadaise puoselėtas didingas parkas su paradiniais įvažiavimo vartais, kurie lankytojams palieka neišdildomą įspūdį. Deja, iš karto po antrojo pasaulinio karo Radvilų rezidencijoje buvo įkurdinta srities psichiatrinė ligoninė. Todėl suprantama, kad per tą laiką joje jokie kapitalinio remonto ar restauraciniai darbai nebuvo atliekami. Beje, net ir šiuo metu į pačius buvusios rezidencijos pastatus turistai nėra įleidžiami. Gaila, tačiau neteko girdėti, kad artimiausiu metu šią ligoninę iš tinkamai neprižiūrimo architektūros paminklo būtų ruošiamasi iškeldinti kur nors kitur.

Manau, kad kiekvienas turistas, pirmą kartą apsilankęs Olykoje ir apžiūrėjęs išlikusį jos paveldą neabejotinai patirs ilgai neišblėstantį kultūrinio atradimo džiaugsmą.

Atgal