ISTORIJA
06.26. Trojanovo mūšis – didžiausia viduramžių Lietuvos pergalė prieš Lenkiją
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
XIII a. Lietuvos ir į daugelį kunigaikštysčių suskilusios Lenkijos santykiai dažniausiai nebuvo draugiški, ir 1294 m. birželio 10 d. įvykęs Trojanovo mūšis yra tų įtemptų santykių atspindys. Daugiausia Lietuva turėjo reikalų su artimiausia savo kaimyne Mazovija. Būtent ją valdęs Konradas I liūdnai pagarsėjo tuo, kad 1226–1230 m. į Pabaltijį pasikvietė kryžiuočius – Vokiečių ordiną, kuris ilgainiui tapo didžiausia problema Lietuvai, o taip pat nemaža problema ir pačiai Lenkijai.
Konrado I paveldą pasidaliję du sūnūs suko savais keliais: Kujavijos, Lenčicos ir Seradzo žemes valdęs Kazimieras I pradėjo konfliktuoti su kryžiuočiais, kaip, beje, ir su visais kitais savo kaimynais, įskaitant brolį Ziemovitą I, o Mazoviją valdęs Ziemovitas I drauge su Haličo-Volynės kunigaikščiais kovojo prieš Mindaugo Lietuvą ir siekė atsiriekti gabalą jotvingių žemių, bet žuvo lietuvių antpuolio metu 1262 m.
Ziemovito I sūnus Boleslovas II pasuko susitaikymo su Lietuva keliu ir pirmasis iš lenkų kunigaikščių sudarė dinastinę sąjungą su Lietuvos valdovu: 1279 m. jis vedė Traidenio dukterį Gaudimantę. Ši sąjunga nebuvo ilgalaikė, nes Traidenis greitai mirė, o po jo į valdžią Lietuvoje atėjęs Daumantas (1281–1285) ir jo įpėdinis Butigeidis (1285–1291) vykdė priešišką Boleslovui II politiką, remdami prieš jį kovojusį jo brolį, Čersko kunigaikštį Konradą II. Tačiau Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Butvydui (1291–1295) ir jo sūnui Vyteniui (1295–1316), Lietuvos ryšiai su Boleslovu II buvo atnaujinti, ir Trojanovo mūšis čia buvo lūžio momentas.
Istorinis mūšio kontekstas
Trojanovo mūšio metu Konrado I Mazoviečio palikimą valdė jo anūkų karta: Kujaviją ir su ja susijusias žemes valdė Kazimiero I sūnūs Vladislovas Lokietka (Seradzą ir Kujaviją), Kazimieras II (Lenčicą) ir Ziemovitas (Dobrynę), o Mazoviją – Ziemovito I sūnūs Boleslovas II (Vakarų Mazoviją su sostine Plocke) ir Konradas II (Rytų Mazoviją su sostine Čerske). Konrado I anūkai dažnai konfliktuodavo tarpusavyje, bet juos suvienijo kova dėl svarbiausio Lenkijoje Krokuvos sosto.
1294 m. lietuvių pulta romaninė Lenčicos bažnyčia, statyta XII a. (dabar – Tumo kaime prie Lenčicos) (wikipedia.org)
Sochačevo pilies griuvėsiai XX a. 3–4 deš. nuotraukoje (zamki.pl). Mūrinė Sochčevo pilis ankstesnės medinės pilies vietoje pastatyta XIV a. pab.
Trojanovo mūšio schema (pavaizduota ant XX a. 3 deš. topografinio žemėlapio)
Trojanovo mūšyje mirtinai sužeisto Čersko kunigaikščio Konrado II 1285 m. antspaudas
Mazovijos kunigaikščio Boleslovo II 1297 m. antspaudas
Červinsko vienuolyno, kuriame mirė Konradas II, romaninė bažnyčia (statyta XII a. 2 ketv.) (wikipedia.org)
1279–1288 m. Krokuvos soste sėdėjo Vladislovo Lokietkos ir Kazimiero II brolis Lešekas Juodasis. Po jo mirties Krokuvą trumpam buvo užėmęs Boleslovas II, bet vėliau kovų dėl Krokuvos jis atsisakė. Tos kovos užsitęsė ketverius metus (1288–1292) ir baigėsi Čekijos karalius Vaclovo II pergale. Mazovijos-Kujavijos kunigaikščių pretendentu į Krokuvos sostą 1289 m. tapo Vladislovas Lokietka, kuriam pavyko trumpam užimti Krokuvą ir įsitvirtinti Sandomiero žemėje. Nuo 1291 m. kovą dėl Krokuvos pradėjo Čekijos karalius Vaclovas II. 1292 m. rugpjūtį – rugsėjį su savo sąjungininkais jis apgulė Vladislovą Lokietką bei Kazimierą II Seradze ir, pasiekęs pergalę, paėmė juos į nelaisvę. Tokiomis sąlygomis broliai buvo priversti 1292 m. spalio 9 d. sudaryti sutartį, pagal kurią pripažino save karaliaus Vaclovo II vasalais ir turėjo atsisakyti Sandomiero žemės bei pretenzijų į Krokuvą.
Tais pačiais 1292 m. Kujavijos Bresto žemę užpuolė Lietuvos kariuomenė, vedama Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butvydo (Pukuvero) sūnaus Vytenio. Pastarasis nuniokojo kraštą, paėmė daug grobio ir belaisvių. Kazimieras II ir Vladislovas Lokietka kreipėsi pagalbos į Vokiečių ordino Prūsijos krašto magistrą Meinhardą fon Kverfurtą ir ją gavo. Jungtinės Kujavijos kunigaikščių ir kryžiuočių pajėgos pastojo kelią Vytenio kariuomenei, bet po pirmų susirėmimų, Petro Dusburgiečio teigimu, kunigaikščiai Vladislovas ir Kazimieras „pasileido bėgti su visais savo lenkais. Šitai matydami, [Ordino] broliai nusigando ir, neturėdami jėgų atsispirti tokiai daugybei priešų, irgi pasitraukė, tiesa, patyrę nemažų nuostolių, nes daug brolių bei kitų krikščionių buvo sunkiai sužeista anksčiau, nei jiems pavyko garbingai išvengti kovos“. Kitaip sakant iš mūšio lauko greitai pabėgo ir lenkai, ir kryžiuočiai. Tokiu būdu Vytenis jau pirmajame savo vadovautame karo žygyje, įvykusiame neilgai trukus po to, kai jo tėvas Butvydas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, pasiekė pirmą įspūdingą pergalę.
Kai kurie lenkų istorikai (J. Povierskis, R. Vrublevskis, G. Blaščikas) manė, kad Vytenio žygis į Kujaviją įvyko iškart po Seradzo susitarimo 1292 m. spalį: Vladislovui Lokietkai ir Kazimierui II į pagalbą atėję kryžiuočiai esą buvo Vaclovo II sąjungininkai, dar nepasitraukę iš Kujavijos teritorijos po prieš tai buvusių kovų, todėl tik tuomet jie galėjo operatyviai suteikti pagalbą Vaclovui II pasidavusiems kunigaikščiams. Savo ruožtu kiti lenkų istorikai (T. Novakovskis, A. Šveda) mano, kad visi trys paminėti Kujavijos Bresto mūšio vadai galėjo kartu kautis Kujavijoje 1292 m. gegužę (sprendžiant iš jų itinerariumų). Tokiu atveju reikėtų manyti, kad kryžiuočiai buvo Vladislovo Lokietkos ir Kazimiero II, o ne Vaclovo II sąjungininkai. Kujavijos kunigaikščių susidėjimas su kryžiuočiais (prieš Seradzo susitarimą ar po jo) bet kuriuo atveju skatino Vytenį žiūrėti į Kujaviją kaip į priešo teritoriją.
Mums svarbu, kad tuo metu prasidėjęs konfliktas tarp Lietuvos ir Kujavijos nesibaigė šiuo žygiu, o turėjo tęsinį po nepilnų dviejų metų, kuomet Vytenis surengė antrąjį savo žygį, pasibaigusį Trojanovo mūšiu.
Vytenio žygis į Lenčicą ir Trojanovo mūšis
1294 m. birželio 6 d. nedidelė Vytenio kariuomenė – apie 800 vyrų – puolė Lenčicą ir įsiveržė į Lenčicos bažnyčią, kuomet ten vyko Sekminių procesija. Anot tai aprašiusio Petro Dusburgiečio, bažnyčioje žuvo 400 krikščionių, kunigų ir prelatų, o kiti buvo lietuvių išsivaryti į nelaisvę, taip pat buvo pagrobta daug bažnyčios turto ir sudeginta pati bažnyčia. Iš viso Lenčicoje ir apylinkėse lietuviai paėmę tiek belaisvių, kad kiekvienam tekę po 20.
Galima būtų paskaičiuoti, kad 800 lietuvių karių būrelis į nelaisvę turėjo varytis net 16000 lenkų! Šis skaičius, žinoma, visai nerealus – panašiai, matyt, perdėtas ir bažnyčioje žuvusiųjų skaičius, ir tendencingai akcentuotas būtent bažnyčios puolimas bei išniekinimas. Tuo metu, kai rašė Petras Dusburgietis, kryžiuočiai kiekvienu pranešimu ieškojo argumentų, galinčių parodyti Lietuvos valdovus kaip užkietėjusius krikščionybės priešus, nes kryžiuočiams jau kurį laiką teko kovoti su Vytenio ir Gedimino diplomatiniais smūgiais jų ideologijai – Lietuvos valdovai reiškė ketinimus krikštytis ir rodė palankumą krikščionybei.
Žinoma, nekyla abejonių, kad Lenčicos žemė buvo apiplėšta, joje paimta daug turto ir belaisvių. Pastarųjų negalėjo būti daug daugiau, nei pačių karių, o jei teiginys apie 20 vienam kariui tekusių belaisvių ir turėtų kokį nors pagrindą, tai nebent tiek jų būtų atitekę žygio vadui. Neabejotina ir tai, kad Vytenio žygio tikslas nebuvo bažnyčios apiplėšimas, net jei ji ir nukentėjo, kariuomenei niokojant Lenčicą. Potencialiu Vytenio taikiniu galėjo tapti ir Vokiečių ordino valdoma Kulmo žemė: bent jau šito baiminosi Kulmo žemės komtūro vietininkas, 1294 m. birželio 8 d. laiške pranešdamas apie pagonių kariuomenę, žygiuojančią į Kulmo žemės pusę.
Ankstesnio 1292 m. žygio metu Vytenis jau buvo susidūręs su Kujavijos kunigaikščiams talkinusiais kryžiuočiais. Tikėtina, kad ir šį kartą Lenčica pulta visų pirma dėl jos kunigaikščio Kazimiero II ryšių su kryžiuočiais.
Su grobiu ir belaisviais atsitraukiančią Vytenio kariuomenę puolė vytis Lenčicos kunigaikštis Kazimieras II su gerokai didesne kariuomene – Petro Dusburgiečio teigimu, 1800 vyrų. Pavijo lietuvius jau Mazovijoje, savo pusbrolio Boleslovo II valdose, prie Sochačevo pilies. Ten buvusio Boleslovo II pasiūlymu abi pusės susitarė dėl paliaubų. Petro Dusburgiečio teigimu, kai paliaubos buvo sudarytos, „lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai sau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė juos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris paspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti“.
Kazimieras II su savo kariuomene žuvo, anot „Gniezno pastabų“, „ketvirtadienį po Sekminių“, taigi, birželio 10 d., „dėl prastos sargybos“ (ex mala custodia). Tai iš esmės sutampa su Petro Dusburgiečio teiginiu, kad Kazimiero II kariai buvo užpulti netikėtai, nors detalės žinomos tik iš jo pasakojimo (dar du platesni pasakojimai – Mikalojaus Jerošino ir Jono Dlugošo – yra priklausomi nuo Petro Dusburgiečio informacijos). Sunku patikėti, kad mūšyje, vykusiame netoli Sochačevo pilies, į kurią buvo galima atsitraukti, būtų išgyvenęs tik vienas lenkų karys.
Lenkų šaltiniai leidžia patikslinti mūšio vietą: ji nurodoma „Sochačeve“ (Miechovo metraštis), „Trojanove“ („Gniezno pastabos“), „Žukovo kaime, netoli Sochačevo miesto, esančio prie Bzuros upės, anot kitų, ties Trojanovo kaimu“ (Jonas Dlugošas). Trojanovas ir Žukovas – tai vietovės, esančios į šiaurės rytus nuo Sochačevo pilies, tačiau Trojanovas – arčiau jos, vos už 2 km nuo pilies (dabar – Sochačevo miesto dalis), toje pačioje Bzuros pusėje, o Žukovas – atokiau, už 5 km nuo pilies, ir kitoje upės pusėje. Kadangi seniausi šaltiniai mūšį lokalizuoja Sochačeve arba Trojanove, darytina išvada, kad Kazimieras II savo stovyklavietę įsirengė netoli pusbrolio Boleslovo II Sochačevo pilies, Trojanove, kur buvo Mazovijos kunigaikščių dvaras, žinomas dar Konrado I laikais.
Jono Dlugošo paminėtame Žukove, matyt, sustojo Vytenio kariuomenė. Vyteniui dar reikėjo persikelti per Bzurą, o padaryti tai, kitoje upės pusėje jau esant lenkų kariams, buvo pavojinga – tai paaiškintų, kodėl jis leidosi į derybas. Kartu tai rodo, jog Boleslovo II paliaubų iniciatyva nebuvo palankus lietuviams sumanymas, kaip jį vaizduoja Petras Dusburgietis, o siekis padiktuoti Vyteniui sąlygas, naudojantis patogia strategine padėtimi ir akivaizdžia kiekybine persvara: 1800 lenkų prieš 800 lietuvių, kuriems dar reikėjo priešo akivaizdoje persikelti per platoką upę ir kurių veiksmus, be to, varžė belaisviai ir grobis. Tokiomis sąlygomis padiktuotos paliaubos greičiausiai numatė Vytenio kariuomenės praleidimą mainais į Lenčicoje paimtus belaisvius ir grobį.
Kadangi Kazimieras II su savo kariais lietuvių buvo netikėtai užkluptas stovyklavietėje, tikslia mūšio vieta reikėtų laikyti Trojanovo dvarą, stovėjusį prie Bzuros ir Utratos upių santakos. Atitraukęs priešo dėmesį derybomis, Vytenis perkėlė per Bzurą savo karius ir smogė jam netikėtą smūgį. Smūgis buvo netikėtas ne tik dėl sudarytų paliaubų (ar vykstančių derybų), bet ir dėl, atrodytų, beviltiškos Vytenio padėties, kuri neleido tikėtis tokio smūgio: visa tai apie Trojanovo dvarą susitelkusius lenkus skatino elgtis laisviau, ir jie prarado budrumą.
Daug ginčų istoriografijoje kėlė Boleslovo II vaidmuo šiuose įvykiuose. Jo tarpininkavimas derybose dėl paliaubų užtraukė nelaimę pusbroliui Kazimierui II. Ar tai reiškia, kad jis sąmoningai stojo prieš pusbrolį lietuvių pusėje? Jau XV a., su įvairiais netikslumais perpasakodamas Petro Dusburgiečio duomenis, Jonas Dlugošas parašė, kad Vytenio žygis į Lenčicą buvęs surengtas „leidžiant ir remiant Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui“. Tuo tiki ir kai kurie šiuolaikiniai istorikai. Tačiau vargu, ar taip buvo: šio mūšio metu grėsmė turėjo iškilti ir pačiam Boleslovui II, nes kitais metais jis dovanojo Bialos kaštelionui Laurynui valdų Milencino ir Popienio kaimuose už gyvybės išgelbėjimą priešo antpuolio metu. Tai galėtų reikšti, kad Trojanovo mūšyje kovėsi ir Boleslovas II.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad ir Boleslovo II maištingasis brolis Konradas II, su kuriuo jis ilgai konfliktavo, bet tuo metu buvo susitaikęs, mirė 1294 m. birželio 23 d. Červinske prie Vyslos, reguliariųjų kanauninkų vienuolyne, o tai – vos 17 km į šiaurę nuo Trojanovo. Nors šaltiniai jo mirties su Trojanovo mūšiu tiesiogiai nesieja, vargu, ar vieno iš dviejų to meto Mazovijos kunigaikščių mirtis, nepraėjus nė 2 savaitėms po mūšio ir taip arti mūšio vietos, gali būti atsitiktinė: greičiausiai jis irgi dalyvavo mūšyje ir mirė nuo jame patirtų sužeidimų.
Iš vėlesnio Lenčicos pakamario Martyno liudijimo 1339 m. lenkų ir kryžiuočių ginčų byloje žinome, kad Vladislovo Lokietkos bei Kazimiero II brolis Dobrynės kunigaikštis Ziemovitas buvo patekęs į lietuvių nelaisvę, o jam esant nelaisvėje Dobrynę valdė jo brolis Vladislovas Lokietka. Kai kurie istorikai tą įvykį bandė sieti su 1292 m. Vytenio žygiu, tačiau vienintelis žinomas dokumentas, kuriame Vladislovas Lokietka tituluojasi Dobrynės kunigaikščiu, datuotas 1295 m. rugsėjo 7 d. Tais metais buvo rūpinamasi ir kitų belaisvių išpirkimu. Antai Kujavijos Bresto kaštelionas Pšeclavas 1295 m. už 100 grivnų pardavė Zieliną, kad iš lietuvių nelaisvės išpirktų savo sūnų Ubislavą. Manytina, kad abiem atvejais kalbama apie Trojanovo mūšyje paimtus belaisvius. 1297 m. birželį Ziemovitas jau buvo išpirktas ir vėl valdė Dobrynę.
Galima tad daryti išvadą, kad ties Bzuros upe prie Sochačevo pilies Vyteniui kelią pastojo ir jam sąlygas padiktuoti bandė ne vienas Kazimieras II, bet ir jo brolis Ziemovitas bei Mazovijos kunigaikščiai Boleslovas II ir Kondratas II. Vytenis sugebėjo apgauti priešų koalicijos vadus, nuslopinti jų budrumą, ir su gerokai mažesnėmis pajėgomis sudavė jiems triuškinantį smūgį.
Mūšio pasekmės
Nugalėtojai neteisiami. Pralaimėjimas prie Trojanovo nesugadino Lietuvos santykių su Boleslovu II, kuris po brolio mirties užvaldė visą Mazoviją. Atvirkščiai, Boleslovas II atnaujino sąjungą su Lietuva ir darė nuolaidas lietuviams. Anot Petro Dusburgiečio, jau 1294 m. Boleslovas II „ne kartą vaišino savo pilyje Viznoje tikėjimo priešus lietuvius, leisdamas jiems plėšti Prūsijos bei Lenkijos žemes. Jis nesiliovė šito daręs, nors daug kartų buvo išganingai dėl to įspėtas. Todėl brolis Meinhardas, magistras, (...) subūrė daug karių, užėmė šią pilį ir ją iš pamatų sugriovė“.
Politiškai Kazimiero II žūtis išėjo į naudą jo broliui Vladislovui Lokietkai, vėliau, 1320 m., tapsiančiam atkurtos Lenkijos karalystės karaliumi. Tuo metu jis sunkiai kovojo dėl Krokuvos su Čekijos karaliumi Vaclovu II ir, kaip minėta, 1292 m. turėjo pasiduoti jo valiai bei neteko strategiškai svarbios Sandomiero žemės. Po Kazimiero mirties jis paveldėjo brolio Kazimiero II valdytą Lenčicą, o laikinai – ir Ziemovito Dobrynę. Tai kažkiek sustiprino jo pozicijas Lenkijoje.
Ir kovodamas prieš Vaclovą II, ir vėliau, jau tapęs Lenkijos karaliumi, Vladislovas Lokietka nevengė sąjungų su Lietuva, o, vadinasi, pykčio už brolio mirtį širdy nenešiojo, į Lietuvą žiūrėjo pragmatiškai, kaip į jėgą, su kuria reikia sugyventi draugiškai. Atsitiktinai ar ne, bet 1295 ir 1296 m. lietuvių žygiai į Vaclovo II kontroliuojamą Sandomiero žemę buvo naudingi Vladislovui Lokietkai. 1302 m. Sandomiero žemėje, žygio prieš Vaclovą II metu, Vladislovas Lokietka naudojosi rusėnų, totorių ir lietuvių parama. Vladislovo Lokietkos interesas gali slypėti ir 1305 bei 1306 m. lietuvių žygiuose į Lenkijos gilumą, iki Kališo. Tai buvo paskutiniai lietuvių žygiai į Lenkiją Vytenio valdymo metais, o jų pabaiga sutapo su Vaclovo II ir jo sūnaus Vaclovo III mirtimis bei Vladislovo Lokietkos įsiviešpatavimu Krokuvoje.
1325 m., jau būdamas Lenkijos karaliumi, Vladislovas Lokietka sudarė dinastinę sąjungą vedybomis tarp savo sūnaus Kazimiero ir Gedimino dukters Aldonos, o 1329 m., pradėdamas karą su Vokiečių ordinu, labai padėjo kritinėje padėtyje atsidūrusiai Lietuvai, nes nukreipė nuo jos kryžiuočių pajėgas.
Atgal
.jpg)
