ISTORIJA
11.24. Vorutos pilies gynimas: Mindaugo pergalė vidaus kare
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Viduramžių Lietuvos istorijoje Vorutos vardas turi simbolinę prasmę – tai vienintelė Mindaugo pilis, kurios vardą išsaugojo istorijos šaltiniai. Čia 1251 m. sprendėsi Mindaugo, kaip valdovo, likimas. Pastarųjų metų tyrinėjimai šią pilį leido susieti su Šeimyniškėlių piliakalniu prie Anykščių ir gerokai praplėtė mūsų žinias apie ją.
Vorutos vardu šiandien vadinamas Lietuvos istorijos žurnalas, 16 buvusių ir esamų organizacijų, keturios gatvės, bet tai – tik Vorutos reikšmės šiuolaikinėje istorinėje atmintyje atspindžiai, o Lietuvos gyvenviečių vardyne toks vardas nebuvo žinomas nuo pat 1251 m., kuomet jis vienintelį kartą paminėtas metraštyje. Ši Vorutos mįslė skatino istorikus ir istorijos mėgėjus domėtis šia pilimi ne mažiau, nei su ja susijęs konkretus istorinis įvykis –Vorutos pilies gynyba 1251 m.
Kas toji Voruta?
XIX–XX a. sandūroje kilo pirmoji susidomėjimo Voruta banga, padariusi šį vietovardį Mindaugo Lietuvos simboliu. Istorikai jos ieškojo daugelyje vietų, kėlė vis naujas hipotezes, o šio susidomėjimo priežastis slypėjo pirmojoje mokslinėje studijoje apie Mindaugą, kurią 1892 m. lenkų kalba paskelbė Julijušas Liatkovskis. Be kita ko, jis pareiškė, kad Voruta buvusi Mindaugo sostinė ir susiejo ją su Varnėnų miesteliu rytinėje etninės Lietuvos dalyje (dabartinėje Baltarusijoje). Ši lokalizacija mažai ką įtikino, todėl pasipylė naujos versijos, bet Mindaugo sostinės siejimą su Voruta priėmė daugelis ir tai tapo savotišku stereotipu, iš kurio tik dabar vaduojamasi.
Aišku, kad Voruta – vienintelį kartą paminėta Mindaugo pilis, kurioje jis gynėsi, bet jos laikyti sostine nėra pagrindo. Jau 1935 m. profesorius Eduardas Volteris susiejo Vorutą su tuo metu neseniai atrastu Šeimyniškėlių piliakalniu, žmonių vadintu Varutės kalnu. Tuo metu buvo nežinoma šio piliakalnio chronologija, tačiau 1990–2006 m. jis visas buvo ištirtas Gintauto Zabielos, kuris nustatė du jo naudojimo etapus – XIII a. viduryje ir XIV a. pabaigoje. Kliūčių sieti piliakalnį su Mindaugo pilies vieta nebeliko.
Šeimyniškėlių piliakalnyje stovėjo tipiška valstybinė medinė pilis. Pats piliakalnis buvo suformuotas tarp Volupio ir Varelio upelių esantį kyšulį perkasus dviem dideliais grioviais. Iš iškastų žemių aikštelės pakraščiuose ir papėdėje buvo supilti pylimai. Aikštelės pakraščiuose buvo kas 2 metrai įkasti mediniai apie 30 cm skersmens stulpai, kurie rėmė iš gulsčių rąstų pastatytą stulpinės konstrukcijos gynybinę sieną. Nuo Varelio (Variuko, Varučio) upelio ir kilo pilies pavadinimas. Papėdėje supiltu pylimu buvo užtvenktas Volupis, o jo vanduo nukreiptas naujai iškastu grioviu į Varelį. Tyrinėjant Volupio užtvankos pylimą, jo apačioje buvo rasti sukloti rąstai, kurių mėginys dendrochronologiniu metodu (pagal medžio rieves) datuotas 1232 m. Šią datą galima laikyti visos pilies statybos data.
Pilis buvo įkurta iki tol negyvenamoje vietoje. Jos pastatymą nulėmė strateginiai Lietuvos valstybės poreikiai. Pilies pastatymo data rodo, kad šios statybos imtasi netrukus po to, kai kalavijuočiai 1229 m. surengė pirmą didelį žygį į Lietuvą – Nalšios žemę – ir sumušė joje Lietuvos kariuomenę. Tai vertė stiprinti šiaurinį valstybės pasienį.
Tačiau vienintelį kartą pasirodyti istorijoje Vorutos piliai buvo lemta ne atremiant kokį nors antpuolį iš Livonijos, o Lietuvos vidaus kovų verpetuose.
1249–1254 m. vidaus karas Lietuvoje ir Vorutos apgula
1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedvydą bei jų dėdę (motinos brolį) Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.
1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedvydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį (mat jis buvo vedęs Tautvilo ir Gedvydo seserį). Šis nutarė paremti bėglius: paskelbė karą Mindaugui ir įsiveržė į naujai prijungtas Lietuvos valdas Rusioje, paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Vokiečių ordino Livoniškaja šaka. Taip prieš Mindaugą susiformavo pavojinga koalicija, supusi Mindaugo valdas kone iš visų pusių – Volynė (su jos pastovia sąjungininke Mazovija), Jotva, Žemaitija ir Livonija.
Morta. Dail. Artūras Slapšys
Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys
Tautvilas. Dail. Artūras Slapšys
Remdamas Tautvilą, Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Andrius fon Štirlandas (fon Felbenas) 1250 m. puolė Mindaugo valdas. Prie jo, matyt, prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo.
Tačiau Mindaugas papirko magistrą Andrių fon Štirlandą – kaip rašo Haličo-Volynės metraštis, gausiu auksu apakinęs magistro akis, įtikino jį pereiti į savo pusę. Andrius ir Mindaugas susitiko Lietuvos ir Livonijos pasieny ir to susitikimo metu Mindaugas priėmė krikštą. Andrius fon Štirlandas pažadėjo jam parūpinti karaliaus karūną, išvyti Tautvilą iš Rygos ir šiuos pažadus netrukus įvykdė. Mindaugui jis davė Ordino riterių būrį, vėliau dalyvavusį Vorutos gynime. Netrukus magistras išsiuntė pas Romos popiežių Livonijos kryžiuočių ir drauge vykusią Parnaus vadovaujamą Lietuvos delegaciją. Popiežius Inocentas IV, priėmęs juos Milane, maloniai išklausė žinią apie Mindaugo krikštą ir 1251 m. liepos 17 d. davė nurodymą karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.
Netekęs pagrindinio sąjungininko, Tautvilas stengėsi neprarasti iniciatyvos. Jis nuskubėjo į Šiaurės Žemaitiją, susirinko visas savo pajėgas ir puolė Mindaugą. Mindaugas kartu su Livonijos riteriais laukė jo, nesitraukdamas iš šiaurinio Lietuvos pasienio, kuriame turėjo stiprių pilių. Jis užsidarė Vorutos pilyje, prie kurios sienų netrukus pasirodė marga Tautvilo kariuomenė. Vorutos gynyba buvo lemiamas vidaus karo tarp Mindaugo ir Tautvilo momentas.
Haličo-Volynės metraštis taip aprašė šiuos įvykius: „O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.“
Vykintas. Dail. Artūras Slapšys
Livonijos magistro Andriaus fon Felbeno (fon Štirlando) figūrėlė. Iš bendrovės „First Legion“ (JAV) serijos „Battle of Lake Peipus“.
Mindaugo krikštas. XVII a. paveikslo, vaizduojančio XIII a. Lietuvos titulinį vyskupą Vitą, fragmentas
Haličo-Volynės metraščio Chlebnikovo nuorašo (XVI a.) puslapis su pasakojimu apie Vorutos puolimą
Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio su priešpiliais planas (su iki 2001 m. ištirtu plotu)
Vorutos pilies vizija pagal V. Kavaliauską (2001 m.)
Vorutos pilis pagal M. Ptašek techninį projektą (2006 m.)
Svarbu pastebėti, kad Vorutos gynyboje dalyvavo Livonijos kryžiuočiai, taigi, šie veiksmai vyko Mindaugo krikštui jau gerokai pakeitus kovojančių pusių jėgų santykį. Tai bent iš dalies atsako į klausimą, kodėl Tautvilo atrėmimui Mindaugas pasirinko pilį, stovėjusią prie Lietuvos ir Sėlos (į kurią pretendavo ir Livonija) pasienio – tai buvo patogesnė kryžiuočiams vieta. Ji tiko ir Mindaugui, nes Voruta buvo viena iš stipriausių jo pilių. Be to, metraštis sako, kad Mindaugas buvo pasiruošęs atremti Tautvilo puolimą. Tokiomis sąlygomis Mindaugui trauktis tolyn ir palikti neginamas savo valdas būtų buvę beprasmiška. Jam reikėjo kuo anksčiau sulaikyti Tautvilo puolimą, nes, keliaudamas per Mindaugo valdas, Tautvilas būtų jas nuniokojęs arba net radęs jose sąjungininkų.
Mindaugo svainis, tiksliau, žmonos brolis (шурин), vadovavęs naktiniam išpuoliui iš pilies, kai kurių istorikų sietas su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, bet šis buvo Mindaugo žmonos Mortos sesers vyras, o ne brolis. Kas galėjo būti Mortos ir Daumantienės brolis tuo tarpu nežinoma, bet, tikėtina, tai būta gero karvedžio ir įtakingo kunigaikščio. Jo vadovaujamas naktinis išpuolis turėjo suduoti tam tikrą smūgį pilį apgulusiai kariuomenei, tačiau jos neįveikė.
Ryte surengtas antrasis išpuolis, kurio pagrindinę smogiamąją dalį sudarė Vokiečių ordino riteriai. Haličo-Volynės metraščio informatoriui, kuris, reikia manyti, buvo vienas iš tų karių, kuriuos Tautvilui į pagalbą buvo pasiuntęs Haličo-Volynės kunigaikštis Danielius, ryte vykusios kautynės priminė „žaidimą“, arba riterių turnyrą. Tai reiškia, kad, nepaisant įspūdingo vaikymosi po lauką ir susišaudymų, kariuomenių nuostoliai buvo nedideli.
Kyla klausimas, kodėl tuomet Tautvilo kariuomenė nutraukė apgulą ir grįžo į Žemaitiją? Iš kovų aprašymo matyti, kad pagrindinę Tautvilo jėgą ir nakties, ir ryto kovose sudarė sąjungininkai – jotvingiai ir Danieliaus rusėnai su polovcais. Labai atkaklioms kovoms ir dideliam kraujo praliejimui jie nebuvo pasiryžę. Tautvilas, matyt, priėmė sprendimą trauktis į Žemaitiją, tikėdamasis ten rasti platesnę žemaičių paramą ir tuo sustiprinti savo jėgas. Galimas dalykas, jis tikėjosi, kad tolimesniame žygyje nepanorės dalyvauti ir kryžiuočiai, atvykę tik iki pasienio pilies. Ar taip ir atsitiko, nežinia, bet tolesnėse kovose Žemaitijoje metraštininkas kryžiuočių nebemini.
Mindaugo karūnacija ir vidaus karo užbaigimas – Vorutos apgynimo pasekmės
Tad po šios lemiamos Mindaugo pergalės prie Vorutos kovos persikėlė į Žemaitiją. Tautvilas atsitraukė į savo dėdės ir pagrindinio rėmėjo Vykinto pilį Tvirimantą (Tviriment; kartais šią pilį bandoma tapatinti su Tverais, bet tai – nepatikima). Čia jį atsivijęs Mindaugas buvo sužeistas į šlaunį polovco Kočio paleista strėle ir turėjo pasitraukti, tačiau jo kariuomenė kovėsi toliau. Po daugelio kovų Tautvilas galutinai pralaimėjo ir pabėgo į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva. Tai galėjo įvykti apie 1252 m. pabaigą.
Tautvilui pabėgus iš Žemaitijos, Mindaugas 1253 m. karūnavosi Lietuvos karaliumi. Karūnacijos iškilmių metu Mindaugas dar kartą susitiko su Andriumi fon Štirlandu, kuris atvežė vokiečių meistrų padarytas dvi karūnas – pačiam Mindaugui ir jo žmonai Mortai. Karūnacija vyko tame pačiame Sėlos pasienyje, nes pasieniai apskritai viduramžiais buvo įprastos lygiateisių valdovų susitikimų vietos. Mindaugas turėjo atsilyginti Vokiečių ordinui už suteiktą pagalbą, užrašydamas dalį Žemaitijos ir Jotvos žemių. Donacinis aktas buvo išduotas 1253 m. liepos pradžioje Latavoje (in Lettowia, in curia nostra), 10 km į šiaurės vakarus nuo Vorutos pilies. Pati karūnacija greičiausiai įvyko ten pat birželio 29 d. (tai Šv. apaštalų Petro ir Povilo diena – būtent su tokiomis šventėmis būdavo įprasta sieti karalių karūnavimo iškilmes). Prie Latavos upelio išliko Mindaugo dvaro ir pilaitės liekanos – Palatavio piliakalnis. Jis Latavos vardu (Lettow) buvo minimas dar XIV a. pabaigoje.
1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos karaliaus Mindaugo ir Haličo-Volynės, arba Rusios, karaliaus Danieliaus. Jo sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką (kaip Lietuvos vasalui). Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas. Vidaus karas Lietuvoje baigėsi, bet jo baigtis buvo nulemta dar Tautvilo nesėkmės prie Vorutos.
Atgal
.jpg)
