ISTORIJA
11.30. Kazimieras Prapuolenis - nenuilstantis kovotojas dėl Lietuvos interesų
Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas,
2020 m. vasarą aplankęs kun. kanauninko kapą Palangoje
Kunigas kanauninkas Kazimieras Prapuolenis, vienas įdomiausių XIX a. pab.- XX a. pradžios lietuvių tautinio judėjimo veikėjų. 1921 m. po kelių metų, praleistų Romoje, grįždamas į Lietuvą, išsiuntė kelias skrynias savo daiktų, tarp jų sukauptą archyvinę medžiagą. Siunta atkeliavo ne į Kauną, bet į Vilnių. Lenkų valdžią ją konfiskavo ir vėliau nesugrąžino. Kunigas Kazimieras Prapuolenis vėliau įsitikino, jog sukauptas turtas buvo parduotas ...iš varžytinių. Labiausiai buvo gaila per daugelį metų sukautos archyvinės medžiagos. Su ja kunigas vėliau siejo kūrybinius planus.
Primirštas paskutiniais gyvenimo metais, gyveno Palangoje. Nepriklausoma Lietuva įvertino K. Prapuolenio nuopelnus – jis buvo apdovanotas Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais, gavo knygnešio premiją, gimtojo Lauckaimio pradinė mokykla pavadinta K. Prapuolenio vardu. 1931 m. sunkiai susirgęs, gavo popiežiaus Pijaus XI telegramą su palaiminimuir linkėjimais pasveikti. 1933m. balandžio 17 d. mirė, buvo palaidotas Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje.
Juozas Keliuotis 1931 m. žurnale Naujoji Romuva ėmė skelbti seriją interviu su žinomais žmonėmis, nusipelniusiais Lietuvai. Pirmasis tame sąraše buvo kunigas Kazimieras Prapuolenis. Kunigas Juozą Keliuotį pavergė iš karto: „inteligentiškas, kupinas sąmojaus, turtingas atsiminimais, draugiškas. Nei metai, nei iškentėti vargai jo nepalaužė. Jo dvasia spindi amžina jaunyste“(Keliuotis J. Pas mūsų veteraną kun. kanauninką Prapuolenį. Naujoji Romuva.1931, Nr.36, p.848-850).
Kazimieras Prapuolenis
Kazimiero Prapuolenio kapas Palangos bažnyčios šventoriuje.. Nuotrauka Birutės Brazauskienės (iš asmeninio archyvo)
Kanauninkui tuo metu buvo 73 metai. Jis džiaugėsi, kad jo gražiausia svajonė - Lietuvos Nepriklausomybė - realizavosi, o tautos laimėjimai palaikė jo entuziazmą. Kanauninkas Kazimieras Prapuolenis džiaugėsi bręstančiais naujais tautos talentais, tikėjo Tėvynės ateitimi.
Jam skirtas straipsnis buvo paskelbtas ir 1930 m. Aleksandro Dambrausko - Adomo Jakšto rinkinyje Užgesę žiburiai. Apie Kazimierą Prapuolenį daug rašė Martynas Yčas 1935 m. išleistuose Atsiminimuose. Po 1940 m. sovietinėje Lietuvoje jis buvo neminimas, apie jį periodiškai rašė tik išeivijos spauda. 2009 m. leidykla Bonus Animus išleido Kazimiero Prapuolenio Romos užrašus. Spaudai juos parengė Remigijus Misiūnas.
Kazimieras Prpuolenis gimė 1858 m. kovo 1 d. Suvalkijoje, Lauckiemyje, Naumiesčio parapijoje, dab. Vilkaviškio rajone. Jo tėvas buvo sulenkėjęs dvarų urėdas, o motina Rytų Prūsijos lietuvė ar vokietė. Lietuviškai, lenkiškai ir vokiškai išmoko tėvų namuose. Mokslo siekė Marijampolės gimnazijoje. Baigęs šešias klases, neprieštaraudamas tėvų valiai, įstojo į Varšuvos kunigų seminariją, bet iš jos greitai - 1877 m. išstojo, dėl lenkų tyčiojimosi iš lietuvių. Taupydamas pinigus, vienerius metus mokė Varšuvos gubernijos dvaro vaikus.
1878 m. įstojo į Peterburgo kunigų seminarijos antrą kursą. Pagarsėjo geru mokymusi. 1881 m. buvo pasiųstas tobulintis į Peterburgo Dvasinę akademiją. Ši aukštoji dvasinė mokykla buvo lemtinga pasirenkant lietuvybės puoselėtojo kelią. Nors Dvsinėje akademijoje daugelis profesorių buvo lietuvių kilmės, kaip kaip ir seminarijoje čia viešpatavo lenkiška dvasia. Lietuvybę skatino pasirodžiusi lenkų kalba Konstancijos Skirmuntaitės parašyta Lietuos istorija. Antras akstinas buvo lietuvių persekiojimas ir lenkų šovinizmas. 1886 m. baigęs Dvasinę akademiją Teologijos kandidato laipsniu, pelnė talentingo ir stropaus studento šlovę.
Prasidėjo dvasininko karjera: buvo paskirtas Mogiliovo arkivyskupo Aleksandro Gintauto kapelionu ir jo raštinės padėjėju. 1899 m. tapo arkivyskupo raštinės sekretoriumi ir tas pareigas ėjo 15 metų, vadovaujant keliems arkivyskupams. Šios aukštos pareigos leido rūpintis lietuvybės reikalais.
Ypač rūpinosi Peterburgo lietuvių katalikų bendruomene. Kunigas pirmasis čia lietuviškai pradėjo klausyti išpažinčių, 1889 m. išrūpino prelato A. Daugėlos leidimą sakyti lietuviškus pamokslus šv.Kotrynos bažnyčioje. 1896 m. lietuviško pamokslai skambėjo ir Peterburgo katedroje.Čia pamokslus skelbė Dvasinės akademijos profesoriai Alesandras Dambrauskas - Adomas Jakštas, Jonas Mačiulis- Maironis, būsimasis Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.1892m. Kunigas buvo vienas iš pirmosios lietuvių organizacijos- Labdaringosios lietuvių-žemaičių draugijos steigėju. Kiek leido jo pareigos ir jėgos, Kazimieras Prapuolenis kovojo dėl draudimo spaudos lotyniškomis raidėmis panaikinimo. 1902 m. pradėjo spausdinti lietuviškas maldas kunigams. Dėl to turėjo aiškintis su vyresniuju spaudos reikalu tvarkytoju grafu Tatiščevu. K.Prapuolenis parengė argumentuotą raštą caro valdžiai, ragindamas peržiūrėti neteisėtą nurodymą dėl spaudos draudimo. Mat,spaudos draudimas lotyniškomis raidėmis nebuvo įtvirtintas įstatymu.
K. Prapuolenis dar XIX a. pabaigoje kovojo dėl lietuvių kalbos vartojimo Vilniaus bažnyčiose. 1901 m. pabaigoje Mogiliovo arkivyskupu tapo B. Klopatovskis, o jo sekretoriumi dirbo K. Prapuolenis . Į jį kreipėsi šv. Mykalojaus bažnyčios atstovai. Prie šios bažnyčios telkėsi lietuvių centras. 1904 m. naujas Mogiliovo arkivyskupas grafas Ježis Šembekas atleido K.Prapuolenį iš užimamų pareigų, bet Rusijos valdžia įvertino jo nuopelnus skatinant katalikybę ir apdovanojo šv. Stanislovo pirmo laipsnio ordinu ir paskyrė nemenką 200 rublių per mėnesį pensiją. Lenkams to pakako jį apšaukti „rusų agentu“.
Kunigas, pakviestas bičiulio J. Antanavičiaus, persikėlė į Seinus. Čia jis toliau rūpinosi lietuvybe. Panaikinus spaudos draudimą, Seinų kunigams kilo sumanymas leisti lietuvišką laikraštį. 1905 m.buvo įsteigta pasitikėjimo bendrovė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir bendrovė“ . Kunigai surinko apie 8 tūkst.rublių. 1906 m. pradžioje buvo įsteigta spaustuvė ir, gavus leidimą, pradėtas leisti Šaltinis. Oficialus leidėjas ir redaktorius buvo K.Prapuolenis ( nuo 4 numerio - Juozas Laukaitis).
Pradžia buvo sunki. Spaustuvė patyrė nuostolių, grėsė likvidavimas. Antraisiais metais bendradarbiu pakviestas kunigas Juozas Vailokaitis. Gabus bendardarbis perėmė redagavimą ir administravimą. 1907 m.laikraštis pasiekė 15 tūkst. tiražą. Kunigai buvo raginami prisidėti prie laikraščio skatinimo, raginami rinkti tiinčiųjų aukas. Atsakinguoju redaktoriumi pasirašinėjo kun. K.Prapuolenis, turėjęs įtakos rusų valdžios sferose.
1908 m. K.Prapuolenis įsteigė mėnesinį kunigams skirtą žurnalą Vadovas. Seinuose kun. K. Prapuolenis ėmė aktyviai bendradarbiauti lietuvių spaudoje. Rašė straipsnius apie Lietuvos visuomenę, kultūrą, bažnyčios lenkėjimą. Juos skelbė Lietuvių laikraštis, Draugija, Viltis, Vilniaus žinios, Lietuvis ir kt. leidiniai. Vengdamas konfrontacijos su lenkiška ir sulenkėjusia bažnytine valdžia rašė slapyvardžiais. Bet tai nepadėjo. 1909 m. teko išvykti iš Seinų.
Kai pirmoji lietuvių maldininkų kelionė Romon 1908 m. atskleidė lenkų intrigas Vatikane, lietuvių kunigų tarpe kilo sumanymas pasiųsti Romon savo neoficialinį atstovą, kad gintų Lietuvos bažnyčios reikalus prie Apašt. Sosto. Vienintelis kandidatas ton vieton buvo nurodytas kun. Kazimieras Prapuolenis. Kiek pagalvojęs, jis prisiėmė tą misiją, juoba, kad rusų valdžia sutiko pavesti jam savo žinioje buvusiąją šv. Stanislovo bažnyčią Romoje. Čia jį klebonaujantį ir prižiūrintį esamą prie tos bažnyčios priglaudą ir užtiko Didysis karas, iškėlęs aikštėn Lietuvos vardą ir jos nepriklausomybės klausimą.
Supratęs to klausimo svarbą, kun. Kazimieras Prapuolenis, kiek galėdamas, stengės populiarinti Lietuvą italų spaudoje, teikė italų žurnalistams įvairių informacijų apie mūsų kraštą ir jo padėtį karo metu. Jis padėjo taip pat prelatui K. Olšauskui iš popiečiaus Benedikto XV išgauti paskelbimą atskiros Lietuvos dienos aukoms rinkti nukentėjusiai nuo karo mūsų Tėvynei. Taip besidarbuodamas, išbuvo Romoje iki tol, kol mūsų valdžia paskyrė oficialų atstovą Vatikane - prelatą Jurgį Narjauską. Tuomet laikydamas savo misiją baigta, kun. Kazimieras Prapuolenis sugrįžo į Lietuvą.
Nauja gyvenimo vieta tapo Kaunas.Čia jis tęsė bažnyčios lietuvininimo darbą. 1912 m. prisidėjo prie lietuviškų poterių įvedimo Žemaičių kunigų seminarijoje. Jį palaikė Žemaičių vyskupas Gasparas Cirtautas. Kunigas labai daug rašė. Jis toliau tyrinėjo Lietuvos ir Lenkijos istoriją bei rinko medžiagą Lietuvos bažnyčios istorijai. 1911 m., remdamasis vien lenkiškais šaltiniais, išleido knygelę Polscy Apostolowie Litwy. Leidinyje analizuojama, kaip lenkai naudojosi Katalikų bažnyčia siekdami savo politinių tikslų Lietuvoje. Knygelė sukėlė audringą lenkų reakciją.
Anot Aleksandro Dambrausko - Adomo Jakšto, tai buvo daugiau plūdimasis nei argumentuota kalba. Šią tematiką K. Prapuolenis tęsė studijoje Katalikiška lietuvių pamokslija. Ji buvo išspausdinta leidinyje Vadovas. K.Prapuolenis išleido knygą Moteriškė. Tai buvo katalikų reakcija į socialistų propaguotą laisvos šeimos idėją.
Iki Didžiojo karo K. Prapuolenis pradėjo rinkti medžiagą Romos užrašams. Bet apie tai galėtų būti atskira kalba. Knyga išleista 600 egz. tiražu ir yra prieinama skaitytojams. Skaityti užrašus nėra lengvas uždavinys. Kaip įvade rašė knygos parengėjas Remigijus Misiūnas, „dalis užrašų gali šokiruoti šiandieninį skaitytoją“. Užrašų autorius gyvenimą paaukojo lietuvybės puoselėjimui. „Jis pasmerkė save kultūrinei ir socialinei atskirčiai - vienatvei abejingų, tautiniu pagrindu besivienijančių, dažnai, net priešiškai nusiteikusių įvairių valstybių funkcionierių aplinkoje“(Remigijus Misiūnas). Tai buvo sunki, bet pasiaukojama kova, kurią suvokti XXI amžiaus inteligentui yra problematiška, nes neturime patirties žūtbūtinės kovos už pasirinktus idealus.
Atgal
.jpg)
