VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.12. Vilniaus pilies gynimas 1394 m. ir Rudaminos mūšis: kryžiuočių puolimas prieš krikščionišką Vilnių

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Istorikai seniai pastebėjo, kad krikščionybės platinimo dingstimi Lietuvą bemaž pusantro šimtmečio puldinėjusiems kryžiuočiams Lietuvos krikštas 1387 m. nebuvo riba, ties kuria jie būtų sustoję, nutraukę Lietuvos niokojimą ir žmonių žudymą bei pasidžiaugę bene 400 tūkstančių pagonių atsivertimu į krikščionybę, kurio jie neva visada tik ir siekė.

Tęsti Lietuvos puldinėjimus jie bandė kišdamiesi į Lietuvos vidaus reikalus, paremdami besivaidijančius Lietuvos valdovus, o vaidų Lietuvoje nesant, ir be jokio preteksto, kaip tai buvo ir 1394 m. rugsėjo 5 d., kuomet didžiulė kryžiuočių kariuomenė pasirodė prie Vilniaus ir pradėjo tris savaites užtrukusią jo apgulą. Kryžiuočiai nepripažino Lietuvos krikšto, skelbdami jį esant pagonių apgaule, prisimindami nepavykusį Mindaugo krikštą ir aiškindami, kad dabar būsią taip pat. „Teisingai“ pakrikštyti Lietuvą galį tik jie, kryžiuočiai, drauge pajungdami Lietuvą savo valdžiai...

Vilniaus apgulos istorinis kontekstas

Labiausiai kryžiuočiai siekė išplėšti iš Lietuvos bent Žemaitiją, kurios intensyvius puolimus atnaujino jau 1389 m. ir tų metų kovo pradžioje patyrė pralaimėjimą nedideliame, bet visiška žemaičių pergale pasibaigusiame antrąjame Medininkų mūšyje.

Vytauto pasitraukimas pas kryžiuočius 1389 m. pabaigoje kuriam laikui suteikė kryžiuočiams naują pretekstą puldinėti Lietuvą ir pridėjo papildomų jėgų, kartu nukreipdamas smūgius nuo Vytautą rėmusios Žemaitijos. Ligotas Vokiečių ordino didysis magistras Konradas Ciolneris (1382–1390), priėmęs kartą jį jau išdavusį Vytautą į savo globą, netrukus mirė, kuomet Vytautas su Ordino didžiojo maršalo Engelhardo Rabės pagalba jau buvo išžygiavęs Vilniaus link. 1390 m. rugsėjo 4 – spalio 7 d. Vytautas su kryžiuočiais buvo apgulę Vilniaus pilis, taigi, kryžiuočiai puolė krikščioniškos valstybės sostinę su naujai pastatyta arkivyskupo katedra, bet turėjo tam pretekstą – Jogailos ir Skirgailos pamintų Vytauto interesų gynimą.

Vytautas. Dail. Artūras Slapšys

Kaributo antspaudas. Piešinys iš K. V. Kielisinskio albumo, 1853 m.

Vokiečių ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas. Christofo Hartknocho Prūsijos istorijos graviūra, 1684 m.

Verneris fon Tetingenas kaip Žalgirio mūšio dalyvis. Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ (1878 m.) fragmentas

Rudaminos mūšio schema: Kaributo ir Vytauto kariuomenės skirtingose Rudaminos upelio ir pelkės pusėse

Vilniaus pilių vaizdas iš šiaurės. Dail. Jozefas Marševskis, 1861 m.

Vis dėlto, kuomet 1392 m. vasarą Vytautas susitaikė su Jogaila ir grįžo į Lietuvą jau kaip faktinis Lietuvos valdovas, kryžiuočiai karo prieš Lietuvą nenutraukė. 1392 m. lapkritį trumpai valdęs Ordino didysis magistras Konradas fon Valenrodas (1391–1393) nauju didžiuoju maršalu paskyrė Vernerį fon Tetingeną, kuriam pavedė tolesnes kovas prieš Lietuvą. 1393 m. pradžioje nuo šio maršalo vadovautos apgulos kentėjo Gardinas, o tų pačių metų vasarą jis puolė Žemaitiją. Šių žygių nesustabdė ir Konrado fon Valenrodo mirtis 1393 m. spalio 23 d., juo labiau, kad žygių į Lietuvą organizavimu toliau rūpinosi tas pats Verneris fon Tetingenas. 1394 m. pradžioje jis vėl puolė Gardiną, Naugarduką ir pietų Aukštaitiją, o pavasarį pasiuntė mažesnius kryžiuočių būrius niokoti Žemaitijos (Raseinių krašto) ir Drohičino apylinkių. Na, o baigiantis 1394 m. vasarai kryžiuočių puolimas taip įsisiūbavo, kad jie ryžosi vėl smogti pačiai Lietuvos sostinei Vilniui.

Žygis į Vilnių ir jo apgula

Naujasis Vokiečių ordino didysis magistras Konradas fon Jungingenas (1393–1407) žygiui į Vilnių vadovavo pats. Dalyvavo jame ir maršalas Verneris fon Tetingenas bei visos Prūsijos kryžiuočių pajėgos. Maža to – dalyvauti Vilniaus puolime didysis magistras pakvietė ir Livonijos magistrą Venemarą fon Briugenai (1389–1401). Tokio koordinuoto abiejų Vokiečių ordino šakų puolimo Lietuva nebuvo patyrusi nuo 1375 m. (arba 1371 m., jei atsižvelgsime į abiejų magistrų dalyvavimą, o panaši abiejų Ordino šakų vykdyta lietuvių pilies apgula buvo tik 1362 m., kuomet sugriauta Kauno pilis). Be abiejų Ordino šakų pajėgų, Konradas fon Jungingenas dar pasitelkė ir kryžininkus bei samdinius, atvykusius iš Prancūzijos ir Vokietijos bei 200 šaulių, kuriuos jam pasamdė ir atsiuntė Burgundijos hercogas Pilypas II Drąsusis (anot Vygando Marburgiečio, tai buvo 150 šaulių lankininkų iš „Genevelio“, galbūt – Ženevos ar Genujos). Vis dėlto Johanas Posilgietis skundėsi, kad dėl karų Čekijoje ir tarp Vengrijos bei Turkijos svečių į Prūsiją atvyko nedaug.

Didysis magistras Konradas fon Jungingenas su Prūsijos kryžiuočiais ir jų talkininkais bei samdiniais 1394 m. liepos 25 d. išžygiavo iš Marienburgo ir per Labguvą bei vandens keliu per Kuršių marias bei Nemuną pasiekė Ragainę ir Šešupę, kur kryžiuočiai buvo pastebėti žemaičių sargybos. Pirmasis magistro Konrado tikslas buvo pakeliui į Vilnių atstatyti Ritersverderio pilį. Ji 1391 m. kryžiuočių buvo pastatyta Vytautui Nemuno saloje ties dabartiniais Lampėdžiais (Kaune), bet 1392 m. birželio 24 d. sudeginta į Lietuvą grįžti nusprendusio Vytauto. Jis ir šį kartą sujaukė kryžiuočių planus. Kaip rašo Johanas Posilgietis, didysis magistras Konradas „norėjo vėl atstatyti Ritersverderio pilį, o kai statyba buvo numatyta, turėjo atvykti raita kariuomenė. Ir kai kariuomenė švento Ipolito dieną [rugpjūčio 13 d.] atvyko į salą statyti, rado jie dvi brastas, per kurias pateko į salą. Tada atėjo Vytautas su daug lenkų ir lietuvių ir pakvietė magistrą pasikalbėti, nes jam nebuvo ką daryti, kai jie apsitvėrė su piliai skirtais rąstais ir išdėstė savo patrankas. (...) Taigi magistras pasitarė ir liepė rąstus pasiųsti atgal į Ragainę, o pilis liko nepastatyta. Ir patraukė pirmyn Vilniaus link“.

Konradas fon Jungingenas ties Kaunu iš pradžių turėjo tik nedidelį savo kariuomenės avangardą (400–500 karių). Matyt, jis tikėjosi pilį pastatyti greitai ir netikėtai – tam buvo atsigabenti iš anksto paruošti rąstai, kuriuos sustatyti, greitai dirbant, galėjo pakakti savaitės. Tačiau žemaičiams laiku pastebėjus įsibrovėlius, Vytautas, anot Vygando Marburgiečio, su didžiulėmis pajėgomis pasirorodė prie Ritersverderio jau po 4 dienų (rugpjūčio 17 d.) ir nuo Nemuno kranto iš bombardų apšaudė kryžiuočius, kurie atsakė tuo pačiu. Galiausiai prie Ritersverderio pasirodė Brandenburgo komtūro vedami kryžiuočiai, kurie privertė Vytautą atsitraukti ir išgelbėjo saloje užblokuotą magistrą Konradą ir maršalą Vernerį fon Tetingeną.

Vytautui atsitraukus, Ritersverderyje, anot Vygando Marburgiečio, kryžiuočiai dar stovėjo 9 dienas (t. y. bent iki rugpjūčio 26 d.), bet pilies statybos darbų nebeatnaujino. Pagaliau kryžiuočių laivai pajudėjo iki senosios Kauno pilies vietos, kur sustojo dar dviem dienom ir perkrovė iš laivų į vežimus savo maisto atsargas. Tad ne anksčiau kaip rupjūčio 28 d. jie galėjo išžygiuoti Vilniaus link. Kelias buvo sudėtingas, nes sužinota, kad kryžiuočiams įprastą trumpiausią kelią Vytautas užblokavo savo kariuomene, kuri laukia apsikirtusi 8 suverstų medžių užtvaromis. Teko žygiuoti aplinkiniu keliu, vedusiu per daugelį pelkių. Tai buvo kairysis Neries krantas. Ties Paparčiais kryžiuočiai sučiupo Vytauto svainį (žmonos brolį) Sudimantą ir pakorė jį už kojų, apkaltinę ankstesne išdavyste.

Šeštadienį (rugsėjo 5 d.) kryžiuočių kariuomenė atžygiavo prie Vilniaus ir apgulė pilį. Įvyko apsišaudymas strėlėmis, kuriame ypač nukentėjo prancūzų riteriai, pernelyg nutrūktgalviškai metęsi prie pilies.

Vilniaus Kreivoji pilis buvo sunaikinta dar 1390 m. apgulos metu, tad kryžiuočiai persikėlė per Vilnią ir nusprendė įsikurti jos kalno papėdėje. Lietuviai juos apšaudė nuo neįtvirtinto kalno, o Burgundijos hercogo samdiniams vos pavyko priversti juos iš ten pasitraukti į pilį. Kreivosios pilies kalnas buvo užimtas kryžiuočių. Ant jo jie pastatė bombardas, iš kurių apšaudė Vilniaus Aukštutinę pilį.

Rudaminos mūšis

Tačiau kryžiuočiai susidūrė ne tik su aršiu Vilniaus įgulos pasipriešinimu, bet ir su jo apylinkėse diversinę veiklą vykdžiusia Vytauto kariuomene. Didysis magistras Konradas fon Jungingenas pasiuntė 4 vėliavas (Balgos, Brandenburgo ir Reino (Bartos) komtūrų bei Varmės ar Sembos vyskupystės – dėl pastarosios skiriasi Johano Posilgiečio ir Vygando Marburgiečio informacija) su 400 karių kontrpuolimui.

Šie perėjo mišką ir atsidūrė Rudaminoje ties pelke, kurios skirtingose pusėse pastebėjo du Lietuvos kariuomenės pulkus – vieną sudarė žemaičiai ir rusėnai, vadovaujami Kaributo, o antrajam vadovavo pats Vytautas. Lietuviai turėjo didelę kiekybinę persvarą prieš kryžiuočius (anot Johano Posilgiečio, lietuvių buvę net 10 kartų daugiau – tai, žinoma, yra perdėta), tačiau minėtoms dviems Lietuvos kariuomenės dalims susijungti trukdė pelkė ir upelis.

Tad kryžiuočiai nusprendė su jais susidoroti paeiliui. Pirmą smūgį jie nukreipė į kairėje pelkės pusėje stovėjusius Kaributo rusėnus, kuriuos privertė bėgti. Tada smogė Vytauto pajėgoms – šiuo atveju jau įvyko „didelis mūšis“ (grande bellum). Galiausiai Vytautas taip pat neatlaikė puolimo ir turėjo atsitraukti, patyręs didelių nuostolių. Anot Vygando Marburgiečio, šiose kautynėse žuvo 500 Vytauto asmeninio pulko karių ir buvo paimta jo vėliava.

Į nelaisvę taip pat pateko Belzo kunigaikštis Ivanas (Jurgio Narimantaičio sūnus). Anot Johano Posilgiečio, kryžiuočiai iš viso paėmė 6 lietuvių vėliavas (Vygandas Merburgietis neaiškiai užsimena apie 7 vėliavas). Bėgančius lietuvius kryžiuočiai dar kurį laiką persekiojo ir žudė, bet jiems trukdė didelis rūkas. Tiesa, šis rūkas, anot Johano Posilgiečio, suklaidinęs ir lietuvius: jie negalėjo įvertinti, kad kryžiuočių buvo nedaug – priešingu atveju nebūtų bėgę.

Vis dėlto pergalė šiame mūšyje nepadėjo kryžiuočiams pasiekti jų svarbiausio tikslo – užimti Vilniaus pilies.

Vilniaus apgulos eiga

Pirmas 8 dienas (rugsėjo 5–12 d.) puolimas buvo intensyviausias. Dėl nuolatinių apšaudymų nugriuvo vienas iš Vilniaus Žemutinės pilies bokštų, stovėjęs, matyt, prie Vilnios (nugriuvo į vandenį). Vietoj jo lietuviai skubiai pastatė medinį bokštą, kuris buvo taip pat sugriautas, kaip ir kažkoks „mažesnysis bokštas“ bei „žemiau esantis bokštas“. Nepaisant visų šių smulkių laimėjimų, kryžiuočiams pilies paimti nepavyko. Prie pilies prisiartinti, be kita ko, trukdė vandens pilni grioviai, o bandymas nuleisti šį vandenį baigėsi nesėkme. Daug nuostolių jiems darė ir nuolatiniai išpuoliai iš pilies.

Prūsijos kryžiuočių jėgoms senkant, atrodytų, pačiu laiku rugsėjo 12–13 d. prie Vilniaus atvyko Livonijos magistro Venemaro fon Briugenai pajėgos. Iš pradžių livoniečiai išsidėstė prie Žemutinės pilies, bet netrukus dėl smarkaus apšaudymo Livonijos magistras nusprendė savo stovyklą perkelti į kitą Neries pusę, žemiau pilies, kur pasistatė du tiltus, per kuriuos vykdė antpuolius. Šitoks Livonijos magistro elgesys negalėjo nenuvilti didžiojo magistro ir Prūsijos kryžiuočių. Tad kryžiuočių puolimas, užuot suaktyvėjęs, pradėjo slopti.

Dalyvaujant Livonijos magistrui, kovos vyko dar 12 dienų (iki rugsėjo 24 d.). Tada Venemaras fon Briugenai nusprendė grįžti atgal į Livoniją, o rugsėjo 27 d. (sekmadienį) Vilniaus apgulą nutraukė bei namo patraukė ir didysis magistras Konradas fon Jungingenas, prieš tai sudaręs paliaubas su Vytautu.

Grįžtantiems kryžiuočiams miške ties Strėvos upe dar buvo kelią pastoję žemaičiai, ir jie patyrė papildomų nuostolių, kol prasiveržė pro jų užkardą. Johanas Posilgietis konstatuoja, kad prie Kaune paliktų laivų kryžiuočių kariuomenė grįžo labai nukentėjusi. Vis dėlto kryžiuočiams pavyko išsivesti žygio bei apgulos metu paimtus belaisvius, dėl kurių išpirkimo vėliau vyko derybos.

Vilniaus apgulos pasekmės

Lietuvai priėmus krikštą, kryžiuočiams karas su Lietuva jau buvo ir kova su laiku. Jų pagrindinis karo pretekstas – kova prieš pagonis – slydo jiems iš rankų, ir buvo aišku, kad greitai katalikiškosios Europos viešoji opinija atsigręš prieš juos. 1394 m. Vilniaus puolimą galima laikyti paskutiniu bandymu užbaigti šį karą greita ir triuškinančia pergale. Buvo sutelktos visos įmanomos Vokiečių ordino ir vyskupų pajėgos iš Prūsijos ir Livonijos, pasitelkta nemažai kryžininkų ir samdinių, nors jų jau atrodė per mažai, ir galbūt iš tiesų buvo mažiau, nei tikėtasi, – Vokiečių ordinui kovojant prieš krikščionišką Lietuvą, parama jam slūgo.

Nepraėjus nė metams po žygio į Vilnių, 1395 m. birželį, Čekijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Vaclovas IV sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Jogaila ir ta proga pasiuntė Vokiečių ordino didžiajam magistrui Konradui fon Jungingenui raštą, kuriuo draudė puldinėti Lietuvos ir Rusios žemes. Tai paskatino Ordiną pradėti derybas su Vytautu, kurios 1398 m. baigėsi Salyno taikos sudarymu.

Faktiškai šiuo kryžiuočiams nesėkmingu Vilniaus puolimu baigėsi aktyvioji Vokiečių ordino karo prieš Lietuvą fazė, nors ateity dar laukė keli kovos dėl Žemaitijos etapai, o 1402 m. kryžiuočiai, veikdami išvien su maištą prieš Vytautą ir Jogailą pakėlusiu Švitrigaila, dar buvo paskutinį kartą pasirodę ir prie Vilniaus.

 

 

 

Atgal