VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10 25. Interpolas svastikos šešėlyje (2)

Dr. Petras Stankeras

Po karo vila perėjo į sovietų kariuomenės rankas, paskui tapo JAV armijos karininkų klubu, o dar vėliau – Berlyno socialdemokratų partijos politinio švietimo centru. 1992 metų sausį – per 50-ąsias Vanzė konferencijos metines – viloje įkurtas muziejus ir Holokausto studijoms skirtų konferencijų centras.

Gestapas surado daugybę stambių kriminalinių nusikaltėlių, kuriems areštavus ultimatyviai buvo pasiūlyta bendradarbiauti. Suprantama, dauguma jų sutiko. Jie buvo naudojami kaip agentai, provokatoriai ir samdiniai. Pinigų padirbinėjimo meistrams vokiečiai irgi parūpino darbo. RSHA įsteigė pinigų padirbinėtųjų centrą, vadinamąją „grupę F-4”, kuri įsikūrė Berlyne, Delbrinko gatvėje, atskiroje viloje. Šioje grupėje buvo geriausi Vokietijos graveriai, turėję paruošti matricas netikriems Anglijos svarams spausdinti. Tik po septynerių mėnesių buvo pagaminti pirmi daugmaž tinkami pavyzdžiai.

Sunkiausia buvo pagaminti popierių, kuris būtų visiškai panašus į naudojamą anglų banknotams spausdinti. Dėl to Ebersvaldėje (netoli Berlyno) SD pastatė specialią popieriaus gamyklą ir iš visos Vokietijos surinko specialistus, kurie kartu turėjo būti įsitikinę nacistai. Jiems nebuvo pasakojama apie galutinius jų darbo tikslus.

Po kruopščių tyrimų buvo prieita išvados, kad pagrindinė medžiaga „tikrų tikriausiems” banknotams gaminti turi būti be cheminių priemaišų išausta lino drobė. Vokietijoje tokios nebuvo galima rasti. Specialios grupės aptiko ją Turkijoje, kelios drobės tonos buvo atvežtos į Berlyną. Bet vis dar nepasisekė išgauti blizgesio, būdingo angliškajam originalui. Galop „grupės F-4” specialistai padarė išvadą, jog Anglijos popieriaus gamykla naudoja ne naują, o jau naudotą lino drobę. Todėl ją plėšydavo į gabalus, kurį laiką ja valydavo dirbtuvių patalpas, paskui plaudavo ir gamindavo popierių. Toks popierius jau nė kiek nesiskyrė nuo tikrojo Anglijos banknoto popieriaus.

Taip pat po ilgo ir kruopštaus darbo SD specialistams pagaliau pavyko sėkmingai nukopijuoti svarų sterlingų vandens ženklus, o 1940 metų pabaigoje R. Heydrichas jau galėjo džiaugtis pirmaisiais netikrais Anglijos pinigais.

Pasinaudoję Interpolo kartoteka, vokiečiai beveik iš visos Europos surinko pinigų padirbinėjimo meistrus ir suvežė į Sachsenhauseno koncentracijos stovyklą. Šalia komendantūros buvo įkurta „mažoji stovykla”, 18-ojo ir 19-ojo bloko barakai gerokai skyrėsi nuo visų kitų. Pro baltais dažais užtepliotus langus neįmanoma buvo įžiūrėti, kas daroma viduje, kas vyksta lauke. Abu barakus, savotišką stovyklą stovykloje, dar juosė spygliuotos vielos tvora, metalinis tinklas dengė net stogus. Kai kurie ten esantys ant rankovių turėjo raištį su užrašu „Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos speciali komanda”. Čia dažnai lankydavosi RSHA atstovas SS šturmbannfiureris Bernhardtas Kriugeris (Bernhard Kruger).

Ypač slaptoje požeminėje Sachsenhauseno spaustuvėje buvo pagaminta 8,9 milijono kupiūrų – 134,6 milijono svarų sterlingų suma. Palyginkime: bendras Anglijos banko aukso fondas, kuriuo buvo padengiama apyvartoje esančių pinigų vertė, 1933 metais sudarė 137 milijonus svarų sterlingų, t.y. tik 2,4 milijono daugiau.

Karo pradžioje keičiant pinigus, vienas Anglijos svaras sterlingas prilygo 20,43 reichsmarkių (RM). Tačiau per karą Vokietijos valiutos vertė neutraliose šalyse taip krito, kad už anglų svarą tekdavo mokėti keturiasdešimt ir daugiau reichsmarkių. Turint tai galvoje galima teigti, kad nacistai išleido apie 5,4 milijardo reichsmarkių vertės netikrų pinigų.

Šios operacijos, pavadintos „Bernhardt” ir palaimintos A. Hitlerio, iniciatorius bei vadovas buvo... Interpolo prezidentas R. Heydrichas. Tad jau maža bepasakyti, kad nuo kovos su kriminaliniais nusikaltėliais Interpolas labai nutolo...

Kaip žinome, ir bolševikai, ir nacistai svajojo, kad jų ideologija viešpatautų pasaulyje. Tam, be kita ko, jie nutarė panaudoti ir Interpolą, ypač braunantis į kitas šalis. 1944 metų gegužės 2 dienos atmintinėje „Apie Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos pokario veiklos perspektyvas” buvo numatyta faktiškai prievarta versti, jog visos šalys taptų organizacijos narėmis.

1944 metais į gestapo pastatą nukrito didelė aviacinė bomba, ir teko iš jo kraustytis į Berlyno priemiestį Vanzė. Faktiškai nuo šio momento Interpolo veikla nutrūko iki karo pabaigos.

Rusams artėjant prie Berlyno, Interpolo prezidentas E. Kaltenbruneris steigė „Alpių tvirtovę”, sekretoriato vadovas K. Zindelis, prisikrovęs lagaminus vertingiausių Interpolo dokumentų, spruko iš Berlyno į Vakarus, tikėdamasis pasiduoti amerikiečių armijai ir dokumentais išsipirkti sau laisvę. Tačiau paklydo ir pakliuvo į prancūzų dalinių dislokavimo zoną, ir Komisijos archyvai pateko į prancūzų žvalgybos rankas. Pats K. Zindelis buvo uždarytas į kamerą, kur paslaptingomis aplinkybėmis nusižudė.

Panagrinėjus pokarinę Interpolo struktūrą bei jo grandžių vadovų sudėtį, galima padaryti išvadą, kad buvę nacistai gana ilgą laiką turėjo čia daug įtakos. Nuo 1946 iki 1956 metų šioje organizacijoje dirbęs Vakarų Vokietijos pilietis Friderikas Louvagas pasirodė esąs vienas iš buvusių E.Kaltenbrunerio pavaduotojų. Nuo 1968 iki 1972 metų Interpolui vadovavo VFR atstovas Paulis Dikopfas. Tiktai vėliau paaiškėjo, kad šis veikėjas, sugebėjęs sumaniai nuslėpti savo praeitį, taip pat buvo iš Trečiojo Reicho elito (Dikopfas buvo SS karininkas, asmeninis numeris 337259).

Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais, įvykusi konferencija Briuselyje (Belgija) vėl atgaivino Tarptautinės kriminalinės policijos komisijos veiklą. Buvo priimtas naujas statutas. Komisijos buveinė buvo perkelta į Paryžių. Pavadinimas „INTERPOL“ buvo priimtas kaip telegrafinis Komisijos buveinės adresas. 1956 metais Tarptautinė kriminalinės policijos komisija tampa Tarptautine kriminalinės policijos organizacija – INTERPOL ir sutrumpintai vadinama – O.I.P.C – Interpol. 1966 metais Interpolo Generalinis sekretoriatas įsikuria Saint-Cloud (Prancūzija) mieste.

...Po ilgų bolševizmo viešpatavimo metų pas mus istorija kai kur faktiškai rašoma iš naujo, sužinome slėptų, negirdėtų, pritrenkiančių faktų. Čia pateiktas tik žiupsnis intriguojančios Interpolo istorijos faktų. Bet ir iš jų galima ir reikia padaryti atitinkamas išvadas.

Nežiūrint į Interpolo istorijos niūrius puslapius, jo klystkelius, turime pabrėžti, kad tai viena iš nedaugelio tarptautinių organizacijų, kuri buvo atkurta neramiais pokario metais, išgyveno Europoje vyravusius kataklizmus. Prekyba žmonėmis, pinigų padirbinėjimas egzistuoja visame pasaulyje. Dar niekada tarptautinės policijos būtinybė nebuvo taip juntama, o tuo labiau tarptautinės baudžiamosios teisės įtvirtinimui, siekiant teisti karo nusikaltėlius ir nusikaltėlius prieš žmogiškumą, kaip dabar. Pasaulinės organizacijos, kovojančios su nusikalstamumu, būstinė dieną naktį palaiko ryšius su viso pasaulio policija. Aprūpinti moderniausiomis paieškos ir tyrimo priemonėmis, Interpolo policininkai ir informatoriai naudojasi tūkstančių nusikaltėlių duomenų bazėmis ir dirba 24 valandas per parą. Jie perduoda informaciją 188 šios organizacijos šalims narėms…

Interpolo Lietuvos nacionalinis skyrius ir Europolo Lietuvos nacionalinis skyrius teikia pirmenybę konkretiems veiksmams kovoje su terorizmu, korupcija, organizuotu nusikalstamumu, prekyba žmonėmis, nelegalia prekyba narkotikais, nelegalia migracija, kontrabanda ir reagavimui į kitus šiuolaikinius saugumo iššūkius - kaip nusikalstamumas informacinių technologijų ir telekomunikacijų srityje. Lietuvos Respublika kartu su kitais užsienio partneriais ir tarptautinėmis organizacijomis rengia, ratifikuoja ir įgyvendina tarptautinės teisės dokumentus, kreipdama ypatingą dėmesį į Jungtinių Tautų Saugumo tarybos rezoliucijas, skatina tarpžinybinį policijos pajėgų, pasienio kontrolės tarnybų, muitinių ir specialiosios paskirties tarnybų bendradarbiavimą dvišalių susitarimų pagrindu.

Atgal