ISTORIJA
02.20. Traidenis – užmirštas Lietuvos valdovas (I)
Inga Baranauskienė
Traidenis – vienas iš plačiajai visuomenei menkiau pažįstamų ir dėl to kartais netgi užmirštamų viduramžių Lietuvos valdovų. Jis nepatenka į mūsų tradicinį panteoną, kuriame dominuoja Mindaugas, Gediminas, Algirdas su Kęstučiu ir, aišku, Vytautas. Vis dėlto savo vaidmens svarba Traidenis nusileidžia nebent tik pastarajam.
Su kryžiuočiais jis kovojo ne mažiau atkakliai, negu Algirdas su Kęstučiu, jam priklauso ir trečioji pagal mastą pergalė visame kare – 1279 m. Aizkrauklės mūšis.
Diplomatijos fronte Traidenio pasiekimai ne mažiau reikšmingi, negu Gedimino: per dukters vedybas jis pirmasis sudarė sąjungą su katalikiška Mazovija, be to, būtent jo valdymo pabaigoje susiklostė kertinė Lietuvos užsienio politikos tezė, teigusi, kad Vokiečių ordinas yra pagrindinis krikšto kliuvinys.
Galop, lygindami Traidenį su Mindaugu, pastebėsime, kad, jeigu Mindaugas laikomas Lietuvos valstybės kūrėju, Traidenį reikėtų laikyti jos atkūrėju ir nepaprastai svarbiu, nes, jeigu ne Traidenis, Lietuvos valstybė, matyt, būtų nustojusi egzistuoti.
Mindaugo nužudymas sukėlė Lietuvoj didžiulę krizę. Nors į valdžią prasiveržęs Treniota ėmėsi vykdyti populiarią ir iš tiesų valstybės interesus atitinkančią kovos su Vokiečių ordinu politiką, jam stigo legitimumo. Su valdančiąja dinastija Treniota giminiavosi tik per motiną, kuri buvo Mindaugo sesuo. Jo pagrindiniai konkurentai – Mindaugo vyresniojo brolio sūnus Tautvilas bei paties Mindaugo sūnus Vaišalgas – turėjo daugiau teisių į sostą, tad, nors abu buvo stačiatikiai, o Vaišalgas – dar ir vienuolis, jiems nestigo rėmėjų. Treniota bandė tartis su Tautvilu valdžios pasidalinimo, bet viskas baigėsi Tautvilo nužudymu – regis, jis iš tikrųjų rengė sąmokslą.
Vis dėlto susidorojimas su pusbroliu dar labiau išklibino Treniotos legitimumą, ir, nepavaldęs nė metų, jis pats buvo nužudytas, o sostą užėmė Vaišalgas. Tačiau legitimumo stigo ir jam. Malšinant pasipriešinimą Deltuvoje ir Nalšioje, Vaišalgui teko pasinaudoti Haličo-Volynės kunigaikščių parama. Be to, jis atnaujino draugiškus santykius su Livonijos kryžiuočiais ir, matyt, vėl perleido jų žiniai Žemaitiją.
Traidenis. Dail. Artūras Slapšys
Treniota. Dail. Artūras Slapšys
Kernavės piliakalniai. Wikipedia.org nuotr.
Rakverės mūšis 1268 m. vasario 18 d. XVI a. vidurio Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra
Lietuvos valstybė vėl buvo suskaldyta, ir, nors žemaičiai, ignoruodami Vaišalgą, tęsė kovą su Vokiečių ordinu kartu su 1259–1260 m. sukilusiais kuršiais, žiemgaliais bei prūsais, situacija buvo netgi blogesnė, negu 1253–1261 m. Žemaičiai neberodė ankstesnio ryžto, sukilimai po truputį slopo, o tai, kas buvo likę iš Lietuvos valstybės, ėmė slysti į Haličo-Volynės vasalinę priklausomybę – ypač po to, kai 1267 m. Vaišalgas perdavė Lietuvos sostą savo sesers vyrui Cholmo kunigaikščiui Švarnui Danilovičiui, kuris nuo pat pradžių buvo jo aktyviausias rėmėjas ir faktinis bendravaldis.
Štai tokioje beviltiškoje situacijoje į istorijos avansceną ir įžengė Traidenis, kuris sugebėjo iš naujo suvienyti Lietuvą. Bet kaip jam pavyko paimti valdžią, ir iš kur jis atėjo?
Traidenio kelias į valdžią
Politiškai Traidenis turėjo kilti iš Treniotos šalininkų stovyklos: vėlesniais metais jis atsiskleidė kaip nuoseklus Treniotos politikos tęsėjas, be to, jis liko senojo tikėjimo išpažinėjas, nors keturi jo broliai buvo priėmę stačiatikišką krikštą. Geografiškai Traidenio ir jo giminės tėvonija, matyt, laikytina Kernavė – apie tai užsimena Eiliuotoji Livonijos kronika, o archeologija rodo, kad Traidenio laikais Kernavė iš tikrųjų suklestėjo. Bet, jeigu taip, kaip jam pavyko išvengti Vaišalgo ir Švarno represijų?
Lietuvos metraščiuose randame legendą apie tai, kad jaunystėje Traidenis buvo pasiųstas valdyti jotvingių. Ji vėlyva ir nepatikima, bet vis dėlto atrodo panaši į tiesą. Jotvingiai buvo Lietuvos valstybės įtakoje. Kaip ir žemaičius, Mindaugas juos buvo dovanojęs kryžiuočiams, bet jotvingiai jiems nepasidavė ir dalyvavo kovose su Vokiečių ordinu, remdami prūsų sukilimą. Be to, 1264 m. žuvo įtakingas jotvingių kunigaištis Skomantas, tad Treniota prieš savo žūtį iš tiesų galėjo pasiųsti jotvingiams Traidenį – jeigu ne kaip visavertį valdovą, tai bent kaip įtakos agentą.
Kadangi tokios misijos dažniausiai būdavo patikimimos giminaičiams, legenda netgi leistų spėti, kad Traidenis buvo kažkaip susijęs su Mindaugo gimine, nors tas ryšys, matyt, buvo gana tolimas. Bet kuriuo atveju, kadangi Vaišalgas su Švarnu jotvingių nelietė, jų žemėse Traidenis iš tiesų galėjo laukti savo valandos.
Ta valanda atėjo 1267–1268 m. žiemą ar pavasariop. Nuo 1267 m. antrosios pusės situacija pradėjo smarkiai kaisti. Pirmiausia, į talką Prūsijos kryžiuočiams susiruošė Čekijos karalius Pšemyslas Otokaras II, kuris 1255 m. buvo padėjęs jiems vienu smūgiu užkariauti Sembą. Kaip matome iš jo sutarčių su Vokiečių ordinu, mainais į pagalbą prieš sukilusius prūsus kryžiuočiai žadėjo Pšemyslui Otokarui II padėti užkariauti Lietuvą ir Jotvą, kurias jis buvo užsimojęs prijungti prie savo valdų.
Andainykščio Sembos nugalėtojo pasirodymas turėjo sukelti nerimą tiek prūsans, tiek jotvingiams, tiek žemaičiams, vis dėlto bjauriausioje situacijoje atsidūrė Lietuvos sostą iš Vaišalgo ką tik perėmęs Švarnas. Paaiškėjo, kad kiek kryžiuočiams benuolaidžiautum, taikus sugyvenimas vis tiek neįmanomas. Be to, šiuo įtemptu laikotarpiu Švarnas buvo sugrįžęs pas save į Cholmą, o Vaišalgas – į Volynę. Nežinia ar taip sutapo atsitinktinai, ar tai buvo sąmoningas atsitraukimas: tarpininkaujant Livonijos kryžiuočiams, Švarnas galėjo užmegzti derybas su Pšemyslu Otokaru II, nes 1267 m. pabaigoje buvo prabilta apie Lietuvos karalystės atkūrimą. Vis dėlto reikalauta, kad naujasis Lietuvos karalius būtų katalikas, o, kadangi stačiatikiui Švarnui šią sąlyga buvo sunku priimti, jis negalėjo išgelbėti savo pašlijusio autoriteto sėkmingu susitarimu.
Tuo pat metu jo priešininkų, stojančių už besąlygišką karą su Vokiečių ordinu, prestižas augo. 1267 m. pabaigoje karą su Livonija pradėjo Didysis Naugardas. Jį parėmė daugelis Šiaurės Rusios kunigaikščių ir netgi didysis Vladimiro kunigaikštis Jaroslavas Jaroslavičius, kuris pasiuntė naugardiečiams į pagalbą savo sūnus. 1268 m. vasario 18 d. rusai sumušė jungtines Livonijos pajėgas prie Rakverės pilies.
Bet įdomiausia tai, kad, pasak Livonijos šaltinių, krašto magistras mūšyje nedalyvavo, nes tuo metu kovojo su lietuviais kažkur prie Dauguvos. Taigi tarp šių lietuvių ir Novgorodo suburtos Šiaurės Rusios kunigaiščių koalicijos būta sąjungos, vis dėlto ji negalėjo būti sudaryta nei su Švarnu, nei su jo valdiniais.
Kaip jau minėta, Švarnas orientavosi į bendradarbiavimą su Ordinu. Be to, vienas iš pagrindinių žygio į Rakverę dalyvių ir mūšio didvyrių buvo andainykštis Mindaugo žudikas Daumantas, 1265 m. pabėgęs nuo Vaišalgo keršto į Pskovą ir tapęs jo kunigaikščiu. Daumantas buvo Švarno priešas, tačiau jis neabejotinai turėjo draugų kitoje stovykloje – pirmiausiai, Vaišalgui ir Švarnui nepasidavusių žemaičių tarpe. Įtikinti juos pulti Livoniją iš pietų neturėjo būti sunku.
Žemaičiai turėjo patyrusią kariuomenę ir galėjo nesunkiai pasiekti Dauguvą per savo sąjungininkų žiemgalių žemes. Be to, jie kaip tik buvo suinteresuoti parodyti savo giklo jėgą – tiek Prūsijos pasienyje mindžikuojančiam Pšemyslui Otokarui II, tiek Livonijos kryžiuočiams, kurie 1267 m. buvo privertę pasiduoti daugumą kuršių (žemaičių valdžioje liko tik Ceklio ir Mėguvos žemės).
Vis dėlto žemaičiai nebūtinai turėjo veikti vieni: prie jų galėjo prisidėti ir jų likimo broliai bei nuolatiniai sąjungininkai jotvingiai, pas kuriuos, kaip spėjame, buvo prisiglaudęs Traidenis. Būtent tokiu būdu Traidenis būtų galėjęs pasiveržti į sąlyginės „karo partijos“ lyderius.
Vis dėlto svarbiausia, kad ši „karo partija“ įsigijo galingų sąjungininkų ir bendromis jėgomis laimėjo ne tik karinę, bet ir moralinę-psichologinę pergalę. Verta pastebėti, kad po viso šito grėsmingasis Pšemyslas Otokaras II nepajudėjo net prieš prūsus ir pavasariop išvyko namo.
Taip besiklostant įvykiams, „karo partijai“ tapo nebesunku perimti valdžią Lietuvoje. Tam ją galėjo skatinti ir sąjungininkai – bent jau Daumantas buvo gyvybiškai suinteresuotas perversmu, nes buvo galima nesunkiai numatyti, kad Livonijos kryžiuočiai sieks atsiteisti už pralaimėjimą prie Rakverės, ir Pskovas taps pirmuoju taikiniu (1269 m. jis iš tiesų buvo apgultas).
Atrodo, kad veiksmų buvo imtasi jau 1268 m. kovo mėnesį. Kadangi Švarno Lietuvoje nebuvo, Traideniui tereikėjo užsitikrinti diduomenės paklusnumą. Svarbų vaidmenį galėjo suvaidinti jo broliai: kaip stačiatikiai jie greičiausiai buvo įgiję Vaišalgo ir Švarno pasitikėjimą ir išsaugoję kažkiek valdžios, todėl lemiamu momentu buvo pajėgūs pakeisti jėgų balansą Traidenio naudai.
O ginti Švarno interesų tiesiog nebuvo kam. Nalšios kunigaikštis Šiukšta supanikavęs 1268 m. balandžio 5 d. pasidavė Rygos arkivyskupui. Vaišalgo ir Švarno statytinį Polocke Iziaslavą Traidenis, matyt, neutralizavo su sąjungininkų pagalba: netrukus čia įsigalėjo Novgorodui artimas kunigaikštis Konstantinas. Ir, nors dėl to Polockas išslydo iš Lietuvos pavaldumo, Traidenis apsisaugojo nuo smūgio iš šiaurės rytų.
Volynės ir Haličo kunigaikščių reakcija į perversmą buvo isteriška. Per Velykas, tai yra 1268 m. balandžio 17 d., jie susirinko Volynės Vladimire svarstyti Lietuvos reikalų, tačiau viskas baigėsi tuo, kad, aistroms įsiliepsnojus, vyresnysis Švarno brolis Levas nužudė Vaišalgą.
Levo poelgį sunku suprasti. Pasak Haličo-Volynės metraščio, jis pyko ant Vaišalgo dėl to, kad šis buvo atidavęs Lietuvą Švarnui, taigi Levui rūpėjo susislpninti jaunesniojo brolio pozicijas. Ypač jam turėjo nepatikti Švarno derybos su Pšemyslu Otokaru II dėl Lietuvos karalystės atkūrimo.
Taigi net galima įtarti, kad Levas iš anksto buvo sudaręs samokslą su Traideniu – vėliau jie kurį laiką iš tiesų palaikė draugiškus santykius, nors tokie santykiai galėjo susiklostyti ir dėl to, kad, nužudęs Vaišalgą, Levas užsitraukė giminaičių rūstybę.
Šiaip ar taip, Vaišalgo žūtis atėmė iš Haličo ir Volynės kunigaikščių svarbų įtakos svertą ir pakurstė vidaus nesutarimus. Volynės kunigaikštis Vasilka Romanovičius (Levo ir Švarno dėdė) dar bandė kovoti su Traideniu – kovose su juo žuvo net trys iš keturių Traidenio brolių, vis dėlto 1269 m. pradžioje Vasilka mirė. Maždaug tuo pat metu mirė ir Švarnas.
Tad per 1269 m. Traidenis galutinai įsitvirtino Lietuvos soste ir 1270 m. pradžioje jau galėjo padaryti tai, ko iš jo buvo laukiama – atnaujinti karą su Vokiečių ordinu.
Atgal
.jpg)
