VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.16. Kova už laisvę – 1956 metai

R. Pauliukaitienė, R. Pauliukaitytė

 

Vos prašvitęs pavasaris kviečia į lauką, pasivaikščioti, pasidžiaugti bundančia gamta, pamąstyti, prisiminti Lietuvos istorijos įvykius. Kauno senosios kapinės, esančios Vytauto prospekte prie autobusų stoties, yra viena iš tokių šventų vietų.

Čia nuo 1847 metų atskiruose sklypuose buvo laidojami miesto gyventojai – katalikai, stačiatikiai, evangelikai-liuteronai ir musulmonai (totoriai). Tačiau 1959 metais sovietinė valdžia čia padarė parką, o kapines panaikino, davusi vos du mėnesius laiko persilaidoti kitur savo artimųjų ar giminių palaikus.

Tais laikais buvo nemažai žmonių, kurie bijojo prisipažinti, jog ten yra palaidoti jų giminės, buvo ir tokių, kurie laiku nesužinojo apie perlaidojimą, nes gyveno ne Kaune.

Kauno senosios kapinės punskas.pl nuotr.

Jau nekalbant apie tuos, kurie buvo pasitraukę į Vakarus ar išvežti į Sibirą. Sovietinė valdžia ėmėsi tokių drastiškų priemonių, nes miestiečiai per Vėlines masiškai rinkdavosi į šias kapines pagerbti Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Didžiausia manifestacija čia įvyko per 1956 metų Vėlines.

Istorikas Juozas Starkauskas, tų įvykių dalyvis ir vienas iš likusių dar gyvųjų liudininkų (nuo to laiko juk prabėgo jau 65-eri metai), rašo: „Suimtas buvau Kaune prie senųjų miesto kapinių, kuriose Nepriklausomybės laikais buvo pastatytas paminklas kariams, žuvusiems nepriklausomybės kovose 1918–1920 metais.

Paminklas labai įspūdingas. Mane veikė ant jo buvę valstybingumo ženklai, ypač šalmuotos karių galvos.

Prie šio paminklo buvo renkamasi nuo pat okupacijos pradžios, deginamos žvakutės (1956 m. per Vėlines visas nemažas paminklas atrodė kaip fakelas).

Esu skaitęs KGB dokumentą, kuriame rašoma, jog ir 1955 m. už dalyvavimą demonstracijoje prie šio paminklo buvo nuteisti 5 ar 7 žmonės.

Tačiau didžiausia minia – gal apie 2 tūkstančiai – prie paminklo susirinko 1956 metais per Vėlines. Tam priežasčių buvo keletas. Kuo labiau tolo žiaurus stalininis laikotarpis, tuo labiau žmonės drąsėjo. Beveik užaugo nauja karta, kurioje jau nebeglūdėjo paniška baimė.

Bet svarbiausia priežastis, sušaukusi žmones, o ypač jaunimą, prie paminklo, buvo sukilimas Vengrijoje. Apie darbininkų sukilimą Lenkijoje, Poznanės mieste, tų pačių metų birželio mėnesį Lietuvoje nelabai buvo žinoma, o apie vengrų sukilimą, prasidėjusį spalio mėnesį Budapešte, sužinojome.

Mane, o ir daugelį susirinkusių senosiose Kauno kapinėse, tiesiog krėtė apėmę jausmai. Dirgino ir ypatingai žiaurus to sukilimo malšinimas (apie tai sužinojome iš užsienio radijo stočių).“

Manifestacija 1956 m. per Vėlines vyko taip pat ir Vilniuje, Rasų kapinėse, tik ji nebuvo gausi, nors suimtųjų būta ir ten.

Na, o Kaune įvykiai, anot minėto istoriko, tuo metu buvusio vos 19 metų amžiaus vaikino, klostėsi taip: „Buvo giedama ir dainuojama patriotinės giesmės ir dainos, iš šalikų sudaryta trispalvė, buvo keli kalbėtojai (kalbėjo neįspūdingai, dažniausiai šūkiais).

Išsidainavus, išsišūkaliojus („Laisvę Lietuvai! Tegyvuoja Vengrija!“), buvo pajudėta link šalia esančios gatvės.

Po kiek laiko, ten pašūkaliojus, kažkuri dalis, matyt, bandė prasiveržti į Laisvės alėją. Kaip ji buvo išblaškyta, nežinau. Gi didžiuma mitinguojančiųjų susigrūdo Vytauto prospekte, nes tiek į geležinkelio stotį, tiek į Laisvės alėją keliai buvo užtverti keliomis eilėmis kareivių, sustojusių glaudžiai vienas prie kito.

Jų karinė ekipuotė buvo pilna, šautuvai su durtuvais, šovinių dėtuvėmis ir t. t. Kelis kartus siūbuojančios minios buvau priblokštas prie tos kareivių grandinės. <…> Ačiū Dievui, tą Vėlinių naktį neteko jiems parodyti ištikimybės savo viršininkams. O viskas buvo, matyt, netoli didelės tragedijos.

Jei tie kareiviai, išsidėstę visu Vytauto prospekto pločiu, būtų iššovę nors po vieną salvę, būtų kritę apie 40 žmonių. Ir būtų reikėję mūsų archeologams ieškoti žuvusiųjų paslėptų kaulų, kaip dabar ieškomi partizanų palaikai.“

Išvaikant demonstraciją Kaune buvo suimta ir nuvežta į saugumo būstinę daugiau kaip šimtas žmonių. Keturi iš jų buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis ir kalėjo Komijos lageriuose, tai: Algirdas Budrevičius, Grigorijus Piskunovas, Algimantas Virbalis, gavę po 5, o Juozas Starkauskas 8 metus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais lietuvių tautodailininkų sukurtas kryžius, skirtas 1956 metų sukilimui Vengrijoje atminti, buvo pastatytas Budapešto kapinėse.

Minit tų laikų istorinių įvykių 50-ąsias metines, Lietuvoje, Kauno senosiose kapinėse, Vengrijos Respublikos ambasados rūpesčiu buvo atidengtas atminimo ženklas, įamžinantis vengrų ir lietuvių kovą už laisvę.

Šaltiniai:

Juozas Starkauskas „Prisiminimai“ (rankraštis);

1956 metai: Vengrija – Lietuva (www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/uzlaisve/).

 

www.punskas.pl

 

Atgal