VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

04.30.Nutylėta holokausto istorija - raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone (1)

Violeta Rutkauskienė

Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Čikagos

Nacistinės Vokietijos okupuotame Kaune 1941-1944 m., pačiame miesto centre, tarp Donelaičio ir Putvinskio gatvių esančiuose Vytauto Didžiojo Kultūros ir Karo muziejų rūmuose, visai priešais Kauno nacių vadų būstines, vyko neįtikėtini įvykiai - čia buvo slepiami iš geto pabėgusieji žydai. Juos gelbėjo ir slėpė 1941 m. sukilimo dalyvis, Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus senienų konservatorius Pranas Baleniūnas, kartu su grupe drąsių muziejininkų, rizikuojant savo ir šeimų likimu.

Šiais metais dar prieš sausio 27-ją , visame pasaulyje minimą Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, Lietuvos žydų (Litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, pakvietė visus – valstybės vadovus, politikus, visą švietimo bendruomenę, visus Lietuvos gyventojus prisiminti žmones, kurie buvo nužudyti Holokausto ugnyje, tuo pačiu prisiminti ne tik aukas, bet ir gelbėtojus. Kalbėdami apie Holokausto siaubą neturime pamiršti ir vilties žinios, kurią neša gelbėtojų istorijos, sakė F. Kukliansky. „Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena mums yra proga dar kartą padėkoti tiems drąsiems žmonėms, kurių daugelio jau nebėra gyvų, už drąsą ir žmogiškumą, parodytą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis, o visuomenė žydų gelbėtojus turi prisiminti ir vertinti kaip tolerancijos, atjautos, drąsos pavyzdį“- kalbėjo LŽB pirmininkė. Spaudoje pasirodžiusiame kreipimesi, ji apgailestavo, kad iki šiol Lietuvoje nėra nei nacionalinio paminklo Holokausto aukoms, nei paminklo, skirto žydų gelbėtojams: -„Neturime vietos, kurioje galėtume uždegti atminimo žvakę už tuos žmones, kurie rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis liko ištikimi žmogiškumo vertybėms. Paminklas parodytų ir valstybės poziciją pagerbti ir įamžinti tuos asmenis, kurie net sudėtingiausiais laikotarpiais žmogaus gyvybę kelia aukščiau už baimės, neapykantos ir mirties šešėlius“, - sakė LŽB pirmininkė F. Kukliansky.

 Atsiliepiant į šį kvietimą norėčiau prisiminti ir priminti vieną skaudžią Holokausto istoriją, nutylėtus žmonių likimus, kuriuos verta atgaivinti ne vien dėl nesenų šių dienų įvykių, tačiau ir dėl kitų istorinių datų, kurias turėtume paminėti šiemet 2021-siais.

Apie išgelbėtus žydus nė neužsiminta

Keista, jog taip jautriai kalbant apie gelbėtojus, Kauno muziejuje vykusios geto kankinių gelbėjimo istorijos šiandien niekas nenori prisiminti. 2015 m. po restauracijos iškilmingai antram gyvenimui buvo atidarytos Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kaune patalpos ir restauruotoji auditorija, po kuria buvo slepiami pabėgusieji geto kaliniai. Į restauruoto muziejaus atidarymo iškilmes susirinko daug garbingų žmonių, dalyvavo ir žydų bendruomenės atstovai Faina Kukliansky, Markas Zingeris. Renginyje buvo gražių kalbų, sveikinimų, įvertintas puikus restauratorių darbas, pasidžiaugta išsaugotu ir atgaivintu muziejaus istoriniu paveldu, bet niekas nei mažiausiu žodeliu neužsiminė, kad būtent šioje auditorijoje, po ja esančioje patalpoje bei kitose muziejaus vietose sunkiais nacių okupacijos metais buvo slepiami Kauno geto žydai. Išgelbėta ne viena šeima, ne vienas pasmerktasis mirti, bet niekas per šias iškilmes apie tai nepanoro užsiminti. Žiūrėjau į filmuotus iškilmių vaizdus, foto reportažus, stebėjau patogiai įsitaisiusius žydų bendruomenės atstovus ir laukiau, kad tuoj atsistos ir apie tai papasakos ar bent paminės... Deja. O, juk tų iškilmių proga buvo galima pakabinti ir atminimo lentą, kuri muziejaus lankytojams primintų, jog čia, drąsūs muziejininkai išsaugojo ir išgelbėjo ne tik istorinį palikimą, meno paveikslus, Lietuvos kultūros, istorijos vertybes, kitą neįkainuojamą nacionalinį turtą, bet rizikuodami savo gyvybėmis gelbėjo išnaikinimui pasmerktuosius žydus, mūsų bendrapiliečius.

Nutylėta tiesa

Prireikė daugelio dešimtmečių metų, kol apie žydus gelbėjusius žmonės pradėta viešai kalbėti ir pasakoti jų istorijas, kilnius darbus bei jų žiaurius likimus. Tik dabar apie tai pradedame žinoti daugiau, o jų atliktus žygdarbius gelbėjant nelaimės ištiktus bendrapiliečius pripažinti ir įvertinti. Tik bėda, kad kai kurios istorijos pamirštamos, o atskirais atvejais ir patogiai nutylimos. Lietuvoje turime apie 900 Lietuvos Respublikos piliečių, kurie yra apdovanoti garbingiausiu Pasaulio tautų teisuolių medaliu, tačiau gelbėtojų, atrodo, būta žymiai daugiau. Daugelio vardų iki šiol dar nežinome. Kai kurie už savo drąsą sumokėjo gyvybe, sulaukė skaudaus likimo, o neretai neteisingai apkaltinti ar tiesiog apšmeižti buvo niekšingai išduoti ir apskųsti pačių išgelbėtųjų.

Istorija apie Kauno muziejuje gelbėtus Kauno geto kankinius nėra nauja. Ji vis pasirodo ir vėl pamirštama nugula, nes matyt nepatogi politikams ir holokausto industrijos prekeiviams.

 Pirmą kartą apie šią istoriją užsiminta JAV lietuvių leidžiamame laikraštyje “Draugas” (1979 08 04) žinomo tautotyrininko, antinacinio judėjimo dalyvio Antano Mažiulio rašinyje, pagerbiant tomis dienomis mirusį žinomą Lietuvos archeologą prof. Joną Puziną.

Dirbdamas Vytauto Didžiojo Kultūros muziejuje Kaune, priešistorės skyriuje. prof. J. Puzinas artimai bendravo su Švietimo ministerijos paskirtuoju naujuoju muziejaus konservatoriumi Pranu Baleniūnu. Nepaprastai gabiu, išradingu ir daug naujų senienų konservavimo būdų išradusiu, bet išdaigininku, daugelio amatų žmogumi ir šios nutylėtos istorijos „kaltininku”. Tas P. Baleniūnas karo metu, kaip rašo A. Mažiulis, su muziejininko prof. Pauliaus Galaunės žinia, gelbėjo ne tik Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje paslėptą Lietuvos žydų etnografinio muziejaus turtą bei archyvą, bet tame muziejuje slėpė iš geto pabėgusius žydus. Būdamas ramaus būdo J. Puzinas globojo šį jauną muziejininką, nuramindavo, suturėdavo ir padėdavo, kai šiam iškildavo koks nesusipratimas su aplinkiniais. Net tada, kai apie slepiamą turtą sužinoję vokiečiai dėl to vos nesušaudė muziejaus direktorių P. Galaunę ir numizmatikos skyriaus vedėją P. Karaziją, P. Baleniūnas, nepaisant pavojaus, toliau muziejuje slėpė iš Kauno geto bėgančius kalinius. Muziejaus rūsyje priglaustieji žydai naktimis ant dujinės krosnies ir orkaitėje galėjo išsivirti valgio, kartais pernakvodavo ant poros iš dvarų gautų vilko kojomis užtiesalų, kaip tik tame pačiame kambarėlyje, kur ir pats straipsnio autorius A. Mažiulis, gaudavo iš geto atneštų dokumentų, įsakymų nuorašų, reikalingų pogrindžio spaudai, įdėti į Lietuvos archyvą, vadinamą “ Grįžulo ratų” vardu. To archyvo viršininkas buvo kan. dr. J. Stakauskas, o kaupiamą archyvą Žemaičiuose kažkur slėpė Šiaulių “Aušros muziejaus vedėjas, apygardos teisėjas Peliksas Bugailiškis. Apie muziejuje P. Baleniūno priglaustus žydus težinojo tik dar du muziejaus sargai ir gal dar 3 labai patikimi tarnautojai. Pats Baleniūnas apie žydų priglaudimą buvo prasitaręs ir profesoriui J. Puzinui.

2015 m. muziejaus atidarymas po restauracijos. Garbingųsvečiųgretose – Lietuvos žydųbendruomenės atstovai - M. Zingeris ir F. Kukliansky. Po šios auditorijos grindimis esančioje patalpoje buvo slepiami iš Kauno geto išsigelbėjusieji žydai. Kukliansky sėdi pirmoji iš kairės, prie jos sekantis Markas Zingeris. Nuotrauka iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus internetinio psl.

Raudonieji partizanai Baleniūno skundikai Nechemia ir Maša Endlinai Izraelyje

Kad tai nėra išgalvoti įvykiai parodo ką tik paminėto kanauninko dr. Juozapo Stakausko istorija. Vokiečių okupacijos metais dirbęs Vilniaus valstybinio archyvo direktoriumi, padedamas Vlado Žemaičio bei vienuolės Marijos Mikulskos, pats išgelbėjo 12 žydų iš Vilniaus geto. Knygų archyve ištisus metus jie slėpė mirtinam pavojuje buvusius žmones. Tarp slepiamųjų buvo Libo, Jaffo ir Jašiunskių šeimos, J. Žirnauskas, Mira Lisauskienė, E. Kantoravičienė ir kiti. Čia išgelbėtas buvo ir Samuelis Bakas, vėliau tapęs žymiu dailininku. Juozapas Stakauskas 1995 m. LR Prezidento dekretu apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Dirbdamas archyve kunigas ir istorikas J. Stakauskas pasitarnavo ir istorijos mokslui, ir mūsų praeities išsaugojimui: gelbėjo vertingiausias archyve buvusias bylas nuo sunaikinimo ar išvežimo į Vokietiją. Tad visoje Lietuvoje, kaip matome, buvo daugybė žmonių, pasiruošusių padėti pasmerktiesiems.

Muziejininką įskundė patys išgelbėtieji

Daug plačiau apie Vytauto Didžiojo Kultūros ir Karo muziejuje slėptus Kauno geto kankinius ir pagrindinį šio gelbėjimo organizatorių Praną Baleniūną aprašė žurnalistas Alvydas Dargis dar 1997 metais. Žurnalistą sudomino neįprasta istorija, kurią jis išgirdo iš etnografo, meno istoriko, 1949-1950 m. buvusio Vytauto Didžiojo Kultūros, pokaryje pervadinto į M.K. Čiurlionio dailės muziejų, direktoriaus Klemenso Čerbulėno. Šis, jam besidomint vieno paveikslo dingimo istorija, pasiūlė parašyti kažką labiau svarbaus ir netikėto. Štai tada K. Čerbulėnas ir papasakojo apie muziejuje gelbėtus žydus ir P. Baleniūną, kurio lemtis buvo ypač žiauri. K. Čerbulėnui nedavė ramybės mintis, kad mūsų baimė gali nepelnytai nugramzdinti užmarštin gerą žmogų, puikų specialistą ir didelį muziejaus ir Lietuvos patriotą, 41-jų metų sukilėlį, kuris kaip sugebėdamas karo metais gelbėjo muziejaus turtus, žudomus bendrapiliečius ir pačius muziejininkus nuo bado šmėklos. Anot K. Čerbulėno, tai kažkokia slogi, tamsi istorija, apie kurią vengiama užsiminti. P. Beleniūno bendradarbiai, saugumo sumetimais sunaikino net jo mokslinių darbų ataskaitų titulinius lapus, ant kurių buvo užrašyta muziejaus konservatoriaus pavardė, o jo artimieji, pakeitę pavardes, ilgai slapstėsi, bijodami sovietinių saugumiečių persekiojimų. Paties muziejininko P. Baleniūno likimas ypatingai skaudus, nes pirmąją Kauno išvadavimo iš nacių okupacijos dieną jį suėmė sovietų „Smerč”, nuteisė 15 m. ir išvežė į šiaurę, kur jisai ir mirė. Įskundė jį tie, kuriuos P. Baleniūnas, rizikuodamas savo ir šeimos gyvybėmis slėpė prie savo namo įrengtame rūsyje. Susidorota ir su jo talkininkais. Mes muziejuje dirbusieji tą istoriją girdėjome puse lūpų, žinojome, kad vyko muziejinių vertybių gelbėjimas, bet apie gelbėtus karo metu žydus jau niekas neprisiminė ir nekalbėjo, matyt, nesaugu dar buvo.

Žurnalisto tyrimas užtruko 17 metų

Žurnalistui A. Dargiui tikrąją Kauno geto kankinių gelbėjimo istoriją ir paties Baleniūno likimo tragizmą atskleisti užtruko net 17 metų. Per tą ilgą laiką jis ieškojo faktų, dokumentų, gyvų liudytojų, rinko medžiagą po trupinėlį, nesustojo net po 1991 m. Maskvos pučo, gavęs perspėjimą nuo ryškiu slavišku akcentu kalbančio žmogaus, patarusio nesidomėti nei Baleniūno likimu, nei jo byla. Anot perspėjimą/ grasinimą išsakiusio žmogaus, tai esanti užminuota istorija į kurią pavojinga gilintis. Visą pilną žurnalisto tyrimą galite paskaityti susiradę straipsnį „Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties“. Čia pasinaudosime šiuo žurnalisto tyrimu ir kai ką papildysime. Keista tik tiek, kad per 30 Nepriklausomybės metų neatsirado nei vieno doro istoriko, kuris kiek atidžiau pažvelgtų į šią istoriją ir ją pristatytų pasaulio visuomenei. Laimei, atsirado vienas doras, sąžiningas žurnalistas, kuris nepaisant grasinimų neleido šiai istorijai likti užmirštai, taip pat vienas atkaklus ieškotojas - archeologas, suradęs giliai slėptą Baleniūno bylą, užkištą toliau nuo tyrėjų akių. Ji gan žymiai papildė ir A. Dargio žurnalistinį tyrimą.

Kauno ir Vilniaus geto Sovietiniai partizanai Trakuose su Ilja Erenburgu (pirm. eileje centre), 1954 m. Tarp jųmatome: P. BeneliūnąišdavusiąMašąEndlin pirmoje eilėje trečia iš kairės, jos vyrąsovietųpartizanąir aukštąNKVD bendradarbį– NechemiąEndliną(antroje eilėje ketvirtas iš kairės). Kauno muziejaus Archyvųvedėjas raudonasis partizanas E. Zilberis (pačiame viršuje- antras iš dešinės). Holokausto muziejaus Vašingtone foto

Ir taip pamažėle metų metais stumiantis į priekį žurnalistui pavyko surasti ir pakalbinti daug su Baleniūnu dirbusių ir bendravusių žmonių, rasta ir gyvų liudininkų ir istoriją paliudijančių dokumentų, faktų. Tiesa, ne visi norėjo kalbėti ir atskleisti žinotą tiesą, nes dar bijojo sovietų ir KGB. Tačiau savo liudijimais apie Baleniūną, kaip pagrindinį Kauno geto kankinių gelbėtoją pasidalino daugelis. Tarp jų jau minėti muziejaus direktoriai: K. Čerbulėnas, P. Galaunė ir visa eilė su juo dirbusių bendradarbių, skulptorių, menininkų, žinomų Kauno inteligentų. Žurnalistui muziejaus senienų konservatorių prisiminė Dominykas Urbas, archeologė Rimutė Rymantienė, skulptorius Robertas Antinis, dailininkė Veronika Šleivytė, darbuotojas J. Devynduonis, pagaliau, per didžiausius vargus surastas paties Baleniūno sūnus. Visi kaip vienas P. Baleniūną atsiminė kaip puikų, drąsų ir labai geros širdies žmogų, per ką dažnai ir nukentėdavusį. Visi, su retom išimtim, pasakojo apie gelbėtus ir muziejuje slėptus Kauno geto žydus, o taip pat istorijas, kaip pasilikęs vienas muziejaus patalpose, pasiėmęs seną šautuvą iš muziejaus ekspozicijos karo metu saugojo muziejų nuo plėšikų. Su tuo senoviniu šautuvu ir išbėgęs į 1941 m. sukilimą, atstatyti nepriklausomos Lietuvos. Daug kas jį tuo metu matė bėgiojantį su tuo neveikiančiu muziejaus šautuvu, bet to ir užteko, kaip įrodymo paliudijant, kad 1941 metais šaudė į nugaras sovietų kariams. Jei ne P. Baleniūnas, daugelis būtume mirę badu, sakė muziejaus bendradarbiai, nes važiuodamas į Pakaunės miškus muziejaus kūrenimui malkų, parveždavo slapta ir maisto, kurį išdalindavo tarp bendradarbių. Su šiuo žmogum nutikdavo įvairiausių istorijų, jo buvo pilna Kaune ir aplinkui muziejų.

Kauno vėliavininkas

Vienu metu 1940- 1941m. Baleniūnas buvo tapęs tikruoju Kauno vėliavininku . 1941-jų liepą, tuoj po Liaudies Seimo rinkimų, naujosios valdžios jam buvo liepta nuleisti Trispalvę ir iškabinti sovietų raudoną. Raudonąją įkėlė skambant “Internacionalui”. Tačiau jau 1941 m. birželyje, 22-sios pavakarėje, kai po miestą dar slankiojo besitraukiantys sovietų karių likučiai, Baleniūnas nuskubėjo nuleisti nekenčiamos okupantų raudonosios ir vėl iškėlė išsaugotą Trispalvę. Kai naciai Karo muziejuje nuplėšė Trispalvę, o muziejuje dirbęs generolas St. Raštikis iš nacių valdžios išsiprašė leist iškelt nors istorinę Vytautinę su Vyčiu – šią garbingą misiją vėl teko atlikti muziejaus konservatoriui Baleniūnui. Šį kartą Vytautinė iškabėjo iki vėl sugrįžo rusai.

1943 m. pavasarį vokiečiai Lietuvoje karo pramonei pradėjo rinkti spalvotus metalus. Tai akcijai vadovauti buvo paskirtas mjr. Schuh. Nusitaikyta į daugelį karo muziejaus eksponatų, skulptūrų, istorinių paminklų, varpų. Muziejaus vadovybė, kiek įmanoma priešinosi, derėjosi. Grėsmė kilo Laisvės statulai ir Laisvės varpui. Tačiau, dėl šių išsiderėjus, vokiečiai vis tiek iš Karo muziejaus paėmė šiuos eksponatus: Petro Rimšos – Vargo mokyklą, Napaleono patranką (originalas, Prancūzų kariuomenės dovana Lietuvos kariuomenei), poeto Dagilio biustą, Riterio skulptūrą iš karo muziejaus bokšto, Lietuvos karo aviacijos prizus, didelę žalvarinę lentą iš karo aviacijos skyriaus ir kt. smulkesnius dalykėlius. Padedant Baleniūnui skulptorius P. Rimša dar suspėjo padaryti “Vargo mokyklos“ gipsines formas. Vėliau jau Nepriklausomybės laikais išsaugotos formos leido atgaminti pačią sunaikintą skulptūrą ir vėl atstatyti Karo muziejaus sodelyje. Mes muziejininkai pasirūpinome, kad tam įvykiui įamžinti būtų išleistas Lietuvos pašto ženklas (idėja priklauso šio straipsnio autorei).

Atgal