VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.08. Nutylėta holokausto istorija - raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone (2)

Violeta Rutkauskienė

Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Čikagos

Slėptuvę kasė ir nacių “kolaborantas

 1943 m. pavasarį Baleniūnas prie savo namų pradėjo kasti duobę, vaikams sakydamas, kad čia laikys bulves. Pradžioje kasė vienas, paskiau padėdavo draugas, vardu Viktoras (greičiausiai – kompozitorius Kuprevičius – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus sekretorius). Prie jų dažnai prisidėdavo Dievainis Galaunė, to paties muziejaus direktoriaus sūnus, kuris ateidavo apsirengęs vokiška uniforma. Savo vaikams Baleniūnas pasakojo, kad Dievainis dirba vertėju nacių komendantūroje ar Gestape, nes labai gerai moka kalbėti vokiškai. Vėliau už šitą „talką” vokiečiams Dievainis Galaunė sulaukė NKVD dėmesio, kas gal būt ir turėjo įtakos jo ankstyvai mirčiai 1947 metais.

Pats Baleniūnas su šeima gyveno skurdžiame namelyje Žaliakalnyje. Vieta buvo vadinama „Brazilka”. Karo metu į Brazilką užklysdavo rusų belaisviai, prašydami duonos, Eigulių taku iš Vilijampolės geto užkopdavo žydai, kurie savo daiktus mainydavo į maistą: duoną, bulves, vaistus.

Nechemia Endlin -specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotojas. N. Endlin - dešinėje

Bet muziejininko vaikai pradėjo pastebėti, kad atklydę žydai lieka nakvoti. Jie pradžioje nesupratę kur. Vėliau jiems buvo parodyta ir paaiškinta neišduoti niekam slėptuvės. Baleniūnas slėptuvę buvo įrengęs stipriai užmaskuotą ir saugiai. Pradžioje iš ties patekdavai į bulvių rūsį, po to koridoriumi į didesnę patalpą, kur buvo sukalti gultai. Mirtino pavojaus atvejui, Baleniūnas padarė jiems slėptuvę už gultų, į kurią patekti galėjai atstūmęs medinę sieną. Pradžioje slėptuvėje apsigyveno Izidorius (Josifas) Indikšteinas su žmona ir kūdikiu, vėliau jie iš geto parsigabeno savo senutę motiną. Čia ateidavo ir nakvodavo I. Indikšteino žmonos sesuo Meri/ Maša su vyru N. Endlinu– abu raudonieji partizanai. Kitus žydus Baleniūnas priglausdavo muziejuje. Baleniūno sūnus žurnalistui A. Dargiui paminėjęs jo namuose saugotų Laznikų, Grinblatų ir Levikų pavardes. Vėliau išsiaiškinta, jog čia kurį laiką, pabėgę iš likviduojamo geto, virš Jonavos gatvės Žaliakalnyje, pas kažkokį muziejaus sargą slapstėsi K. Sandlerienė-Gelmanienė ir jos sesuo S.M. Remigolskienė. Vėliau jos buvo perkeltos į Karo muziejaus bokštą, ir ten išbuvo iki kol atėjo Raudonoji armija. Gelmanienė paliudijusi, kad prieš ateinant rusams bokšte tuo metu slėpėsi apie 32 pabėgėliai. Už gelbėjimą muziejaus sargas nereikalavęs jokios paramos ar atsilyginimo. Tasai sargas, anot Gelmanienės, pats gana originaliai veikdamas, aprūpindavo bėglius produktais. Jis važinėdavo po Kauną ir apylinkes su skelbimu ant dviračio, kad renka lėšas fronte sužeistiems vokiečių kariams. Už gautus ir suaukotus pinigus pirko duoną pabėgėliams iš geto. Išsigelbėjusios Gelmanienės liudijimu, kaip rašo žurnalistas A. Dargis savo tyrime, už tokią paramą vokiečių fašistams muziejaus sargas tuoj po karo buvo NKVD suimtas, nuteistas ir ištremtas į Šiaurę, ten ir mirė.

Kitus geto bėglius muziejaus konservatorius P. Baleniūnas buvo išslapstęs po visą Vytauto Didžiojo muziejų. Pasak muziejaus direktoriaus P. Galaunės po 1944 m. liepos 5-sios, prasidėjus galutinei geto naikinimo akcijai ir ėmus deginti pastatus, nelaimėliai ištrūkę iš liepsnų, persikėlę per Nerį pagalbos ieškojo Baleniūno namelyje, o paskiau buvo slepiami muziejuje net direktorius kabinete, kur saugumo sumetimais P. Galaunė buvo suvežęs savo biblioteką. Kiti buvo įkurdinti paties konservatoriaus dirbtuvėse. Dar kiti, kaip jau girdėjote, Karo muziejaus varpinėje. Dar viena grupė buvo slepiama po jau straipsnio pradžioje minėtos Auditorijos laiptais.

 Kartą, lankant muziejų dviem aukštiems Gelelskomisariato pareigūnams, pasigirdo kūdikio riksmas, sklindantis iš muziejaus užkaborių. Vokiečiams tai sukėlė įtarimo ir jie pradėjo domėtis iš kur muziejuje vaikai. Įsiterpęs P. Baleniūnas paaiškino, kad per bombardavimus sudegus jo nameliui Žaliakalnyje, jis su šeima laikinai prisiglaudė muziejuje. Tikrumoje pravirko slepiamos žydės kūdikis.

Išdavikai

 Kauno išvadavimo iš nacių diena Beleniūnui ir jo šeimai buvo tragedijos ir skausmo pradžia. 1944 m. rugpjūčio 1 d., kaip žurnalistui pasakojo jaunesnysis muziejaus senienų konservatoriaus Prano Baleniūno sūnus Rimantas, jų namuose netikėtai pasirodė SMERČ žaliakepuriai, kuriuos atsivedė raudonoji partizanė Maša/Merė Endlinienė, slėptojo Izidoriaus (Josifo) Indichšteno žmonos sesuo. Daug nesiaiškinę su savimi jie išsivedė Baleniūną, o jo namelyje netrukus prasidėjo naktinės kratos. Sunkvežimiu enkevedistai išsivežė visas muziejininko knygas ir kitą turtą, nuo Baleniūno žmonos rankos nuėmė vestuvinį žiedą, liepė išsisekti auskarus, o išeidami dar iškraustė stalčius ir pasiėmė sidabrinius įrankius. Prašytis pagalbos žmona nubėgo pas muziejaus direktorių P. Galaunę, bet ir ten jau buvo pradėję lankytis čekistai, ieškodami jo sūnaus Dievainio, to paties „nacių kolaboranto”, kuris vokiečių uniforma apsirengęs ateidavo pagelbėti kasant slėptuvę, vėliau pasisukioti dėl slepiamų geto kankinių saugumo. Gelbėdamasi Baleniūno žmona skubiai susiėmusi vaikus ir paskutinius daiktelius pasitraukė iš Kauno, apsistojo pas senelius Šiauliuose.

Netrukus sužinota, kad Smerčo tardytojams prieš jos vyrą liudijo ne tik išgelbėtasis Izidorius (Josifas) Indichšteinas, jo žmonos sesers vyras raudonasis partizanas Nahumas/ Nachemia Endlinas, bet ir visi artimiausi kaimynai. Vėliau besislapstančią šeimą suradusi Chana Laznik patvirtino, kad Baleniūną tikrai įskundė I. Indichšteinas ir sovietų partizanas N. Endlinas. Tai liudija ir netikėtai atrastoji baudžiamoji Baleniūno byla, šiuo metu saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve. Muziejaus senienų konservatoriui P. Baleniūnui Smerč teismas atseikėjo 15 metų kalėjimo, tačiau likti Šiaurėje jis buvo pasmerktas iki gyvos galvos. Jo pase buvo antspaudas, draudžiantis registruotis bet kurioje Lietuvos vietoje. Dori išgelbėtieji žydai, sužinoję apie Baleniūno sunkią dalią, bandė jam pagelbėti. Į Šiaurę siuntė siuntinius, rėmė Lietuvoje likusią šeimą. Grinblatas, po karo dirbęs sovietų saugume, mėgino tarpininkauti dėl reabilitavimo, bet sugebėjo vos žmonai išrūpinti leidimą aplankyti vyrą Šiaurėje, o po kiek laiko ir pačiam Baleniūnui trumpas atostogas į Lietuvą. Tačiau Baleniūnas sugrįžęs po šitų atostogų atgal į tremties vietą ilgai negyveno, mirė 1965 m. sausio 15-sios naktį. Palaidotas senosios Vorkutos kapinėse, kapas iki mūsų dienų neišlikęs. Tokius tyrimo faktus pateikia žurnalistas A. Dargis.

Išdavikų vardai

 1996-siais P. Baleniūno bylą archyve netikėtai surado archeologas G. Zabiela. Ilgai buvo galvota, kad byla neišlikusi, gal net sudeginta Eismunto „krematorkoje”, nes priklausė prie itin slaptų bylų kategorijos. Ant bylos užsilikę sovietų saugumiečių užrašai rodo, jog byla buvo nuolat tikrinama: - 1966-1967; 1976-1977; 1982-1983 metais. Kaip matosi, net po P. Baleniūno mirties, praėjus kone 20-čiai metų, muziejininkas dar kėlė nerimą, dar buvo kai kam pavojingas. Pasak archeologo Zabielos, byla Baleniūnui buvo sudaryta gan skubotai, vietomis neįskaitoma, iškraipytos pavardės, vardai, adresai, pilna nepatikrintų faktų, gandų, apkalbų. Byla patvirtina, kad iš tikrųjų Baleniūną įskundė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties ir slėpė savo namuose. Prieš jį liūdijo I. Indichšteinas ir raudonasis partizanas Nahumas/ Nachemia Endlinas. (ką liudijo šie veikėjai sužinosime kiek vėliau). Prieš jį liudijo net artimiausi kaimynai Nazarova, Masliakova, Belyj. Sologubas teigė, kad 1941 m. birželį Baleniūnas šaudęs į Raudonosios armijos besitraukiančius karius, o vieną net sužeidęs į ranką. T. Leonovas teigė, kad jis 1941 m. birželio sukilimo dienomis aprūpino ginklais sukilėlius, o birželio 26-ją pastebėtas Vytauto prospekte su šautuvu. Kaip jau žinome, ko gero tuo pačiu senovišku iš muziejaus fondų??? Losenia Berta Osipova paliudijo, kad 1941m. kilus karui, Baleniūnas su kitais partizanais per stogą įlipo į jos butą ieškodami komunistų ir žydų ….” (bylos psl. 89). Būta ir kitų kaltinimų, kuriuos muziejininkas neigė. Jam buvo bandoma prikabinti ir “garsiąją” Lietūkio/KGB garažo bylą. “Smerč” tardytojas bandė inkriminuoti ryšius su gestapu ir net kaltino jį surengus raudonojo teroro parodą Karo muziejuje. Visus kaltinimus muziejininkas atmetė. Tik tardymo byloje Nr. 27548/3 psl. 10, 1944 m. rugpjūčio 22 d. tardyme Baleniūnas prisipažino, kad 1941 m. birželio 24 d. jis įstojo į sukilėlių gretas ir tuo tikslu iš Karo muziejaus paėmė šautuvą”. Išlikusioje byloje trūksta 3 lapų, matyt, naikinti sovietams nepatogūs faktai. Kas juose svarbaus buvo, niekas dabar jau nepasakys. Byloje yra paties Baleniūno gan detali biografija, iš kurios galima susidaryti vaizdą ir apie patį kaltinamąjį, ir apie jo nuveiktus darbus. Tardymą vedė ir kaltinimus Baleniūnui surašė vyresnysis Smerč/NKVD tardytojas Zaharenko.

Atgal