VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.08. Lietuvos valdovų titulai: tarp mitų ir realybės (2)

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Prano Viktoro Raulinaičio tezės apie po Mindaugo karūnavimo neva iki 1920 m. išsaugotą Lietuvos karalystės statusą ir Jono Rugio paprieštaravimas perdėtam karaliaus titulo sureikšminimui ir nepagrįstam lietuviškos didžiųjų kunigaikščių titulavimo tradicijos atmetimui 1962-aisiais įžiebė diskusiją lietuvių išeivijos spaudoje. Ji vystėsi daugiausia laikraščių „Draugas“, „Dirva“ ir žurnalo „Margutis“ puslapiuose.

Vytauto Alanto pozicija

Rugpjūčio 4 d. (praėjus beveik mėnesiui po kritiško J. Rugio komentaro paskelbimo) „Drauge“ pasirodė rašytojo ir publicisto (1934–1939 m. buvusio „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus) Vytauto Alanto (Jakševičiaus) (1902–1990) straipsnis „Lietuva – karalystė ar didžioji kunigaikštija? Amžių dulkių užpustytas vardas“. Jau pirmuoju sakiniu autorius labiausiai akcentavo tą P. V. Raulinaičio tezę, kurioje kalbama apie Lietuvos „pažeminimą“ didžiosios kunigaikštystės titulu. „Raulinaitis tą mintį kelia viešai nebe pirmą kartą ir kelia visai pagrįstai“, – skuba patikinti skaitytoją V. Alantas.

Kažkokių ypatingų argumentų šiai tezei pagrįsti V. Alantas visgi neturėjo ir savo poziciją grindė visų pirma loginiais išvedžiojimais, enciklopedinėmis žiniomis ir emocijomis. Iš tiesiogiai su tema susijusių faktų akcentavo Gedimino titulavimąsi „karaliumi“ ir, pasiremdamas netikslia „Lietuvių enciklopedijos“ informacija. Jis pakartojo ir svarbiu laikė klaidingą teiginį, kad „tik Olesnickio pataikūnas ir užkietėjęs Lietuvos ėdikas Dlugošas Gediminą „nuvainikavo“ maždaug po dviejų šimtų metų“ (t. y., suprask, tik jis pirmasis pavadinęs Gediminą „didžiuoju kunigaikščiu“ – tai yra netiesa, ir tai jau minėjau).

Iš loginių argumentų tam tikrą reikšmę turi šis V. Alanto atsikirtimas J. Rugiui: „Bet visus tuos Jono Rugio samprotavimus į nieką paverčia pačios Lietuvos istorijos faktai. Jei karaliaus titulas anais laikais „ne visada ir ne visur buvo ypatingoj pagarboj“, Vakarų Europoje, tai dar nereiškia, kad jis nebuvo „ypatingoj pagarboj“ Lietuvoje. Kodėl Mindaugas siuntė delegaciją pas Inocentą IV ir apsivainikavo Lietuvos karaliumi? Kodėl Gediminas vadinosi Lietuvos karaliumi, ir visi tai pripažino? Pagaliau, kodėl Vytautas norėjo vainikuotis karaliumi, kodėl jis taip tragiškai išgyveno vainiko pagrobimo avantiūrą, ir kodėl mes net po keletos šimtų metų buvome įsivedę tam tikrą dieną įvykiui prisiminti ir savo liūdesiui bei apgailestavimui išreikšti? (...) Pagaliau, kodėl Vytauto įpėdinis Švitrigaila, vos spėjęs užisidėti didžiojo kunigaikščio mitrą, siunčia savo atstovą pas imperatorių ir prašo jam atsiųsti Vytautui žadėtą karaliaus vainiką? Vadinasi, Lietuvai karalystės reikalas buvo aktualus nuo pat Mindaugo laikų. Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karalius, Gediminas pats apsivainikavo, neieškodamas jokių popiežiaus ir imperatoriaus pripažinimų, Vytautas ir Švitrigaila norėjo vainikuotis, ir į jų pastangas imperatorius žiūrėjo palankiai. Galop Traidenį ir Kęstutį kai kurie šaltiniai taipgi vadina karaliais.“

Šis samprotavimas vis dėlto nėra tikslus. Mindaugo akcijos esmė buvo jo valstybės vietos katalikiškos Europos politinėje sistemoje paieškos – popiežiaus suteiktas „karaliaus“ titulas buvo tik įsitraukimo į šią politinę sistemą, Lietuvos krikšto pripažinimo, ženklas, o ne savaiminis tikslas. Gedimino titulo klausimas apskritai slypi įvairiakalbės terminijos vertimų ir tapatinimų problemoje ir nesusijęs su tariamu jo „apsivainikavimu“. Tik Vytauto ir Švitrigailos karūnavimo siekiai gali būti siejami su karaliaus titulu, kaip Lietuvos valstybės teisinio statuso įtvirtinimo priemone, bet tą lėmė konkrečios to meto Lietuvos santykių su Lenkija aplinkybės ir lygiavimasis į Lenkijos valdovo titulą, siekiant, be kita ko, ir šiuo požiūriu susilyginti su Lenkija. Šios situacijos negalima apibendrinti platesniam laikotarpiui.

Pagrindiniai V. Alanto motyvai visgi buvo ne istorijos šaltinių (kurių jis nė nežinojo) analizė, o P. V. Raulinaičio akcentuotas Lietuvos „pažeminimo“ motyvas: „Norėčiau sį savo rašinį baigti pastabomis apie savo asmeninius išgyvenimus. Nuo pat mokyklos suolo, kai ėmiau mokytis Lietuvos istorijos, mane visada apnikdavo nejaukus jausmas, kalbant apie istorinę Lietuvą. Jausdavau ir, tiesą sakant, šiandien tebejaučiu kažin kokį pažeminimą, kažin kokią neteisybę. Mokytojai ir istorijos vadovėliai įtikinėjo ir įtikinėja, kad Lietuva buvusi galinga vaistybė, kad ji nebuvusi silpnesnė, o gal galingesnė už savo kaimynus, o tuo tarpu, kai kaimynai susikūrė savo karalystes, gi mes, lietuviai, taip ir likome antraeiliai didžiosios kunigaikštijos piliečiai. Kūrėme imperiją, o į jos sostą vis dar tebesodiname didžiuosius kunigaikščius. Kažin kaip ir logikos trūksta. Man rodos, kad tokį pat nejaukų pažeminimo jausmą turi išgyventi ir šių dienų jaunimas, besimokąs Lietuvos istorijos.“

Iš viso to sekė ir galutinis V. Alanto verdiktas bei instrukcija istorikams: „Todėl Raulinaičio skelbiama Lietuvos karalystės idėja yra sveikintina, palaikytina ir, pagaliau, įsidėmėtina mūsų istorikams. Reikia pagaliau žvelgti į mūsų praeitį drąsiau, nusikratyti pasenėjusiomis ir mus pačius žeminančiomis pažiūromis ir nuvalyti amžių dulkes nuo užpustyto vardo. Lietuva buvo karalystė, jos valdovai – karaliai, o ne kažin kokie antraeiliai kunigaikštėliai.“

Vincas Trumpa: „pagarsėjusi komedija apie karalius ir kunigaikščius“

Po šių pirminių diskusijų sureagavo ir žymus lietuvių išeivijos istorikas Vincas Trumpa (1913–2002). Žurnale „Margutis“ 1962 m. spalį jis paskelbė straipsnį „Karaliai, kunigaikščiai ir dar kai kas“. Diskusiją dėl karalių jis negailestingai pavadino „pagarsėjusia komedija“, kurioje „ligi šiol pasireiškė trys veikėjai: teisininkas, rašytojas ir inžinierius. Kolkas, berods, joje nedalyvauja nei vienas istorikas, nes istorikui tokia problema iš viso atrodo juokinga“.

„Kas bent kiek yra susipažinęs su pirmaisiais mūsų istorijos šaltiniais (beveik išimtinai rašytais svetimųjų), tas žino, kad visokių karalių, rikių, princų, dukų, hercogų, satrapų buvo pilna ne tik pagoniškoje Lietuvoje, bet prūsuose, žemaičiuose, latviuose, Alšėnuose ir t.t. Ir ne tik karalių, bet ir didžiųjų karalių (magnus rex), ne tik satrapų, bet ir didžiųjų satrapų (magnus satrapa). Prūsų ordino dokumentuose užtinkame pabėgėlius karalius iš Žemaičių žemės. Viename tokiame dokumente minimi iš karto penki tokie karaliai, pabėgę iš Žemaitijos, kurie buvo apgyvendinti viename kaime ir kiekvienam Ordino valdžia paskyrė nuo 2 iki 4 arklų žemės“, – taip keliais talpiais sakiniais V. Trumpa, regis, turėjo visam laikui nukirsti „karališkosios“ terminijos ieškotojų ir sureikšmintojų entuziazmą, bet taip, deja, neatsitiko.

Visose diskusijose, teigiančiose tą neva itin aukštą ir garbingą „karaliaus“ titulą ir rankiojant jo pritaikymo Lietuvos valdovams įvardyti liudijimus, šie V. Trumpos pagrįstai nurodyti „mažieji“ karaliai iki šiol yra atkakliai ignoruojami. V. Trumpa, žinoma, buvo ne visai preciziškas ir konkrečių šaltinių neįvardijo, rašė, matyt, iš atminties ir perteikė tik bendrą įspūdį. Tikslų argumentų dėtymą diskusijoje su „humoristais“ jis, matyt, laikė pertekliniu dalyku. Tačiau kiekvienas, ne iš nuogirdų susidūręs su viduramžių šaltiniais, neišvengiamai patvirtins, kad V. Trumpa buvo iš esmės teisus... Prisiminkime kad ir garsiuosius kuršių „karalius“ – valstiečiams artimą socialinę grupę, kuriai nemažai dėmesio yra paskyrusi Baltijos vokiečių ir latvių istoriografija...

Vytautas Alantas. Lietuvai.lt nuotr.

 Vincas Trumpa. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Jonas Balys Lituanistikos instituto suvažiavime 1967 m. (Aidai, 1968, nr. 1)

Žurnalo „Margutis“ (1962 m. lapkritis, nr. 10) su J. Balio ir V. Trumpos polemika viršelis

V. Alanto diskusija su V. Trumpa turėjo tęsinį laikraščio „Dirva“ puslapiuose, tačiau naujų argumentų joje neatsirado. Pagrindinio V. Trumpos argumento reikšmės V. Alantas nesuvokė ir nuo jo tik formaliai nusikratė. Straipsnyje „Apie tėvynės meilės diagnostikus, karalius ir kunigaikščius“ („Dirva“, 1962 m. gruodžio 21 d.) jis tiesiog pareiškė, kad jam argumentas, jog būta daug smulkių „karalių“, tiesiog nerūpi: „Kas iš to, kad buvo? Mes gi čia kalbame ne apie valsčių vadukus, bet apie visos Lietuvos valdovus. (Toliau pamatysime, kad metraštininkai kai kuriuos Lietuvos valdovus titulavo karaliais). Argi Trumpa nepajėgia ar nenori to atskirti? Mažųjų viešpačiukų titulai mums nerūpi: mums čia rūpi vyriausio Lietuvos valdovo titulas“. Visą kitą „diskusijos“ turinį sudarė senų teiginių kartojimas, oponento citavimas, perpasakojimas ir nuoskaudos dėl kiekvieno šmaikštesnio jo posakio reiškimas. Į aiškinimąsi dėl šių nuoskaudų pakrypo ir V. Trumpos atsakymas V. Alantui („Kelios pastabos dėl V. Alanto straipsnio“ – „Dirva“, 1963 m. sausio 4 d.). Į tai vėlgi tuštoku ir nieko naujo nepasakančiu straipsniu dar kartą atsakė ir V. Alantas („Kunigaikščiai mirė – tegyvuoja karaliai!“ – „Dirva“, 1963 m. sausio 25 d.).

Diskusija akivaizdžiai išsisėmė. „Man ir daug kam visi valdovai, viešpatavusieji po Mindaugo – Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Švitrigaila – yra Lietuvos karaliai, o ne kažin kokie kunigaikštėliai nors ir „didieji“,“ – tokiu „svariu“ verdiktu V. Alantas užbaigė savo diskusiją su V. Trumpa, taip ir nesupratęs V. Trumpos ironijos, kad jo „per menku“ laikomą titulą jis nori pakeisti neva Lietuvos valdovus „išaukštinančiu“ titulu, nors jis tėra toks pats, kaip ir eilinių „valsčių vadukų“...

Jonas Balys imasi „rimtos kalbos“...

Kadangi J. Trumpa tame pačiame straipsnyje „Karaliai, kunigaikščiai ir dar kai kas“ pašiepė ir suklastotą Adomo Mickevičiaus „Lenkų tautos ir piligrimystės knygų“ vertimą (kuriame „lenkai“ virsta „lietuviais“) ir juo nekritikškai pasirėmusį Joną Balį, kaip įgeltas į šį straipsnį reagavo ir pats Jonas Balys (1909–2011), žymus lietuvių etnologas. Jau sekančiame „Margučio“ numeryje jis paskelbė straipsnį „Nerimta kalba apie rimtus dalykus“, kuriame bandė kabinėtis prie kiekvieno J. Trumpos žodžio, nepaisydamas jokio tikslumo (antai apie skaudžią sau A. Mickevičiaus temą pareiškė: „Nepatinka Trumpai ir Adomas Mickevičius“...).

Tačiau pirmiausia jis pasisakė karalių tema: „Nepatinka Trumpai, kad kaikurie tautiečiai mūsų vadinamus didžiuosius kunigaikščius norėtų vadinti karaliais. Berods, Trumpa laiko save istoriku (parašo istorinėmis temomis straipsnelių), tad turėtų žinoti, koks yra skirtumas tarp karaliaus, princo, hercogo ir kitų titulų. Tai yra rimtas dalykas, ir čia nėra nieko juokingo. Istoriniai šaltiniai rodo, jog ir savi ir svetimi karaliais vadino ne tik Mindaugą, bet ir Gediminą, ir Algirdą, ir kitus senovės Lietuvos valdovus prieš uniją su Lenkija“.

Pateikęs keletą šį jo apibendrinimą pagrindžiančių lotyniškų šaltinių citatų (juose vartojamas titulas „rex“), J. Balys darė išvadą, kad paskutiniu Lietuvos karaliumi galima laikyti Švitrigailą dėl jo pareikštų pretenzijų į karaliaus titulą. „Mūsų istorikai, sekdami rusiškai (gudiškai) rašytus metraščius, išsivertė „velikij kniaz“ į „didįjį kunigaikštį“ ir kažkodėl užmiršo lotyniškus ir vokiškus metraščius bei dokumentus“, – rašė J. Balys.

Tačiau tolesni jo samprotavimai visiškai paneigė „save istoriku vadinančio“ J. Trumpos gėdinimo įkarštyje padarytas išvadas: „Lieka išspręsti termino klausimas, – rašo J. Balys. – Ir nekalbininkams reikėtų žinoti, kad senas lietuviškas, tikriau baltiškas, pavadinimas karaliui buvo „kuningas“. Suomių ir estų kalbose ir šiandien šis žodis reiškia „karalių“, bet ne „dvasininką“. Vadinas, suomiškos tautos šį žodį pasiskolino iš baltų dar tada, kai jis tebeturėjo „karaliaus“ reikšmę. (...) Kalbininkai ginčijasi dėl to žodžio kilmės, vieni jį laiko skoliniu iš germanų (kuning, kunig, konig, etc.), kiti su tuo nesutinka, tačiau šiuo atveju mums nesvarbu kalbininkų ginčai. Faktas yra, kad senovės lietuviams „kuningas“ reiškė tą patį, kaip ir „karalius“. (...) Tad visas ginčas sukasi tik apie skolintinių žodžių istoriją: seniausia jo forma yra „kunigas“, vėlyvesnis lietuviškos darybos yra „kunigaikštis“ ir pats vėliausias – „karalius“. Visų jų prasmė ta pati – valdovas“.

Iš esmės J. Balys padarė išvadą, kad Lietuvos valdovai lietuviškai save titulavo „kunigais“ ar „kunigaikščiais“, o lotyniškai tai buvo verčiama terminu „rex“. Žodžiui „karalius“ čia vietos nėra, bet J. Balys gudravo, autentišką Lietuvos valdovų titulą pavadindamas „terminu“, o „titulą“ jiems parinkdamas pats, pagal mūsų laikų prasmę.

Atmetus įžeisto J. Balio nepasitenkinimą J. Trumpa ir mėginimus jam įgelti, iš esmės galima sakyti, kad J. Balys pasuko diskusiją racionalesne kryptimi: peržiūrėjo pirminius šaltinius, įvertino jų įvairiakalbę terminiją ir iškėlė šaltinių terminų atitikimo lietuviškiems terminams problemą bei pasiūlė visai pagrįstą jos sprendimą. Iš jo pastabų galima padaryti išvadą, kad faktiškai viduramžių Lietuvos valdovai vadino save didžiaisiais kunigaikščiais (ar kunigais), ir tas titulas savo reikšme prilygo karaliui.

Iš tiesų tas „didžiojo kunigaikščio“ titulo prilyginimas „karaliui“, t. y. suvereniam valdovui, būdingas visai Lietuvos istoriografinei tradicijai, tad problemos čia apskritai niekada ir nebuvo: lietuviška istorinė ir istoriografinė terminija sutampa nuo pat viduramžių iki mūsų dienų. „Problema“ atsirado tik tada, kai istoriniuose faktuose menkai besiorientuojantis P. V. Raulinaitis, o juo sekdami ir kiti autoriai, čia įžvelgė tariamą Lietuvos „pažeminimą“.

Atgal