ISTORIJA
05.14. Nutylėta holokausto istorija - raudonojo melo ideologų ir sovietų partizanų niekšybės fone (3_
Violeta Rutkauskienė
Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Čikagos
Raudonųjų partizanų sąmokslas
Eidamas muziejininko Baleniūno skaudaus likimo pėdsakais ilgametis Nemuno “ žurnalo bendradarbis, žurnalistas A. Dargis, nukeliavo ilgą ir sudėtingą kelią, prikeldamas iš praeities dar gyvus liudytojus ir užslėptus faktus. Didelių pastangų dėka suradęs ir daug geranoriškų ir nuoširdžių talkininkų. Jam padėjo ne tik buvusieji P. Baleniūno bendradarbiai, bet ir žydų bendruomenės nariai, o kai kada ir atsitiktinai sutikti žmonės. Dar 1985 m. žurnalistas A. Dargis dėl Baleniūno likimo kreipėsi į ilgametį LTSR Kauno skyriaus archyvo vedėją, buvusį sovietų partizaną E. Zilberį. Paklaustas ar šis ką girdėjo apie tokį gelbėtoją, pastarasis dievagojosi tokio žydų gelbėtojo nežinąs. Paminėjus Indichšteinų šeimą, sakė šią šeimą žinantis, tik pamiršo ir nutylėjo, kad dar ir gerai žinantis. Kažkodėl nepasakė, jog su Maša Endlin- Indikšteino žmonos seserimi ir pačiu Nahumu Endlinu- seni geri pažįstami, kovoję kartu viename sovietinių partizanų būryje ir ne į vieną mūšį/diversiją ėję kartu. E. Zilberis ir Maša Endlin buvo viename raudonųjų partizanų būryje, kuris vykdė akcijas ne tik prieš vokiečius , bet ir prieš vietinius civilius gyventojus. Abu paminėtini kaip Kaniukų kaimo sunaikinimo dalyviai (7). Taigi buvęs Kauno miesto ilgametis Archyvo vedėjas turėjo daugiau žinoti apie savo bendražygius ir Baleniūno išdavikus, nulėmusius jo ir jo šeimos likimus. Tačiau aiškiai melavo ir nutylėjo, ką žinąs. Besilankydamas Izraelyje E. Zilberis žadėjo daugiau pasidomėti apie žydų gelbėtoją P. Baleniūną, bet grįžęs pranešė, kad nieko sužinoti apie muziejaus konservatorių nepavyko. Aiškiai galima įtarti susitarimą tarp kovos bendražygių, nutylint nepatogius faktus ar įvykius.
Nahum/ Nehemia Endlin -specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotojas. N. Endlinas dešinėje
Apie ilgamečio Kauno archyvo vedėjo E. Zilberio sąžiningumą byloja ir toks vieša paslaptimi laikomas faktas, kurio ir jis pats neslepia. Tarp istorikų, ir tarp archyvarų klaidžioja istorija apie tai, jog E. Zilberis iš Kauno archyvo išvogė ir į Izraelį išvežė nemažai svarbių karo meto dokumentų, jų tarpe ir Kauno geto archyvą. Visa tai jis patvirtino savo prisiminimų įraše, kurį po daugelio metų išvykus į Izraelį užrekordavo Holokausto muziejaus bendradarbiai. Ten tuose 4 val. prisiminimuose buvęs Kauno miesto archyvo vedėjas visai nesibodi pasauliui skelbti apie tai, kaip dirbdamas Kauno archyve į užsienį perdavinėjo dokumentus, o keršydamas (svolačiams) lietuviams dar ir juos klastojo. (https://collections.ushmm.org/search/catalog/irn502924 ).
Nepaisant to, 2015 m. į Lietuvos žydų bendruomenę kreipėsi E. Zilberio anūkas Michael Frishman (Izraelio Mosad karininkas), prašydamas jo seneliui išrūpinti nusipelniusio Lietuvos archyvaro vardą. Apie tai sužinojus visuomenei ir, pradėjus aktyviau viešinti E. Zilberio “nuopelnus” Lietuvos archyvams, LŽ bendruomenė pakoregavo anūko kreipimąsi, palikdama tik prašymą pagerbti senelį žymų archyvarą 90 m. sukakties proga. Ar reikia dar ką pridurti?…
(https://www.lzb.lt/2015/03/03/eliezeris-zilberis/)
Sušlubavusi atmintis….
Baleniūno likimą tyrusiam žurnalistui A. Dargiui pagelbėti bandė ir buvęs Kauno Istorijos muziejaus (dabar- Karo) ilgametis mokslinis sekretorius Markas Zingeris. Jis pasitarnavo žurnalistui A. Dargiui išversdamas į rusų kalbą siunčiamą Izraelin laišką, paieškant Baleniūno išgelbėtų žydų. Tad ir M. Zingeriui, dabar žydų muziejaus bendradarbiui, Baleniūno istorija turėtų būti girdėta, tik neaišku, kodėl jis nenori prisiminti, kalbėti ir viešinti apie Baleniūno ir kitų muziejininkų žygdarbį gelbstint savo tautos žmones. Gaila, kad sušlubavus atminčiai, praleista gera proga ir tinkamas momentas muziejuje užkabinti kokią nors atminimo lentelę, kuri lankytojams primintų kilnų muziejininkų ir asmeninį muziejaus senienų konservatoriaus žygdarbį. Apmaudu, kad tokios retos progos neišnaudojo Lietuvos žydų bendruomenė, kuri kaip rodo šių dienų įvykiai, daugiau kalba, kelia triukšmą nei ką nors daro, kad pagerbtų tokius žydų gelbėtojus.
Raudonojo melo pranašų palikimas
Pabaigai reiktų pasakyti šį tą apie Baleniūno skundikus ir išdavikus. Išgelbėtasis Izidorius/Jozefas Indichšteinas, atėjus sovietams, kaip nukentėjęs nuo nacių vykdyto holokausto, buvo įvertintas ir pakeltas į atsakingą postą. Tapo Kauno stiklo fabriko direktoriumi. NKVD sudarytoje Beleniūno byloje yra jo, Josifo Indikšteino liudijimas prieš Baleniūną. Piliečio Iosif Indikstein liudijimas, datuotas 1944 m. spalio 8 dieną. Jame Indikšteinas liudija Šmerč tardytojams prieš Baleniūną štai ką: “– Maždaug 1944m. balandžio 20 d. Baleniūnui ir man pasilikus dviese jo namuose, jis (Baleniūnas) man papasakojo, kad 1941 m. tarp birželio 24-30 d., mūsų (lietuvių) partizanai/sukilėliai sušaudė daugybę žydų Kauno 7 forte. Jis pradėjo sakyti: -“ Juos iššaudėme įdomiu būdu: pastatėme į eilę po vieną, po to mes paklausėme ten buvusios 12-kos metų lietuvaitės mergaitės, į kurį šauti. Ir tą žydą, kurį ji parodė, mes nušovėme. Tai pakartojome keliolika kartų. Tada mes sustojome, bet paskiau pradėjome vėl iš eilės šaudyti “- bylos p. 72. ( laisvas vertimas iš anglų k. – V. Rutkauskienės). Štai tokius baisius kaltinimus P. Baleniūno adresu Smerčo linčo teismui liudijo J. Indikšteinas, žmogus, kurį Kauno muziejininkas kartu su visa šeima slėpė savo namuose.
K. Sandlerienė- Gelmanienėpaliudijusi, kad prieš ateinant rusams 1944 m. vasarąbokšte tuo metu slėpėsi apie 32 geto pabėgėliai
Šitą J. Indikšteino paliudijimą iš NKVD sudarytos Baleniūno bylos nurašė sovietų raudonasis partizanas Aleksas Faitelsonas ir atspausdino savo prisiminimų knygoje “Truth and Nothing But the Truth: Jewish Resistance in Lithuania” (p.89), taip apibūdindamas pasauliui 1941 m. birželio lietuvių sukilėlių- žmogžudžių portretą. Pasiremdamas tokiu aiškiai melagingu, išgalvotu J. Indikšteino liudijimu sovietų raudonasis partizanas A. Faitelsonas knygoje toliau moralizuoja, jog taip Prano Baleniūno asmenyje atrodo tikrasis Lietuvos vaduotojo (41 m. sukilėlio) veidas. Jis toliau dėsto, kad Baleniūnas ir jo bendražygiai, aktyvistai, partizanai ir baltaraiščiai net nelaukę Karlo Jegerio įsakymo sunaikino tūkstančius žydų Septintame forte.
Kaip žurnalistas A. Dargis minėtame rašinyje rašo, matyt, juodų Indikšteino darbų būta ir daugiau, nes tuojau po Baleniūno teismo ir represijų, skundikas su šeima dingo iš Lietuvos. Spėjama, kad išvyko į JAV ar Izraelį. Apie Indichšteinus nepavyko nieko daugiau surasti, bet apie jo svainį Nachemia Endliną ir Indichšteino žmonos seserį Mašą Endlin (Ibschitz pagal kilmę) atsiskleidė gražus vaizdelis.
Endlinai - didvyriai ar niekšai?
Raudonieji sovietų partizanai, kurie vokiečių okupacijos metais nuolat apsistodavo Baleniūno namuose - Indichšteinienės sesuo Maša Endlin (Andlin-Izraelyje) su vyru Nahumu/ Nachemia Endlinu – buvo tie, kurie atvedė Šmerč budelius į Baleniūno namus. Jie patys vėliau prieš jį liudijo teisme. Po karo Endlinai ilgą laiką gyveno Lietuvoje naudodamiesi visomis sovietų partizanams skirtomis privilegijomis, o išvykę į Izraelį Holokauste nukentėjusių asmenų statusu. Kaip rašoma paties Endlino pristatyme Izraelyje, Nachemia Endlinas ėjo aukštas pareigas Komunistų partijoje, kitur minima, jog buvo aukštą laipsnį turintis enkavedistas. Sovietinių partizanų internetiniame puslapyje ”Organization of Partisans Underground Fighters and Ghetto Rebels in Israel”(http://www.thepartisan.org/document/68555,0,605.aspx) rašoma, kad N. Endlinas gimė 1911 m. Jekaterinoslave/ Dniepropetrovske, o 1921 m. po bolševikų revoliucijos Rusijoje su tėvais pasitraukė į Lietuvą. Iki vokiečių atėjimo, gyveno Klaipėdoje, mokėsi Telšių Ješivos mokykloje, o naciams užėmus uostamiestį persikėlė į Kauną. Jis buvo patyręs Lietuvos komunistų partijos narys pogrindininkas nuo 1930 metų. Endlinas kaip komunistas pogrindininkas prieš Lietuvos Respubliką aktyviai veikė jau 1940-1941 m., įvedinėdamas tarybų valdžią. Karo metais įsijungė į pogrindinę veiklą, tapo raudonuoju partizanu. Po karo N. Endlinas buvo paskirtas Kauno miesto vykdomojo komiteto specialiojo skyriaus, sekusio, kad į naujai kuriamas sovietines įstaigas neprasiskverbtų antisovietiniai buržuazinių nacionalistų atstovai, viršininko pavaduotoju. Vėliau dirbo LKP CK, paskiau vadovaujantį darbą ūkinėse Lietuvos ministerijose. 1972 m. persikėlė į Izraelį ir buvo aktyvūs sovietų partizanų draugijų veikloje. N. Endlinas paliko savo prisiminimus “B'darhei Halehima Hapartizanit.” Šioje knygoje yra prisimintas ir Baleniūnas. Kaip tuose prisiminimuose rašome, 1943 m. rugpjūčio mėnesį Endlinas susipažino su P. Baleniūnu, dalyvavusiu lietuvių pogrindinėje veikloje prieš nacius. Tuo laiku Endlinas iš geto pogrindžio vadovo Ch. Jelino buvo gavęs užduotį per Baleniūną susisiekti su generolu Nagevičium, lietuvių antinacinio judėjimo vienu iš vadų, aptarti bendriems veiksmams prieš vokiečius. Nors dėl bendrų veiksmų nesusitarta ir pranešta, kad su komunistais nebus bendraujama, tačiau duota žinoti, jog yra galimybių suteikti pagalbą pavieniams žydams ir jų vaikams. Kaip rašo N. Endlino bendražygis sovietų partizanas A. Faitelsonas savo prisiminimų knygoje, Endlinas buvo ištikimas raudonųjų partizanų vado H. Zimano bendražygis. Jam buvo patikimos specialios misijos ir užduotys. Tų slaptų misijų metu Nachemia Endlinas pastoviai užsukdavo ir apsistodavo Baleniūno namuose, ten kur buvo slepiama minėto skundiko Indikšteino šeima. Atsilygindamas už tą prieglobstį N. Endlinas liudijo Smerč teisme teigdamas, kad Baleniūnas buvo pirmas baltaraiščių organizatorius ir asmeniškai jiems tiekė ginklus. Po to, kai miestą užėmė vokiečiai Baleniūnas su savo partizanais ieškojo žydų namuose slepiamų sovietų karininkų ir kareivių, komunistų, o suėmę iš jų tyčiojosi, o paskiau sušaudė…(byloje p. 78). Kitoje vietoje byloje užfiksuota, kur N. Endlinas Smerč tardytojams pasakoja kaip Baleniūnas nekenčia sovietų valdžios, bolševikų, sukūrusių žvėrišką santvarką. Jis taip pat liudijo, kad suimtasis P. Baleniūnas dar 1940-1941 m. atlikinėjo Kretingoje prie pat SSSR- Vokietijos sienos archeologinius kasinėjimus, vien dėl to, kad padėtų pabėgti buržuaziniams nacionalistams iš okupuotos Lietuvos į Vokietiją. Susidarykite vaizdą apie šį veikėją patys.
Maša/Merė Yavshitz -Endlin- ką tik paminėto Nachemios Endlino žmona, kiek anksčiau minėto Indikšteino žmonos sesuo, atvedusi Smerčo karius į Baleniūno namus, taip pat sovietų partizanė, “Mirtis okupantams” būrio narė, dalyvavusi ne vienoje diversijoje. Ji, kaip ir kiek anksčiau minėtas ilgametis Kauno miesto archyvo vedėjas, raudonasis partizanas E Zilberis, minima, kaip Kaniūkų kaimo sunaikinimo akcijos dalyvė, civilių žmonių- moterų, vaikų, senelių keršto vykdytoja (9) . Būtent šitos raudonosios partizanės Mašos Endlin motiną ir jos seserį Indikštienę su šeima savo slėptuvėje prie namo ir slėpė muziejininkas P. Baleniūnas (http://www.thepartisan.org/document/68555,0,874.aspx) . Ji kaip ir jos vyras Nachemia gerai pažinojo P. Baleniūną, nes dažnokai užklysdavo į jo namus. Maša Endlin ir jos vyras Nachemia Endlin buvo viename būryje su jau minėtu Kauno archyvo vedėju E. Zilberiu ir čia paminėtu A. Faitelsonu. Kartu dalyvavo ne vienoje akcijoje prieš vokiečius ar civilius Lietuvos gyventojus. Jos veiklą raudonųjų partizanų būryje savo prisiminimuose aprašė net keli sovietų partizanai tarp jų ir Alex Faitelsonas, Y. Rudnickis/Aradas, S. Ginaitė -Rubinson ir kiti tų įvykių dalyviai, sovietiniai partizanai.
Partizanaudama Maša Endlin turėjo įvairių nuotykių. Taip vieno žygio metu, kuriame sovietiniai partizanai plėšė aplinkinių kaimų gyventojus, Mašos Endlin būrys “Mirtis okupantams” grįžtant su grobiu į bazę papuolė į priešų apsuptį ir ugnį. Palikę priplėštą grobį, bandė priešintis. Dalis jų žuvo, o Maša Endlin ir Ichakas Segal, pasitraukė iš mūšio, bet vėliau pakliuvo į lietuvių policijos rankas ir šių buvo perduoti gestapui. M. Endlin buvo uždaryta Vilniaus gestapo areštinėje. Būdama gestape ji sugebėjo apie savo padėtį pranešti vyrui Nachemijai, kuris padedant Chaimui Jelinui per aršiausią Vilniaus geto policininką, policijos viršininką, gestapo patikėtinį Beno Lipzner suorganizavo jos perkėlimą į Kauno gestapą, o paskiau į Kauno geto. Iš ten su vyro pagalba vėl pabėgo pas sovietinius partizanus. Kokia šio išsigelbėjimo ir sutarties su gestapu kaina? Ar gestapas tai darė tik už gražias akis? Yra žinoma, kad N. Endlinas G. Zimano pavedimu organizuodavo geto žmonių pasitraukimą pas partizanaus. Vieno tokio Endlino suorganizuoto pasitraukimo metu iš geto į Augustavo miškus besitraukiančioje grupėje buvo apie 100 žmonių. Tačiau mišką pasiekė tik du partizanai Endlinas ir Smulik Mordkovski ir tas pats neaiškiom aplinkybėm netrukus žuvo. Visus kitus einančius į Augustavo miškus pakeliui sugaudė vokiečiai…. Gal čia ir buvo ta kaina, kurią Endlinai sumokėjo gestapui už išsigelbėjimą?.... Maša Endlinieneė veikdama sovietų partizanų būryje “Mirtis okupantams” daug kartų dalyvavo sutriuškinant policijos atsparos punktus, nuginkluojant kaimus, vykdant ūkininkų apiplėšimus. Lietuvos Ypatingajame archyve saugoma 241 buvusio “ Mirtis okupantams” sovietų partizanų būrio asmens byla, tarp jų ir Mašos Endlinienės, kur ji įvardijama, kaip Kaniukų kaimo žudynių dalyvė. Istoriko dr. R. Zizo knygoje” Sovietų partizanai Lietuvoje 1941-1944 m. “(p. 486) nurodoma ir M. Endlinienės byla. Ten pat rašoma, kad kai kurie žydai, patyrę tragišką holokausto aukų lemtį, įstoję į sovietų partizanų būrius galėjo neatsispirti pagundai, susidarius palankioms aplinkybėms, keršyti, žudyti už savo šeimas ar artimuosius taikius civilius Lietuvos gyventojus. Tačiau kyla klausimas už ką P. Baleniūnui keršijo minėtieji raudonieji partizanai Maša ir Nachemia Endlinai, kuo jiems neįtiko daugybę žydų išgelbėjęs muziejininkas? Gal būt P. Baleniūnas žinojo apie Endlinų ryšius su gestapu ar jų vykdytus nusikaltimus prieš civilius gyventojus?...Į tai atsakyti būtų galima atidžiau peržiūrėjus Mašos Endlin ir jos vyro Nachemios Endlin archyve saugomas bylas. Tai galėtų atlikti istorikai, tik bėda, jog jie neskuba tirti raudonųjų partizanų niekšybių ir padarytų nusikaltimų.
Jau beveik 80 metų šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikotarpio įvykiai ir jų pristatymas formuojamas išskirtinai remiantis sovietinių represinių struktūrų ir jiems tarnavusių asmenų, sovietinių raudonųjų partizanų sukurtu ir kuriamu naratyvu, KGB rašoma ir pristatoma karo metų istorija. Turime konstatuoti faktą, kad per 30 m. laisvoje Lietuvoje neatsirado nei vieno rimtesnio istoriko, kuris prisėstų prie Baleniūno ir jo išdavikų bylos ir įvertintų raudonųjų kolaborantų darbus. Vis gi, sudarant žydų gelbėtojų sąrašą Genocido ir Rezistencijos centre Baleniūnas buvo įrašytas į gelbėtojų tarpą, bet to aiškiai per maža. Kaip buvusiai Vytauto Didžiojo, vėliau Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejaus bendradarbei, vieno iš daugelio 1941 m. sukilimo dalyvio palikuonei, būtų privalu pareiga iškelti niekšiškai sunaikinto muziejininko P. Baleniūno reabilitavimo klausimą, jo, kaip ir kitų šio muziejaus bendradarbių atminimo įamžinimą, gero vardo atstatymą ir deramą pagerbimą visų muziejininkų dalyvavusių antinaciniame pasipriešinime ir nekaltų žmonių gelbėjime. Jei atminimo lentos muziejaus prieigose pakabinimu negali pasirūpinti Žydų bendruomenė, tuo turėtų pasirūpinti atitinkamos Lietuvos Respublikos organizacijos, Genocido ir Rezistencijos tyrimo centras ar pagaliau pati visuomenė. Būtų labai gražu tai atlikti šiemet, pagerbiant 1941-jų birželio sukilimo dalyvį Praną Baleniūną ir patį sukilimą, minint jo 80-jų metų sukaktį. Žurnalistas A. Dargis savo straipsnyje, rašytame 1997 m. kaip tik ir daro išvadą, kad Baleniūnas raudonųjų indikšteinų ir endlinų buvo išduotas būtent už dalyvavimą sukilime, vaduojant Kauną ir priešinantis bėgančios sovietų valdžios ir Raudonosios Armijos žiaurumui, ir už tai, jog tikėjo Lietuvos laisve, kovojo už jos nepriklausomybės atstatymą ir nepasidavė kolaborantams. P. Baleliūno istorija yra nepatogi Holokausto industrijos prekeiviams ir politiškai užangažuotiems istorikams, istorijos spekuliantams, dirbantiems ir rašantiems istoriją užsakymui labai vienpusiškai ir siauru supratimo lauku. Tačiau ši ir kitos panašios skaudžios istorijos turi būti žinomos ir pristatomos visuomenei, norint subalansuoti pilnesnį to meto įvykių vaizdą bei labai sudėtingą karo metų situaciją Lietuvoje.
Naudota literatūra ir šaltiniai:
Pasaulinė akcija #MesPrisimename – Holokausto aukoms atminti ir pagerbti. 2021.01.21. https://voruta46.rssing.com/chan-26456716/latest.php
“Draugas” (1979.08.04.) http://www.draugas.org/archive/1979_reg/1979-08-04-PRIEDAS-DRAUGAS-i5-8.pdf
Žydų gelbėtojų kapai Žasliuose.http://turizmas.kaisiadorys.lt/ka-veikti/zydu-gelbetoju-kapai-zasliuose/
Žmogų su dviračiu išdavė tie, kuriuos jis išgelbėjo nuo mirties .Lietuvos rytas, 1991 m. sausio 14-31 d.
S. Raštikis. Vytauto Didžiojo karo muziejus rusų ir vokiečių okupacijų metais. Lietuvių archyvas (51). Dirva. Nr.33,1951.08.16.
A. Faitelson. The Truth and nothing but the truth – Jewish resistance in Lithuania. Jerusalem, Israel,p. 34.
R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje. Vilnius, 2014. p.485-486.
A. Faitelson. Heroism & bravery in Lithuania 1941-1945. Jerusalem, Israel, 1996. p. 389-390.
R. Zizas. Sovietiniai partizanai Lietuvoje 1941-1944 m..Vilnius, 2014. p. 485-486).
A. Faitelson, http://faitelson.bsmart.co.il/HTMLs/article2.aspx?C2023=12185&BSP=12127
Y. Arad.In Shadow of the Red banner. Yad Vashem, Jerusalem, Israel. 2010. p.216, 289.
S. Ginaite-Rubinson.Resistance and Survival– The Jewish Community in Kaunas 1941-1944,
Ten pat, p. 304.
Kamilė Šeraitė. Pasaulio tautų teisuoliai paminklo neverti?
https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kamile-seraite-pasaulio-tautu-teisuoliai-paminklo-neverti.d?id=86502481#cxrecs_s
Atgal
.jpg)
