VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.14. Lietuvos valdovų titulai: tarp mitų ir realybės (3)

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Vincas Rastenis: „Kuo karalius taip jau žymiai geresnis už kunigaikštį?“

Teisininkas, politikas, žurnalistas ir redaktorius Vincas Rastenis (1905–1982), 1939–1940 m. buvęs dienraščio „Lietuvos aidas“ sekretorius, 1940–1941 m. įmestas į sovietinį kalėjimą, iš kurio išsivadavo Birželio sukilimo metu, o po karo, emigravęs į JAV, 1948–1951 m. – laikraščio „Dirva“ leidėjas ir redaktorius, 1962–1963 m. vykusią diskusiją dėl Lietuvos „karalių“ įžvalgiai apibendrino 1963 m. vasario 4 d. „Dirvoje“ paskelbtu straipsniu „Painiava skolintuose tituluose“. Autorius išplėtojo dar Jono Balio aptartą viduramžių šaltinių lotyniškos ir vokiškos terminijos atitikties lietuviškiems terminams problemą.

Jo manymu, diskusijos dalyviai pavėlavo reikšti savigarbos ir patriotizmo sumetimus Lietuvos „karalių“ temoje, nes „šiandien skambūs monarchų titulai mažiau beturi reikšmės ir mažiau bedaro įspūdžio. Tad susirūpinimas dabar keisti praeities Lietuvos valdovų titulavimo tradiciją šiandien dažnam gali atrodyti kažkas panašu į rūpinimąsi pernykščio sniego problemomis...“ Bet net jei tas klausimas būtų svarbus, lieka neaišku „kuo karalius taip jau žymiai geresnis už kunigaikštį“.

Vincas Rastenis įkalinimo sovietiniame kalėjime metu

„Karalius yra valdovo pavadinimas, atėjęs pas mus tikrai iš svetur, net tikriau, negu kunigaikštis“, – rašo V. Rastenis, primindamas žodžio „karalius“ kilmę iš Karolio vardo slavų kalbose (tik jis jį siejo ne su Karoliu Didžiuoju, kaip tai įprasta literatūroje, bet su įvairiais Karoliais). Lotyniškojo titulo „rex“ pirminė prasmė, kaip teisingai pažymi V. Rastenis, „nei „karalius“, nei „Karolis“, o tik valdovas, vairuotojas, tvarkytojas“.

„Karalium“ imta į kitas kalbas versti ir germaniškas valdovo pavadinimas „Kunig“, arba „Koenig“ ar „King“. Lietuvon tas valdovų vadinimas, matyt, bus patekęs iš pradžių neverstas ir beveik nepakeistas: „kunigas“, ir tai reiškė ne ką kita, kaip valdovą, vadovą, poną.“ Vėliau prie jo pridėta priesaga „-aikštis“, kuri, autoriaus manymu, turbūt reiškusi „padidinimą, sustiprinimą: kunigais (iš germanų nesiklausę), turbūt vadino paskirų pilių – apylinkių valdovus, o kunigaikščiais – galingesniuosius valdovus. Visos Lietuvos valdovą – „kunigų kunigą“ pavadino didžiuoju kunigaikščiu. Tad kunigaikštis greičiausiai ir bus beesąs sulietuvintas germaniškas valdovo pavadinimas. Jis nieku ne blogesnis už germanišką „Koenig“ ar „Kunig“ ar anglų „King“, kuriuos mes kažkodėl verčiam ne „kunigais“, ne „kunigaikščiais“, o „karaliais“...“

Kaip teisingai pastebėjo V. Rastenis, „valdovams vadinti vartota ir tebevartojama ir daugiau titulų (...). Tų pavadinimų „didumas“ ar „garbingumas“ susidarė ne iš žodžių prasmės, o nuo garsumo valdovų, kurie juos vartojo“.

Autorius uždavė ir klausimus, nepatogius tiems, kurie šaltiniuose skaitomus „rex“ paminėjimus vienareikšmiškai traktuoja kaip „karaliaus“ titulo paliudijimą: „Ar Mindaugas, gavęs Vakarų Europos pripažinimą, kaip suverenus Lietuvos valdovas, ir gavęs atitinkamą to pripažinimo ženklą – vainiką, tikrai vadinosi karalium? Ar tas žodis tikrai tada buvo pavartotas? Ar nebuvo vartojamas tas pats lotyniškas pavadinimas, kurį ir Gediminas (kaip V. Alantas liudija) vartojo, būtent – rex? O jei taip, tai, jei tas vardas dabar nebūtų daug kur atiduotas šunims, gal turėtumėm ano meto Lietuvos valdovus vadinti „reksais“? Nes gi „rex“ iš tikrųjų nėra joks „Karolis“, o valdovas, viešpats. Lygiai tą patį, kaip „rex“, reiškia ir „Koenig“, ir „King“, ir „Kniaz“, ir „Kunigaikštis“ (ir „Šachas“, „Chanas“, ar „Sultonas“). (...) Ir Lietuvos valdovus galėtumėm teisingiau ir lietuviškiau vadinti visai lietuviškai (be to germaniškos kilmės „kunigaikščio“) – Lietuvos viešpačiais bei didžiaisiais viešpačiais. Nes jie Lietuvoje viešpatavo lygiai taip, kaip ir kiti koenigai, kingai, reksai, kaizeriai, carai, ciesoriai, imperatoriai ar šachai.“

O iškantiems „šiuolaikinio“ Lietuvos valdovų įvardijimo pagal „prasmę“, o ne to meto kalbos terminus, V. Rastenis norodė ir kitą strategiją: „O jei jau labai norim pasididžiuoti, tai kam sustoti pusiaukelėj, ties kažkokių karalių titulu (kurį naudojo arba ir tebenaudoja kaikurie ir gana menkareikšmiai valdovai) – imkim ir vadinkim juos imperatoriais! Ar to tikrai reikia – nedrįsčiau sakyti, bet pagrindo tam gana, nesgi Lietuva anais laikais buvo tikrai imperija, valdė svetimų plotų apie devynis kartus daugiau, negu pati tikroji Lietuva. Jeigu jau yra tokia tradicija, kad valdovai, savo valdomų plotų ribas išplėtę už savo tautos žemių ribų, buvo vadinami imperatoriais, tai Lietuvos valdovai nuo Mindaugo laikų buvo neabejotini imperatoriai.“ Čia V. Rastenis kaip pirštu į akį dūrė ir atspėjo po 46 metų pasirodysiančios storos Zenono Norkaus monografijos „Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu“ (Vilnius: Aidai, 2009, 474 p.) temą bei išklojo visą jos esmę...

„Titulas, ypač pakeistas vartosenoje po šešių – septynių šimtų metų, nei Lietuvos ano meto reikšmės, nei jos atlikto vaidmens nepakeis“, – darė išvadą V. Rastenis, ragindamas verčiau kreipti dėmesį į realaus Lietuvos valdovų valdžios turinio išaiškinimą, nei į tuščius ginčus dėl titulų.

Juozas Jakštas ragina gerbti istorinį palikimą

Įsisiūbavus daugiausia ne istorikų vystomai diskusijai dienraščio „Draugas“ redakcija kreipėsi į žymų istoriką, buvusį Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ bendradarbį, Juozą Jakštą (1900–1989), prašydama pareikšti savo nuomonę. J. Jakštas ją išdėstė straipsnyje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – istoriškas palikimas“ („Draugas“, 1963 m. kovo 2 d.).

Juozas Jakštas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

Įvertindamas ankstesnę diskusiją, J. Jakštas pažymėjo, kad P. V. Raulinaitis, „būdamas teisininkas, grindžia savo išvedžiojimus teisiškais argumentais, aplenkdamas istoriškus duomenis. Jam oponuodamas inž. J. Rugis stovi jau arčiau istorijos mokslo duomenų ir gina tradicinį ir praeities faktų pagrįstą Lietuvos d. k-jos pavadinimą. V. Alanto straipsnis perdėm nukreiptas prieš Rugio samprotavimus ir kiaurai polemiško pobūdžio“.

Istorikas sutelkė dėmesį į lotyniškojo „rex“ titulo vartojimo ir prasmių istoriją nuo senovės Romos iki viduramžių, šį titulą tekste versdamas „karaliaus“ titulu, nors jam buvo žinoma ir tai, jog „karaliaus“ titulas, kilęs nuo Karolio Didžiojo vardo, yra ne senesnis nei IX a. ir todėl netapatus lotyniškajam „rex“. Jis padarė išvadą, kad viduramžiais (nuo VIII a.) nusistovėjo trys karaliaus požymiai: „1. karalius (rex) reiškė suverenų valdovą; 2. jis apdovanotas išskirtinės sakramentinės malonės, gautos patepimu šventais aliejais ir 3. jo poaukščio pažymys yra karūna“. Visus šiuos požymius Lietuvoje atitiko tik Mindaugas, tad „atrodo, kad Lietuva tą vieną karalių ir teturėjo“.

Pagoniški lietuvių valdovai (Gediminas, „mažai žinomas Butigeidis“, Traidenis, Vytenis ir kt.) šaltiniuose taip pat įvardijami šiuo žodžiu, o po Gedimino mirties randame daugiau vienu metu buvusių „lietuvių karalių“, pavyzdžiui, Algirdas ir Kęstutis vadinami „ambo reges“ (abu karaliai). Tačiau, kaip pažymi J. Jakštas, karaliaus (rex) „titulas taikytas pagoniškam kraštui ir pagoniškiems valdovams, žinoma, negretintinas su krikščionių karalių titulais. Jie neturėjo nieko bendro su Mindaugo krikštu ir karūnavimu. Jie nebuvo karūnuoti, o apie patepimą negali būti nė kalbos. (...) Vakariečiai autoriai vartojo karalių ir karalystės terminus pirmąja trijų minėtų prasmių, būtent, ženklino savaimingus, autokratiškus valdovus ir jų valdomą kraštą. Ši pirmykštė karaliaus žodžio prasmė, paveldėta iš antikinio pasaulio, išsilaikė per visus viduramžius ir ji taikyta pagoniškai Lietuvai. Ta pačia prasme minėtas des Mezieres kalba ir apie „Rusijos karalystę“, nors Rusija XIV a. (ir niekuomet) nei karaliaus, nei karalystės nepažinojo“.

J. Jakštas taip pat atkreipė dėmesį ir į vokiečių naudotą „kunigo“ titulą, iš kurio germanų kalbose taip pat išsivystė „karaliaus“ titului prilygstanti prasmė. „Šalia karaliaus į lietuvių kalbą įsiskverbė ir kunigaikščio vardas. Žodis kilęs iš seno germaniško kuni ar chuni, reiškusio giminę, kiltį. Iš čia senovės germanų kunig ar kuning – giminės vardas bei savųjų palydovų (karių) viršininkas“.

„Pažymėtina, kad pirmykštis iš esmės kariškas konungo titulas gavo germaniškose kalbose karaliaus prasmę ir tapo lotyniško rex pakaitu. Tat turime vokišką Koenig, anglišką king. (...) Iš germaniško konungo kilo lenk. ksiądz ir książę, rus. Kniaz ir mūsų kunigas, o tolimesnėj evoliucijoj – kunigaikštis“.

J. Jakštas taip pat atkreipė dėmesį į šaltinių terminų atitikties lietuviškai terminologijai problemą, pažymėdamas, kad „vokiškuose šaltiniuose užtinkamas „konic“ (ar panašiai skambąs) galėjo turėti karaliaus ir kunigaikščio reikšmę, nes germanai iš konungų darė karalius. Tat, nežinome, pvz., tikrai, kas buvo eilinės [Livonijos eiliuotosios – T. B.] kronikos autoriui Traidenis, kai jis rašo apie Kernavę „koniges Thoreiden lant“.

„Tikrą“ karaliaus titulą J. Jakštas vis dėlto pripažino Gediminui, nes tai esą aišku iš jo titulavimo ne tik tik karaliumi (rex), bet ir „princeps et dux Semigaliae“. „Tuo būdu Gediminas su oficialių dokumentų paženklinta titulatūra išeina aikštėn antru Lietuvos karaliumi šalia Mindaugo“, – daro nuolaidą „karalių“ šalininkams J. Jakštas, užmiršdamas ką tik savo paties aptartą titulų vertimo problemą, bet iškart pastebi, jog „ne šių dviejų senosios Lietuvos kūrėjų titulai prigijo vėlesniais laikais ir tapo valstybės formos vardu“. O atsitiko tai todėl, kad „pagoniškoje Lietuvoje valdovai neturėjo pastovios tituliatūros, kaip parodė lenkų mokslininkas J. Adamus. Šalia karaliaus randame Lietuvos valdovus ir kunigaikščiais tituluojamus. (...) Tuo būdu, paskutiniais pagoniškos Lietuvos metais vyrauja, atrodo, kunigaikščio titulas“. Didžiuoju kunigaikščiu lotyniškai save titulavo Jogaila 1385 m. Krėvos akte. „Mūsų reikalui svarbu pažymėti, kad Jogailos vartotas d. kunigaikščio titulas nenutrūko. Jis paliko sukrikščionintos Lietuvos valdovui visais laikais. Jis ir iš jo kilęs Lietuvos D. Kunigaikštijos pavadinimas pastoviai laikėsi per 400 metų“. Anot J. Jakšto „senoji Lietuva bent nuo 1385 iki 1795 buvo visuotinai vadinama d. kunigaikštija. Ir šis vardas nebuvo iš piršto laužtas: jis išriedėjo iš ankstyvesnių laikų.“

„Šiandieną, kada šalia Vakarų ir Rytų Europos dar keliama ir Rytų Centro Europos sąvoka, mūsų senosios valstybės skirtingas nuo vakarietiškų karalysčių pavadinimas tik pabrėžia jos turėtą savaimingą vaidmenį: ji buvo tarpininkas tarp Rytų ir Vakarų.  (...) Tat, mūsų senosios Tėvynės ypatingas pavadinimas gražiai derinasi su josios turėtu istoriniu vaidmenimi ir tepalieka mums pagarbiu istorišku palikimu“, – darė galutinę išvadą J. Jakštas.

Jonas Dainauskas: „Tą vagystę pradėjo Jonas Dlugošius...“

Teisininkas Jonas Dainauskas (1904–2000), aktyviai rašęs istorijos temomis lietuvių išeivijos spaudoje, o 1964–1971 m. redagavęs žurnalą „Tautos praeitis“, straipsnyje „Tikrovė ir tendencija. Įdomų istorinės temos dialogą tęsiant“ („Draugas“, 1963 m. rugpjūčio 17 d.) nusprendė palaikyti P. V. Raulinaičio poziciją, nelabai paisydamas ligšiolinio dialogo ir nereaguodamas į jame išsakytus argumentus. „Lietuva karalystės laipsnį turėjo nuo 1253 metų, kada Lietuvos valdovas Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi,“ – tokiu diskusijoje jau diskredituotu P. V. Raulinaičio tezės atkartojimu J. Dainauskas be apeliacijų pradėjo savo straipsnį. Tolesnis jo turinys – panašiu dogmatišku stiliumi dėstomos „tiesos“, vėl kalbant apie karaliaus titulo „pavogimą“, skriaudas ir pažeminimus.

Jonas Dainauskas. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotr.

„Tą vagystę pradėjo garsusis lenkų kronikininkas Jonas Dlugošius, fanatiškas žemintojas viso to, kas nelenkiška“, – elementariu istorijos šaltinių neišmanymu pagrįstus „argumentus“ toliau žėrė J. Dainauskas. Jis taip pat parankiojo titulo „rex“ ir „konig“ taikymo Lietuvos valdovams pavyzdžių XIV a. lotyniškuose ir vokiškuose dokumentuose, nė kiek nesutrikdamas ir nesudvejodamas, kai vienu metu rasdavo ir du veikiančius „karalius“ (Algirdą ir Kęstutį, Jogailą ir Skirgailą).

Esą Lietuvos „degradacija“ iki didžiosios kunigaikštystės susijusi „su lenkų ilgų amžių pastangomis paglemžti Lietuvą, ją padaryti Lenkijos provincija, gi lietuvius sulenkinti“. Kitaip sakant, visi ligšiolinėje diskusijoje nuskambėję racionalūs argumentai aplenkė J. Dainauską, kuris stačia galva nėrė į skriaudų ir pažeminimų temos eskalavimą. Į akligatvį J. Dainausko vėl pakreipta diskusija vis dėlto keliems metams sustojo, o jo pasisakymas atgarsio nesusilaukė.

Panašiu į J. Dainausko stiliumi po 4 metų Juozo Jakšto straipsnį prisiminė mokytojas Pranas Pauliukonis (1904–1970) („Dar prie karalių ir kunigaikščių grįžtant“ – „Draugas“, 1967 m. rugsėjo 2 d.). Iš esmės jis tik susumavo ligtolinius „karalių“ šalininkų argumentus, atkartodamas ir visas jų klaidas (pvz., „kaltę“ už Lietuvos valdovų titulavimą didžiaisiais kunigaikščiais vėl suversdamas lenkams ir Dlugošui). Pakartojo ir jų aimanas dėl skriaudų ir neteisybių, o į kiekvieną J. Jakšto nurodytą abejonę ar problemą deklaratyviai atsakė, pateikdamas „karaliaus“ titulo propagavimui naudingą alternatyvą (pvz., dėl Traidenio titulavimo „konig“ vertimo nevienareikšmiškumo: „Remiantis vėliau išryškėjusiu vokiečių kronikose Lietuvos valdovu karaliaus titulu yra daugiau pagrindo manyti, kad ir Traidenio pavadinimas „koniges“ reiškė karalių, o ne kunigaikštį“).

 Pranas Pauliukonis (nuotr. iš nekrologo žurnale „Aidai“, 1970 m. nr. 6)

Ir nors P. Pauliukonis atkartojo J. Balio tezę, kad „žodis „kunigas“ baltų kalboje iki XV a. reiškė karalių“, jokios kitakalbių šaltinių ir lietuviškos titulatūros atitikties problemos jis nesuprato ir nepastebėjo.

Jo dėmesys nukrypo į perdėm ideologizuotą istorijos vertinimą. „Tai yra mūsų tautos garbės reikalas: nėra tas pats, ar Lietuvos valdovai titulavosi pusiau azijatinių rusų valdovų pavyzdžiu ar Vakarų Europos valdovų titulu, tuo labiau, kad mėgstame pabrėžti, jog Lietuva daugiau orientavosi į Vakarų Europą. Čia kuklumas ne vietoje,“ – samprotavo P. Pauliukonis. „Rusams“, kurie pasitarnavo lenkams, P. Pauliukonis priskyrė net ir Lietuvos metraščių autorystę...

Galima paminėti, kad kiek anksčiau ir šios diskusijos iniciatorius P. V. Raulinaitis bene paskutinį kartą pakartojo savo senas tezes (kurių vykusi diskusija niekaip neįtakojo ir nepakoregavo) drauge su puokšte naujų Lietuvos istorijos revizavimo idėjų („Pagaliau nusistatykime“ – „Lietuvių dienos“, 1966 m. spalis). 1966 m. spalio 20 d., pristatydamas šį žurnalo „Lietuvių dienos“ numerį, dienraštis „Draugas“ trumpai suminėjo P. V. Raulinaičio siūlymus ir konstatavo: „Mūsų istorikai ne visus čia pabrėžiamus teigimus pripažįsta, nors patriotiniu atžvilgiu jie mums ir yra mieli.“

Atrodė, kad diskusija dėl P. V. Raulinaičio tezių jau blėsta ir vos rusena. Bet tolesnė jos raida parodė, kad ji dar turėjo potencialo įsiplieksti nauja jėga jau po inciatoriaus (P. V. Raulinaičio) mirties...

 

 

Atgal