VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.21. PRŪSŲ ŽEMĖS SEMBOS KULTŪROS PAVELDAS (1)

dr. Algirdas Matulevičius

Istorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos, MLRT narys

 

 

SEMBOS GYVENTOJAI, GEOGRAFINĖ, STRATEGINĖ

PADĖTIS. ISTORIOGRAFINĖ APŽVALGA

Visos Mažosios Lietuvos, jos pagrindinės dalies Karaliaučiaus krašto kultūros paveldo laikraštyje aprašyti bei sutalpinti neįmanoma – labai plati tema. Tai įmanoma knygoje. Ypač verta pavažinėti po turtingą prūsų Sembą (Sambija; vok. Samland) – alkaviečių, romovių, pilkapių ir piliakalnių žemę. Kaip rašo įžymus Kaliningrado srities archeologas prof. dr. Vladimiras Kulakovas, geroje geografinėje ir strateginėje padėtyje, turtingoje, ypač gintaru, Semboje sembai viduramžiais gyveno tankiai, panašiai kaip išvystytos Anglijos gyventojai. Sembai – viena karingiausių prūsų genčių. Noriu pabrėžti, kad Semboje ir Aistmarių pakrantėse kryžiuočiai anksčiau, jau nuo XIII a., XIV a. statė pilis, bažnyčias. O Mažosios Lietuvos rytinėje dalyje – vakarinių lietuvių žemėse Nadruvoje, Sūduvoje, Skalvoje, tai yra Mažosios Lietuvos branduolyje, – vėliau ir rečiau. Tai susiję ir su Lietuvos valstybės kariuomenės puldinėjimais ir dėl kitų priežasčių.

 

Sembos pusiasalį iš šiaurės ir vakarų supa Baltijos jūra, iš pietų ir pietvakarių – Aistmarės (Aismarės, vok. Frisches Haff; nuo 1946 m. rus. Vislinskij zaliv, Kaliningradskij zaliv) ir Priegliaus (Skara; vok. Pregel; rus. Pregolia) upė, iš rytų – Deimenos (Laba, Deimė, vok. Deime; rus. Deima) upė. Sembos vardą, aprašydamas VIII a. įvykius, mini X a. danų kronikininkas Saksas Gramatikas. Kitas kronikininkas Bartolomėjus Anglas XIII a. taip įvertino Sembą ir sembus: „<...> Sambijos žemė su derlingomis dirvomis <...> apsupta daugelio upių ir ežerų. Liaudis, palyginus su kitais barbarais, gražaus kūno, narsios dvasios, pranoksta visas kaimynines tautas gabumu, menu ir amatais“. Kronikininkas Helmoldas rašė: „jie [prūsai – A.M.] draudžia mums artintis prie jų šventųjų giraičių ir šaltinių, nes mano, kad jie, krikščionims prisiartinus, tampa nešvariais“. Pasaulyje žinomas gamtos tyrėjas Alexsandras Humboldtas(Aleksandras Humboltas), 1840 m. keliaudamas iš Karaliaučiaus į Sembą , žavėjosi: Šveicarija romantiška , bet žymiai labiau – Semba (Die Schweiz ist romantisch, aber das Salmand nosch viel mehr).

Mažosios Lietuvos dalis su Semba XVIII a. pr. (1973-1989; aut. dr. A.Matulevičius)

Sembos su grožybėmis didybė

Žvejų dukros geltonkasės (balt.+germ. kraujas) iš Kamštigalio prie Piliavos

Iš lietuvių tyrėjų prūsus bei sembus išsamiai aprašė archeologas [dabar ir profesorius – A. M.] Valdemaras Šimėnas monografijoje Užmirštieji prūsai (Vilnius, 1999). Apie svarbiausias Karaliaučiaus krašto gyvenvietes, nusipelniusias lietuvybei asmenybes knygą Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai Kaliningrado srityje (Vilnius, 1990) parašė Vytautas Šilas su Henriku Sambora. Karaliaučiaus krašto / Kaliningrado srities Vokiečių , arba Kryžiuočių ordino, Prūsijos kunigaikštystės laikų pilių, piliakalnių, bažnyčių istoriją ir jų dabartinę būklę daugelį metų tyrinėja Kaliningrado miesto vyriausiasis archyvaras dr. Anatolijus Bachtinas. Mokslininkas parašė vertingą monografiją Zamki i ukreplenija Nemeckogo ordena v severnoj čiasti Vostočnoj Prusii (Vokiečių ordino pilys ir įtvirtinimai Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje) (Kaliningrad, 2005). 2020 m. jis išleido knygą apie Vokiečių ordiną Prūsoje (XIII a. – 1525 m.), apie riterių užkariautas prūsų, bei kitų aisčių-baltų žemes, jų žiaurumus ir nusikaltimus. Yra svarbių faktų ir apie Lietuvos kovas su Vokiečių ordinu. Klaipėdos universiteto doc. dr. Jurgis Mališauskas (jis ir buvęs Vydūno klubo pirmininkas), remdamasis įvairiais šaltiniais bei literatūra, taip pat per kraštotyrines ekspedicijas (jose sovietmečiu ir po 1991 metų dalyvavo dr. Algirdas Matulevičius, VDU prof. Audrius Kopustinskas su sūnumi Vyčiu, VU doc. dr. Jurgis (Juras) Stašaitis, mano bičiulis, bendradarbis enciklopedistas Merūnas (Gervė) surinkta medžiaga, parašė knygą Vėjas iš Aistmarių (Vilnius, 2004). Teko brautis ir per brūzgynus, pelkes, bristi arba statyti lieptus per upelius, kopti į miškingas kalvas. Ieškojome romovių, piliakalnių, pilkapių, bažnyčių griuvėsių. Šiame straipsnyje gali būti diskutuotinų datų ar faktų, nes per pastaruosius du dešimtmečius Kali

ningrado srityje kai kas pasikeitė, labiau į blogąją pusę. Apie 55 metus tirdamas Mažąją Lietuvą, vadovaudamas kraštotyrinėms ekspedicijoms bei ekskursijoms, dr. Algirdas Matulevičius knygos Mažosios Lietuvos fenomenas Europos kultūroje (Kaunas, 2019) skyriuje Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas kompleksiškai apžvelgė įvairius aspektus. Sembos pilkapius daugiausia tyrė Rimantas Matulis. Žymūs architektai ir architektūrologai kauniečiai daktarai Marija ir Martynas Purvinai dalį krašto išvaikščiojo pėsti, surinko daugybę faktinės medžiagos, apie architektūros paminklus parašė knygų, įamžino tūkstančiuose nuotraukų . Apie Karaliaučiaus krašto lietuvių ir prūsų materialųjį kultūros paveldą yra šio autoriaus studija knygoje Mažosios Lietuvos kultūros paveldas (Vilnius, 2006). O kiek neaprėpiamos faktinės medžiagos, iliustracijų, žemėlapių yra vienintelėje pasaulyje Mažosios Lietuvos enciklopedijoje (4 tomai. Vilnius, 2000–2009), taip pat Mažosios Lietuvos enciklopediniame žinyne (anglų kalba 2014, lietuvių kalba 2015, vokiečių kalba 2017, Vilnius). Mažosios Lietuvos materialusis paveldas ypač turtingas ir Europos kultūrai vertingas. Itin sudėtingą Vokiečių ordino kronikininko Petro Dusburgiečio (Dusburgo) plačią Prūsijos žemės kroniką (XIV a. pradžia; iš lotynų kalbos vertė prof. Leonas Valkūnas), kurią spaudai parengė, istoriografinę medžiagą ir plačius komentarus parašė, lokalizavo sunkiai nustatomus vietovardžius, parengė originalų žemėlapį prof. dr. Romas Batūra (lietuvių kalba 1985, II leid. 2005). Tai išsamiausias istorijos šaltinis apie kryžiuočių užkariavimus ir žiaurumus Prūsoje, vietos gyventojų atkaklų priešinimąsi pavergėjams. R. Batūra atliko tiesiog mokslinį žygdarbį (tai ne šiaip pagyrimas!). Malonu, lengva skaityti žurnalisto, Donelaičio draugijos nario Valentino Juraičio gausiai iliustruotą knygą Karaliaučiaus kraštas (Vilnius, 2013), labiau skirtą Kaliningrado srities gyventojams.

Minėtas dr. Valdemaras Šimėnas rašo, kad Semba buvo prūsų žemių (Prūsos krašto – nuo Deimenos upės ir Priegliaus žemupio, tolyn į pietus iki Vyslos upės) centras. XI–XII a. buvę 12 valsčių, juose apvalios pilaitės, o Girmavos, Medinavos, Valdavos valsčių centruose – galingos, sudėtingų fortifikacijų pilys.

Atgal