VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.22. Lietuvos valdovų titulai: tarp mitų ir realybės (4)

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

V. Trumpa: „Buvusieji karaliaus šalininkai dabar nori pralįsti su princo idėja“

1962–1963 m. lietuvių išeivijos spaudoje liepsnojusi diskusija dėl Lietuvos „karalių“, po 1963-jųjų buvo gerokai prigesusi. Alyvos į ugnį vėl šliūkštelėjo istorikas Vincas Trumpa, 1970 m. kovo 21 d. „Drauge“ paskelbęs repliką „Argi princų Lietuva?“, kuria reagavo į pasirodžiusį „Encyclopedia Lituanica“ pirmąjį tomą ir jame realizuotą redaktoriaus Simo Sužiedėlio sprendimą Lietuvos valdovams pritaikyti anglišką titulą „grand prince of Lithuania“ (vietoj tradicinio „grand duke“), o Lietuvos valstybei – „Grand principality of Lithuania“.

„Nežinau nei vieno rimto anglų kalba istorinio veikalo, kuriame būtų vartojamas terminas grand principality. O grand prince skamba kažkaip visiškai nežemiškai. Lyg koks šėtonas – didysis tamsybių princas! Nežinau nei vieno princo istorijoje, kuriam būtų duotas didžiojo princo titulas“, – skeptiškai komentavo šį sprendimą V. Trumpa. Iš lotyniško „magnus dux“ titulo angliškai tegalima versti „grand duke“, todėl V. Trumpa net siūlė išleisti pataisytą „Encyclopedia Lituanica“ leidimą.

V. Trumpa taip pat pareiškė, kad yra „linkęs įtarti, jog kažkieno buvo pakišta visiškai klaidinga mintis, kad princas yra aukštesnis už duką“ ir pridūrė: „įtariu taip pat, kad visiškai be reikalo buvusieji karaliaus šalininkai dabar nori pralįsti su princo idėja“.

Taip vėl buvo sujudinta „karalių“ tema. Į tai netruko atsiliepti senas „karalininkas“ Vytautas Alantas savo ironišku komentaru „Karaliai, princai ir didieji kunigaikščiai. V. Trumpa išsigando pragaro galybių“ („Draugas“, 1970 m. balandžio 18 d.). Pasišaipęs iš V. Trumpos, V. Alantas neužmiršo pasinaudoti šia situacija „karalių“ temos gaivinimui: „Prieš keletą metų kilusios aštrios diskusijos dėl D.K. ir karaliaus titulo, dabar vėl ginčas dėl „dukų“ ir „princų“ pirštu prikišamai rodo, kad su mūsų senosios Lietuvos valdovų titulu yra kažkas netvarkoje ir kad galų gale reikia į tą klausimą atkreipti rimtą dėmesį ir padaryti reikiamą reformą. Kol neatsiras mūsų drąsaus istoriko, kuris atmes svetimųjų mum primestus titulus ir grąžins karaliaus ar valdovo titulą, kontraversija tęsis toliau, kol pagaliau reforma bus padaryta.“

Toliau jau V. Alantas detalizavo, kokios reformos jam reikia: „V. Trumpa savo straipsnio pabaigoje kategoriškai tvirtina, kad „grand prince“ ir „grand principality“ įvedimas į Encyclopedia Lituanica esąs „grynas nesusipratimas“ ir kad tuos titulus reikią iš II tomo „išveisti“. Man gi, pagaliau ir ne man vienam atrodo, kad ne tik „dukų“ ir „princų“, bet ir D.K. bei Didžiosios Kunigaikštijos pavadinimas yra grynas nesusipratimas ir kad tuos pasenėjusius, neteisingus ir mus žeminančius titulus reikia į šiukšlių dėžę išmesti ne tik iš bet kurios enciklopedijos, bet ir aplamai iš Lietuvos istoriografijos.“

Kartu V. Alantas išreiškė pasiryžimą kovoti už tokios „reformos“ pergalę: „Turiu pasakyt, kad V. Trumpa labai klysta, kalbėdamas apie „buvusius“ karaliaus šalininkus: tie šalininkai niekur nedingo ir toliau yra pasiryžę ginti karaliaus titulą „iki pergalės“.

Priminęs Gedimino titulavimosi „karaliumi“ (t.y. „rex“) faktus (šį kartą jau su nuoroda į pirminį šaltinį) V. Alantas pompastiškai užbaigė savo samprotavimus eilinį kartą prikergdamas čia niekuo dėto Dlugošo vardą: „Įdomu, kokių ceremonijų griebsis V. Trumpa nuplėšti Gediminui vainiką nuo galvos? Manau, kad be Lietuvos ėdiko Dlugušo pagalbos jis neišsivers.“

V. Trumpa atsikirto: „Atsakymas labai paprastas: nereikia nei jokių ceremonijų, nei Dlugšo, ar kieno nors kito pagalbos tai operacijai atlikti, nes Gediminas tokio vainiko ant savo galvos neturėjo. Tuo, žinoma, nesakoma, kad Gediminas nebuvo vadinamas karaliumi. Beveik visi vakariečiai vadino jį karaliumi. Nežinia, tik, kaip lietuviškai jis vadinamas, nes, deja, nėra išlikę iš tų laikų jokio lietuviško raštelio. Bet vienas dalykas būti pavadintam karaliumi, kitas – turėti karališką vainiką ant savo galvos. Manau, kad ir Alantas žino, su kokiomis ceremonijomis buvo uždėtas karaliaus vainikas ant Mindaugo galvos, arba kiek kovojo ir kaip laukė karališko vainiko Gedimino anūkas Vytautas. Tikrais ne tik anų laikų kronikininkai, popiežiaus ir imperatoriaus kanceliarijos, bet ir visi žvirbliai būtų čirškę ant tvorų apie panašią Gedimino karūnaciją.“ Ir ironiškai pridūrė, kad „jeigu Gediminas buvo karalius ir turėjo karališką vainiką, tai kas nors iš jo įpėdinių turėjo jį prarasti, nes karaliaus vainikas buvo paveldimas. Kas tas niekdarys buvo: Algirdas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas? Ir paskum ligi pat XVIII amžiaus pabaigos visi Lietuvos valdovai, didikai ir bajorai sutiko su didžiojo kunigaikščio titulu ir kepure. Ar tik dėl to, kad Dlugošas juos taip pavadino?“ („Dar dėl karalių“ – „Draugas“, 1970 m. gegužės 2 d.).

Vincas Trumpa (nuotr. Iš jo straipsnių rinkinio „Apie žmones ir laiką“, 2001 m.)

L. Paleckio-Kaktavičiaus monografijos apie rašytoją Vytautą Alantą viršelis (2009 m.)

Jonas Švoba (nuotr. Iš „Dirvos“, 1991 12 05)

Jono Švobos knyga „Seiminė ir prezidentinė Lietuva (1985 m.) su autografu, dedikuotu Vytautui Alantui (Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka)

Lietuvos kariuomenės 2013 m. išleistas lankstinukas, propaguojantis Lietuvos „karalius“ (ats. red. Auksė Ūsienė)

Jono Dainausko nekrologas, mirus Juozui Jakštui („Dirva“, 1989 08 10)

V. Alantas, dar kartą atsikirsdamas V. Trumpai, ieškojo formalių priekabių: pabrėžė, kad Mindaugo karūnavimo apeigos gerai nežinomos, todėl esą V. Trumpos priekaištai neturi pagrindo. Pažymėjo, kad jis karaliais siūlo vadinti ne visus Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, o turi galvoje „tik antikinę Lietuvą, kada mūsų valdovai, kaip minėjau, buvo savarankūs vienvaldžiai-monarchai-karaliai“. Pagaliau jis ėmė apeliuoti net į savo draugų nuomonę: „Sakysime, su karalių ir Didžiųjų Kunigaikščių titulais aš galuojuos jau keletą metų ir, be abejo, tuo klausimu tenka kalbėti su draugais bei pažįstamais, kurie Lietuvos istorijos dalykus daugiau ar mažiau išmano, bet dar neteko sutikti nė vieno, kuris guldytų galvą už D. K. titulą, kaip kad daro mūsų istorikai“. O baigė savo straipsnį „didžiųjų kunigaikščių“ titulo prilyginimu Maskvos propagandai, nuo kurios reikia apsivalyti, ir klausimu, „kažin kodėl mes vengiame ar nedrįstame išvalyti ir senųjų istorijos šaltinių?“ („Antikinė Lietuva – monarchija“ – „Draugas“, 1970 m. liepos 25 d.).

Taip pat ir J. Džiugelis, recenzuodamas „Encyclopedia Lituanica“ nuo „princų“ perėjo prie jam rūpimų „karalių“ ir apgailestavo, kad apie Lietuvos valdovų titulavimą karaliais niekas neparašė disertacijos, nes, „laiku ir atskiru darbu neapgynus, tenka sutikti su tuo žemesniu titulu ir todėl EL redaktoriaus prof. S. Sužiedėlio negali kaltinti“. Pats gi recenzentas neabejojo, kad šios neparašytos disertacijos išvados atitiktų jo išankstinę nuomonę („Svetur nuotaką išleidžiant. Encyclopedia Lituanica pirmo tomo sulaukus“ – „Draugas“, 1970 m. birželio 20 d.).

Diskusijos apibendrinimai ir išvados: Jonas Švoba

Apibendrinti visą diskusiją ėmėsi du istorikai – istorijos mokytojas ir daugiausia XX  a. Lietuvos istorijos tyrinėtojas Jonas Švoba (1902–1986), laikraštyje „Dirva“ 1970 m. rugpjūčio 14–28 d. paskelbęs ilgą 5 dalių straipsnį „Lietuvos karalių byla“, ir į jo straipsnį 1971 m. vasarį žurnale „Aidai“ straipsniu „Prie Lietuvos karalių bylos“ atsiliepęs Juozas Jakštas.

Jonas Švoba kruopščiai surankiojo iš spaudos ir pakartojo visus iki tol skelbtus „karalininkų“ argumentus. Žodžio „kunigaikštis“ kilmę iš germaniško žodžio, vartojamo „karaliaus“ prasme, J. Švoba išaiškino pagal J. Balio logiką: „atrodo, kad senieji lietuvių valdovų titulai, kaip kuningas, kunigas, prūsų konagis, lygiai kaip suomių ir estų kuningas, turėjo reikšti karalių, tai yra suverenų, niekam nepriklausomą valdovą, iškilusį iš mažesnių sričių valdovų. Eiliuotoji Livonijos kronika XIII a. mini eilę lietuvių valdovų, vartodami žodžius „konic“, „konig“, „koning“ kaip Ipatijaus kronika kniaz, kniažic (L. E. XIII t.p. 355). Atrodo, kad vokiškieji žodžiai, kaip konic, konig, koning verstini lieuvių kalbon ne kunigaikščiais, bet kuningais ar kunigais karaliaus prasme.“ Ir apskritai esą visai nesvarbu, kaip šaltiniai vadina Lietuvos valdovus: „senosios Lietuvos vyriausius valdovus vadinti tik Vilniaus kunigaikščiais yra ne tikslu, nes jie nebuvo tik kunigaikščiai, bet jie buvo suverenūs visos Lietuvos valdovai: lietuviams jie galėjo būti kunigai ar kuningai, o kitiems – rex, koenig, basileus.“ Ir netgi visai atvirai: „Senosios Lietuvos ir pagoniškieji valdovai buvo suverenūs ir niekam nepriklausomi ir vyriausią valdžią dažniausiai gaudavo per giminystę. Reiškia, kad jie galėjo būti tituluojami karaliais, bent koks jų vartojamas titulas turėjo karaliaus reikšmę.“

Ir nors šaltinių nurodomi titulai J. Švobos buvo paskelbti visai „nesvarbiais“ ir bet kuriuo atveju verstinais „karaliais“, jis visgi labai stengėsi surinkti visus diskusijose minėtus ir jo naujai pastebėtus atvejus, kai Lietuvos valdovai pavadinti „konig“ ar „rex“, kuriuos jau be jokios abejonės laikė „karaliaus“ titulo paliudijimais.

Savo kompiliaciniame straipsnyje J. Švoba rado reikalą pakartoti net ir akivaizdžiai klaidingus kaltinimus Dlugošui: „Lietuvos didžiojo kunigaikščio arba Magnus Dux titulas pradeda įsigalėti nuo Kriavos akto per Lenkijos raštinę. O J. Dlugošas per savo kroniką XV a. tą magnus dux titulą užvožė ir visiems senosios Lietuvos valdovams viešpatavusiems ir prieš 1385 m.“ Nors jam buvo puikiai žinomas Vytauto laikų „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis“, už kurio vartojamą „neteisingą“ titulatūrą jis kaltę suvertė „rusams“.

„Lietuvos valdovų titulo klausimas spręstinas dabar, skubiai, kada norima Lietuvos istoriją pristatyti vakarietiškam pasauliui,“ – skubino istorikus J. Švoba.

Juozo Jakšo išvados

Juozas Jakštas, atsiliepdamas į J. Švobos straipsnį, kritiškai įvertino jo primintus „karalininkų“ argumentus. „Įvairių Lietuvos valdovų titulavimas reges neturėjo nieko bendro su Mindaugo krikštu. Tad Raulinaičio teisiniai samprotavimai apie Mindaugo karaliaus titulo tęstinumą ir jo paveldėjimą visų po jo sekusių Lietuvos valdovų net iki paskutinių amžių yra istoriškai nepagrįsti. Mindaugo krikštas ir vainikavimas buvo trumpalaikis epizodas (kaip ir Haličo-Volinijos kunigaikščio Vladimiro vainikavimas tuo pačiu metu), neįspaudęs išliekamų pėdsakų Lietuvos istorijoje.“ Jis išskyrė ir specifinę slaviškos kilmės „karaliaus“ (ne „rex“ ar „konig“) reikšmę, dažnai ignoruotą diskusijose dėl „karalių“: „Kai slavuose paplito karaliaus vardas aukščiausiam valdovui žymėti, Vakarų rex jau buvo galutinai subažnytėjęs. Bažnytinės apeigos – patepimas šventaisiais aliejais ir vainikavimas karališku vainiku – buvo įsitvirtinusi būtinybė karaliaus poaukščiui gauti“. „Kai iškilo Lietuvos valstybė ir jos valdovai vadinti reges, karaliais, tai karališkas titulas jau buvo visuotinai subažnytintas. Krikščioniškame Vakarų pasaulyje karaliais tegalėjo būti Bažnyčios patepti ir vainikuoti.“

„Dėl dabar keliamų balsų keisti didžiuosius kunigaikščius karaliais ir didžiąją kunigaikštiją karalija tegalima pasakyti, jog tai reikštų reikalauti keisti praeitį, įnešti į ją sąvokas, kurios jos bendralaikiams buvo svetimos, - rašė J. Jakštas. – Nuo Jogailos ir Vytauto laikų turime susidariusį Lietuvos didžiosios kunigaikštijos vardą. Lenkai nesukūrė jos pavadinimo Jogailos vedybomis, jo krikštu ir vainikavimu Lenkijos karaliumi. Ne jie pirmi davė jam ir didžiojo kunigaikščio titulą.“

„Jei mes mylime savo praeitį, tai būkime jai ištikimi ir vadinkime ją taip, kaip ji save vadino,“ – tokiu paraginimu neatmesti „didžiojo kunigaikščio“ titulo, kuris yra mūsų istorinis palikimas, J. Jakštas užbaigė savo straipsnį ir, galima sakyti, visą 1962–1971 m. diskusiją dėl „karalių“ lietuvių išeivijos spaudoje.

Kompromiso paieškos: V. Alantas keičia toną, J. Dainauskas pripažįsta „kunigą“

Aprimus šioms diskusijoms, „karalininkai“, žinoma niekur nedingo, bet net V. Alantas, permąstęs savo kovas pradėjo reikšti savo pažiūras atsargiau. 1978 m. pasirodžius žymiausio išeivijos istoriko medievisto Zenono Ivinskio po mirties išleistam veikalui „Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties“, V. Alantas paskelbė straipsnį „Karaliai ir kunigaikščiai Z. Ivinskio istorijoje“ („Draugas“, 1978 m. lapkričio 18 d.). Su dėkingumu prisimindamas savo susirašinėjimą ir diskusijas su Z. Ivinskiu, jo konsultacijas jam rašant romaną „Šventaragis“, V. Alantas ieškojo tų diskusijų pėdsakų jo istorijoje ir konstatavo, kad Z. Ivinskis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pervadinimo į karalius idėjos nepalaikė, nors istorijos tekste dažnai juos vadino tiesiog valdovais.

Primindamas ankstesnėje polemikoje išdėstytus argumentus, V. Alantas buvo nusiteikęs jau ne taip karingai ir ieškojo kompromiso. „Ir pagaliau reikia aiškiai už brėžti ribą, kur baigiasi Lietuvos karaliai ir prasideda didieji kunigaikščiai. Lietuvos valdovai, karaliai, monarchai buvo šie: Mindaugas, Vaišvilkas, Traidenis, Pukuveras, Vytenis, Gediminas, Algirdas su Kęstučiu ir Vytautas. Su Vytauto mirtimi prasideda Didžiųjų Kunigaikščių ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gadynė, nes sujungtos Lietuvos Lenkijos valstybės karalius sėdėjo Krokuvoje. Tad, atrodo, šis „kompromisas“ turėtų būti priimtinas tiek „karalininkams“, tiek „kunigaikštininkams“, – samprotavo V. Alantas ir galiausiai pasirįžo dar didesnei nuolaidai: „Ir dar būtų viena išeitis: jei taip bijoma karaliaus titulo, tepalieka valdovas, ruler. Visai neblogas žodis, kurį ir Ivinskis savo istorijoje dažnai vartoja, tik jau ne didysis kunigaikštis...“

Kiek anksčiau šiek tiek nuosaikesnę už savo pirminę poziciją „karalių“ klausimu paskelbė ir Jonas Dainauskas. Jis, tiesa, nekėlė klausimo, kad reikia ieškoti kompromiso valdovų titulų klausimu (toliau propagavo tik „karalius“ ir kaltino J. Dlugošą bei lenkus), tačiau ir jis jau pripažino titulų vertimo problemą: „Kaip XIV a. Lietuvos valdovus titulavo patys lietuviai, neturime neabejotinų duomenų. Gali būti, kad tai buvo: „valdovas“, „viešpats“ (nes tik taip galima versti kanceliarine slavų kalba rašytuose raštuose Lietuvos valdonų titulą „Hospodar“), „vadas“, „kunigas“, vėliau išsivystęs į „kunigaikštį“ ir t. t. Daugiau duomenų turime apie tai, kaip mūsų seni valdovai save titulavo, santykiaudami su svetimaisiais, ir kaip mūsų senus valdovus tada titulavo (ypač oficialiuose doknmentuose) svetimieji“ („Istorinės tikrovės svetimųjų akimis ir mūsų lengvatikystės“ – „Draugas“, 1977 m. balandžio 16 d.). Taigi, diskusijos rezultatai padarė tam tikrą įtaką ir J. Dainausko požiūriui.

Karalininkų atgimimas: „strateginė komunikacija“ su istorikais...

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atskiri diskusijos apie karalius elementai pradėjo skverbtis ir į Lietuvos spaudą. Jonas Dainauskas dar spėjo šią problemą drauge su kitomis jo propaguojamomis Lietuvos istorijos revizijos iniciatyvomis priminti 1996 m., ir jo straipsnis iškart paskelbtas jau ne tik „Drauge“, bet ir Lietuvoje leidžiamame istorijos laikraštyje „Voruta“ („Kada paruošime lietuvišką Lietuvos istoriją“ – „Draugas, 1996 m. liepos 24 ir „Voruta“, 1996 m. spalio 1 d.). Buvo perspausdinti ir keli išeivijos „karalininkų“ straipsniai (J. Mantvydas, „Lietuva ir jos karaliai“ – „Voruta“, 1996 m. liepos 1 d.; P. V. Raulinaitis, „Lietuva karalystė – ar didžioji kunigaikštija?“ – „Lietuvos bajoras“, 2013, nr. 19), už „karalius“ pasisakė ir diskusijos pradininko Prano Viktoro Raulinaičio sūnus Pranas Algis Raulinaitis (1927–2011) („Lietuva – karalystė ar kunigaikštystė?“ – „Draugas“, 2003 m. birželio 6 d. ir „Voruta“, 2003 m. rugsėjo 13 d.).

Tačiau didesnis šurmulys prasidėjo 2012 m., kuomet savo rūpestį dėl Lietuvos valdovų titulų, esą nesuprantamų NATO partneriams, pradėjo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento karininkas Tomas Balkus, o netrukus „karalių“ propagavimui buvo pajungtos visos šio departamento pajėgos. 2013 m. šio departamento darbuotoja Auksė Ūsienė parengė 10 puslapių lankstinuką „Lietuvos karaliai, arba Lietuvos valstybės statusas XIII–XIV a.“, kur buvo išdėstyti svarbiausi „karalininkų“ argumentai, o kova už Lietuvos „karalius“ tapo Strateginės komunikacijos departamento strateginiu uždaviniu...

Netikėtai gavusi tokią solidžią „karinę“ paramą diskusija dėl karalių atgimė, išsikerojo ir galiausiai išsiskleidė literatūrologo Algimanto Bučio veikalu „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure viduramžių Europoje (Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė)“ (Vilnius: „Vaga“, 2018, 568 p.; 2 leid.: Vilnius: „Alio“, 2019). Šio publicistinio veikalo autorius, deja, nerado laiko ir reikalo įsiskaityti į išeivijoje šiuo klausimu vykusią diskusiją bei pamėginti perprasti joje iškeltus argumentus, todėl jam nebūdingos net tos išlygos, kurias galiausiai padarė net aršiausi išeivijos „karalininkai“.

Tad bandymai atgaline data pakeisti Lietuvos istoriją ir kovos dėl tariamos „karališkos“ garbės tęsiasi...

Atgal