VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.05. PRŪSŲ ŽEMĖS SEMBOS KULTŪROS PAVELDAS (3)

dr. Algirdas MatulevičiusIstorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos, MLRT narys

1525 m. žlugus VO, buvęs jo didžiuoju magistru ir tapęs pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu, Albrechtas Brandenburgietis iš Gediminaičių ir Hohenzollernų (Hohencolernai) dinastijos (Kazimiero dukters Sofijos ir Brandenburgo-Ansbacho markgrafo Friedricho sūnus) Tepliavos pilį pavertė savo vasaros rezidencija. Joje 1568 m. mirė. Apie 1879 m. pilis perstatyta į sunkiųjų darbų kalėjimą. Nuo 1945 m. čia kalinti karo belaisviai vokiečiai ir mažlietuviai. 1951 m. įsteigtas konclageris. XVII a. pabaigoje pastatytoje antroje bažnyčioje pamaldos taip pat laikytos ir lietuvių kalba. 1992 m. pertvarkyta į stačiatikių cerkvę. Iš Tepliavos tvirtovės sovietmečiu išliko šiaurės vakarinis flygelis (įrengtas sunkių nusikaltėlių kalėjimas).

Neprivažiavus 10 km iki Karaliaučiaus, Priegliaus stačiame dešiniajame krante, Arnavoje (Arnau; Marjino) stovėjo sembų pilis. Ją užėmęs VO perdavė savo vasalui prūsui vitingui. Kadangi Lietuvos kariuomenė 1289 m. Sembą puolė 4, 1311 m. 2 kartus, VO didysis maršalas Heinrichas Plotzke (Plockė; vėliau tapo didžiuoju magistru) 1322 m. pastatydino galingesnę pilį. Joje buvo VO knygų saugykla. Nuo 1457 m. (vykstant minėtam Septynerių metų karui) saugota dalis VO archyvo. Sovietmečiu pilis sunaikinta, neliko net griuvėsių. Arnavoje gyveno 1827 m. nusipirkęs dvarą ir čia palaidotas (šalia žmonos ir dukters; paminklas neišliko) žymus Prūsijos valstybinis veikėjas, Europos šviečiamojo amžiaus idėjomis besivadovaujantis, lietuvybei nusipelnęs Theodoras von Schönas (fon Šionas; 1773–1856). Iš garsios didikų Schönų dinastijos (žinomos nuo XIVa.), daug nusipelniusios Prūsijai. Valdė Šereiklaukių (Schreiglaugen, Schreitlaucken; vietovardis siejamas su XIII a. skalvių vado Šareikos ar Sareikos vardu) dvarą netoli Rambyno kalno ir Vilkyškių. Šereiklaukyje ir gimė T. von Schönas. 1809–1816 m. buvo Gumbinės Karo ir domenų rūmų vyriausybės prezidentas, 1816–1824 m. – Vakarų Prūsijos oberprezidentas. 1824 m. sujungus Rytų ir Vakarų Prūsijos provincijas, 1824–1842 m. – Prūsijos provincijos oberprezidentas. Mažojoje Lietuvoje jo rūpesčiu įsteigta pirmoji viešoji biblioteka, leistas pirmasis Gumbinės vyriausybinės apygardos (nuo 1818 m.) laikraštis Intelligenz Blatt für Littauen (Inteligentijos laikraštis Lietuvai), įkurta daug pradžios mokyklų, Karalienės (Karalene; Zelionyj Bor) mokytojų seminarija (1811–1926 m.); vienintelė speciali mokykla, rengusi pedagogus Mažajai Lietuvai; iki 1882 m. kaip atskiras dalykas dėstyta lietuvių kalba.

Karaliaučiaus pilis XX a. I pusėje (iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos (toliau MLE) archyvo

Karaliaučiaus katedra (atstatyta XX a. pabaigoje; iš MLE archyvo)

Karaliaučiaus universiteto steigėjas, pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (paminklas pastatytas 1891 m. Karaliaučiuje; bronza)

T. Schönas parengė baudžiavos panaikinimo Prūsijoje projektą. 1807 m. ediktąpasirašė karalius Friedrichas Wilhelmas III Klaipėdoje, joje rezidavęs per Napoleonmetį; čia T. Schönui šalia Borusijos paminklo stovėjo bronzinis biustas, o Karaliaučiuje pastatytas obeliskas (jam dar gyvam esant; 1943 m. nacių nugriautas). 1806 m. Prūsiją pradėjus užkariauti Prancūzijos imperatoriaus Napoleono kariuomenei, T. Schönas lydėjo karalių Friedrichą Wilhelmą III ir jo žmoną gražuolę Luise (Luizė) su vaikais iš Berlyno į Karaliaučių ir Klaipėdą. Viename laiške Mažąją Lietuvą jis vadina Mieląja. Autobiografijoje aprašo savo pokalbį Gumbinėje su Napoleonu prieš žygį į Rusiją. Išdrįso jam paprieštarauti, kad prūsai nesą slavai, o atskira skirtinga aisčių gentis.

TVANKSTA – KARALIAUČIUS

Iš Arnavos atvažiuojame į VO, 1525–1660 m. Prūsijos kunigaikštystės (hercogystės) sostinę, 1773–1945 m. Rytų Prūsijos provincijos administracinį centrą Karaliaučių (Kunigsberg, Koenigsberg, Königsberg; Kaliningrad). Svarbus prūsų ir lietuvių raštijos, kultūros, religijos, mokslo centras. 1254 m. VO kariuomenei ir Čekijos karaliaus Pšemyslo II Otakaro vadovaujamiems kryžininkams užkariavus sembų kraštą ir sugriovus jų Tvankstos pilaitę prie Priegliaus žemupio (pakeliui į Aistmares), 1255 m. čia pastatė savo pilį. Pavadino minėto karaliaus garbei (vok. König– karalius). Ši data laikoma Koenigsbergo miesto pradžia. Ją per 1260–1274 m. Didįjį prūsų sukilimą nesėkmingai (VO riterius išgelbėjo iš Vakarų atvykę kryžininkai) puolė Herkaus Manto vadovaujami prūsų sukilėliai. Bet netrukus, 1262 m. sausį, lauko mūšyje dabartinio Karaliaučiaus pietiniame pakraštyje Kalgiuose (Kalija; Kalgen) prūsai sumušė kryžiuočius. Iki XIII a. Tvankstoje (Tvankstė) daugiausia gyveno prūsų sembų, XVI a. pabaigoje, manoma, – iki 20% jų ir lietuvininkų. Karaliaučiuje 1383–1384 m. pas kryžiuočius viešėjo (per kovas dėl LDK sosto su pusbroliu Jogaila) kunigaikštis Vytautas, jo brolis Butautas. 1390–1391 m. antrą kartą buvo pasitraukęs iš Lietuvos. Pilis buvo nuolat stiprinama, plečiama – tapo tvirtove. Jau XIV a. viduryje ją juosė mūrinė siena su 9 masyviais bokštais (vienas jų – 84 m aukščio) ir kalėjimu. Pilis tapo didžiausia Prūsijoje po Marienburgo (iki 1457 m. VO sostinė; 1457–1660 m. sostinė Karaliaučius). Karaliaučius (pilis) 1309–1525 m. buvo Ordino didžiojo maršalo, nuo 1457 m. didžiojo magistro, nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikščio (hercogo), nuo 1701 m. karaliaus rezidencija. Pilyje 1525 m. vainikuotas pirmuoju Prūsijos kunigaikščiu paskutinis VO didysis magistras (1511–1525) Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters Sofijos ir Brandenburgo-Ansbacho markgrafo Friedricho sūnus Gediminaitis-Jogailaitis Albrechtas Brandenburgietis (1490 Ansbache † 1568 Tepliavoje) iš Hohenzollernų (Hohencolernai) dinastijos. Pilyje (o ne valstybės sostinėje vokiškame svetimame Berlyne) 1701 m. vainikuotas Karaliaučiuje gimęs pirmasis Prūsijos karalius (1701–1713) Friedrichas I, 1861 m. – Prūsijos karalius Wilhelmas I, nuo 1871 m. ir Vokietijos imperatorius. Iš pilies VO riteriai dažnai rengė karinius žygius (reizus) į Lietuvą.

Karaliaučius tapo Reformacijos (nuo 1517 m.) Prūsijoje vienas svarbiausių centrų. Buvo Vidurio ir Rytų Europos šalių protestantizmo židinys.

Nuo Karaliaučiaus į rytus pro priemiesčio Sakaimio vartus ėjo Lietuvos kelias (Litauisches Weg), į šiaurės rytus link Kuršmarių – Kuršių kelias, į šiaurės vakarus pro Trakaimio (taip pat tuometinio priemiesčio; 1722 m. prijungti prie miesto) – Gintaro kelias.

Atgal