VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

06.05. Algirdas, Kęstutis ir 1345 m. perversmo drama

Inga Baranauskienė

1344–1345 m. sandūroje, greičiausiai pačioje 1345 m. pradžioje, Vilniuje įvyko perversmas, atvedęs į valdžią vieną sėkmingiausių viduramžių Lietuvos valdovų – Algirdą. Tačiau ne Algirdas buvo šio perversmo organizatorius – viskas buvo padaryta jo jaunesniojo brolio Trakų ir Žemaitijos kunigaikščio Kęstučio rankomis.

Vytauto laikais sukurtas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis ir jo lotyniškas nuorašas „Karaliaus Jogailos ir Lietuvos kunigaikščio Vytuto kilmė“ taip aprašo šiuos įvykius: „Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas turėjo 7 sūnus: vyriausias Mantvydas, paskui Narimantas, Algirdas – karaliaus [Jogailos] tėvas, paskui Jaunutis, paskui Kęstutis – didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvas, paskui Karijotas, septintas Liubartas. Mantvydui tėvas davė Kernavę[1] ir Slanimą, Narimantui Pinską, Algirdui, karaliaus tėvui, Krėvą; be to, Vitebsko kunigaikštis neturėjo sūnų, išleidęs už jo ukterį, priėmė kaip žentą į Vitebską. Jaunutį pasodino Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, Kęstučiui davė Trakus, Karijotui Naugarduką, o Liubartą priėmė, išleidęs už jo dukterį [Volynės] Vladimiro kunigaikštis į Vladimirą, Lucką ir visą Volynės žemę. Algirdas, karaliaus tėvas, ir didžiojo kunigaikščio Vytauto tėvas Kęstutis labai sutarė, vienas kitą mylėjo ir gerbė. Jiems nepatiko didžiojo kunigaikščio Jaunučio viršenybė, ir abu broliai – didysis kunigaikštis Algirdas ir didysis kunigaikštis Kęstutis – tarp savęs susitarė, kaip jį iš ten pašalinti ir vienam iš jų užimti sostą. Ir susitarę tarp savęs numatė laiką, kurią dieną į Vilnių atvykti ir brolio, didžiojo kunigaikščio Jaunučio, miestą apgulti. Ir didysis kunigaikštis Algirdas į Vilnių iš Vitebsko nespėjo iki to laiko, bet didysis kunigaikštis Kęstutis atvyko iki Vilniaus miesto ir įlėkė į miestą. Didysis kunigaikštis Jaunutis iššokęs pabėgo į slėnus ir kalnus, ten nušalo kojas. Pagavę jį atvežė pas jo brolį didįjį kunigaikštį Kęstutį. Šis gi laukia savo vyresniojo brolio didžiojo kunigaikščio Algirdo. Jį saugo su sargyba, o priešpriešiais savo brolio didžiojo kunigaikščio Algirdo pasiuntė žygūną, kas jau užėmė Vilnių ir suėmė savo brolį didįjį kunigaikštį Jaunutį. Žygūnas sutiko jį Krėvoje, ir didysis kunigaikštis Algirdas labai skubės ir labai skubės pas savo brolį didįjį kunigaikštį Kęstutį. Ir tarė didysis kunigaikštis Kęstutis savo broliui didžiajam kunigaikščiui Algirdui: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su tavimi einu išvien“. Ir pasodino jį į didžiojo kunigaikščio sostą Vilniuje, o Jaunučiui davė Izeslavlį“.

Kęstutis. Dail. A. Slapšys

Algirdas. Dail. A. Slapšys

Jaunutis. Dail. A. Slapšys

Kęstučio 1379 m. antspaudas

Pats Vytautas apie 1390 m. surašytame „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“ pasakoja tą patį, tik trumpiau, taigi Lietuvos didžiųjų kunigaikšių metraštis pateikia įvykių versiją, cirkuliavusią pačioje Gediminaičių giminėje. Ją reikia laikyti patikima, grįsta tiesioginių įvykių dalyvių – Algirdo ir Kęstučio – pasakojimais. Vis dėlto ji palieka keletą neatsakytų klausimų.

Pirmasis klausimas, – kodėl Gediminas paliko sostą Jaunučiui, kuris tebuvo ketvirtasis sūnus, o ne Mantvydui, kuris buvo vyriausias? Visaverčio atsakymo tikriausiai niekada nerasime.

Mantvydo valdos – Slonimas ir ypač senąja Lietuvos sostine laikoma Kernavė, kurios įtakoje turėjo būti visas Lietuvos Užneris – byloja, kad Gedimino pirmagimis turėjo aukštą statusą ir bent iki tam tikro momento turėjo būti laikomas tėvo įpėdiniu. Tačiau paskui Mantvydas ne tik nepaveldėjo sosto, bet ir nedalyvavo vėlesnėse kovose dėl jo.

Būtų galima spėti, kad tai lėmė pašlijusi sveikata: kai Gediminas mirė, Mantvydui jau buvo apie penkiasdešimt, ir, nors daugelis Gediminaučių pasižymėjo pavydėtinu ilgaamžiškumu, to negalima pasakyti apie visus. Mantvydas galėjo sirgti kokia nors chroniška liga, vertusia jį nusišalinti nuo aktyvaus politinio gyvenimo.

Vis dėlto šaltiniuose – Ordino svečių pasakojimuose apie 1348 m. Strėvos mūšį – randame istoriją apie tai, kaip du Lietuvos valdovo (t. y. Algirdo) broliai, vengdami pakliūti kryžiuočiams į nelaisvę, pasikorė ant savo diržų. Vienas jų turėjo būti Narimantas, kurio žūtį Strėvos mūšyje patvirtina kryžiuočių kronikininkas Hermanas Vartbergė. Antrąjį tektų identifikuoti kaip Manvydą, nes kiti Algirdo broliai gyveno ilgiau.

Tokiu atveju, Mantvydo nusišalinimą nuo kovų dėl sosto reikėtų aiškinti kažkaip kitaip. Antra vertus, galima kritiškai pažvelgti ir į Ordino svečių pasakojimus: pasak vieno, pasikorė du Lietuvos valdovo broliai, pasak kito – net trys. Gerai žinoma, kad, švenčiant pergalę, įveiktų priešų skaičius turi tendenciją augti proporcingai išgerto alkoholio kiekiui. Tad Hermano Vartbergės informacija, nors ir vėlyvesnė, gali būti patikimesnė: Strėvos mūšyje galėjo žūti tik Narimantas, o Mantvydas galėjo mirti anksčiau, greičiausiai dar prieš 1345 m. įvykius.

Vienaip ar kitaip, netenka abejoti, kad dar prieš Gedimino mirtį Mantvydas iškrito iš politinio žaidimo, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl, rinkdamasis įpėdinį, Gediminas taip akivaizdžiai suklydo.

Antrasis klausimas – kodėl Gediminas pasirinko įpėdiniu būtent Jaunutį, o ne Algirdą arba Kęstutį? Teodoras Narbutas išpopuliarino versiją, kad tokį jo sprendimą lėmusi žmona – neva Gediminas buvo vedęs tris kartus, ir Jaunutis buvęs paskutiniosios, Gedimino mirties momentu dar gyvos, žmonos sūnus.

Ši versija pagrįsta itin vėlyvu, greičiausiai jau T. Narbuto laikais sukurptu Raudonės metraščiu, tačiau ją būtų galima svarstyti, jeigu ne akivaizdus prieštaravimas pirminiams šaltiniams. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis nedviprasmiškai nurodo, kad Kęstutis buvo jaunesnis už Jaunutį – t. y. bent šiedu, o taip pat ir Karijotas su Liubartu, turėjo būti vienos motinos vaikai, ir būtent jų sąjunga būtų buvusi natūraliausia.

Vis dėlto realybėje matome visai kitokią konjunktūrą: Kęstutis sudarė sąjungą su Algirdu, o Jaunučiui, kaip galima spręsti iš rusų metraščų, artimiausias buvo Narimantas. Be to, pasak XVI a. pradžioje Tverėje užrašytos „Lietuvos kunigaikščių genealogijos“, visi Gedimino sūnūs buvę pagimdyti vienos žmonos – kažkokios žemaičių „bartininko“ dukters, kuri prieš tai buvo ištekėjusi už Vytenio.

Šis šaltinis taip pat yra akivaizdžiai nepatikimas, piktavališkas bei kupinas anachronizmų, bet jis nėra nėra blogesnis už vadinamąjį Raudonės metraštį. Be to, neatmestina, kad jame išliko tam tikrų autentiškos tradicijos fragmentų: bent jau žemaitiška Gediminienės kilmė puikiai dera su faktu, kad Gediminas, dar prieš tabpdamas Lietuvos valdovu, turėjo Žemaitijoje savo pilį.

Trumpiau tariant, nėra jokio pagrindo manyti, kad Gedimino sūnūs būtų buvę pagimdyti skirtingų motinų ir kad tai būtų kaip nors įtakoję Jaunučio iškėlimą. Priežasties reikia ieškoti kitur – pirmiausia, pačių Gedimino sūnų charakteriuose ir jų tarpusavio santykiuose.

Nors Lietuvoje nebuvo griežtos pirmagimystės teisės, vyresnumo buvo paisoma, todėl po Mantvydo daugiausia teisių į sostą turėjo Narimantas. Tačiau Narimantas akivaizdžiai netiko, nes buvo priėmęs stačiatikišką krikštą. Greičiausiai tai atsitiko 1333 m., kai jis tapo Didžiojo Naugardo kunigaikčiu, tačiau tai buvo ne Narimanto asmeninė iniciatyva, o Gedimino politikos rezultatas. Taigi Narimantas liko savotiškai nuskriaustas tų politinių aplinkybių, kurios susiklostė, kai paveldėjimo klausimas dar nebuvo iškilęs.

Sekantis eilėje buvo Algirdas, kuris, perimdamas Vitebsko valdymą, arba visai išsisuko nuo krikšto, arba užmiršo jį, vos priėmęs. Algirdo ištikimybė senajam tikėjimui turėjo imponuoti pagoniškajai Lietuvos visuomenės daliai, bet kartu ji galėjo erzinti stačiatikius giminės narius – ypač Narimantą, kuris prarado teisę į sostą dėl to, kad elgėsi kaip pareigingas sūnus ir laikėsi nusistovėjusios tradicijos. Kitaip tariant, Gediminas galėjo atmesti Algirdo kandidatūrą kaip tik dėl to, kad nenorėjo skaudinti Narimanto.

Atitinkamai, Jaunutis galėjo būti pasirinktas būtent kaip kompromisinė kandidatūra. Vėlesnė jo biografija rodo, kad po 1345 m. Jaunutis palyginti nesunkiai susitaikė su sosto praradimu ir rado savo vietą naujai susiklosčiusioje politinėje konjunktūroje – 1345 m. pabaigoje jis buvo pabėgęs į Maskvą, kur priėmė krikštą Jono vardu, bet tuo viskas ir baigėsi. Iš to galėtume daryti išvadą, kad Jaunutis buvo ganėtinai ramaus būdo, nekonfliktiškas ir linkęs į kompromisus.

Taigi Gediminas, o gal ir visa jo giminė galėjo padaryti išvadą, kad Jaunutis tiks valdovo-moderatoriaus vaidmeniui: kritinėse situacijose, siekiant išsaugoti vienybę vidinių prieštaravimų akivaizdoje, vadovu dažnai pasirenkamas tas, kas turi mažiausiai galimybių tapti diktatoriumi.

Esminis klausimas – ką apie tokį pasirinkimą galvojo būsimasis perversmo organizatorius Kęstutis?

Kęstutis, apie 1337 m. perėmęs Trakų kunigaikštystės valdymą, jau Gedimino mirties momentu buvo antrasis žmogus valstybėje. Jis kuravo už visą vakarų frontą. Be to, Kęstučio įtakoje atsidūrė žemaičiai, kurie visą laiką budriai stebėjo centrinės vadžios politiką ir buvo nuolat pasirengę ginti savo interesus su ginklu rankoje – Kęstučiui pavyko pelnyti jų pasitikėjimą ir taip įgyti kariuomenę, lojalią tik jam vienam. Taigi Kęstutis būtų buvęs pajėgus užkirsti Jaunučiu kelią į sostą, jeigu tėvo sprendimas jam būtų netikęs.

Vis dėlto tikėtina, kad iš pradžių Jaunutis Kęstučiui buvo visiškai priimtinas. Jie buvo gimę vienas po kito, taigi turėjo būti pakankamai artimi, o jų charakteriai irgi turėjo neblogai derintis tarpusavyje: Kęstutis galėjo tikėtis, kad nuolaidus Jaunutis bus jo įtakoje. Jų santykiai greičiausiai pašlijo, tik Jaunučiui gavus valdžią.

Šaltiniai liudija, kad, tapęs Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Jaunutis ėmė orientuotis ne tiek į Kęstutį, kiek į Narimantą. Tai galėjo lemti siekis kompensuoti Narimantui likimo skriaudą, be to, stačiatikio brolio pasirinkimas bendravaldžiu buvo pakankamai logiškas, atsižvelgiant į Gedimino laikais išaugusį Lietuvai pavaldžių rusėniškųjų žemių kiekį. Tačiau tokia įvykių raida kėlė grėsmę Kęstučio ir jo valdomos Žemaitijos padėčiai valstybėje.

Keletą metų Kęstutis dar taikstėsi su susidariusia padėtimi, tačiau 1344–1345 m. sandūroje Lietuvai ir ypač Kęstučio valdomai Žemaitijai iškilo didžiulė grėsmė. Kryžiuočiai planavo dar neregėto masto puolimą: jiems į talką atvyko Čekijos ir Vengrijos karaliai su maždaug 200 įvairaus rango kilmingųjų.

Kaip Jaunutis plananvo atremti šią grėsmę, duomenų neturime, bet galime spėti, kad jis ketino palikti Žemaitiją kryžiuočiams siaubti, o paskui, priešo kariuomenei pasitraukus, ją atsiimti – tokią taktiką 1329 m. buvo pasirinkęs Gediminas, todėl Jaunučiui ji galėjo atrodyti tinkamiausia. Tačiau Kęstučio požiūriu, ši taktika būtų buvusi tolygi tolygi išdavystei, ir, matyt, dėl to jis ryžosi nuversti brolį. Tam tikra prasme žemaičių kunigaikščio (ar seniūno) padėtis ir susiklosčiusi tradicija suteikė jam teisę, o gal netgi ir pareigą imtis ryžtingų veiksmų.

Pagalbos Kęstutis, kaip matome, kreipėsi į Algirdą, kuris buvo jo skolininkas. 1342 m. Kęstutis buvo jam padėjęs apginti nuo Livonijos kryžiuočių Pskovą, o pskoviečiai, atsidėkodami už paramą, išrinko Algirdo sūnų Andrių savo kunigaikščiu. Jų pavyzdžiu pasekė ir polockiečiai, nes 1342 m. karo su Livonijos kryžiuočiais metu žuvo tuometinis jų kunigaikštis Gedimino brolio Vainiaus sūnus Liubka. Tokiu būdu Algirdo įtakoje atsidūrė stambus rusėniškųjų žemių konglomeratas, o, kadangi tas konglomeratas irgi buvo nuolatinis kryžiuočių taikinys, Algirdas siekė stabdyti Vokiečių ordino ekspansiją, o taip pat užsitikrinti Kęstučio paramą ateičiai. Be to, Andriaus Algirdaičio įsigalėjimas Polocke galėjo sukelti Algirdo konfliktą su Narimantu, kuris vienu metu pats buvo Polocko kunigaikščiu ir galėjo siekti susigrąžinti šią svarbią žemę į savo rankas. Taigi Kęstutis su Algirdu turėjo bendrų interesų ir galėjo lengvai sutarti, kad Jaunutį su Narimantu reikia nušalinti nuo valdžios.

Tačiau kuriam iš jų turėjo tekti Vilnius? Kaip matome, Lietuvos didžiųjų kunigaikšių metraštyje, viskas aprašoma taip, lyg sprendimas būtų buvęs priimtas tik po perversmo, ir tai skatina manyti, kad Kęstutis iš pradžių ketino užimti sostą pats. Reikia pripažinti, kad jam būtų buvę prasminga siekti sujungti visas etnines Lietuvos žemes savo valdžioje, tačiau, jei tokio plano būta, gyvenimas jį bematant apvertė aukštyn kojomis.

Sutartą dieną Algirdas prie Vilniaus nepasirodė – Kęstutis įvykdė perversmą ir suėmė Jaunutį savo jėgomis, greičiausiai, pasitelkęs žemaičių kariuomenę. Vis dėlto, kovos įkarščiui atslūgus, jis turėjo susimąstyti apie Algirdo vėlavimo priežastis ir galimas jų implikacijas.

Algirdo vėlavimą vargu ar buvo galima laikyti atsitiktiniu. Kadangi po perversmo Kęstučio pasiuntiniai jį rado Krėvoje, išeitų, kad Algirdas vėlavo trimis ar net penkiomis dienomis. Toks patyręs karvedys vargu ar galėjo taip smarkiai suklysti, skaičiuodamas žygio laiką. Norom nenorom peršasi išvada, kad, nors, Kęstučio pakviestas, Algirdas iš karto atskubėjo į Vilnių, patį perversmą jis buvo linkęs pralaukti, kad nesėkmės atveju išvengtų nemalonumų.

Atitikamai Kęstučiui turėjo iškilti dilema. Aišku, jis būtų galėjęs pasiskelbti didžiuoju kunigaikščiu ir mėginti susidoroti su kryžiuočiais pats – sėkmės atveju ne tik Algirdas, bet ir visi kiti broliai būtų turėję lenktis jam iki žemės. Tačiau nesėkmė būtų pražudžiusi ir Žemaitiją, ir visą Lietuvos valstybę. Imtis tokios didžiulės rizikos vardan asmeninių ambicijų patenkinimo Kęstutis neišdrįso, tad jam liko vienintelė išeitis – parodyti visiems pasiaukojimo pavyzdį ir, nepaisant dviprasmiškos Algirdo laikysenos, perleisti jam sostą kaip vyresniajam.

Galima įtarti, kad šis sprendimas Kęstučiui nebuvo lengvas, vis dėlto jis atsipirko. Suvieniję jėgas ir sumaniai paskleidę dezinformaciją apie planuojamą Karaliaučiaus puolimą, Algirdas su Kęstučiu privertė kryžiuočius nutraukti žygį į Žemaitiją, o paskui užpuolė nieko neįtariančią Livoniją ir smarkiai ją nuniokojo, sugriaudami kelias svarbias pilis. Ordinas buvo sukompromituotas visos Europos riterijos akyse, o didysis magistras Liudolfas Kionigas fon Veicau, Vygando Marburgiečio žodžiais tariant, „nuo sielvarto išprotėjo“.

Pergalė taip sutvirtino Algirdo autoritetą, kad Jaunutis su Narimantu, kurie 1345 m. pabaigoje dar mėgino ieškoti pagalbos Maskvoje ir Aukso Ordoje, turėjo grįžti ir paklusti Algirdo valdžiai (Narimantas jau 1347 m. dalyvavo Kęstučio ir Algirdo žygyje į Prūsiją).

Taigi Kęstučio perversmas buvo pripažintas teisėtu, o tai įtvirtino jo autoritetą, galutinai paversdami jį antruoju žmogumi valstybėje, ir garantavo nesavanaudžio valstybės interesų gynėjo reputaciją, kuri ir vėliau neleido Algirdui užgožti jaunesniojo brolio, nepaisant visų jo nuopelnų.

 

 



[1]Rekonstruojama pagal lotynišką tekstą, rusėniškuose nuorašuose nurodomas Karačevas, bet jis Gedimino laikais dar nebuvo patekęs į Lietuvos įtakos sferą.

Atgal