ISTORIJA
06.13. 1941 m. birželio 14 –os trėmimų žaizdos
Vytautas Indrašius
„Liaudies priešo“ brolį Balį Uborevičių – mirties lagerin, šeimą – prie Laptevų jūros.
1937 m. birželio 12 d. Maskvoje sušaudė pirmojo rango armijos vadą Jeronimą Uborevičių. Po trijų metų, Lietuvą okupavusi sovietinė Rusija, Antandrajos kaime, Utenos rajone, surado jo brolį Balį Uborevičių ir 1941 m. birželio 14 d. išvežė į mirties lagerį Rešotus, Krasnojarsko krašte, o žmoną su penkiais vaikais nutrėmė prie Laptevų jūros, Jakutijoje.
Kuo prasikalto valstietis, daugiavaikės šeimos tėvas Balys Uborevičius (1881 – 1943) sužinojau peržiūrėjęs archyve jo ir šeimos tremties bylą Nr. 38750 bei pakalbinęs Uborevičių šeimos palikuonis.
1941 m. birželio pirmomis dienomis į Lietuvos TSRS valstybės saugumo Utenos apskrities skyrių atėjo kaimietis ir ant viršininko stalo padėjo laikraščio „XX amžius“ 1937 m. birželio 21 d. numerį.
Čto eto? – susidomėjo skyriaus viršininkas Železniakov.
-Sušaudyto generolo Jeronimo Uborevičiaus brolis Balys yra buožė ir šmeižia sovietų valdžią, - sunkiai rinkdamas rusiškus žodžius, prašneko kaimietis. Saugumietis susidomėjo, užsirašė, kad tas Balys Uborevičius su šeima gyvena Antandrajos kaime, netoli Sudeikių ir pasikvietęs vertėją, nurodė į rusų kalbą išversti laikraščio straipsnį „Sušaudytojo generolo Jeronimo Uborevičiaus tėviškėje“.
Gana ilgokame straipsnyje Juozo Daugailio (tikroji pavardė Juozas Prunskis) pakalbintas Balys Uborevičius pasakoja apie brolio Jeronimo mokslus Daugpilio gimnazijoje ir Peterburgo kalnų inžinerijos institute, apie kovas pirmame Pasauliniame kare ties Ryga ir Rumunijoje. Tačiau saugumietis atrinko straipsnio ištraukas tik iš 1935 m. laikotarpio, kai Balys Uborevičius svečiavosi pas brolį Jeronimą Baltarusijoje ir pasakojo apie vargingą žmonių gyvenimą tarybinėje šalyje.
„Kai aš nuvažiavau, pas brolį ateidavo telefonistas. Klausiu jo, kaip gyveni, o jis ir sako: jau šešiolika metų nematęs sviesto. Aš nubėgau į brolio butą, šeimininkės nebuvo, paėmiau mėsos, duonos riekę sviestu užtepiau ir atnešiau telefonistui. Jis man ranką išbučiavo ir sako: - Aš nevalgysiu, vaikams nunešiu, jie dar sviesto neragavę.
Būdamas tuokart Rusijoj, buvau kolchoze. Sutikau vieną žmogų, paklausiau: - Kiek gauni už darbo dieną?
-Du kg. rugių, du kg. bulvių ir truputį smulkmenų.
-Tai kaip gyveni su šeima?
-A, blogas gyvenimas – ir numojo ranka...
Rusijoj mačiau žmonių gyvenimą. Skurdas nematytas. Važiavau trims mėnesiams, o išbuvau tik dvi savaites. Nuobodu. Iš lietuvių komunistų sužinojau, kad žmonės skursta, o pinigai siunčiami į užsienį agitacijai. Ten jei kuo darbininkas nusikalto, nebegaus duonos, o pas mus elgeta jau nebe duonos, o mėsos prašo.
Vienas lietuvis, ankščiau buvęs komunistas, kalbėjo:
-Jei aš pasiekčiau Lietuvą, tai kilometrą ugnim eičiau.
[...] Kaip Tamstai atrodo, dėl ko sušaudė brolį?
-Negaliu pasakyti. Tikrai žinau – jis negalėjo susidėt su vokiečiais. Vienas dalykas galėjo būt: jis buvo nepatenkintas bloga tvarka, norėjo žmones išvaduot iš nelaimės ir pats pakliuvo nelaimėn. Apie Rusiją kartą man pasakė: „Mes turim armotų, mašinų, bet maža mėsos, duonos ir, jie būtų karas, nežinau, kaip su žmonėmis būtų“.
Mirties smagratis pradėjo suktis. Iš Daugailių valsčiaus vykdomojo komiteto atėjo pažymą, kad Antandrajos kaimo buožė Balys Uborevičius turi 40 ha žemės, jos įdirbimui naudoja samdomą jėgą. Jo šeimos sudėtis tokia: Uborevičius Balys, Petro gim. 1879 m.(turi būti 1881), žmona Uborevičienė Ona, Vinco, gim. 1886 (turi būti 1891m) sūnūs: Jonas gim. 1920 m., Jeronimas gim. 1912 m. – mokytojas Trakų apskrityje, Juozas gim. 1917 m. dukros: Eugenija gim. 1922 m. Aldona gim. 1924 m. Angelė 1926 m. ir Vanda gim. 1928 m.
Neužilgo šiuos Balio Uborevičiaus šeimos duomenis, su laikraščio „XX amžius“ vertimu į rusų kalbą, Železiakov siunčia į Vilnių, liaudies saugumo komisaro Gladkovo tvirtinimui. Iš ten 1941 m. birželio 9 d. gaunamas tokio turinio nutarimas areštui: „ Uborevičius Balys, Petro – buožė, priešiškai nusiteikęs prieš tarybų valdžią, liaudies priešo Jeronimo Uborevičiaus, nuteisto 1937 m. aukščiausia bausme, brolis. 1937 m. birželio 21 d. laikraščiui „XX amžius“ duodamas interviu apie sušaudytą brolį, paskleidė melagingus, šmeižikiškus faktus apie darbo žmonių gyvenimą tarybų sąjungoje.
Vadovaujantis SSSR valstybės saugumo komisaro direktyva, nutarta: Uborevičių Balį, Petro, gyvenantį Antandrajos kaime, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje, areštuoti, o šeimos narius išsiųsti į tolimus tarybų sąjungos rajonus“.
1941 m. birželio 14 – os rytą Uborevičių sodyba Antandrajoje liko tuščia. Balys dar spėjo užrakinti trobos duris ir raktą paskubomis padėjo į sutartą vietą. „Dar ne visus mus išveža, - tikriausiai mąstė jis, - dar lieka sūnūs Juozas su Jeronimu“.
Į Uteną, iš Utenos į Švenčionėlius Balį ir Oną Uborevičius su penkiais vaikais: Eugenija, Aldona, Angele, Vanda ir Jonu vežė drauge. Švenčionėliuose vyrus atskyrė nuo šeimų ir suvarė į atskirą ešeloną, kuris mirties bėgiais pasiekė Rešotų lagerį, Krasnojarsko krašte.
1943 m. sausio 13 d. Rešotuose susirinkę Ypatingojo pasitarimo trys sadistai, kaliniui Baliui Uborevičiui skyrė 8 metus. 1943 m. balandžio 4 d. bado smaugiama jo gyvybė lageryje užgęso...
Balys Uborevičius
Balio Uborevičius žmona Ona Ungurytė – Uborevičienė
Balio Uborevičiaus sūnus Jonas Uborevičius su žmona Elena Isiūnaite Jakutske
Oną Uborevičienę su penkiais vaikais pradžioje nuvežė į Barnaulo rajoną, Altajaus krašte, apgyvendino palapinės ir įdarbino statybose. „1942 m. pavasarį atrinko darbingas šeimas, susodino į vagonus ir vežė du mėnesius net iki Lenos upės, - pasakojo žurnalistui Vytautui Kazielai jos sūnus Jonas Uborevičius, - Kur buvo mūsų kelias, dabar nutiesta Baikalo – Amūro magistralė. Tačiau magistralės statytojai įveikė tik pusę mūsų kelio. Įsivaizduok, už Jakutsko dar du tūkstančiai kilometrų iki Lenos žemupio, prie Laptevų jūros. 1942 m. rugpjūčio 22 d. mus išlaipino tuščiame krante“.
Kuogastache, Ust Janos rajone, Jakutijoje Ona Uborevičienė gyveno dešimt metų. 1952 m. rugpjūčio mėn. dėl sveikatos leido jai su sūnumi Jonu persikelti į Jakutsko miestą. Jonas ten dirbo staliumi Promkombinate, nuo 1953 m. liepos mėn. - vairuotoju miesto sveikatos skyriuje. Čia susipažino su politine kaline iš Žibučių kaimo, Anykščių rajono, Elena Isiūnaite (1926 – 1993), aštuonerius metus atkalėjusia Mordovijos lageriuose. Lietuvoje ji buvo mokytoja, o čia, baigusi medicinos seserų kursus, dirbo ligoninėje. Kiek padraugavę apsivedė. 1958 m. vasario 12 d. jiems gimė pirmasis sūnus Rimantas. Su juo ant rankų šeima grįžo į Lietuvą.
1956 m. gavo žinią, kad iš tremties paleista ne tik Ona Uborevičienė, bet ir jos vaikai. Vėliau ji pasakos, kad „man ankščiau buvęs toks didelis noras pamatyti Lietuvą, bet prieš Jonui išvažiuojant – dingo. Viską užgožė mintys; o kaip mano dukros? Jos jau buvo čia sukūrusios šeimas, - trys iš jų ištekėjusios už svetimtaučių, glaudžiasi prie manęs, močiutės, penki anūkai...“
Kai sūnus Jonas su šeima susiruošė palikti Jakutiją, dukros vienu balsu sakė: „Važiuok, mama, mes grįšime vėliau ir anūkus atvešime...“. Išvažiavo Ona Uborevičienė į Lietuvą, nerimą ir didelę dalį širdies palikusi Jakutske. Pasisvečiavo pusmetį, aplankė gimines, pasidžiaugė sūnaus statomu namu Utenoje Džiaugėsi motina sūnaus sėkme, bet ta didžioji širdies dalis palikta Jakutijoje, nedavė jai ramybės. Nesulaukusi net įkurtuvių, Ona Uborevičienė paprašė sūnų nuvežti į Vilnių ir įsodinti į traukinį... „Neužsilaikyk ten, mamyte“, - linkėdamas laimingo kelio paprašė sūnus.
Deja, Onos Uborevičienės savanoriška kelionė į tremtį buvo paskutinė. Nesulaukė sūnus grįžtančios motinos, o 1962 m. į Lietuvą su šeima sugrįžusi jo sesuo Aldona Galvanauskienė pasakė, kad „mamytė palaidojome Jakutske 1962 m. gegužyje“.
1962 – 1965 m. į Lietuvą iš Jakutijos sugrįžo visos Onos ir Balio Uborevičių dukros su šeimomis: Aldona Galvanauskienė (1924 – 2011) su vyru Vytautu ir dviem vaikais, Eugenija Šubina (1922 – 1988) su vyru Gavrilu ir sūnumi Georgijumi (Jurgiu), Angelė Loban (1926 – 2016) su vyru Ivanu ir sūnumi Andriumi, Vanda Bulyčiova (1928 – 1990) su sūnumi Vasilijumi (Vaciu), Kuogastache palaidojusi vyrą Dmitriju. Vieni kitų padėdami įsikūrė Vilniuje ir amžinam poilsiui atgulė šio miesto kapinėse.
Grįžusios Uborevičiūtės nerado savo brolio Jeronimo (1912 – 1948), mokytojavusio Trakų apskrityje. Vokiečių okupacijos metais Jeronimas mokytojavo netoliese esančioje Velaikių pradinėje mokykloje, su broliu Juozu ūkininkavo tėvų namuose Antandrajoje. Mirė pakirstas džiovos, nepalikęs palikuonių.
Jo brolį Juozą Uborevičių (1917 – 1972) mobilizavo į frontą. Tarnaujant 16 – je divizijoje buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų. 1957 m. grįžęs į Lietuvą, gyveno ir mirė Joniškio rajone, palikęs penkias Uborevičių atžalas.
Toks jau Uborevičių giminės likimas: ir savi, ir svetimi juos baudė, trėmė, niekino, vėl aukštino, statė jiems paminklus ir vėl juos griovė. Kartais lieka nesuprantama, kodėl žmonėms būna toks sunkus Dievo uždėtas gyvenimo kryžius.
Atgal
.jpg)
(1).png)
