ISTORIJA
06.13. Ką Lietuvai primena šiandien 1941-ųjų metų birželis
Aleksandra Prijalgauskienė
1939 metų rugsėjis šiltas, gražus gamtos padovanotas rudenėlis atėjo į Lietuvą, bet atėjo ne toks ramus kaip visada. Rugsėjo 29 d. TSRS pasiūlė Lietuvai derybas, per kurias panaudojusi spaudimą TSRS pasiekė, kad 1939 m. spalio 10 d. būtų pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis, taip pat Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai, kuris tuo metu buvo Raudonosios armijos užimtas. Pagal šią sutartį Lietuvoje buvo įvedama 20 000 Raudonosios armijos karių. Lietuvos vyriausybė suprato TSRS grėsmę Lietuvos valstybingumui todėl ji nenorėjo pritarti Raudonosios armijos dislokavimui Lietuvoje, bet pagal tarptautinę padėtį ir atsisakymo pasirašyti sutartį pasekmes, nusileido TSRS spaudimui. Lietuva pasirašydama 1939 metų spalio 10 d. sutartį prarado neutralios valstybės statusą ir galimybę vykdyti savarankišką užsienio politiką. Ir štai netrukus, nepraėjus nė metams 1940 metų birželio 14 į 15 naktį buvo įteigtas TSRS ultimatumas Lietuvai, kuriame buvo dideli Molotovo reikalavimai ne tik K. Skučą ir A. Povilaitį atiduoti teismui nubaust, sudaryti nauja vyriausybę kuri būtu priimtina TSRS, bet ir priimti Lietuvon Raudonosios armijos tiek ir tose vietose, kiek ir kur Maskvos bus nurodyta. Dar buvo pridurta, kad nesvarbu, koks bus Lietuvos vyriausybės atsakymas į ultimatumą, SSRS armija rytoj rytą vis vien žygiuos į Lietuvą. Paskutiniame vyriausybės posėdyje, daugumos ministrų buvo pasisakyta už nesipriešinimą, priešingu atveju gali labai nukentėti Lietuvos kariuomenė, gyventojai ir mūsų kraštas nes iš anksto kariuomenės vadų – nei esamojo, nei buvusiojo – tam visiškai nebuvo ruoštasi, Ir ultimatumo svarstymo metu visa sunkioji ginkluotė buvo išsiųsta į vasaros poligoną, nuo kariuomenės atskirti šaudmenys, buvo paralyžiuoti ir kariuomenės galimi operatyviniai veiksmai, o Baltarusijos – Lietuvos pasienyje sutelkta daug Raudonosios armijos karių ir okupacijai iš anksto paruošta 20 000 karių įgulos Lietuvoje tik ir laukia įsakymo okupacijos žygiui. Visiškai aišku SSRS melo politinis spektaklis baigėsi prasideda okupacija. Prezidentas pareiškė – jei nesipriešinama – aš protestuoju prieš ultimatumą ir išvykstu. Jau tų pačių 1940 metų liepos mėnesį, tik sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo represijos. Areštai vyko visoje Lietuvoje. Šie okupantų veiksmai daugiausia buvo atliekami nakties metu. Pirmiausiai skubėjo areštuoti politinius veikėjus, įvairių partijų vadovus, spaudos redaktorius, leidėjus, buvusio seimo narius, ministrus, įmonių savininkus, mokytojus ir įvairius kitus Lietuvos šviesuolius. Represijos tikslas buvo kuo greičiau likviduoti tą gyventojų dalį, kuri potencialiai gali pasipriešinti okupacijai. O Lietuvos kariuomenė buvo sunaikinta be kovos ir palaipsniui. Dalis buvo integruota į Rusijos kariuomenę, dalis karininkų jau pačias pirmąsias okupacijos dienas apgaulės būdu buvo siunčiami į „kursus“ - buvo areštuojami, kiti, pasiųsti į rusiškus dalinius, dingo be žinios. Maždaug
2 tūkstančiai Lietuvos karininkų ir apie 4,5 tūkstančio kareivių, kurie nesutiko pereiti į Raudonosios Armijos gretas, buvo suimta ir išsiųsta į lagerius, kur dauguma buvo nužudyti arba mirė nuo bado ar kitų neišgyvenamų sąlygų. Tai buvo atlikta per vienerius metus. O jau 1941 m. birželio 14 d. pradėtas pirmasis masinis nekaltų Lietuvos piliečių trėmimas šeimomis į Sibirą su mažais ar dar negimusiais kūdikiais ir pasiligojusiais seneliais. Deportaciją vykdė iš Maskvos ir kitų respublikų atvykę represinių struktūrų pareigūnai, su jais kartu tą deportacijos darbą atliko Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos kariai, gerais pagalbininkais buvo ir komunistų partijos vietos aktyvas. Tik per vienerius pirmosios sovietų okupacijos metus įkalinta, nužudyta ir ištremta apie 23000 Lietuvos piliečių. Mūsų valstybės pamatų naikinimas, suėmimai, kalinimai sukėlė didžiulį gyventojų pasipiktinimą. Tai buvo priežastis kurtis pirmosioms pogrindžio organizacijoms, į kurias buvo kviečiamas patriotiškai išauklėtas Lietuvos jaunimas ir ruoštis sukilimui. Sukilimo pagrindinis tikslas buvo ateityje pasinaudoti palankia situacija – tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos prasidėjusiu karu ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pogrindinės organizacijos vėliau susijungė į Lietuvos Aktyvistų Frontą (LAF). kuris buvo įsteigtas 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne žymių Lietuvos politinių veikėjų, pasitraukusių iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 dieną, įvykus sovietų okupacijai, Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva, kuris užmezgė ryšius su pogrindžio organizacijomis Lietuvoje, pradėjo organizuotis LAF-o grupės. Prasidėjo intensyvus rengimasis sukilimui. Iš LAF-o vadovaujančio centro Berlyne gaunama informacija buvo laukiama ir labai svarbi Lietuvoje veikusiam pogrindžiui. Jau nuo 1941 metų balandžio pabaigos buvo tikimasi, kad prasidės karas tarp SSSR ir Vokietijos, o birželio pradžioje LAF-o vadovai gavo duomenų, kad karas prasidės tarp birželio 17 ir birželio 27 dienos. Buvo atliekamas pasirengimas sukilimui ir laukiama karo pradžios. LAF-o tikslas buvo sutelkti visas tautos jėgas kovai prieš SSRS įvykdyta Lietuvos okupaciją ir parengti sukilimą valstybės suverenumui atkūrti.
Tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona
Lietuvos įgaliotasis ministras Vokietijoje Kazys Škirpa
LLV vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis
Birželio 22 d. ankstų rytą vokiečių bombonešiai pradėjo bombarduoti Kretingą ir Žemaitijos sostinę Telšius, o birželio 14-osios tremiamųjų traukinys ką tik buvo nuvažiavęs nuo Lietuvos sienos. Daugeliui iš jų taip netikėtai teko išvykti visiškai be maisto, be šiltesnio rūbo į Šiaurę, į šaltąjį Sibirą, gyvuliniuose vagonuose be gryno oro buvo įkalinti seneliai, vaikai ir tėvai. Toliau kelionėje, daugumoje vyrų buvo atskirti nuo šeimos, vieni negrįžtamai į gyvenimą, kiti atsirado kalėjimuose ar lageriuose. 1941 metų birželio 22 d. jau pirmąją karo dieną prasidėjo sukilimas Sukilimui vadovauti buvo numatytas K. Škirpa, bet jam vokiečių buvo uždėtas areštas - uždrausta išvykti į Lietuvą. Lietuvos Laikinosios vyriausybės (LLV) vadovu tapo J. Ambrazevičius. Be Ambrazevičiaus vyriausybėje dirbo S. Raštikis, V. Landsbergis-Žemkalnis, A. Damušis, J. Matulionis, L. Prapuolenis, B. Vitkus, P. Vainauskas, J. Pajaujis, J. Šlepetys, Novickis, M. Mackevičius, J. Senkus, V. Grudzinskas, ir K. Vencius. Nors LLV gyvavo tik keletą dienų, bet jos drąsa ir ryžtas, per ugnį ir kraują, skubėti skelbti nepriklausomybę dar pačioje aršiausioje kovoje su besitraukiančia agresoriaus kariuomene, nesitikint jokios paramos iš artimųjų kaimyniniu valstybių – užkoduota mūsų praeities istorijos genuose
1941 m. birželio 22–27 d. besitraukianti SSRS kariuomenė ir jos represinės struktūros paliko iki šiai dienai nepamirštamus, nekaltų žmonių žiaurių žudynių, didelius pėdsakus įvairiuose Lietuvos vietose: Rainiuose. Nedideliame Rainių gyvenvietės, Telšių raj. miškelyje. buvo nukankinti 76 kaliniai. Iš jų trys pabėgo, bet buvo surasti ir nušauti. Tarp 76 Rainiuose nukankintųjų 7 jaunučiai gimnazijos ir amatų mokyklos moksleiviai: Antanas Čiužas, Kazys Baltrimaitis, Adomas Rakas, Kostas Bučius, Kazys Puškorius, Zenonas Tarvainis, Herminehildas Žvirgzdinas. Kad šie skaudus įvykiai nenugrimztų užmarštin norėtųsi visus juos paminėti net ir tuos du kareivėlius rusus nužudytus kartu, bet šiuo atveju turėtu būti atskiras leidinys su paaiškinimais. Tas birželio dienas Panašus atvejai įvyko ir Pravieniškėse.
Pravieniškėse Kaišiadorių raj. kalėjo apie 450 įvairių tautybių kalinių., jų tarpe kalėję rusai prasidėjus karui buvo apginkluoti ir išvežti, o birželio 26 d. į Pravieniškes atvyko tankas ir šarvuotas automobilis prikimštas pilnas kareivių. Iš visų barakų buvo išvesti kaliniai į uždarą kiemą ir iškeltomis rankomis išlaikyti apie 2 val. iki kol kareiviai rinko, ieškojo ir išžudė personalą - lagerio tarnautojus ir samdomuosius raštinės darbuotojus (6 moterys ir dvi mergaitės 13 ir 16 metų). Pirmiau buvo iššaudytas kalėjimo personalas, o tik po jų kaliniai. Po šūvių kurie išliko gyvi buvo pribaigti durtuvais ir į sušaudytų žmonių lavonų krūvą dar buvo įmesta granata. Pravieniškėse buvo nužudyta 260 žmonių.
Žudynės Panevėžyje. Protu nesuvokiamos žudynės tęsėsi ir Panevėžyje, nužudyta ne vien tik 19 politinių kalinių, buvo sužeista ir civilių gyventojų, Buvo suimti trys ligoninės gydytojai chirurgai: Ligoninės vedėjas Juozas Žemgulis, chirurgas Antanas Gudonis ir Stasys Mačiulis buvo suimti net prie operacinio stalo. Tarp sužeistųjų į ligoninę pateko ir partizanų, pagalba jiems buvo įtariama seselė Zinaida Emilija Kanevičienė. Seselė Kanevičienė norėdama išgelbėti gydytojus pati pasidavė, bet gydytojų nebeišgelbėjo . Kad 1941 metų birželio 25 d. buvo suimti gydytojai, manoma, kad buvę Lietuvoje dislokuoti Raudonosios armijos kareiviai ir vietiniai komjaunuoliai apkaltino gydytojus ir gailestingąją seserį sužeistų Birželio sukilimo dalyvių operavimu. Tuo metu buvo suimti dar trys Panevėžiečiai – Buhalterio padėjėjas Antanas Čibinskas, geležinkelininkas Kazimieras Šlekys, inžinierius Vilhelmas Vaišvila. Visi jie naktį iš birželio 25 į 26 d. buvo žiauriai tardomi ir nukankinti Panevėžio Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje, traukiantis iš miesto paskutiniams čekistų ir sovietinio partinio aktyvo likučiams. O netoli Panevėžio cukraus fabriko komunistai sušaudė 19 atvežtų iš Panevėžio kalinių, iš jų 15 buvo Kupiškio krašto gyventojai: Kazimieras Abakavičius, Liudvikas Čepelė, Povilas Grakauskas, Petras Grigas, Jonas Pėža, Jonas Vireliūnas, Dominikas Juodiškis, Petras Kėdainis, Kazys Jurgevičius, Juozas Slėnys, Jonas Valiulis, Jonas Dižiulis, Ignas Staškevičius, Petras Jasiūnas, Vincas Areliūnas, Amatų mokyklos mokinys Bronius Tumonis, Kupiškio gimnazistai Danielius Kulikauskas, Juozas Lisauskas, Jurgis Pajarskis
Žudynės Skaruliuose.1941 m. birželio 22 d traukdamasi Raudonoji Armija žudė ir kelyje sutiktus žmones. O Skaruliuose, Jonavos raj. nužudė visiškai nekaltus Skarulių. Šv. Onos bažnyčios kleboną Pranciškų Vitkevičių, Verpių kleboną Boleslovą Vėgelę ir Vilniaus krašto kunigą Zigmą Stankevičių atvykusius į Skarulių bažnyčią švęsti Šv. Onos atlaidus.
1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs sukilimas buvo trumpalaikis, tik keletą dienų pareikalavęs apie 700 jaunų drąsių Lietuvos sukilėlių gyvybių, bet jis parodė didelį mūsų tautos laisvės troškimą ir vokiečių kariuomenei tada kelias į Lietuvą buvo išlaisvintas Lietuvos sukilėlių. Sukilimas buvo nukreiptas tiek prieš sovietus tiek prieš nacius. Dabartiniais laikais birželio sukilimas vertinamas įvairiai. Vieni teigia, kad birželio sukilimas nebuvo reikšmingas nepriklausomybei, kiti birželio sukilimą vertino kaip tikimybę nacių nuolaidą savivaldai, dar kiti birželio sukilimą laiko garbingu Lietuvos istorijos puslapių, nes jis parodė pasauliui, kad tauta ne savo noru įsileido užkariautojus ir visada troško nepriklausomybės. Todėl drąsiai galime teigti, kad nors trumpam tik keletui dienų LLV skelbta nepriklausomybė, yra labai reikšmingas drąsos stimulas ateičiai , ir ta sukilėlių drąsa pradėti sukilimą ir paskelbti nepriklausomybę - didelis žygdarbis palikęs ateities istorijai, kad nebūtų pamiršti 1941-ųjų metų birželio dienų laimėjimai...
Atgal
.jpg)
