VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.03. Mindaugo karūnavimo problema

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Neretai labai supaprastintai prisimenama Mindaugo karalystės istorija yra itin sudėtingas ir visai nevienareikšmiškas Lietuvos istorijos epizodas. Tai – ne tik iškilmingas Lietuvos karalystės pripažinimas karalystės titulu ir popiežiaus palaiminimu, bet ir sudėtingų, netgi labai skaudžių pasirinkimų metas.

Ne karaliaus titulas ir net ne krikštas buvo didžioji to meto problema, bet Lietuvos išlikimo, jos teritorinio vientisumo klausimas. Galima sakyti – krikšto ir karūnos kaina. Ta kaina visų pirma buvo Žemaitija, o taip pat sūduvių ir sėlių žemės. Paradoksas, bet didelei dabartinės Lietuvos daliai nėra ko džiaugtis Mindaugo karūnos spindesiu, nes ji liko už tos karalystės ribų...

Tačiau didelės Mindaugo teritorinės nuolaidos kryžiuočiams taip pat nebuvo kokia nors Mindaugo užgaida ar išdavystė, bet to meto Lietuvos valstybei itin nepalankiai susiklosčiusios krizinės situacijos rezultatas.

Mindaugo valdymo pradžia

1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas: anot Haličo-Volynės metraščio, tuokart „Mindaugo lietuviai“ («Литва Миндовга») atėjo į pagalbą Volynės kunigaikščiui Danieliui Romanovičiui kovoje su Mazovijos kunigaikščiu Konradu, kuris istorijoje išliko kaip asmuo, pasikvietęs kryžiuočius į Pabaltijį.

1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Apie tą laiką Lietuva užvaldė Naugarduką ir aplinkines sritis, kurias valdyti Mindaugas pavedė savo sūnui Vaišalgui. Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.

Pirmieji Mindaugo žingsniai buvo nukreipti ir prieš Vokiečių ordiną. Tebevykstant Pirmajam prūsų sukilimui, Mindaugas 1245 m. su didele kariuomene pasirodė kryžiuočių užkariaujamame Kurše ir nesėkmingai bandė atkovoti Embutės pilį. Mindaugo valdžią pripažino Nadruva ir Skalva.

Lietuviai ir prūsai 1244 ir 1246 m. drauge atėjo į pagalbą Mazovijos kunigaikščiui Konradui, kuris prieš du dešimtmečius buvo pasikvietęs Vokiečių ordiną kovai su prūsais, bet buvo nepatenkintas jų veikla, kuri kėlė grėsmę ir pačiai Mazovijai. Tarp Konrado pagoniškųjų sąjungininkų Didžiosios Lenkijos kronika įtraukia jotvingius, skalvius, prūsus, lietuvius ir žemaičius – taigi, gentis, kurios tuo metu jau turėjo priklausyti Mindaugo Lietuvai.

Vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo

Vis dėlto pakankamai sėkmingai prasidėjusį Mindaugo valdymą 1249 m. nutraukė tarp jo ir jo brolėno Tautvilo įsiplieskęs vidaus karas.

1248–1249 m. žiemą Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedvydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.

Tai sužinoję, Vykintas, Tautvilas ir Gedvydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį (mat jis buvo vedęs Tautvilo ir Gedvydo seserį). Šis nutarė paremti bėglius ir įsiveržė į naujai prijungtas Lietuvos valdas Rusioje ir paėmė joje daug pilių.

Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Vokiečių ordinu. Taip prieš Mindaugą susiformavo pavojinga koalicija, supusi Mindaugo valdas kone iš visų pusių – Volynė (su jos sąjungininke Mazovija), Jotva, Žemaitija, Livonija.

Tautvilas atvyko į Rygą ir pasikrikštijo. Jį ypač rėmė Rygos vyskupas Mikalojus, prie jo prisidėjo ir Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Andrius fon Štirlandas. 1250 m. Livonijos kryžiuočiai puolė Mindaugo valdas. Prie jų prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo.

Tačiau Mindaugas papirko magistrą Andrių fon Štirlandą ir 1251 m. pavasarį priėmė iš jo rankų krikštą. Tuomet Andrius fon Štirlandas išvijo Tautvilą iš Rygos.

Tautvilas pabėgo pas Vykintą į Žemaitiją ir iš ten puolė Mindaugą. Pastarasis užsidarė Vorutos pilyje ir prie jos sėkmingai apsigynė (greičiausiai, 1251 m. vasarą). Tai buvo lemiamas vidaus karo epizodas, kurio metu Mindaugas, naudodamasis savo naujojo sąjungininko Vokiečių ordino parama, perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Haličo-Volynės metraštis rašo: „O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danieliaus pagalbą, kurią Danielius jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį (žmonos brolį) naktį, ir išvaikė ir rusėnus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusėnai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.“

Istorikai pareiškė daug nuomonių, kur galėjo būti Vorutos pilis, nerandama nei vėlesniuose šaltiniuose, nei Lietuvos žemėlapyje. Pagrįsčiausia versija lokalizuoja Vorutą Šeimyniškėlių piliakalnyje – Varutės kane prie Anykščių, tarp Varelio ir Volupio upelių. Dendrochronologinė šio piliakalnio įrengimo data – 1232 m.

Sumuštas prie Vorutos, Tautvilas atsitraukė į Žemaitiją, savo dėdės ir pagrindinio rėmėjo Vykinto pilį Tvirimantą (Tviriment). Čia jį atsivijęs Mindaugas buvo sužeistas į šlaunį polovco Kočio paleista strėle ir turėjo pasitraukti, tačiau jo kariuomenė kovėsi toliau. Po daugelio kovų Tautvilas galutinai pralaimėjo ir pabėgo į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva. Tai turėjo įvykti apie 1252 m. pabaigą.

Mindaugo krikštas ir karūnacija

Kai minėta, 1251 m. pavasarį Mindaugas priėmė krikštą, siekdamas sudaryti sąjungą su Livonijos magistru Andriumi fon Štirlandu. Po krikšto iškilmių Mindaugas pasiuntė savo pasiuntinį Parnų drauge su kryžiuočių delegaciją pas popiežių Inocentą IV pranešti apie savo atsivertimą į katalikų tikėjimą. Tai sužinojęs, 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paėmė Mindaugą į savo globą ir pavedė Kulmo vyskupui Heidenreichui karūnuoti jį Lietuvos karaliumi (to meto kalba – greičiausiai „kunigu“ ar „kunigaikščiu“, nes vokiškai karalius – „kunig“).

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo įšventintas Vokiečių ordino vienuolis Kristijonas, kuris buvo pavaldus tiesiogiai popiežiui. Nesutardamas su 1253 m. pabaigoje į Rygą atvykusiu pirmuoju Livonijos ir Prūsijos (nuo šiol – Rygos) arkivyskupu Albertu Sverberiu, Ordinas padėjo Mindaugui iškovoti Lietuvos vyskupijos nepriklausomybę nuo Rygos metropolijos.

1253 m. vasarą (mūsų laikais minima hipotetinė liepos 6 d. data) Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti Rygoje Andriaus fon Štirlando užsakymu nukaldintomis karūnomis.

Mindaugo karūnavimo proga išduotame donaciniame akte nurodyta įvykio vieta: „Duota Letovijoje, mūsų dvare“ (Datum in Lettowia, in curia nostra). Lettowia vartota dviem prasmėmis: Lietuva ir Latava. 1261 m. Mindaugo donacinio akto falsifikate Lettowia – Latavos upelis, kuriuo vedama Sėlos siena. XIV a. pab. Sėlos sienų aprašyme Minimas „piliakalnis, vardu Lettow“. 1997 m. šioje vietoje rastas Palatavio piliakalnis. Piliakalnio aikštelė apvali 30–33 m skersmens. Pagal atsitiktinius radinius piliakalnis datuojamas XIII–XIV a. Tad Palatavio piliakalnis, buvęs to meto Lietuvos ir sėlių žemių paribyje, yra labiausiai tikėtina Mindaugo karūnavimo vieta.

Tačiau nors karūnuotas, Mindaugas tapo priklausomas nuo Vokiečių ordino, kuriam jau karūnavimo metu turėjo užrašyti dalį Žemaitijos, Jotvos bei Nadruvą. Vėliau ši donacija buvo išplėsta. Vidaus karo metu dalis Žemaitijos rėmė Mindaugą, o dalis – Vykintą ir Tautvilą. Atrodo, kad Mindaugas kryžiuočiams dovanojo visų pirma savo buvusių rėmėjų žemes Žemaitijos pietuose, nes su Šiaulių mūšiu siejamas Vykintas turėjo valdyti šiaurinę Žemaitiją. Tai Mindaugo šalininkams Žemaitijoje buvo netikėtas smūgis. Jie šito Mindaugo sprendimo nepriėmė ir nutarė priešintis. Pasipriešinimo vadu tapo kunigaikštis Alminas.

Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys

Morta. Dail. Artūras Slapšys

 Tautvilas. Dail. Artūras Slapšys

Vykintas. Dail. Artūras Slapšys

Alminas. Dail. Artūras Slapšys

Kartais teigiama, kad Mindaugo karūnacija turėjusi įvykti Vilniaus katedroje, kurią Mindaugas neva pastatė iškart po krikšto. Bet ar Mindaugas iš viso buvo pastatęs Lietuvos vyskupui katedrą? Šaltinių duomenys leidžia teigti, kad jis buvo bent jau įsipareigojęs tai padaryti, bet to dar nebuvo padaręs ir 1254 m., kuomet popiežius Inocentas IV jam paskutinį kartą priminė šį pažadą.

Pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui Mindaugas paskyrė valdas Žemaitijoje, todėl spėjamą Vilniaus katedrą kai kurie istorikai bandė sieti su kitu vyskupu – Vitu.

Iš tiesų vyskupo Vito Mindaugas niekada nepripažino. Jis buvo įšventintas 1253 m. antimindauginės koalicijos kontroliuojamoje teritorijoje Mazovijoje. Taigi, Vitas buvo Tautvilo stovyklos iškeltas pretendentas į Lietuvos vyskupus.

1254 m., pasibaigus vidaus karui, Vitas neteko bet kokių galimybių tapti realiu Lietuvos vyskupu. Todėl 1255 m. jis paprašė popiežiaus atleisti jį nuo vyskupo pareigų. Tačiau ir Mindaugo pripažįstamas vyskupas Kristijonas 1259 m. pasitraukė į Vokietiją ir daugiau iš ten nebegrįžo. Jam nepavyko įsitvirtinti Mindaugo jam paskirtose valdose nepaklusnioje Žemaitijoje, o tai reiškė, kad Kristijono valdžia neturėjo ekonominio pagrindo – jis nepajėgė net suformuoti Lietuvos vyskupystės kapitulos.

Mindaugo karalystės problema ir jos palikimas

1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Haličo-Volynės – Rusios karaliaus Danieliaus. Jo sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką (kaip Lietuvos vasalui). Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas.

1254 m. Danielius pradėjo karą su Aukso orda, puolė Bolochovo žemę. Mindaugas 1255 m. atsiuntė į pagalbą Lietuvos kariuomenę su Romanu Danilovičium. Jie turėjo kartu imti Zviaglį (dabar – Volynės Naugardas, Ukraina), bet lietuviai pavėlavo, liko be grobio ir dėl to grįždami apiplėšė Volynę ir buvo sumušti. Mindaugo santykiai su Haličo-Volynės kunigaikščiais vėl atšalo, bet į naują didelį karą tai nebeišaugo.

Sunkiausias vidaus karo palikimas slėgė Mindaugo galvą Rygoje nukaltos karūnos pavidalu. Tai, kas šiandien daug kam atrodo didžiausiu Mindaugo laimėjimu, pačiam Mindaugui buvo našta.

Už paramą vidaus kare Mindaugo Vokiečių ordinui atiduota Žemaitija nepasidavė. Vadovaujami kunigaikščio Almino, žemaičiai pasiekė kelias įspūdingas pergales prieš kryžiuočius, kurias vainikavo 1260 m. liepos 13 d. pasiekta pergalė Durbės mūšyje, tuometiniam Livonijos magistrui Burchardui fon Hornhauzenui kainavusi gyvybę.

Mindaugas ilgai nesiryžo nutraukti sąjungos su kryžiuočiais, bet po Durbės mūšio ilgai spyriotis nebepajėgė. Remiamas prie sienos savo paties aplinkos, kurioje įtakingiausias buvo karaliui beveik prilygęs Treniota, Mindaugas 1261 m. atsimetė nuo krikščionybės, nutraukė ryšius su Vokiečių ordinu ir pats, nors ir nesėkmingai, puolė Livoniją.

Šio žygio nesėkmė tapo jam pretekstu priekaištauti Treniotai už primestą neva neteisingą politiką. Treniota, savo ruožtu, ėmė ieškoti progos nužudyti jo kovoms su kryžiuočiais trukdžiusį Mindaugą. Proga pasitaikė 1263 m., kuomet, po savo žmonos Mortos mirties, Mindaugas pas save sulaikė jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Įsižeidęs Daumantas netruko užmegzti ryšius su įtakinguoju Treniota, kurio paramą užsitikrinęs, 1263 m. rudenį nužudė Mindaugą ir du jo sūnus – Ruklį ir Repeikį.

Treniota sėdo į Lietuvos sostą, bet trumpam: jau kitais metais jį nužudė Mindaugo šalininkai. Lietuva keliems metams įklimpo į vidaus kovas, kurių metu buvo praleista proga pasinaudoti Durbės pergalės rezultatais, ko taip troško Treniota. Nesulaukęs Lietuvos paramos pasidavė Šiaurės Kuršas, blėso prūsų ir žiemgalių sukilimai...

Nesėkmingo Mindaugo krikšto ir karūnacijos istorija buvo įžanga į itin sudėtingas Lietuvos kovas su kryžiuočiais, užtrukusias dar 150 metų. Tose kovose buvo remiamasi ir Almino palikimu – o tai, žūtbūtinių kovų, atkaklaus pasipriešinimo kelias, o taip pat ir Mindaugo palikimu.

Mindaugo palikimas – tai suvokimas, kad kovoje su kryžiuočiais reikia išnaudoti ir diplomatinės kovos formas, derėtis dėl krikšto.

Mindaugą galima laikyti ir Lietuvos ekspansijos Rusioje pradininku. Nors vardan šios ekspansijos jis, atrodytų, buvo nusigręžęs nuo žemaičių, palikęs likimo valiai svarbią etninės Lietuvos dalį, vėlesnėse kovose Lietuvos užvaldytos Rusios žemės suteikė nemažai paramos ir išteklių sėkmingam Lietuvos valstybės pasipriešinimui kryžiuočiams.

 

Atgal