ISTORIJA
07.10. Vilniaus vardas turėjo išnykti
Kęstutis Trečiakauskas
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose mūsų sostinė paminėta Gedimino laiške, rašytame 1323 m. sausio 25 d., Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų Vakarų Europos miestų piliečiams. Lotyniškai rašytame laiške sakoma: „ … Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, [siunčia] savo nekintamos pagarbos ir palankumo [pareiškimą] ir sveikinimą.“ Pagal įsivyravusią tradiciją ši data laikoma ir miesto gimtadieniu, nors pats Gediminas ją paankstina dviem metais: „Žinokite, kad viena domininkonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje“. Čia Gediminas turi omeny bažnyčią. Šis itin svarbus tarptautinės teisės dokumentas patvirtina ir hidroniminę miesto vardo kilmę. Vilnia, mūsų dažnai vadinama maloniniu vardu Vilnelė, iki šiol džiugina savo savo skaidrų vandenį plukdydama į Nerį. O senas Vilniaus vardas išliko kaip valstybės pasididžiavimo simbolis, jos sostinės, politinis ir ekonominis centras. Slavų vis dar vartojama lotyniška forma Vilna, deja, kai kuriuose linksniuose neišlaiko autentiškumo. Prisimenu Vilniaus Universiteto 400 metų jubiliejų. „Minties „ leidykloje keliomis kalbomis leidome šiai sukakčiai skirtą leidinį. Vienas iš „Gintaro“ redakcijos vedėjų -Vytautas Kazakevičius lenkiškame tekste pavartojo ne formą „Wilenski“, bet „Wilnenski“. Tai sukėlė šiokį tokį triukšmelį. Bet, logiškai mąstant, lenkų kalboje vartojama forma iškreipia autentiką. Juk žodžio šaknis yra „Viln“, o ne „Vil“. Karaliaus Stepono Batoro ir popiežiaus Grigaliaus XIII bulėje tai „Alma academia et universitas Vilnensis …“ Taigi jokių klausimų lyg ir neturėtų kilti. Deja, šimtmečius besitęsusią gana pragmatiško dviejų tautų bendradarbiavimo istoriją, suteršė neišmintingas ir trumparegiškas Želigovskio organizuotas lietuvių sostinės užgrobimas.
Unikalus Gedimino laiškas
Vilniaus vardo klausimas, niekada nekilęs lietuviams, netikėtai iškilo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tai aprašė A.Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė knygoje „Draugas Matas“. Esą Raudonajai Armijai užėmus Vilnių, Sniečkui paskambino Stalinas ir pasitikslino, kaip skelbti – Vilno ar Vilnius? Sniečkus patvirtinęs lietuvišką Vilniaus vardą. Tačiau savo memuarų knygoje ji nė žodeliu neužsiminė, apie netrukus kilsiančią tiesiog siaubingą problemą su sostinės vardo išsaugojimu. Nežinojo ? O gal slėpė šį begėdišką okupantų sumanymą pasielgti su Vilniumki kaip su šimtais senų miestų vardų. Karaliaučiaus žemėje keistomis aplinkybėmis žuvo armijos generolas I.Černiachovskis. Jo nelaidojo tenai, bet palaikus skubiai atgabeno į Vilnių ir palaidojo pačiame Vilniaus centre, kur dabar stovi paminklas Vincui Kudirkai. Kažkur ne Lietuvoje, remiantis šiuo pretekstu, buvo sumanyta Vilnių pavadinti Černiachovsku. Apie tai aš išgirdau iš Vytauto Kazakevičiaus, kuris, beje, žinojo nemaža panašių „paslapčių“. Jo žodžiais tariant, Sniečkui vos pavykę atsikratyti tos „garbės“. Čia padėjo ir „lenkų okupacija“, kuri padėjo „įtikinti“ Staliną, kad šis žingsnis būtų smūgis sovietizacijai. Įdomu, kad nė vienas mūsų istorikas niekur neužsiminė apie tai. Nors, pavyzdžiui, gandą, esą Stalinas Sniečkui siūlęs Karaliaučiaus sritį, o šis atsisakęs, kartojo ne vienas. Mano bičiulis, iškilus redaktorius J.Iškauskas, bendravęs su asmenimis, kurie asmeniškai dalyvavo Stalino kabinete nustatant Lietuvos teritorijos sieną, bet nepatvirtino šio jau gerokai vėliau tikriausiai sąmoningai paskleisto melo. Nepatvirtino šito ir šių eilučių autoriui Mira Bordonaitė. Šiek tiek pyktelėjęs išklausė šią „nesąmonę“ ir Mečys Gedvilas. Gaila, kad „istorikai“ pamiršo istoriją su bandymų Vilnių perkrikštyti į Černiachovską, bet mielai platina melą apie „Sniečkaus atsisakymą nuo Kaliningrado srities“. Šiuo klausimu „Lietuvos aide“ buvo paskelbta gana išsami medžiaga, paneigianti pasaką apie „Sniečkaus išmintingumą“. Lietuvių delegacija net nebuvo įleista į posėdį, kur nugalėtojų valstybės svarstė „teritorijų“ dalybų klausimą. Daugelis jų už tai sumokėjo savo gyvybe. Bet ar būna dūmų be ugnies ? Remdamasis KGB duomenimis, V.Kazakevičius, kuris buvo šios įstaigos bendradarbis, patvirtino, kad Stalinas iš anksto „nusižiūrėjo“ riebų kąsnelį Prūsjią. O jeigu dalinantis grobį kiltų sunkumų, mestų „lietuvišką“ kortą. Tuo reikalu jis nurodė Mokslų akademijai parengti knygą, įrodančią, jog tai senos baltų žemės. Užduotį labai kruopščiai ir gana sąžiningai atliko žydų tautybės mokslininkas P.Kušneris. (Šią jo knygą per dideli vargą autentiškiausiu fotografuotinu būdu pakartotinai išleido „Minties“ leidykla.) V.Kazakevičius pasakojo, kad svarstant, kam atiduoti Prūsų žemę, net nekilo klausimo, tad Stalinui net nereikėjo iš užančio traukti Kušnerio knygos. Jis be jokio vargo, niekam neprieštaraujant, ją pasiėmė ir netrukus įsteigė Kaliningrado sritį, begėdiškai sunaikindamas ne tik kultūros paminklus, bet ir miestų, gyvenviečių, upių vardus. Ar dar ilgai kliedėsime kaip „gudriai Sniečkus pasielgė atsisakydamas Kaliningrado srities“. Teisingumo dėlei tenka prisiminti kukurūzais pagarsėjusio Nikitos Chruščiovo laikus. Kaliningrado sritis Rusijai buvo sunkus akmuo po kaklu. Viskas ten merdėjo. Tuo metu Lietuva, nepaisant okupantų išsidirbinėjimų, buvo lyginama su Amerika. Štai ir sugalvojo Chruščiovas , įkurus Liaudies ūkio tarybas, pramonės administravimą Kaliningrade permesti išmaniai Lietuvai. Pramonės rodikliai ten staigiai šoko į viršų. Bet apie jokį Kaliningrado „atidavimą“ Lietuvai nebuvo nė kalbos. Tačiau gal tai irgi prisidėjo prie legendos apie tai, kaip Sniečkus „atsisakė“ Stalino dovanos. Visi, visas Stalino „dovanas“ priimdavo nė necyptelėję. A.Sniečkus nebuvo jokia išimtis.
LDK Gediminas. Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirto medalio fragmentas. Autoriai: skulptorius Juozas Kalinauskas, dailininkė Lina Kalinauskaitė
Pabaigai dar pora žodžių apie istorinę grėsmę Vilniaus vardui. Mano bičiulis žurnalistas Antanas Šimkūnas parašė knygą „Lietuva grįžta į pasaulį“. Kol kas tai tik rankraštis. Atsiuntė man Antanas jos elektroninę versiją. Su malonumu skaitau ir staiga atsiduriu vietoje, kur rašoma: „1991-11-18 […] patekau į didžiulį kamštį. Girdžiu liūdną orkestro muziką, matau kariškius, šarvuotį, vežantį raudoną karstą, ant kurio padėta generolo kepurė“. Tai generolo I.Černiachovskio palaikų, kone pusę šimtmečio išgulėjusių Vilniaus centre, išgabenimas iš Lietuvos sostinės.A.Šimkūnas mąsto:“Ką mes laidojame ? Antrojo pasaulinio karo auką ? Žmogų, kuris padėjo išsivaduoti nuo nacių, bet atnešė naują okupaciją ? Žmogų, kurio vardu Stalinas norėjo pavadinti mūsų sostinę Vilnių?“ Į paskutinį klausimą taip ir derėtų atsakyti – taip, žmogų, kurio vardu Stalinas norėjo pavadinti mūsų sostinę Vilnių. Sako, kad generolo našlė buvo mirtinai įsižeidusi ir niekada neatleido lietuviams už tai, kad jie nepanoro perkrikštyti savo sostinės.
Atgal
.jpg)
