VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.10. PRŪSŲ ŽEMĖS SEMBOS KULTŪROS PAVELDAS (7)

dr. Algirdas MatulevičiusIstorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos, MLRT narys

Pabėtų bažnyčia – vienintelis su prūsų raštija susijęs paminklas, kurioje sovietmečiu buvo trąšų, grūdų sandėlis, visai baigia griūti, o šiandien gal jau nieko neliko. Juk tai europinės kultūros paveldas. Prie Bėtos upelio stovėjo sembų pilis, kurią, užkariaudami Sembą, 1255 m. nugriovė kryžiuočiai ir jos vietoje pastatė Ordino. 1283m., 1289 m., 1307 m. šią sugriovė Lietuvos kariuomenė. Per Didįjį prūsų sukilimą (1260–1274 m.) Pabėtuose ir apylinkėse vyko smarkūs mūšiai su kryžiuočiais. Skaitytojui noriu priminti, kad per šį ir per Pirmąjį (1242–1249 m.) sukilimus buvo sudaryta Prūsų žemių konfederacija – prūsų genčių karinė sąjunga. Tai valstybės kūrimosi etapas, kurį nutraukė Kryžiaus žygiai, Vokiečių ordino ir kryžininkų iš Vakarų ir Vidurio Europos XIII–XIV a. nuolatinė agresija. Vyko ištisinis karas dėl išlikimo. Dėka didvyriško prūsų priešinimosi galėjo stiprėti Lietuvos valstybė. Priešingu atveju ji būtų užkariauta ir pavergta. Retsykiais LDK lietuviai padėdavo broliams prūsams kovoti su bendru priešu. 1290 m. Pabėtuose VO pastatė naują pilį. Per Prūsijos valstiečių sukilimą, 1525 m. ją užėmė ir sugriovė Jono Geriko (Gerikės) vadovaujami sembai. Šis sukilimas numalšintas VO į pagalbą per Kuršių neriją iš Latvijos atvykus Livonijos ordino riteriams. Per minėtą mūsiškių tyrėjų ekspediciją 2000 m. tarp medžių dar matėsi pilies likučiai. Sembos šiaurės vakarinėje dalyje gausiai gyveno XIII a. į Sembą kryžiuočių ištremtų sūduvių, tas kraštas vadinamas Sūduvių kampu (Sudauer Winkel). Vokiečių kronikose rašoma, kad dar XVI a. jie kalbėjo ir dainavo lietuviškai, daugiausia Pabėtų apylinkėse. Pabėtuose ant tvenkinio kranto yra kitas sembų piliakalnis, pilyje veikė valsčiaus centro valdžia. Sovietmečiu jo dalyje buvo įrengtas didelis karjeras, baltų paminklas smarkiai apardytas. Žygeiviai iš Lietuvos dalį piliakalnio apsėjo lubinais ir taip truputį sutvirtino. Klaipėdos Vydūno klubas, ypač jo tarybos vadovas, universiteto dėstytojas doc. dr. Jurgis Mališauskas nuo 1988 m. ne kartą prašė Kaliningrado Kultūros valdybos piliakalnį apsaugoti. Kasimo darbai buvo sustabdyti, pastatytas stendassu įrašu, kad tai Respublikinės reikšmės IX–XII a. archeologinis paminklas. Saugomas valstybės. Įvažiuoti ir kasti griežtai draudžiama. Vėliau jis atitvertas geležine tvora su vartais. Nežinia, kokia dabar būklė. Labai svarbus ir įdomus faktas, kad dar XVI a. Pabėtų gyventojai prūsai, vadovaujami vaidilos Valtino Suplito, dalyvavo pagoniškose ožio (Oze) aukojimo apeigose (taip rašoma XVI a. Sūduvių knygelėje).

SANKT LORENZ–KRAMAVA–BERŽININKAI–GIRMAVA

Važiuojant į pietus Karaliaučiaus magistrale, 3 km iki Rausvių (Raušiai, Rauschen; Svetlogorsk) kurorto prie Baltijos, kairėje pusėje už kelių kilometrų yra Sankt Lorenz (šv.Lauryno;Selskoje) bažnytkaimis. 1450 m. pastatyta gražios originalios architektūros jūreivių globėjo Šv. Lauryno bažnyčia. Užfiksuota, kad joje XVII a. II pusėje (apie 1670 m.) įvyko paskutinės Prūsų krašte pamaldos prūsų kalba be vertėjo (tulko). Pastatas sovietmečiu naudotas žemės ūkio reikmėms, dabar baigia griūti. Netoliese jaunas ąžuolynas. Ant aukšto stataus (iki 60 metrų) Baltijos kranto Rausviai iki šiolei garsėja ne tik kaip geriausias krašto kurortas. Mums svarbiausia, – prūsų sembų maždaug prieš 400 metų prie ežerėlio (įteka Rausvės, vok. Katzbach, upelis) sodintos iki dabar išlikusios 3 liepos; išpuvusių kamienų viduje gali tilpti gal du-trys žmonės. Prie Rausvės ištakų Kramavos (Cramm; Gračiovka), arba Plinkių(Pillberg; Lesenkovo) didelis piliakalnis (manoma, prūsų pilis stovėjusi nuo III a. iki XIII a. vidurio) ir kapinynas. 4 km į pietvakarius nuo Sankt Lorenzo, Varnikų girios pakraštyje, ant kalvos tarp pelkių – Beržininkų(Bersnicken; Jagodnoje), arba Varnikų (Warnicken) piliakalnis.

Sembos vyskupo gotikinės bažnyčios (pastatyta 1390 m.) Kumėnuose vidus (albumo Das Samland in 144 Bildern nuotrauka)

Prūsų piliakalnis Galtgarbis – aukščiausia Prūsijoje kalva (iki 117 m.; albumo Das Samland in 144 Bildern nuotrauka)

Asfaltuotu keliu važiuojant į pietvakarius būtina užsukti į Girmavą(Girmė; Germau; Russkoje). Čia stovėjo sembų pilis Girmovė, svarbiausias atsparos punktas vakarinėje Semboje. 1252 m. VO Prūsijos krašto magistro Heinricho Stanges ir Kristburgo komtūro kariuomenė, perėjusi ledu Aistmares, persikėlė per sąsiaurį ir įsiveržė į Sembą. Prie Girmavos įvyko mūšis su jungtine sembų kariuomene, kryžiuočiai buvo sumušti, žuvo Stange su broliu Hermannu. Numalšinęs 1260–1274 m. prūsų sukilimą, VO iš pradžių naudojosi sembų Girmavos pilimi. Pirmuoju kameryru pagal 1301 m. dokumentą buvo pakrikštytas prūsas Leikautė.

Apie 1270 m. ant prūsų piliakalnio VO pastatė savo, o XIV a. pradžioje, kitoje vietoje, mūrinę pilį. 1581 m. į čia iš Laukstyčių pilies prie Aistmarių perkelta Gintaro valdyba ir prievaizdo (Bernstein Meister) būstinė. Nuo 1644 m. pilyje veikė Gintaro teismas, ant Kartuvių kalno (Galgenberg) įrengtos kartuvės vagims. 1693 m. įstaigos perkeltos į Palvininkus. Sovietmečiu ieškota ypač vertingo pagarsėjusio Gintaro kambario. 1610 m. pilies pietinis sparnas buvo perstatytas į bažnyčią. 1945 m. apgriauta sovietinės artilerijos, 1945–1947 m. ją baigė griauti sovietiniai jūreiviai. XX a. pačioje pabaigoje bažnyčios ir pilies griuvėsių liekanas Vokietijos vokiečiai konservavo: ant pilies sienų pamatų iš surinktų akmenų pastatė bažnyčios sienelę. Bet jie, tuo metu įrengdami Vokietijos karių kapines, iškirto šimto ir daugiau metų senumo liepas su alėjomis. Sunaikintas gamtos paminklas. Kaip pavyzdį minėtas doc. dr. J. Mališauskas kelias šakas vežėsi į konferenciją Travemiundėje (Vokietijoje) apie prūsus ir kaltino dabartinius vokiečius barbariškumu: ne tik svetimtaučiai rusai kolonistai griauna baltų ir vokiečių kultūros bei gamtos paveldą.

Atgal