VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

07.19. Ar Lietuva vadovaujasi tarptautine teise santykiuose su Lenkija? (1)

Vladas Turčinavičius

 

Šiandien yra naivu pritarti minčiai, kad pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme – pažanga, kurią mes turime pažinti kaip būtinybę – G. Hegelis „Istorijos filosofija“, V., 1990, p. 44.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Šiame straipsnyje istoriniu teisiniu žvilgsniu pažvelgsiu į Lietuvos ir Lenkijos santykius.

 Linas Linkevičius atsiprašo lenkų tautos už Lietuvos Seimo sprendimus | Alkas.lt nuotrauka

Janas Mateika. Liublino unija. 1869 m. | wikipedia.org nuotr.

Derybos Liubline tarp Lietuvos DK ir Lenkijos Karalystės delegacijų vyko nuo 1569 m. sausio 10 d. Lietuvos DK delegacija nepatenkinta Lenkijos ponų siekiu inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį iš derybų buvo pasitraukusi.  Dėl karo su Rusija Lietuva negalėjo pasipriešinti Lenkijai karine jėga, todėl 1569 06 06 sugrįžo į Liubliną tęsti derybų.    

1569 m. Liublino sutartyje buvo sukurta dviejų valstybių Lenkijos ir Lietuvos sąjunga, kurią galima lyginti su Europos Sąjunga taip pat sudarytą sutarties pagrindu. Kaip ES, taip ir Lenkijos su Lietuva sąjunginėje valstybėje buvo bendras Seimas, atskiri administracinio valdymo organai, teisinės sistemos, atskiri biudžetai, valstybių antspaudai, atskiros kariuomenės, savos sienos. Todėl anuomet  Lietuva ir Lenkija neprarado savo valstybingumų, kaip ir dabar nepraranda būdamos ES narėmis.

Paskutinis Gediminaičių dinastijos palikuonis Žygimantas Augustas, Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis, pasirašydamas Liublino sutartį ir atiduodamas Lietuvos Didžiąjai  Kunigaikštijai priklausiusias pietvakarines žemes (dabar Vakarų Ukraina) iš mažytės Lenkijos padarė ją didele valstybe, prilygstančia Lietuvos DK. Su Lenkijos karalyste siena buvo aprobuota šia sutartimi ir būtina čia pabrėžti, kad Lietuvai buvo palikti regionai su miestais Balstoge, Suvalkais, Augustavu, Seinais ir Punsku, Gardinu, o dabartinėje Lenkijoje šis regionas ir vadinamas Palenke, kas lietuviškai reiškia arti Lenkijos sienos ir teisiškai priklausanti Lietuvai, nes ją nustatė dvi valstybės – suverenai, vadovaujami Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir tą patvirtino bendras Seimas.

Šia sutartimi turėjo ir turėtų vadovautis abi „istorinės sesės“, būtent čia yra tarpvalstybinių santykių pamatas, o ne praėjus šimtams metų trečiųjų šalių nustatytomis sienomis.

Abiejų valstybių sąjunga buvo sudaryta  dėl  Maskvos kunigaikštystės kylančių antpuolių sustabdymo ir po sutarties pasirašymo abu suverenai pasiliko valstybėmis, tik sutarė, kad kartu ginsis ir vykdys užsienio politiką. Pasirašant Liublino sąjungos (unijos) sutartį dvi valstybės – suverenai apibrėžė sienas tarp abiejų valstybių ir sukūrė sąjunginės valstybės lygiavertį herbą: su Vyčiu ir Ereliu,  o pradžioje vadinosi „Lenkijos ir Lietuvos valstybė“.

Tik vėliau, 1582 m. Lenkijos ir Lietuvos sąjunga (unija) buvo pavadinta „Rzeczpospollita“ – Rzecz+pos+pol+lita. Galima teigti, kad iš lotynų kalbos „res publica – viešasis reikalas“ buvo paimtas žodis -res, tačiau buvo pritaikytas lenkų „liežuviui“, nes  lenkų kalba garsas „R“ prieš balsę tariamas „Ž“, o gale žodžio garsas “S” dažniausiai tariamas “Š” ar “Ž”, todėl buvo sulenkinta į garsą “Č” ir virto lengvai lenkui tariamu „Rzecz“.  Buvo pridėtos lotyniškų žodžių šaknys:

 – pos (iš lotynų possessio – nuosavybė), -pol (Polonia) ir -lita (Lituania), reiškia Lenkijos ir Lietuvos bendras reikalas ir bendra nuosavybė – valstybė ir Seimas – valstybės demokratinio valdymo pradmuo. Akivaizdu, kad išvertus lietuviškai turėtų vadintis Lenkijos ir Lietuvos sąjunga ( lotyniškai – unija).

Galima manyti, kad taip buvo pavadinta su tikslu užslaptinti monarchinių valstybių apsuptyje demokratinės struktūros pradmenis – renkamą Seimą ir abiejų tautų Seime renkamą karalių. Stebėtina, kad po 150 metų Vakarų informacinėje erdvėje, o dalinai ir Rytų, tokio  pavadinimo Lietuva nebeliko, o buvo rašoma tik Rzeczpospolita Polska (pavadinimo galūnėje dar liko lotyniškasis -lita, tačiau jį nustelbė pabrėžtinas žodis Polska).

Lietuva ir Lenkija prieš Liublino sutartį 1526 m. | wikipedia.org nuotr.

 Lietuva ir Lenkija po Liublino sutarties 1569 m. | wikipedia.org nuotr.

Stebėtina, kad ir dabartinė Lenkija vadinasi Rzeczpospolita Polska, reiškia ji turi pretenzijų į Lietuvą, o palikta lotyniška galūnė-lita (Litua) apie tai ir kalba. Lenkija būdama strategine partnere ir gerbdama Lietuvą galėtų naudoti lotyniškąjį pavadinimą Lenkijos Respublika, priešingu atveju galima suvokti, kad Lenkija šiandien  visas po Liublino sutarties buvusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos žemes laiko buvus Lenkijos žemėmis.

Gan įtartinai skamba dabar propaguojamas terminas: Abiejų Tautų Respublika (ar tik neprimestas strateginės kaimynės Lenkijos?), būtų priimtiniau – Abiejų Valstybių Sąjunga, nes tas propaguojamas pavadinimas ATR neatitinka istorinių faktų ir įžeidžia kitas tautas, gyvenusias Lenkijoje ir Lietuvoje.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštija pasiliko valstybingumo ženklus: savo herbą, kariuomenę, iždą, antspaudą ir savo teisinę sistemą – Lietuvos statutą. Buvo sudarytas bendras Seimas ir jo renkamas vienas karalius, kuris turėjo būti patvirtintas Lietuvoje Didžiuoju kunigaikščiu.

Lietuva savarankiškai veikė savo teritorijos viduje ir net kariniuose reikaluose už sienos: 1605 m. Lietuvos laimėtas Salaspilio mūšis prieš švedus, 1621 m. Chotino mūšyje prie Dniestro sumušė turkų (osmanų) kariuomenę.

Akivaizdus dabartinės Lenkijos akibrokštas yra jos dalyvavimas 2005 m. atidengiant Salaspilio mūšiui paminklą ir nepakviečiant dalyvauti Lietuvos – tai tarptautinės teisės pažeidimas bei Lietuvos paniekinimas, nes šiame mūšyje Lenkijos kariai nedalyvavo, o mūšį laimėjo tik Lietuvos kariai, vadovaujami LDK Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai Chodkevičiaus).

Lenkija kiekviena proga stengėsi visiškai integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją į karalystės sudėtį, tačiau Lietuvos valdantieji didikai ir bajorai tam niekada nepasidavė ir saugojo Lietuvos valstybingumą.

Akivaizdu, kad XIV a. pabaigoje, XV a. pradžioje galutinai Lenkijos karaliui Jogailai ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui apkrikštijus Lietuvos karalystę ir jai tapus Didžiaja Kunigaikštija, Lenkija stengėsi ištrinti iš istorijos Mindaugo krikštą ir Lietuvos karalystę, o tą misiją priskirti tik sau. Turėdama tipišką pavyzdį iš Bizantiškos krikščionybės sklaidos, kai Konstantinopolis sukūrė naują kalbą ir raštą krikščionybei skleisti į Europos šiaurę, kur šiauriau Kijevo gyveno aisčių (baltų) ir suomių gentys, Lenkija pradėjo visais įmanomais būdais brukti lenkų kalbą į naujai apsikrikštijusią LDK.

Regis, žvelgiant krikščioniškai Lenkijos elitas po Lietuvos krikšto privalėjo ginti lietuvių kalbą ir Lietuvą, nes 1389 m. popiežius Urbonas VI oficialiai pripažino Lietuvą katalikišku kraštu, juolab, kad greta rytuose plėtėsi ir kėlė grėsmę Lietuvai Kijevo Rusios Bizantiškoji krikščionybė su pravoslavų kalba. Tad iš čia išplaukia išvada, kad Lenkijos tikslas buvo ne tiek apkrikštyti Lietuvą, kiek su religijos sklaida lietuvius paversti lenkais, naudojant lenkų kalbą kaip anksčiau pasielgė su jotvingiais ir dalimi prūsų genčių.

Vilnius ir jo apylinkės buvo senosios baltų kultūros citadelė ir paskutinė aukščiausiojo dvasininko Krivių-Krivaičio buveinė. Dėl šios priežasties po Jogailos ir Vytauto apsikrikštijimo į Vilniaus apylinkes daugiausia buvo siunčiami lenkų dvasininkai, kurie diegė lenkų kalbą, o jų bajorams buvo suteikiamos žemės.

Apie tai byloja XVI a. pirmosios pusės susidariusi padėtis, kai Lietuvos valstybės didžiavyris Geranainių grafas Albertas Goštautas (1470–1539), jam buvo suteiktas Šv. Romos imperijos imperatoriaus Karolio V Geranainių grafo titulas, stiprindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumą, reikalavo, kad iš Lietuvos būtų pašalinti lenkų vienuoliai bernardinai, kaltinami amoraliu gyvenimu, lietuvių kalbos nemokėjimu, Lietuvos turtų išvežimu. A. Goštautas 1530 m. net iš popiežiaus Klemenso VII išsirūpino atskirą Lietuvos bernardinų provinciją.

Stebėtina, kad dabartinės Lietuvos Vyriausybė (gal prolenkiškiems mūsų istorikams patarus) pažeisdama paveldo teisę padovanojo Lietuvos Bernardinų vienuolyno nekilnojamąjį turtą Vilniuje, visą architektūrinį ansamblį Lenkijos pranciškonams (bernardinams). Kyla mintis: ar Lenkija netaiko savo šimtametės patirties šiuolaikinei Lietuvos respublikai valdyti?

1529 m. A. Goštautas kovodamas prieš lenkų diduomenės įtaką, vadovavo I Lietuvos Statuto parengimui ir taip išsaugojo Lietuvos valstybingumą, nes Statutą galima prilyginti konstitucijai – štai kodėl Lenkija nepripažino Lietuvos statuto iki 1697 m. Jis pasipriešino lenkų diduomenės siekiams su Lenkijos karalienės Bonos Sforcos parama Statutą pakeisti. Grafo iniciatyva į Statutą įrašyti draudimai svetimšaliams (lenkams) įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. Jo pastangomis mažametis Žygimantas Augustas 1529 m. buvo formaliai, tėvui tebesant gyvam, paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tuo siekta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos savarankiškumo ir atskirumo nuo Lenkijos.

Atgal