ISTORIJA
07.19. PRŪSŲ ŽEMĖS SEMBOS KULTŪROS PAVELDAS (8)
dr. Algirdas MatulevičiusIstorikas, enciklopedistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos, MLRT narys
Girmavoje ir apylinkėse išliko 3 piliakalniai. Vienas jų yra bažnytkaimio šiaurinėje dalyje. Didysis piliakalnis (Grosser Hausenberg) stovi ant aukšto kalno (Bolšaja gora;apie 90 metrų), dabar apaugusio lapuočių mišku, krūmynais. Apie 2 km. į šiaurės vakarus nuo bažnytkaimio. Manoma, čia buvo prūsų pagonių kulto šventykla Romuva (Romovė), pastatyta pilis. Ją užėmęs Ordinas pastatė stipresnę. Pačioje XX a. pabaigoje per ekspediciją viršūnėje radome nugriuvusį ar nugriautą aukštą metalinį bokštą. Pilį saugojo gilūs gynybiniai grioviai, galingi pylimai. Dar vienas stipriais įtvirtinimais Mažasis piliakalnis (Klein Hausenberg) yra į šiaurės rytus nuo Girmavos, prie upelio. Sovietmečiu ir po 1990 m. su minėtu Klaipėdos universiteto doc. dr. Jurgiu Mališausku, VDU prof. dr. Andriumi Kopustinsku, enciklopedistu keliautoju Merūnu Gerve, VU doc. dr. Jurgiu Stašaičiu per ekspedicijas po visą Mažąją Lietuvą pagal senus vokiškus žemėlapius į pietryčius nuo Girmavos suradome dar vieną prūsų piliakalnį – Vosepile(Ožio pilis, pastatyta apie IX a.). Kryžiuočiai ją pavadino Ziegenberg (Cygenberg – Ožkakalnis). Semboje daug kalvų, pelkių, miškų, tad tinkamos vietos pilims statyti.
KUMĖNAI–ALKŲ KALVAGŪBRIS–GALT GARBIS–VARGIAI
Į pietryčius nuo Girmavos – Kumėnai (Kumehnen; Kumačiovo) netoli Karaliaučiaus-Rausvių magistralės. Sembos vyskupo gotikinėje bažnyčioje (pastatyta 1390 m.) kelis šimtmečius pamaldos laikytos ne tik prūsų, bet ir lietuvių kalba; jomis jos laikytos, nors ne visose bažnyčiose, beveik visoje Semboje. Kaip rašo kraštą išvaikščiojęs žymiausias Mažosios Lietuvos architektūrologas dr. M. Purvinas, pro Kumėnus kadaise ėjo vieškelis iš Karaliaučiaus į Palvininkus prie Baltijos. Po karo bažnyčia buvo paversta sandėliu, 1976 m. nugriautas bokštas. Svarbiausia, Kumėnai yra Alkų kalvagūbrio (Alkebirge) vakarinėje dalyje (tęsiasi nuo Pabėtų iki Medinavos, iškilęs iki 90-117 metrų). Į šiaurės vakarus nuo Kumėnų–Drugėnų yra aukščiausias (apie 117 m.) Alkų kalvagrūbryje prūsų piliakalnis Galtgarbis (prūs. gail – baltas + garbis – kalnas; vok. Galtgarben). Aukščiausia Semboje, o gal ir visoje Prūsoje kalva. Kronikose ir padavimuose pasakojama, kad čia buvo visų prūsų valdovo Vydevučio (Vaidevutis) sostas. Jo sūnus Samas ant piliakalnio pasistatydino pilį. Įrengta šventykla. Sembos piliakalnius ir pilkapius tyrė ir aprašė Rimantas Matulis (sudarė didelio formato žemėlapį), archeologas prof. dr. Valdemaras Šimėnas, kaliningradietis, archeologų Baltijos ekspedicija vadovas prof. dr. Vladimiras Kulakovas (su kitais parašė išsamią knygą). VO laikais Galtgarbio vietovė pagal netoliese buvusią gyvenvietę vadinta ir Rinava (prūsiškai Ereynas, Erinas, vok. Rinau; Čaikino). XIV a. pirmoje pusėje Sembos vyskupas Johannes Clare (Johanas Kliarė) ant prūsų šventovės pastatydino akmeninę pilį. 1816 m. ar 1818 m. ant piliakalnio pastatytas granito paminklas žuvusiems Prūsijos kariams kare su Prancūzija, su Napoleono Didžiąja armija atminti. 1906 m. (ar 1914 m.) ant kalno pastatytas Bismarcko (nuo1871 m. sukurtos Vokietijos imperijos geležinis kancleris) bokštas. Atidengiant kalbą pasakė Prūsijos gen. feldm. von der Goltzas (fon der Golcas). Čia Karaliaučiaus universiteto studentai lietuviai švęsdavo Rasos šventę. Kadaise nuo Galtgarbio viršūnės už keliasdešimties kilometrų galima buvo pamatyti Karaliaučiaus bažnyčių, pilies bokštus; dabar vietovė apaugusi mišku, krūmynais, brūzgynais. 1945 m. dėl Galtgarbio vyko aršūs mūšiai. Po 1945 m. šiame ypač svarbiame strateginiame punkte bazavosi sovietinis karinis dalinys, po 1991 m. – Rusijos. Kopti į buvusį piliakalnį griežtai draudžiama: aptvertas geležine tvora, užrašai Stop! Šaudoma! Mums per ekspediciją teko laimė įkopti į viršūnę, pamatyti piliakalnio gilius apsauginius griovius, gynybinius pylimo įtvirtinimus. Ar ne Prūsijos sostapilė?! Dabartiniai kariniai objektai mums visai nerūpi. Ir ką tu pamatysi? Mes – prūsų ir lietuvininkų fanatikai. Garbė Sovietų Sąjungos kariuomenei, sutriuškinusiai amžinus baltų priešus, kryžiuočių palikuonis nacius – visą nacizmo režimą.
Iš Kumėnų galima grįžti į Karaliaučių nakvynei arba važiuoti namo. Bet dar laukia labai įdomių, reikšmingų vietovių.
Pakeliui į Karaliaučių Vargiai (Wargen; Kotelnikovo). Sembų pilį per 1260–1274 m. visų prūsų sukilimą užėmė VO ir pastatė savo. Ją ne kartą iš Lietuvos puolė lietuviai. XIV a. viduryje priešpilyje pastatyta katalikų bažnyčia. Vargiai kanalu (upelis, ant kurio kranto pastatyta pilis, buvo užtvenktas, susidarė tvenkinys) buvo sujungti su Karaliaučiumi. 1611 m. pilį valdytojas K. von Kanizas (fon Kanicas) padovanojo bažnyčiai. XIX a. pradžioje pilis sugriuvo. Ant flygelio pamato pastatyta klebonija. Pamaldos vokiečių, prūsų, lietuvių kalbomis vyko išlikusioje bažnyčioje. Vargiai tapo karaliaučiškių poilsiaviete. Per 1945 m. pavasarį surengtą Karaliaučiaus šturmą SSRS kariuomenės pagrindinis smūgis teko Vargiams. Apgriautos buvo pilis ir bažnyčia, kurių plytos iki 9-ojo dešimtmečio buvo išardytos, išgrobstytos.
MEDINAVA–PALVININKAI–DIRSŪNKAIMIS–NAUJAKURŠIAI
Į vakarus nuo Karaliaučiaus, link Žuvininkų – valsčiaus centras Medinava (Medenava; Medenau; Logvino). Minėtas VO kronikininkas Petras Dusburgietis, rašydamas apie 1254 metų įvykius, pabrėžė, kad išdavikas prūsas Gedūnas (veikiausiai vitingas) kryžiuočiams papasakojo, kokio galingumo yra prūsų kariuomenė. Čekijos karalius Pržemyslas II Otakaras jam davė savo vėliavų, kad jas iškabintų prie savo namo bei valdų: idant puolantieji jų neliestų. Viską naikindami ir degindami, riteriai 1255 m. sausį užėmė sembų pilį. Prūsų dievai nubaudė išdaviką: Gedūnas nespėjo vėliavų iškabinti, ir jo namai su valdomis buvo sudeginti. Po XIV a. pradžios lietuvių iš Lietuvos antpuolių pilis išplėsta, sustiprinta. Matyt, sugriauta per Trylikametį karą (1454–1466 m.) su VO. Likučiai baigti griauti XIX a. Sovietmečiu Medinavos piliakalnis paverstas karjeru. 1988 m. Klaipėdos Vydūno klubui kreipusis į Kaliningrado kultūros valdybą, piliakalnis nustotas naikinti.
Medinavos bažnyčia (albumo Das Samland in 144 Bildern nuotrauka)
Ypač patartina užsukti į šiaurės vakarus ant Baltijos kranto esančias baltų aukso-gintaro kasyklas valsčiaus centre Palvininkuose (<iš liet. ir prūs. Palvė; Palweniken, Palmnicken; Jantarnyj). Jau nuo IX a. Sembos prūsų prekybos ir amatų centras. Baltijos pakrantėse gintaro gavyba Prūsijos kunigaikštystės valstybiniu mastu pradėta XVI amžiuje. XIX a. antroje pusėje Palvininkuose įrengtos dvi šachtos. Metinė produkcija siekdavo 400 tonų – didžiausias gintaro telkinys pasaulyje. Gintaro kasybos monopolis priklausė VO, nuo 1525 m. – Prūsijos kunigaikščiui, nuo 1701 m. – karaliui. XX a. pradžioje įrengtas atviras didžiulio ploto karjeras, 1922 m. pakeitė šachtos, pastatyta įvairių įmonių, plovyklų, iki jūros nutiestas geležinkelis. Pavyzdžiui, 1934 m. iškasta 600 tonų. Po 1946 m. Sovietai atnaujino gintaro gavybą, ilgainiui buvo išgaunama 90% pasaulinės produkcijos. Išžvalgytos atsargos sudarė 132 100 tonų. Netoli Palvininkų – Mažasis Dirsūnkaimis(Dirškaimis; Klein Dirschkeim; Dvoriki). Geresnis kelias važiuoti nuo Girmavos, 5 km į šiaurės rytus. Manoma, čia buvusi vakarinių baltų šventovė Romuva (Romovė): vokiečių mokslininkai pastebėjo, kad jau nuo XIV a. ši vietovė vadinta Rumnowe, Romayn, Rohmenen. Buvo kaimai Romovė; Vaidėnai (Vaydehnen). 1866 m. buvo aptiktas prie Bėtės upės, įtekančios į Baltiją, žiočių Milžinų kalno (Hünenberg) kapinynas. Yra Naujakuršių(Neukuhren;Pionerskoje) kurorto pietiniame pakraštyje. Jau V a. viduryje apylinkėse sukurtas prūsų gyvenviečių, kapinynų, šventyklų kompleksas. Rasti du gintaro žaliavos lobiai, gausu gintarinių karolių. VI a. gotų istorikas Kasiodoras pranešė, kad gotų karalius Teodorikas laiške aisčiams padėkojo prūsų vadams už didelę gintaro siuntą į Romą. Pasakojama, kad gintaru buvo išpuoštos Koliziejaus sienos. Skaitytojui (ir sau) priminsiu, kad prie Baltijos, Sembos šiaurės vakarinėje dalyje prasidėjo garsusis unikalus Gintaro kelias, pasibaigiantis prie Juodosios jūros. Slegiantį įspūdį sudaro sovietmečiu Romovės vietoje šiukšlynu paverstas karjeras – Krivių Krivaičio buveinė.
Dirsūnkaimio vyturys. Netoliese buvo prūsų šventykla (albumo Das Samland in 144 Bildern nuotrauka)
Pakeliui į Palvininkus yra turtingi radiniais Gautų (Gauten; Putilovo) pilkapynas ir kapinynas. Rasta reta Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus laikų (161–180 m.) auksinė moneta. Daugiau sembų lobių yra Kirpainių (Kirpehnen; Povarovka) apylinkėse. Čia vienas didžiausių ir svarbiausių Semboje pilkapynų (1 km ilgio ir 200 m pločio teritorija). Viena kalvų vadinama Galgenberg– Kartuvių kalnas: kardavo gintaro grobstytojus, vagis. Kapinyne rasta daug romėniškų monetų: Romos imperiją valdant Trajanui (98–117) ,Adrianui (117–138 m.), Komodui (180–192 m.). Daug gintaro bei jo dirbinių rasta Sargenavos (Sorgenau; Pokrovskoje) kapinyne: pajūryje susidarė dideli gintaro klodai; ilgainiui jį pradėta kasti pramoniniu būdu – įrengtos kasyklos.
ŽUVININKAI–TENKYTAI–LAUKSTYČIAI
Iš Girmavos tiesiausias kelias į pietus, važiuojant netoli Baltijos pakrantės, Aistmarių šiauriniame krante – Žuvininkai(Zuvininkai, Vyskupininkai; Suwenincken, Bischofshausen, Fischhausen; Primorsk) – Sembos vyskupo rezidencija nuo 1255 m. iki Reformacijos. Jau 1299 m. gavo Kulmo miesto teises, 1315 m. pastatyta katalikų pirmoji bažnyčia (1961 m. visai nugriauta, o miestas sovietmečiu sudarkytas, apgriautas): joje ir beveik visoje Žuvininkų apskrityje pamokslai lietuvių kalba sakyti net iki XIX a. vidurio. Tai paaiškinama ir tuo, kad nemaža dalis šiaurinių prūsų mieliau lietuvėjo (juk giminaičiai), o ne vokietėjo. Pavyzdžiui, daug lietuvių (lietuvininkų) gyventa Lietuvkaimio (Littausdorf) gyvenvietėje. Kaip rašo archeologas prof. dr. Valdemaras Šimėnas, Aistmarių patogiose pakrantėse kūrėsi gyvenvietės; manoma, kad ši sritis senovėje vadinta Witlandu. Manau, kad jis teisus, nors kiti tyrėjai jo ieško kitur, tapo legendine mįsle. Apie 1264 m. pastatyta vyskupo pilis-rezidencija, nuo 1285 m. mūrinė. Nuo 1517 m. Prūsijoje plintant Reformacijai, Žuvininkai tapo pirmojo Prūsijos hercogo (kunigaikščio) Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. Jos koplyčioje 1526 m. Albrechtas susituokė su Danijos karaliaus Frederiko dukra princese Dorothea (Dorotėja). 1618 m. mire jų sūnus Prūsijos kunigaikštis bevaikis Albrechtas Friedrichas. Dėl negalios už jį šalį valdė regentai.
Dėl to 1618 m. Prūsijos kunigaikštystė sudarė su Branderburgo kurfiurstyste (vokiečių etninės žemės su Berlynu) asmeninę uniją: kunigaikštystę ėmė valdyti vokiškojo Branderburgo krašto kurfiurstai. Sudaryta Branderburgo-Prūsijos valstybė. 1660 m. jungtinės valstybės sostinė iš Karaliaučiaus perkelta į Berlyną. Dėl to pablogėjo prūsų, lietuvininkų, lenkų bei mozūrų tautinė padėtis. XVI a. pirmoje pusėje, anksčiausiai Prūsoje, pradėtos laikyti vietoj katalikų evangelikų pamaldos. Iš čia per Reformaciją liuteronybė plito gilyn į Mažąją Lietuvą. Nuo 1697 m. pilis buvo ardoma – plytos panaudotos Piliavos tvirtovei stiprinti. 1629 m. Žuvininkų pilyje rezidavo Prūsiją užkariavęs Švedijos karalius Gustavas Adolfas, čia su didžiuoju kurfiurstu Friedrichu Wilhelmu sudaręs 6 metų paliaubas. Žuvininkų apylinkėse išliko keli sembų piliakalniai. Po karo senamiestis ir bažnyčia buvo visiškai sunaikinti. Bažnyčios vietoje teliko pamatų akmenų, ant šventoriaus auga medžiai.
2,5 km į vakarus nuo Žuvininkų, ant aukšto stataus Baltijos kranto – Tenkytai(Tenkyčiai, Tenkitten; Beregovoje). Spėjama, kad 997 m. apylinkėse galėjo būti prūsų nužudytas Prahos vyskupas Vatiekus-Adalbertas, pažeidęs pagonių tikėjimo papročius. Pirmasis misionierius krikštytojas prūsų žemėse; po mirties paskelbtas šventuoju. Kita nuomonė: galėjo būti nužudytas dabartinio lenkų miesto Gdansko (sen. Gedainiai, Gedania,vok. Danzig) apylinkėse. Jo garbei pagonių šventvietėje Tenkyčiuose pastatyta koplyčia. Sugriuvusios vietoje 1831 m. lenkų grafienė E. Wielopolska pastatydino 9 metrų aukščio geležinį kryžių. Sovietmečiu nuverstas. Šv. Adalberto žūties tūkstantmečiui (1997 m.) Šv. Adalberto draugijos lenkų piligrimai 1997 m. toje vietoje pastatė 10 metrų aukščio kryžių. Manoma, kad XI a. pradžioje Danijos karalius Kanutas (Knuts) Tenkyčiuose pastatydino koplyčią. Netoliese, į šiaurės vakarus nuo Tenkyčių, yra Dargių(Dargen; Lunino) piliakalnis. Kaip teigia dr. V. Šimėnas, tai vienas seniausių Semboje, žmonių apgyvendintas jau I tūkstantmetyje iki Kristaus. Apylinkėse gausu pilkapynų, kapinynų. Rasta žalvario dirbtinių lobių. 5 kilometrai į pietus nuo Žuvininkų, Aistmarių nerijos mažo pusiasalio šiauriniame gale, – pagarsėjusi Laukstyčių(Laukstytė; Lochstete, Louckstet, Lochstädt; Pavlovo) Ordino pilis. 40 km atstumu nuo Karaliaučiaus, 5 km į pietryčius nuo Žuvininkų. Sąsiauris jungė Aistmares su Baltija ir saugojo prūsus nuo priešo įsiveržimo į jų kraštą. VO užėmė Sembų pilį ir 1285 m. pastatė savo su bokštu, priešpiliu, konventu, danskeriu. Anot architektūrologo dr. M. Purvino, apylinkės senovėje vadintos Witlandu. 1305 m. minimas Laukstyčių komtūras Heinrichas. 1422 m. VO didysis magistras Paulus von Rusdorfas paleido Brandenburgo pilyje kalintį buvusį didįjį magistrą Heinrichą von Plaueną: po triuškinamo VO pralaimėjimo 1410 m. Žalgirio mūšyje pakeitė kovos lauke žuvusį Konradą von Jungingeną ir, įsitvirtinęs Marienburgo pilyje, išgelbėjo VO nuo žlugimo. Plauenas buvo atvežtas į Laukstyčius, čia tarnavo kaip VO brolis. Visai reabilituotas, 1429 m. gegužę tapo Laukstyčių komtūru, bet gruodį mirė. Palaidotas, kaip ir kiti aukšto rango, VO sostinėje Marienburge. Per Trylikametį karą, 1457 m. Laukstyčių pilį šturmavo Dancigo (Danzig, Gdansk) laivynas, sąsiauryje paskandinęs kelis VO laivus. Vėliau sąsiaurį užpylė smėlio audros, ir Karaliaučiaus laivams kelias į Baltiją per Laukstyčių sąsiaurį buvo uždarytas. O sąsiauris ties Piliava dar nebuvo parengtas laivybai. Iki 1581 m. pilyje veikė Gintaro gavybos valdyba, rezidavo gintaro prievaizdas; priklausė Palvininkų kasyklos. 1507 m. pastatyta katalikų bažnyčia. 1622 m. (per 1600–1629 m. karą) Laukstyčiai tapo Prūsą užkariavusio Švedijos karaliaus Gustavo Adolfo karine stovyklaviete. Per II Šiaurės karą (1701–1721 m.), pirmojo Prūsijos karaliaus Friedricho I paliepimu, 1705 m. pilies 2 korpusai ir didysis bokštas nugriauti, išardyta uždara galerija, jungusi pilį su jūroje pastatytu bokštu (danskeris), gynybinė siena: akmenys ir plytos panaudotos svarbesnės tvirtovės – Piliavos statybai. Prancūzijos imperatoriui genialiajam karvedžiui Napoleonui užkariaujant Prūsiją, 1807 m., per Piliavos blokadą, prancūzų gen. Sent-Galere Laukstyčių pilyje įkūrė savo štabą. XIX a. pabaigoje pilis atstatyta, bet dėl Antrojo pasaulinio karo nebaigta restauruoti; įkurtas kraštotyros muziejus. Iki 1945 m. pilis buvo geriausiai išlikęs Ordino senosios statybos su unikaliomis architektūros detalėmis pavyzdys. Pilis, ypač abu flygeliai, stipriai nukentėjo per 1945 m. mūšius dėl Piliavos.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pilyje buvo paslėptos iš Karaliaučiaus atgabentos unikalios istorinės vertybės, tarp jų didelė dalis Prūsijos slaptojo valstybinio archyvo; prūsistikos ir lituanistikos dokumentų. 1945–1947 metų vasaromis į Rytprūsius vyko kelios Lietuvos lietuvių mokslininkų ekspedicijos, vadovaujamos Mažosios Lietuvos tyrėjo prof. dr. Povilo Pakarklio. Laukstyčių pilyje rasta: K. Donelaičio Metų rankraštis, XVII a. žymaus etnologo, Jono Bretkūno provaikaičio, Mato Pretorijaus daugiatomio kapitalinio veikalo rankraštis apie Prūsą bei Prūsiją, keletas M. L. G. Rėzos rankraščių bei raštų, Prūsijos kunigaikščių, karalių XVI–XVIII a. įsakų, ediktų lietuvininkams jų gimtąja kalba, daug senovinių knygų (ypač vertinga Karaliaučiaus universiteto Walenrodo bibliotekos dalis). Šios neįkainojamos vertybės buvo parvežtos į Vilnių. Labai laiku. Sovietiniai atėjūnai daug ką (kaip ir visame Karaliaučiaus krašte) išgrobstė, sunaikino. Ieškant Gintaro kambario Laukstyčių pilis po 1945 m. buvo pastoviai griaunama, kasinėjama. Barbariškai kasinėjo ir vadinamieji juodieji kasėjai. Galutinai pilies liekanos su pamatais, rūsiais, giliais šurfais nugriautos ekskavatoriais ir buldozeriais prieš 2000 metus. Teko matyti tik apie 1 m aukščio porą trumpų sienelių, augo krūmokšniai. Sunaikintas ypač vertingas kultūros ir mokslo objektas.
PILIAVA–LENZENBERGAS–POKARBIAI
1 km 200 m į pietvakarius nuo Žuvininkų Baltijos neriją kerta 115 m ilgio ir iki 3 m aukščio Gardinės (Žardinės; Gardienen) pylimas. Gynė Sembos pusiasalio prūsų prieigas nuo priešų užpuolimų iš sąsiaurio (protakos), kirtusio Aistmarių neriją.
Iš Laukstyčių pavažiavus kelis kilometrus į pietvakarius, arba 12 km į pietvakarius nuo Žuvininkų, kyšulio gale, priešais Aistmarių neriją (skiria sąsiauris – protaka laivams į Baltiją praplaukti), Aistmarių pakrantėje prie nerijos didžiojo rago – Piliavos(Pillau; Baltijsk) miestas su galinga tvirtove, jūrų uostu. Pavadinimas, kaip ir viso krašto vietovardžių, aistiškas-baltiškas. Kaip ir visoje Semboje bei gretimose prūsų žemėse, sembų pilaitės (Pile, Pilen) vietoje Ordinas XIII a. pastatė savo. 1626–1635 m., per ATR karą su Švedija, Piliavą ir kitus Baltijos rytinius uostus valdė Švedija. Švedai pilies vietoje pradėjo 1626 m. tvirtovės citadelės statybą; akmenys ir plytos plukdytos iš dalies griaunamų Balgos, Laukstyčių VO pilių. XVII a. viduryje prie tvirtovės įsikūrė olandų kolonija; jie mokėjo statyti pylimus, dambas, okeaninius laivus (iš jų mokėsi ir Rusijos caras Petras I – reta išimtis tarp Rusijos valdovų). Tvirtovę statyti užbaigė vokiečių inžinieriai. Įrengtas didelis uostas. 1680 m. olandų įkurta laivų statykla statė karinius ir civilinius laivus. Jie jau nuo 1682 m. išplaukdavo į Vakarų Europą, netgi į Afriką. Pvz., 1784 m. į Piliavos uostą buvo įplaukę net apie 2000 įvairių šalių laivų. Pasak minėto dr. M. Purvino,valdant Prūsijos- Brandenburgo didžiajam kurfiurstui Friedrichui Wilhelmui, Piliava XVII a. antroje pusėje tapo Prūsijos karinio laivyno viena svarbiausių bazių; laivuose jūrininkais tarnavo ir lietuvininkų. Per II Šiaurės karą (1701–1721 m.) Piliavos tvirtovė buvo dar labiau sustiprinta.
Smėliui užpusčius senąją protaką-sąsiaurį, 1497 m. per didelę audrą buvo išplauta dabartinė protaka. Nuo XVI a. pradžios Piliava tapo svarbiu vandens keliu į Karaliaučių ir atgal. 1599 m. pastatyta pirmoji bažnyčia. 1865 m. nutiesta geležinkelio linija Karaliaučius–Žuvininkai–Piliava. 1902 m. baigtas kasti jūros kanalas į Karaliaučių.
1945 m. pirmoje pusėje dėl Piliavos vyko dideli mūšiai. Sausio–balandžio mėnesiais gelbėdamiesi nuo raudonojo teroro ,iš Piliavos uosto į Vakarus laivais išplaukė šimtai tūkstančių Rytų Prūsijos (ir iš Mažosios Lietuvos), taip pat Lietuvos (buvusios valstybės) civilių pabėgėlių, kariškių. Po karo valdydami Karaliaučiaus kraštą, Sovietai Piliavoje įrengė didžiausio SSRS (nuo 1991 m. – Rusijos) Baltijos karinio jūrų laivyno bazę, buvo pavertę visiškai uždaru miestu.
Iš Laukstyčių palei Aistmares galima grįžti į Karaliaučių. Betgi rūpi, kas ten Aistmarių pelkėtame, meldais apaugusiame rytiniame krante? Vėl visi keliai veda iš Karaliaučiaus pietvakarių link. Čia dvi galingos VO pilys. Pirmoji Brandenburgo(Ušakovo) dešiniajame Šaltuonos (Prūsa, Virsinga; Frisching; Prochladnaja) upės, įtekančios į Aistmares, krante, prie žiočių. Nuo čia į pietus prasideda Notanga – prūsų notangų žemė. Iš čia VO pradėjo ją užkariauti. Apie 2 km atstumu, prie kairiojo Šaltuonos kranto žiočių, stovėjo notangų pilis Lemptena. Minima 1246 m. Vėliau ją užkariavo Ordinas ir pastatė Lenzenbergą (Lencenbergas; Lentzenburg, Lentzenberg). 2000 m., dr. A. Bachtino duomenimis, ant stataus kranto, apaugusio medžiais ir krūmais, išliko tik pilies aikštelė, iki 2 metrų gylio dalis griovio, nuo šio karo laikų – blindažo liekanos, ant pylimo liekanų liko apkasai su žeminėmis.
Šioje pilyje kryžiuočiai įvykdė žiaurų nusikaltimą. Didžiojo prūsų sukilimo (1260–1274 m.) išvakarėse jie sužinojo apie tai. Notangos ir Varmės fogtas Volradas Mirabilis pakvietė į pilį kai kuriuos prūsų vadus vitingus neva tartis. Apgaule juos suviliojęs, sudegino kartu su pilimi. Tai tapo priežastimi sukilti visoje VO užgrobtoje Prūsijoje. Per sukilimą, 1267 m. Brandenburgo pilį buvo užėmęs varmių vadas Glapas. 1273 m. paimtas į nelaisvę ir riterių pakartas. Ta kalva, palyginti netoli Karaliaučiaus, šimtmečius vadinta Glapo kalnu – Glapenberg. Herkaus Manto vadovaujama kariuomenė ties Pokarbiais(Pokarviai;Pokarben; 3 km į rytus nuo Brandenburgo) , atvirame lauke , 1261 m. sausio 22 d. sumušė Ordino kariuomenę, nugriovė pilį. Tai buvo didžiulė prūsų genčių pergalė atvirame mūšyje. Ji paskatino prūsus dar ryžtingiau kovoti su pavergėjais kryžiuočiais, vaduoti savo žemes. Nors VO į pagalbą atskubėjo gausiai kryžininkų iš Vokietijos, daug priešų riterių žuvo, sužeista, likusieji kariai išsilakstė arba paimti į nelaisvę. Žymiausias iš belaisvių Magdeburgo (Vokietija; jame jaunystėje Herkus Mantas mokėsi riterio kovos meno) kilmingas ir turtingas miestietis Hirtshalsas. Notangų šventikai sumanė vieną iš priešų paaukoti savo dievams – sudeginti. Burtai du kartus lėmė mirtį Hirtshalsiui. Šis paprašė Herkaus Manto išgelbėti jį, primindamas jam apie jo patirtas Magdeburge geradarystes, visapusišką auklėjimą. Prūsų sukilėlių vado prašymu burtai buvo mesti trečią kartą, kurie išpranašavo jam vėl mirtį. Tada Hirtshalsas pats atsisakė noro išsigelbėti ir pasiaukojo Dievui. Pririštas ant žirgo buvo sudegintas. Taip tuos įvykius aprašė minėtas VO kronininkas Petras Dusburgietis.
BRANDENBURGAS–LIUDWIGSORTAS–HONEDA(BALGA)–PARTEGALA
Kryžiuočiai 1290 m. pastatė galingesnę Brandenburgo pilį. Pusiaukelėje tarp Karaliaučiaus ir Balgos pilių. Kaip komtūrijos centras Brandenburgas tapo ir svarbiu Aistmarių uostu. Komtūras M. von Salzbachas (Zalcbachas) Žalgirio mūšio (1410 m.) lauke buvo paimtas į nelaisvę ir nužudytas. Po šio mūšio, 1415–1422 m. pilyje riterių kalintas nuverstas VO didysis magistras Heinrichas Plauenas, VO sostinės ir valstybės išgelbėtojas.
Įdomu, kad 1400 m. per kelionę po Prūsijos šventas vietas Brandenburgo bažnyčioje ir pilyje lankėsi Vytauto Didžiojo žmona Ona. Toks didelis buvo LDK valdovo autoritetas. Nežinia ar tai tiesa, ar graži legenda, kad kunigaikštienė lankėsi netgi Ordino sostinėje Marienburgo pilyje: kadangi moterims ten lankytis buvo griežtai draudžiama, tai riteriai vienuoliai ją po sales nešioję ant rankų, – kad neprisiliestų prie grindų.
Per 1519–1522 m. paskutinį VO karą su Lenkija pilį sudegino lenkai. 1652 m. Brandenburgas gavo miesto teises. 1776 m. pilis buvo apleista, paversta dvaro būstine, o sovietmečiu – savchozo centru. Didelio ploto stipri pilis po 1945 m. buvo griaunama arba pati iro; išliko įspūdingas priešpilis (faktai iš pačios XX a. pabaigos – de vizu). Gotikinė bažnyčia (1320 m.) nugriauta, nyksta (o gal jau nebėra?) apgriuvęs bokštas. 1945 m. Brandenburgo apylinkėse vyko aršūs mūšiai – vadinamasis Brandenburgo katilas. Šiais laikais Aistmarėse ties Brandenburgu surastas naftos telkinys, siurbikės žaloja gamtą.
Netoli Brandenburgo ir Lencenbergo pavažiavus Aistmarių pakrante, truputį į pietvakarius, rasime 1314 m. įkurtą Ludwigsorto(Liudviksortas;Ušakovo) kurortą. Mums svarbu, kad mieste auga tūkstantmetis ąžuolas, menantis prūsus. Veikiausiai ir čia buvusi jų alkavietė. Gerokai į pietryčius nuo Liudviksorto ir toliau nuo Aistmarių yra Varnikaimio(Warnikaim) penkių pylimų įtvirtintas piliakalnis. Vienas turtingiausių Prūsos krašte; įrengtas I tūkstantmečio viduryje. Daugybė turtingų kapų su gausiais sidabriniais dirbiniais. Dr. V. Šimėnas mano, kad dauguma įkapių iš Skandinavijos ir Vidurio Europos. Vokiečių kronikininkas Simonas Grunau XVI a. rašė, kad VI a. pradžioje išvyti iš Ravenos (Italija), gotai keliavo į Šiaurės Europą per prūsų žemes ir atsidūrė Danijoje. Jie įsikūrė Baltijos saloje Kimbrijoje, kurią pavadino Gotlandu(Dievo kraštu).
Važiuojant palei Aistmares tolyn į pietus, ant aukšto stataus kyšulio į Aistmares, – garsioji grėsminga Balgos (Balga; Vesioloje) pilis. Patogi strateginė padėtis dar ir dėl to, kad apylinkės pelkėtos. Į Balgą buvo išgrįstas kelias su kūlgrinda. Čia jau prūsų žemė Varmė. Stovėjo varmių pilis Honeda (Vundenava, Undenava; nuo XIII a.). Ordino riteriai, neįstengdami užimti pilies, apgavo varmius, nužudė pilies valdytoją Kodrūną, 1239 m. užėmė ją ir 1240 m. pastatė Balgą. Ją jungė uždara galerija – tiltas su mariose įrengtu bokštu – danskeris. Viena seniausių, stipriausių mūrinių Ordino pilių; iki 1290 m. tapo tvirtove. Iš jos buvo puolami varmiai, notangai, sembai – iki 1255 m. pastatytos Karaliaučiaus pilies. Pastoviai buvo plečiama, stiprinama, perstatoma. Iki 1500 m. komtūrijos centras. Komtūrai Winrichas von Kniprode, Heningas Schindekopfas (Šindekopfas), grafas Friedrichas von Zolernas (Colernas) tapo VO vadais. 1525–1550 m. buvo Prūsijos hercogo-kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio globojamo pirmojo Sembos protestantų evangelikų vyskupo Georgo von Polenzo (Polencas) rezidencija; čia mirė, palaidotas Karaliaučiaus katedroje. 1524 m. tapo pirmuoju protestantų vyskupu Europoje, išleido įsaką Prūsijos bažnyčiose religines apeigas atlikinėti vokiečių, prūsų, lietuvių ir lenkų kalbomis. Kaip minėta, po XVII a. karų su švedais pilies mūrai naudoti Piliavos tvirtovės statybai. M. L. G. Rėza vokiečių kalba parašė epinį eilėraštį Balgos griuvėsiai. Pilis smarkiai apgriauta per SSRS–Vokietijos karą. 1945 m. pavasarį puolant Sovietų Sąjungos kariuomenei, pilyje buvo Vokietijos kareivių, pabėgėlių (ir Mažosios Lietuvos lietuvininkų). Ją bombardavo, apšaudė iš pabūklų; apgriautas priešpilio bokštas. Pasak A. Bachtino, Vokietijos vokiečiai 1993–1995 m. siūlė lėšų piliai restauruoti ir konservuoti, bet Kaliningrado valdžia atsisakė. Jos liekanos sparčiai nyksta (pasakojama, kad į Balgą treniruotis – laipioti sienomis, atvažiuoja iš Kaliningrado alpinistų). Maždaug prieš 25 metus ant sienų matėsi užrašytų kai kurių kamtūrų, VO maršalų pavardės. Dabar pritepliota rusiškų vardų. Išliko priešpilio, kuriame 1929–1945 m. veikė kraštotyros muziejus, likučiai, bet ir jie atrodo įspūdingai. Ir šioje pilyje sovietmečiu ieškota Gintaro kambario. Iš gotikinės bažnyčios (1330 m.) taip pat likę tik griuvėsiai. Kaip ir prie visų bažnyčių, Balgos kapinės iškasinėtos, sužalotos. O juk jose palaidota tiek garsių raštijos, kultūros, mokslo korifėjų, nusipelniusių Mažajai Lietuvai (prisiminkime Valtarkiemį).
Į rytus nuo Balgos ir Aistmarių stovėjo prūsų varmių pilis Partegala, viena svarbiausių. Iš jos varmiai puldinėjo VO Balgos pilį. Riteriai nepajėgė jų sulaikyti. Minėtas Petras Dusburgietis išsamiai aprašė įvykius. Atsirado išdavikas vitingas (didžiūnas) Pomandas, nusipelnęs prūsų pagarbos, bet jau kryžiuočių pakrikštytas (varmiams to nežinant). Jo patariami susirinko varmių, notangų, bartų kariai ir apsupo Balgos pilį. Apie tai VO riteriams slapta pranešė Pomandas. VO, sulaukęs paramos iš Vakarų kunigaikščių, grafų, sumušė prūsų kariuomenę, daugelį jų išžudė. Po to sudegino Partegalos pilį, likusius gyvus pilėnus paėmė į nelaisvę. Taip kryžiuočiai klasta, išdavystėmis, papirkinėjimais, žiaurumais užkariaudavo prūsų žemes bei pilis (plg. Amerikos indėnų baisų likimą, kai į jų žemę atsikėlė ispanai, portugalai, kiti europiečiai, užkariavę sąžiningus ir patiklius čiabuvius žiaurumais, apgaulėmis, papirkinėjimais).
ŠVENTAPILĖ–GRIUNVALDĖ–NEUHAUSENAS–KAIMĖ
Paskutinis objektas prie Aistmarių (3 km) ir Paserijos upės, netoli dabartinės Lenkijos sienos (po 1945 m. gavo 2/3 senosios Prūsos iki Vyslos) – Šventapilė (Heiligenbeil; Mamonovo), 45 km į pietvakarius nuo Karaliaučiaus. Čia ir toliau į pietus, Lenkijoje, – varmių žemė. 1301 m. gyvenvietei suteiktos Kulmo miesto teisės. Manoma, čia buvusi prūsų pagrindinė šventykla Romovė (Romuva), kurioje gyvenęs Krivių Krivaitis. Pasak padavimo, augęs šventas pagonims ąžuolas. Neva pats prūsų karalius Vydevutis (Vaidevutis) jį pašventinęs. Varmės vyskupo Anzelmo paliepimu kirviu buvo nukirstas ąžuolas ir sudegintas. Taip užkariautojai krikščionys išniekino gamtameldžių baltų tikėjimą. Prof. V. Šimėnas rašo, kad pavadinimas Heiligenbeil senojoje vokiečių kalboje reiškia Šventasis kirvis. Tėra germanizuotas senas aisčių gyvenvietės vardas Hailibo, taip pavadintas VI a. pagal germanų terminą Šventasis kraštas. Archeologas prof. V. Kulakovas mano, kad Romovė nuo VI a. buvusi Paserijos pakrantėje esančioje Griunvaldėje (Grünwalde; Lipovka) į rytus nuo Šventapilės. Čia stūkso, anot jo, vienas paslaptingiausių prūsų piliakalnių. Dar XIX a. jame, vadintame Landsbergu, gyventojai kurdavę šventąją pagonišką ugnį. Daug pilkapių. Šventapilėje, ypač apylinkėse, gyvenantiems prūsams ir lietuvininkams pamokslai kurį laiką buvo sakomi jų gimtąja kalba. 1985 m. bažnyčia (minima nuo 1320 m.) Sovietų susprogdinta. Šventapilė buvo pietvakariausia Mažosios Lietuvos (jos teritoriją imant plačiąja prasme) gyvenvietė.
Iš Sembos vakarinės ir rytinės dalies keliamės į šiaurės rytinę. Nuo Karaliaučiaus pavažiavus šiaurės kryptimi 11 km – Neuhausenas (Noihauzenas; Gurjevsk), buvusi prūsų sembų gyvenvietė su pilimi. 1292 m. ant jų piliakalnio pastatyta Sembos vyskupo kapitulos pilis, vėliau – katalikų bažnyčia. Prasidėjus Reformacijai, 1525 m. pilis tapo Sembos vyskupo Reformacijos platintojo minėto G. Polenco (Polenz) būstine, pirmojo Prūsijos kunigaikščio Gediminaičio-Jogailaičio Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. Jis įkūrė didelį turtingą botanikos sodą. 1550 m. pilį dovanojo antrajai žmonai Annai Marijai. XVII a. perstatyta pilis tapo Brandenburgo žemės Vokietijoje kurfiursto Georgo Wilhelmo medžioklės rūmais. 1814–1944 m. pilį paeiliui valdė keli grafai. Sovietmečiu pilyje buvo įrengtos mašinų remonto dirbtuvės, trestas, suniokiota. 1985 m. liekanose įrengta kiaulių ferma. Bažnyčia (XIV a.), kurioje pamaldos vyko ir lietuvių kalba, buvo paversta sporto klubu, sandėliu. Po 1991 m. lietuvių atstatyta, įrengta Naujųjų Apaštalų cerkvė. Iš Neuhauseno važiuojant šiaurės rytų kryptimi link Labguvos verta užsukti į buvusį valsčiaus centrą Kaimę (Kaimis, Kaimiai; Kaimen; Zarečje) netoli Dumnavos upės. 1255 m. sembų pilį užėmė VO, padedamas minėto Čekijos karaliaus Otakaro kariuomenės. 1261 m. pastatydino didesnę. Per Didįjį prūsų sukilimą valdęs pilį vietos vadas Gaidutis (Gaidute) su dalimi saviškių liko ištikimi VO. Ją 1348 m. ir 1350 m. šturmu užėmė ir sugriovė Lietuvos kunigaikščio Kęstučio vadovaujama kariuomenė. 1352 m. pastatyta akmeninė. Priklausė Karaliaučiaus komtūrui, valdė kameryras. Daug kartų pilį puldinėjo lietuviai, bet neužėmė. XIV a pradžioje pastatyta bažnyčia. 1525 m. Kaimės ir apylinkių valstiečiai aktyviai dalyvavo Sembos valstiečių sukilime prieš VO dvarininkus. Kaimė su Žiokais-Šakiais tapo jo centru, vadas – malūnininkas Kasparas. Nuo XVI a. parapijoje, kaip ir kitose, daugėjo lietuvininkų, jiems gimtąja kalba buvo sakomi pamokslai. 1668 m., 1783 m. pilis perstatinėta, plėsta. Iki 2000 m. sovietų valdžia visus pastatus nugriovė kitų objektų statyboms. Įvykius poetas J. Bobrowskis aprašo eilėraštyje Sembos sukilimas 1525 metais.
LABGUVA–JONAS BRETKŪNAS–AUŠRININKAS JURGIS MIKŠAS
Važiuodami tolyn į šiaurės rytus, Tilžės link, pasiekiame Labguvą (Laba, Labegowe, Labiau; Polessk), maždaug sembų, nadruvių ir skalvių žemių sandūroje, prie Deimenos(Laba, Deimė; Deima) žiočių, Kuršių marių pietrytiniame pakraštyje. 1258 m. kryžiuočiai užėmė sembų pilį ir pastatė savo. Iš čia rengė karo žygius į skalvių, į lietuvių žemes anapus Nemuno. Ordino pilį neretai puldinėjo skalviai, LDK lietuviai (dažniausiai iš Žemaitijos). 1289 m pastačius Ragainės pilį, Labguva buvo prijungta prie VO Ragainės komtūrijos. Buvo valsčiaus, apskrities centras. 1352 m. kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio bei šio sūnaus Patriko kariuomenė įsiveržė į Sembą, nusiaubė Labguvos, Žiokų-Šakių, Pavundos, Kaimės apylinkes. Belaisvius Patrikas vedė palei Labos (Deimena) upę. Jo karius užpuolė Labguvos komtūras Heningas Schindekopfas (Šindekopfas). Lietuviai bandė veržtis į Kuršmares, daug jų su žirgais nuskendo neužšalusiose pelkėse. Patrikas su būriu prasiveržė iki Labos, bet buvo paimtas į nelaisvę; paleistas šio komtūro.
1277 m. Prūsijos krašto magistras Konradas von Tirbergas įsakė Sembos fogtui Dietrichui (Dytrichas) von Lindelau užkariauti Skalvą. Rengtasi Labguvos pilyje. VO riteriai laivais perplaukė Kuršmares ir įplaukė į Nemuną. Sudegino skalvių pilį Raganitą. Tuomet apie 400 skalvių karių netikėtai puolė Labguvos pilį, ją užėmė ir sudegino, įgulą išžudė. Nuo 1372 m. Labos upėje vyko svarbūs hidrologiniai darbai: ją praplėtė, pagilino ir sujungė su Priegliumi ties Tepliava. 1395–1410 m. iškastas kanalas, tiesioginis vandens kelias į Karaliaučių. Nuo XIV a. pabaigos pro Labguvą plukdyta vis daugiau prekių iš LDK ir į ją.
1526 m. mūrinę pilį su valsčiumi minėtas Albrechtas dovanojo žmonai Danijos princesei Dorathai (Daratėja). Šiai mirus, nuo 1565 m. priklausė kitai žmonai – Braunschweigo (Braunšveigas) ir Liūneburgo hercogo dukteriai Annai Marijai. Nuo XVI a. Labguva – apskrities centras. Per I Šiaurės karą (1655–1660 m.) pilyje 1656 m. lapkričio 20 d. tarp Prūsijos didžiojo kurfiursto Friedricho Wilhelmo ir užkariautojo Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo buvo pasirašytas Labguvos traktatas, kuriuo Švedija vėl pripažino Prūsijos kunigaikštystės ir Varmės regiono nepriklausomybę nuo Lenkijos karaliaus. Prūsija tapo suverenia valstybe. 1642 m. Labguvai suteiktos Kulmo miesto teisės. 1656 m. miestas aptvertas pylimu su bastionais ir vandens grioviu. 1679–1689 m. nuo Labguvos iki Nemuno iškastas Didysis Frydricho kanalas, lietuvininkų vadintas Pričgrabės perkasu. Tai išplėtė laivybą iš LDK į Karaliaučių ir į Vakarų Europą. XX a. pradžioje prie Deimenos žiočių įrengti du uostai, šliuzai, pastatytas per upę didelis tiltas. 1889–1891 m. pro Labguvą nutiesta geležinkelio atkarpa Karaliaučius–Tilžė, XX a. pradžioje nutiestas siaurasis geležinkelis į Tepliavą. 1905 m. iš Klaipėdos į Labguvą perkelta Vyriausioji žuvininkystės valdyba. 1657 m. baigta statyti šešiakampė tvirtovė su senąja pilimi centre. Pilyje veikė Labguvos apskrities viršininko būstinė, teismas. 1893–1903 m. vertėju į lietuvių kalbą ir teismo asistento padėjėju dirbo ir Labguvoje palaidotas aušrininkas Jurgis Mikšas. XIX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje pilis perstatyta. Iki 1964 m. veikė kalėjimas, po 1963 m. gaisro uždarytas. Sovietmečiu sugriautas senamiestis, buvo nugriautos priešpilio dalys, pilis perstatinėta, daug kas sunaikinta blogų žmonių ir gaisrų. Išlikusioje dalyje „chaltūriškai“, labai nekokybiškai buvo įrengta laivų remonto gamykla su cechais, kuri 1990 m. bankrutavo. Daug kas išgrobstyta, sunaikinta unikali viduramžių architektūra. Išlikusios patalpos apleistos.
Nuo 1530 m. veikusioje Labguvos parapinėje mokykloje mokėsi daug ir lietuvininkų vaikų. XIV a. pabaigoje pastatytoje vienintelėje Semboje, išskyrus Karaliaučiaus Katedrą, trijų navų bažnyčioje šimtmečius buvo laikomas lietuviškos (kurį laiką ir prūsų, galbūt kuršininkų, kalba) pamaldos, o beveik visose Labguvos apskrities bažnyčiose – net iki XIX a. vidurio: dar XVIII a. pradžioje (iki 1709–1711 m. Didžiojo maro ir bado) lietuvininkai apskrityje sudarė absoliučią gyventojų daugumą. 1562–1587 m. Labguvoje kunigavo vienas iš žymiausių lietuvių raštijos pradininkų, pirmasis Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą Jonas Bretkūnas. Čia ir 1587–1602 m. Karaliaučiaus Šteindamo parapijos bažnyčioje sakė lietuviškus pamokslus. Labguvos apylinkėse rinko etnografinę medžiagą apie Mažąją Lietuvą bei lietuvininkus (išliko jo rašytos istorijos fragmentai). Apmaudu, kad sovietiniai nusikaltėliai 1960 m. šią istorinę šventovę nugriovė, vietoj jos pastatytas gyvenamasis namas. Kapinių vietoje įrengtas skveras. Taigi, lietuviškos spaudos leidėjo J. Mikšo palaikų nerasime – visi kapai sunaikinti. Apskritai, sunaikintas Labguvos senamiestis.
Tuo kelionę po unikalią Europoje Sembą ir su ja susijusias gretimas žemes baigiame.
Atgal
.jpg)
