ISTORIJA
07.24. Po Žalgirio (1. Neišspręstos problemos)
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Dažnai sakoma, kad 1410 m. liepos 15 d. vykęs Žalgirio mūšis buvo lemiama pergalė prieš kryžiuočius. Po jo Vokiečių ordinas nebeatgavo savo galybės, prasidėjo jo nuosmukio laikotarpis. Lietuva jau galėjo atsikvėpti – dingo du šimtmečius ją varginusi grėsmė. Taip Žalgirio mūšio reikšmė vertinama iš šimtmečių perspektyvos, tačiau ar taip šį mūšį suvokė ir amžininkai? Ar jie tikrai lengviau atsikvėpė, laikė kovą baigta ir nebematė grėsmės?
1409–1411 m. Lietuvos ir Lenkijos karas prieš Vokiečių ordiną, kurio kulminacija buvo Žalgirio mūšis, baigėsi Torunės taika. Tačiau Torunės taika nebuvo tikroji viso karo pabaiga. Po trumpo ir įtempto 1411–1414 m. taikos periodo vyko naujas 1414–1422 m. karas, ir tik jį užbaigusi Melno taika iš tiesų padėjo tašką bendroje Lietuvos ir Lenkijos kovoje prieš Vokiečių ordiną.
1411–1414 metų laikotarpis nuo Torunės taikos iki karo veiksmų atsinaujinimo yra perėjimas nuo vieno prie kito karo etapo. Kas buvo šis trumpas taikos periodas – bandymas išsaugoti taiką ar pasiruošimas naujam karui? Kas siekė karo atnaujinimo ir ko buvo tikimasi iš šio naujo karo?
Karo veiksmai po Žalgirio mūšio ir Torunės taika
Po Žalgirio mūšio Lenkijos ir Lietuvos karas su Vokiečių ordinu vyko permainingai. Iš pradžių Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei viena po kitos pasidavinėjo kryžiuočių pilys, bet Švecio komtūras Henrikas fon Plauenas (lapkričio 9 d. išrinktas nauju Vokiečių ordino didžiuoju magistru) visas likusias ordino jėgas sutelkė sostinei Marienburgui ginti.
Beveik du mėnesius trukusios apgulos metu (1410 m. liepos 22 – rugsėjo 19 d.) Jogailai ir Vytautui nepavyko užimti Marienburgo. Iki rugsėjo 24 d. Jogaila pasitraukė iš Prūsijos ir paleido pagrindines savo pajėgas. Tolesnėse kovose Lenkija ir Lietuva prarado daugumą pasidavusių Prūsijos pilių, išskyrus 4 konventines pilis Kulmo žemėje: Štrasburgą (lenk. Brodnica), Rėdeną (lenk. Radzinas), Torunę ir Nešavą.
Pagrindiniai karo veiksmai buvo sustabdyti 1410 m. gruodžio 9 d. sudarytomis paliaubomis, kurios turėjo galioti nuo 1410 m. gruodžio 14 d. iki 1411 m. sausio 11 d., bet faktiškai, neskaitant smulkių išpuolių, užtruko iki Torunės derybų pabaigos.
Deryboms baigiantis, 1411 m. sausio 31 d. Vokiečių ordinas įsipareigojo keturiais etapais išmokėti 100 tūkst. kapų (t. y. 6 mln.) Prahos grašių už Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių paimtų belaisvių paleidimą (mokėjimo terminai nustatyti 1411 m. kovo 8 d., birželio 24 d., lapkričio 11 d. ir 1412 m. vasario 2 d.). Pastaroji suma prilyginama 150 tūkst. markių, arba 380 tūkst. ar 260 tūkst. guldenų (auksinų).
Vytautas. Dail. Artūras Slapšys
Henrikas fon Plauenas. XVII a. pab. vario raižinys. Austrijos nacionalinė biblioteka
1411 m. vasario 1 d. Torunės sutarties didžiojo magistro Henriko fon Plaueno aktas. Archiwum Główne Akt Dawnych, Zbiór Dokumentów Pergaminowych, sygn. 106.
Jogaila. Dail. Artūras Slapšys
1411 m. vasario 1 d. Torunėje buvo surašyti pagrindiniai taikos tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos bei Lietuvos aktai. Vokiečių ordinas atgavo visas prarastas pilis (įskaitant minėtas keturias, dar buvusias lenkų rankose), bet turėjo atsisakyti Žemaitijos iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos, taip pat grąžinti Lenkijai 1409 m. užgrobtą Dobrynės žemę. Be kita ko, ir Vytautas su Jogaila, ir Vokiečių ordinas šia sutartimi įsipareigojo atversti į krikščionybę visus savo valdose gyvenančius pagonis. Tuo buvo pripažinta, kad abi pusės yra lygiavertės krikščionybės platintojos, turinčios vienodų tokio pobūdžio problemų savo valdose. Šis punktas buvo svarbus ideologinis Lietuvos laimėjimas, nes vertė kryžiuočius išsižadėti krikščionybės platinimo už savo valdų ribų idėjos ir susitelkti į savo valstybės vidaus gyvenimą. Patvirtintais šios sutarties dokumentais abiejų pusių atstovai apsikeitė netoli Zlotorijos (prie Drevencos upės) 1411 m. gegužės 10 d.
Nepasitenkinimas Žalgirio mūšio ir Torunės taikos rezultatais
Lenkų nuotaikas kažkiek išreiškė po pusšimčio metų rašęs Jonas Dlugošas. Anot jo, sudarius Torunės taikos sutartį su kryžiuočiais, „ta puiki ir atmintina Griunvaldo (Grinfeldensis) pergalė, virsdama nesėkme ir beveik pajuoka, nedavė jokios naudos Lenkijos karalystei, tačiau didelę – Lietuvos kunigaikštystei“. Dlugošas akcentavo, kad Lietuva atgavo Žemaitiją, o Lenkija praleido progą atgauti Pamarį, Kulmo ir Michalovo žemes.
Tačiau žinome, kad ir Lietuva negavo visko, ko norėjo: Žemaitija buvo pripažinta Vytautui tik iki gyvos galvos, liko neapibrėžtos jos ribos, neįteisinta net Veliuonos priklausomybė Lietuvai (nors faktiškai ją lietuviai atstatė 1412 m.), o Vytautas dar kurį laiką reikalavo ir kryžiuočių valdomos Klaipėdos.
Žinoma, šia taikos sutartimi nebuvo patenkintas ir naujasis Vokiečių ordino didysis magistras Henrikas fon Plauenas, kuris sudarė ją tik kitų Ordino pareigūnų verčiamas. O kadangi taika nepatenkino nė vienos pusės, įtampa išliko ir karo atsinaujinimo perspektyva buvo reali.
To meto žmonėms Lenkijoje ir Lietuvoje trūko pergalės pojūčio ir jie manė, kad lemiamas mūšis jų dar laukia. Nors mūšyje krito Vokiečių ordino vadovybė, pats Vokiečių ordinas nebuvo sutriuškintas. Teritoriniu požiūriu jis prarado labai nedaug ir diplomatinėmis priemonėmis kovojo dėl kiekvienos žemės pėdos, aktyviai interpretuodamas „laikinai“ Lietuvai perleistos Žemaitijos ribas.
Kryžiuočių grėsmė po Žalgirio mūšio: ar dėl jos 1413 m. sudaryta Horodlės unija?
Ar greta minėto nepasitenkinimo pergalės rezultatais Lenkijoje ir Lietuvoje tebebuvo jaučiama ir reali kryžiuočių grėsmė? Atsakydami į šį klausimą turime truputį užbėgti į priekį ir nusikelti į 1413 metus, nes būtent 1413 m. spalio 2 d. sudarytos Horodlės unijos valdovų – Jogailos ir Vytauto – akte apie ją kalbama aiškiausiai. Šiame dokumente, kuriame buvo nustatytas naujas Lietuvos ir Lenkijos santykių modelis, unijos atnaujinimo priežastis nusakoma tokiais žodžiais: „dėl kryžiuočių bei jų sąjungininkų ir visų kitų nedraugų, kurie stengiasi nušluoti minėtas Lietuvos žemes ir Lenkijos Karalystę ir siekia jas visiškai sunaikinti, priešiškų antpuolių ir pinklių“. Šiuo motyvu ilgą laiką istoriografijoje neabejota, tačiau dabar pastebima, kad požalgirinei Lietuvai jis nelabai tinka – net jeigu tuo metu dar būtų baiminamasi kryžiuočių grėsmės, ji tikrai nebuvo didesnė nei iki Žalgirio mūšio.
Vokiečių ordinas po Žalgirio mūšio buvo akivaizdžiai nusilpęs. Po Torunės taikos, kai prireikė iš miestų surinkti pinigų numatytai belaisvių išpirkai, kilo Gdansko ir Torunės miestų pasipriešinimas, jį Henrikui fon Plauenui teko malšinti jėga. Dėl krašto nuniokojimo kai kurie kaimai iki pat 1412 m. nepajėgė mokėti duoklių. Ordinas neteko didelės dalies ginklų, žirgų, žuvo ir pateko į nelaisvę didelė dalis jo riterių, į nelaisvę pateko ir kelių į Lietuvą žinovai.
Pačiame Ordine brendo sąmokslai prieš Henriką fon Plaueną. Pirmąjį, regztą 1411 m. pavasarį Rėdeno komtūro Georgo fon Virsbergo, magistrui pavyko susekti ir užbėgti sąmokslininkams už akių, bet 1413 m. rugsėjį, Henrikui fon Plauenui pabandžius organizuoti Lenkijos puolimą, maršalas Mykolas Kiuchmeisteris spalio 14 d. įvykdė perversmą ir nušalino jį nuo valdžios. Šie įvykiai, vykę iš esmės sinchroniškai su Horodlės unija, vaizdžiai pademonstravo, kad Ordinui kariauti prieš Lenkiją ir Lietuvą trūksta ne tik pajėgų, bet ir politinės valios. Tad jeigu unijos reikėjo dėl kryžiuočių grėsmės, kodėl ji sudaryta ne prieš 1410 m. žygį į Prūsiją ir Žalgirio mūšį, o po jo?
Svarbu atkreipti dėmesį į Horodlės unijos valdovų akto punktą, kuriame patvirtinami ankstesni unijos aktai, skelbiant juos šios naujos unijos dalimi, ir tai formuluojama tokiais žodžiais: „suteikiame amžiną galią visiems raštams, kuriuos prieš aštuonerius ar septynerius metus, taip pat po ar per savo karūnaciją suteikėme ir davėme...“. Aišku, kad čia kalbama apie 1385 m. Krėvos aktą, kurio įsipareigojimus įgalino Jogailos karūnacija Lenkijos karaliumi, ir 1400–1401 m. Vilniaus unijos aktus – būtent nuo pastarųjų turėję praeiti 7 ar 8 metai. Tačiau nuo jų praėjęs laikas neatitinka 1413-ųjų, nes tais metais šiai unijai buvo sukakę jau 12 metų. Turėdami galvoje, kad Vilniaus uniją sudarė du valdovų aktai: 1400 m. gruodžio 26–31 d. datuojamas Gardine išduotas neišlikęs Jogailos aktas ir 1401 m. sausio 18 d. Vilniuje išduotas Vytauto aktas, galime gana tiksliai apibrėžti laikotarpį, kai šiems aktams buvo „aštuoneri ar septyneri metai“ – tai laikotarpis tarp 1408 m. gruodžio 26 d., kuomet Jogailos aktui jau sukako 8 metai, ir 1409 m. sausio 18 d., kuomet Vytauto aktui dar nebuvo suėję 8 metai. Tai sutampa su faktu, kad būtent apie 1408 m. Kalėdas įvyko Vytauto ir Jogailos susitikimas Naugarduke.
Šie duomenys išduoda tikrąją Horodlės unijos akto ar, greičiau, jo pagrindinės dalies (be nuorodos į Lietuvos ir Lenkijos bajorų herbinį susigiminiavimą) parengimo datą, o kartu ir tai, kad tuo metu šis aktas liko nepatvirtintu projektu. Kartu galima manyti, kad kryžiuočių grėsmės motyvas iš tiesų buvo pasitelktas dar tuomet, kai buvo ruošiamasi lemiamai kovai su ordinu.
Tad Horodlės unijos genezė sudėtingesnė, nei iki šiol atrodė istorikams. Norint ją suprasti, reikia išsiaiškinti: 1) kodėl jos aktas buvo parengtas 1408 m. pabaigoje, 2) kodėl tuomet jis buvo atmestas ir 3) kodėl prie jo grįžta 1413 m.
Atsakymas į pirmąjį klausimą, regis, akivaizdus. Kryžiuočių grėsmės motyvas 1408 m. pabaigoje, Vytautui ir Jogailai jau apsisprendus stoti į kovą prieš Ordiną, nekelia abejonių ir iš tiesų buvo esminis. 1413 m. jis jau nebuvo esminis ir veikiausiai nebūtų formuluojamas tokiais žodžiais, bet, ruošiantis naujam karui su kryžiuočiais, šios formuluotės nebuvo reikalo atsisakyti.
Kodėl šis kryžiuočių grėsmės motyvas vis dėlto nesuveikė 1408 m. pabaigoje ir nelėmė unijos akto patvirtinimo? Tikėtina, kad atsakymas į šį klausimą slypi Vytauto ir Jogailos nesutarimuose dėl Vakarų Podolės. 1409 m. birželio 2 d. Švecio komtūro Henriko fon Plaueno pranešime Vokiečių ordino didžiajam magistrui Ulrichui fon Jungingenui sakoma, kad Ordino valdinys Svernsas Poznanėje sužinojęs apie didelius nesutarimus tarp Jogailos ir Vytauto, bet Vytautas sutikęs sudeginti visas Žemaitijoje (kryžiuočiams) pastatytas pilis, o Jogaila dėl taikos sutikęs Vytautui perleisti Podolę. Nepaisant šio pranešimo, žinome, kad tik po Žalgirio mūšio, 1411 m. vasarį, Jogaila perdavė Vakarų Podolę Vytautui, o jos perėmimo procesas užsitęsė iki 1418 m., kuomet Jogaila kreipėsi į Podolės bajorus, kviesdamas juos duoti priesaiką Vytautui.
Iš čia kyla ir bent dalis atsakymo į trečiąjį klausimą – kodėl prie 1408 m. pabaigos unijos projekto buvo grįžta 1413 m.? Kadangi tikėtina, kad be Vakarų Podolės klausimo Vytautas nesutiko patvirtinti naujo unijos akto, jis tai padarė tik po to, kai Podolės perdavimo procesas prasidėjo.
Tačiau kodėl būtent po Žalgirio mūšio Jogaila ryžosi nuolaidoms, kurių nepadarė net ruošdamasis 1410 m. žygiui į Prūsiją? Į šį klausimą šiek tiek atsako jau cituota J. Dlugošo nuomonė: lenkai buvo nepatenkinti karo su Vokiečių ordinu rezultatais ir Torunės taika.
Jogailai reikėjo Vytauto paramos naujam žygiui į Prūsiją, kurio rezultatai leistų pateisinti šį karą ir lenkų akyse. Vytautas, nors irgi suinteresuotas pagerinti karo rezultatus Lietuvai, buvo vis dėlto didesniu mastu nei Jogaila pasiekęs savo tikslus, tad galėjo daryti pastarajam spaudimą. Todėl galima sakyti, jog tai, kad Jogaila perdavė Vakarų Podolę Vytautui 1411 m. ir Vytautas patvirtino 1413 m. Horodlės unijos aktą, yra pusbrolių nuolaidos vienas kitam dėl būsimo žygio į Prūsiją. Žygio, kuris, skirtingai nei „nepakankamai išnaudota“ Žalgirio pergalė, turėjo baigtis ta „tikrąja“ pergale, kuri būtų galutinai parklupdžiusi Vokiečių ordiną. Ne Žalgiris, o antrasis žygis Jogailos ir Vytauto planuose turėjo tapti tuo lemiamu lūžiu.
Atgal
.jpg)
