VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2021. 07.31. Po Žalgirio (2. Naujo karo brendimas)

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Jogailos ir Vytauto 1411 m. kelionė per Lietuvą: „paradas“ ar pasiruošimas naujam karui?

1411 m., iškart po Torunės taikos sudarymo, buvo pradėta intensyviai ruoštis naujam karui su kryžiuočiais. Podolės žemę Jogaila į Vytauto rankas perdavė ir savo seniūną Piotrą Vlodkovičių nušalino nuo Podolės valdymo dar būdamas Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės stovykloje Racionžeke (prie Torunės). Tą pačią dieną kariuomenė buvo paleista.

Jogaila iki vasario 24 d. atvyko į Sandomierą, kur susitiko su žmona Ona Celiete, taip pat pasirūpino sienų su Vengrija apsauga, mat formalus kryžiuočių sąjungininkas Zigmantas Liuksemburgietis dar nebuvo sudaręs taikos su Lenkija ir pasienyje tebevyko smulkūs susidūrimai. Vis dėlto Jogailos tikslas ir čia buvo taika: jo pasiųstam pasiuntiniui Zavišai Olesnickiui 1411 m. kovo 31 d. pavyko sudaryti paliaubas su Vengrija iki gruodžio 25 d. (Kalėdų).

Taip tam kartui apsaugojęs Lenkijos sienas, Jogaila išvyko į Lietuvą. Čia nuo balandžio iki rugpjūčio drauge su Vytautu vizitavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijas ir tarėsi su užsienio sąjungininkais dėl tolesnio karo su Vokiečių ordinu.

Vytautas balandžio pradžioje pasitiko pusbrolį Gardine ir palydėjo į Vilnių, kur vyko intensyvūs jų pokalbiai. 1411 m. gegužės 1 d. Ordino didysis magistras Henrikas fon Plauenas jau turėjo žinių ir skundėsi, kad Lietuvoje Vytautas ir Jogaila priiminėja totorių ir turkų pasiuntinius, o tai, anot jo, kelia grėsmę, kad jie ir vėl su „pagonių ir nekrikščionių“ pajėgomis užpuls Prūsiją.

Vytauto ir Jogailos 1411 m. didžioji kelionės po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę maršrutas

Zigmantas Liuksemburgietis. Amžininko apie 1436 m. pieštas portretas

Lenkijos karalių karūnacinis kalavijas Ščerbiecas (XII ar XIII a.), kurį Zigmantas Liuksemburgietis 1412 m. grąžino Jogailai. Vavelio pilies ekspozicija

Gegužės mėnesį Vytautas ir Jogaila vizitavo pietvakarinę Žemaitijos sieną Nemuno žemupyje – labiausiai ginčytiną ribą su Ordino valdomis Prūsijoje. Jie laivu nuplaukė iki Kauno (jį pasiekė gegužės 19 d.), paskui apžiūrėjo Veliuonos piliakalnį ir nuvyko iki Jurbarko – buvusios kryžiuočių pilies. Jurbarko apylinkėse pusbroliai surengė medžioklę, taip Ordinui demonstruodami, kas yra tikrasis šios ginčytinos teritorijos šeimininkas.

Gegužės 30 d. Jogaila pasiekė Šešupę (galbūt ir dykroje į pietus nuo Jurbarko) ir surašydamas įgaliojimo raštą paskyrė savo įgaliotinius paimti iš ordino Torunės sutartimi numatytą antrą pinigų išmoką. Šio įgaliojimo formuluotė „Datum in Scheschupa“ buvo subtilus užmynimas Ordinui ant nuospaudos ir galios demonstravimas, nes rašyta iš teritorijos, kurią Ordinas laikė sava. Ten pat (Jurbarko apylinkėse) Jogaila paskyrė teisės daktaro Andriaus Laskario vadovaujamą delegaciją. Ši rugsėjo 6 d. nuvyko į Romą pas popiežių Joną XXIII (vieną iš trijų tuo metu besivaržiusių popiežių, kuris turėjo stipriausias pozicijas ir buvo pripažįstamas Lenkijos, Lietuvos, Vokiečių ordino ir Zigmanto Liuksemburgiečio, bet vėliau įvertintas kaip antipopiežius). Andriaus Laskario pasiuntinybė, beje, buvo sėkminga: jis gavo Jono XXIII pripažinimą, kad karas su Vokiečių ordinu buvo teisėtas. Tuomet Jonas XXIII pasiuntė į Vidurio Europą savo legatą kardinolą Brandą Kastiljonę, kuris turėjo spręsti Lenkijos ir Lietuvos ginčą su ordinu.

Atlikę simbolinę kelionę iki Jurbarko ir Šešupės, Jogaila su Vytautu labai skubiai (per dvi dienas) sugrįžo į Vilnių. Čia buvo jau gegužės 31 d. (per Sekmines) ir mažiausiai iki birželio 8 d. Vilniuje jie priėmė popiežiaus legatą, Vengrijos karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio ir Naugardo pasiuntinius, ir su jais vedė slaptas derybas – apie jų turinį tuo metu Vilniuje buvę Vokiečių ordino Livonijos magistro Konrado fon Fytinghofo pasiuntiniai nieko negalėjo sužinoti.

Livonijos pasiuntiniai taip pat pranešė, kad iš Vilniaus Vytautas ir Jogaila patraukė į Polocką (ar Pskovą) ir ten derėjosi su pskoviečiais. Jau vėliau, rugpjūčio 27 d., Livonijos magistras Konradas rašė, jog Vytautas ir Jogaila su Pskovu ir Naugardu susitarė, kad, Ordinui pažeidus Torunės sutartį, Pskovas ir Naugardas su visomis jėgomis pultų Ordino valdas. Magistro žinios apie susitarimą su Naugardu vis dėlto buvo perdėtos, nes dar 1412 m. Vytautas, apkaltinęs Naugardą palankumu vokiečiams, grasino Naugardui karu ir tik 1413 m. pasiekė susitarimą su juo dėl taikos.

Iš Pskovo Vytautas ir Jogaila grįžo atgal į LDK teritoriją ir nuvyko į Vitebską ir Smolenską. Į Smolenską atvyko ir Riazanės kunigaikštis Fiodoras Olgovičius, „kuris ilgai buvo Vytauto priešas“, drauge su Vytauto dukra Maskvos kunigaikštiene Sofija ir pasidavė Vytauto malonei, nes jam esą nerimą kėlė su Vytautu ir Jogaila buvusi 5000 vyrų palyda.

Livonijos pasiuntiniai taip pat teigė sužinoję apie priešiškas pusbrolių nuotaikas Vokiečių ordino atžvilgiu: Jogaila buvo įpykęs dėl nemandagaus Ragainės komtūro laiško, o Vytautas rezgė planus atimti iš Ordino Klaipėdą. Vėlesniame (rugpjūčio 27 d.) laiške Livonijos magistras Konradas fon Fytinghofas pranešė apie Daugpilio fogto nugirstus gandus, kad Vytautas visiems savo žmonėms neva įsakęs ruoštis žygiui. Tad ore tvyrojo įtampa ir karo atsinaujinimo nuojauta.

Apie Vytauto ir Jogailos kelionę iki Smolensko ir susitikimo su Riazanės kunigaikščiu Livonijos magistras pranešė 1411 m. liepos 11 d., remdamasis liepos 10 d. anksti ryte atvykusių savo pasiuntinių pranešimu, taigi, visa tai turėjo įvykti ne vėliau kaip iki liepos 6 d., nes kelionei iš Smolensko iki Rygos (550 km) reikėjo bent 4 dienų.

Tolesnis Vytauto ir Jogailos kelias ėjo per Kryčevą. Jie pasiekė Dnieprą ir juo nusileido laivais iki Kijevo, kur turėjo vykti dar vienas svarbus pasitarimas. Čia Vytautas ir Jogaila susitiko su Tverės didžiojo kunigaikščio sūnumi Aleksandru Ivanovičiumi ir Žalgirio mūšyje Lietuvos kariuomenei talkinusiu Dželal-ad-Dinu – nuversto ir 1405 m. žuvusio Aukso ordos chano Tochtamyšo sūnumi, kuris jau buvo pradėjęs kovą dėl Aukso ordos sosto. Vytautas parėmė Dželal-ad-Dino pretenzijas į Aukso ordos sostą. 1411 m. lapkričio ar gruodžio mėn. Vytauto sąjungininkui pavyko sutriuškinti chano Timūro kariuomenę ir perimti valdžią Aukso ordoje, bet neilgam: 1412 m., apie rugsėjo 20–30 d., jis buvo nužudytas savo brolio Kerim-Berdžio, tad Vytauto bandymas įgyti įtakos Aukso ordoje tuo kartu nepavyko.

Kijevo suvažiavimas vyko prieš 1411 m. rugpjūčio 17 d. Čia Vytautas ir Jogaila išsiskyrė. Rugpjūčio 17 d. Vytautas dar Kijeve, o rugpjūčio 18 d. Jogaila – jau 40 km piečiau, Tripolėje, išdavė raštus, kuriais Vokiečių ordino didžiajam magistrui laidavo už Joną Jonaitį Survilą, pas kryžiuočius 1365 m. pabėgusio Vytauto brolio Survilos anūką, tvirtindami, kad jis nesąs Ordino išdavikas (dėl kaltinimo išdavyste magistras buvo atėmęs iš jo turtus). Tripolė buvo stotelė Jogailos kelyje į Čerkasus ir toliau – į Zvenigorodą, Sokolecą, Karaulą (prie Dniestro), Braclavą, Podolės Kamenecą ir Lvovą. Tad Jogaila toliau jau vienas keliavo per visą Rytų Podolę ir neseniai Vytautui perduotą Vakarų Podolę, kol sugrįžo į Lenkiją. Spalio pradžioje netoli Lvovo, Glinianuose, jis dar kartą susitiko su Vytautu, kur turėjo teisti karalių įžeidusį Gniezno arkivyskupą Mikalojų Kurovskį, bet šis, pakeliui nukritęs nuo arklio, mirė nepasiekęs teismo vietos.

Jozefas Pficneris savo laiku pareiškė nuomonę, kad 1411 m. vasaros kelione Vytautas ir Jogaila „iškilmingai lankydami Lietuvos kunigaikštystės rusų pasienio kraštus, parodė rytų tautoms perdėtą Žalgirio kovos reikšmę“, ir pavadino ją „formaliu paradu“. Tą idėją atkartojo Giedrė Mickūnaitė Vytauto įvaizdžiui skirtoje studijoje, pridurdama nuo savęs, kad šiam paradui vis dėlto „nepavyko realizuoti užmanymo“, nes didelio įspūdžio amžininkams jis nepadaręs.

Laikyti, kad ši kelionė teturėjo paradinę reikšmę, visgi būtų klaidinga. Pagrindinis jos tikslas buvo derybos dėl sąjungų ir pasiruošimas naujam karui su Ordinu – tą, beje, nedviprasmiškai pažymi ir patys kryžiuočiai savo pranešimuose apie Vytauto ir Jogailos veiksmus. Plataus masto derybos prasidėjo dar Vilniuje balandį ir birželio pradžioje, tęsėsi Pskove, Smolenske ir Kijeve. Pusbroliai neleido laiko veltui.

Vis dėlto sunkiausios ir svarbiausios turėjo būti derybos su įtakingu Ordino rėmėju Vengrijos ir romėnų karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu ir jo atstovais. Prasidėjusios dar iki Jogailai atvykstant į Lietuvą, pratęstos birželio pradžioje Vilniuje derybos persikėlė į 1412-uosius ir šiais metais pasiekė lemiamą stadiją.

Viena iš didžiausių grėsmių Lenkijai Žalgirio mūšio metu buvo jos pietinis pasienis su Vengrija, kur ginklais žvangino oficialiai Ordiną remianti Zigmanto Liuksemburgiečio kariuomenė. Ruošdamiesi naujam karo etapui Vytautas ir Jogaila siekė šį priešą neutralizuoti taikos sutartimi.

Taika su Zigmantu Liuksemburgiečiu

1411 m. rudenį įtampa Jogailos ir Vytauto santykiuose su Vokiečių ordinu pasiekė tokį laipsnį, kad faktiškai sustojo Torunės sutarties nuostatų vykdymas. Vietoj numatytų keturių išpirkos už belaisvius dalių Vokiečių ordinas išmokėjo Jogailai ir Vytautui tik dvi. Pirmąją dalį – 25 tūkst. kapų grašių (arba 37 500 Prūsijos markių) – kryžiuočiai išmokėjo vėluodami 8 dienas, tarp kovo 10 ir 16 d., be to, ne Prahos grašiais, o savais pinigais. Lenkija ir Lietuva savo ruožtu nepaleido visų Ordino belaisvių, kaip buvo sutarta. Jogaila žadėjo tai padaryti kryžiuočiams sumokėjus antrąją išpirkos dalį, tad Henrikas fon Plauenas šį kartą pasistengė laiku (birželio 24–25 d.) išmokėti visus antrajam terminui numatytus pinigus – 20 tūkst. kapų grašių. Belaisvių paleidimo buvo tikimasi abiejų pusių atstovų suvažiavime Morine (Mužyne), numatytame 1411 m. rugsėjo 8 d., bet įvykusiame kiek vėluojant rugsėjo 12–26 d. Belaisviai ir šį kartą nebuvo paleisti, o abi pusės tik apsikeitė kaltinimais ir išsiskirstė. Vokiečių ordinas nusprendė nebemokėti likusių dviejų išpirkos dalių, nutrūko ir daugelio kitų Torunės taikos punktų vykdymas. Lenkija ir Lietuva nuo šiol atvirai pasuko Torunės taikos revizavimo ir ruošimosi naujam karui keliu.

Jogaila gerai pasiruošė taikos deryboms su Zigmantu Liuksemburgiečiu, pradėdamas nuo derybų su Zigmanto priešais. Reikšminga sąjunga buvo sudaryta su Austrijos kunigaikščiu Ernestu Geležiniu, kuris apie 1411 m. Kalėdas atvyko į Krokuvą, ieškodamas pagalbos prieš Zigmantą Liuksemburgietį. Tuo metu Jogaila buvo Lietuvoje, Gardine, ir, gavęs šią žinią, iki 1412 m. sausio 17 d. sugrįžo į Krokuvą ir iškart susitiko su kunigaikščiu Ernestu. Po beveik mėnesį trukusių derybų Jogaila ne tik sudarė su Ernestu sąjungą (vasario 13 d.), bet ir išleido už jo savo sesers Mazovijos kunigaikštienės Aleksandros dukterį Cimbarką (Zimburgę).

Tuo pačiu metu Jogaila derėjosi ir su prieš Zigmantą Liuksemburgietį kariaujančios Venecijos dožo Mykolo Steno pasiuntiniais, kurie siūlė finansinę paramą karui su Zigmantu. Anksčiau (dar 1411 m. vasarą) jo vardu buvo taip pat susitarta dėl sąjungos prieš Zigmantą su Lenkijos vasalu Moldavijos valdovu Aleksandru Geruoju ir Valakijos valdovu Mirča Senuoju.

Kartu vyko derybų su Zigmantu Liuksemburgiečiu rengimas. Dar 1411 m. lapkričio 19 d. Sromovcuose buvo susitarta dėl paliaubų tarp Zigmanto Liuksemburgiečio ir Jogailos su Vytautu pratęsimo iki 1412 m. rugpjūčio 15 d. Sudarant paliaubų sutartį dalyvavo ir Lietuvos atstovai – Vilniaus vyskupas Mikalojus ir Vytauto tarėjas, Podolės seniūnas Jurgis Gedgaudas. Kryžiuočiai apie tas derybas sužinojo kiek pavėluotai. 1411 m. lapkričio 23 d. Livonijos magistras Konradas fon Fytinghofas pranešė iš pas Vytautą Lietuvoje buvusių savo pasiuntinių laiško sužinojęs, jog Vilniaus vyskupas su gal 10 kitų vyskupų išvykęs į derybas Vengrijoje ir turi stengtis, kad, jei derybos prasidės, jos būtų pratęstos. Tad Vytautas, nors tiesiogiai ir nedalyvaudamas, prisidėjo prie derybų su Zigmantu Liuksemburgiečiu rengimo.

J. Dlugošo teigimu, lemiamą postūmį Zigmanto Liuksemburgiečio susitarimui su Jogaila padarė žinia apie pastarojo derybas su Venecija. Tačiau aišku, kad įtaką darė ir tuo metu Vengrijoje viešėjęs popiežiaus legatas kardinolas Branda Kastiljonė, tarpininkavęs ruošiant abiejų valdovų susitikimą. 1412 m. kovo 9 d. Liubovnioje (tuometinėje Vengrijoje) kardinolas Branda ir Vengrijos ponai išdavė saugumo raštą, kuris turėjo būti įteiktas į rankas Vytautui, Lenkijos bei Lietuvos ponams ir Jogailai. Vytautas iš tiesų susitikime su Zigmantu Liuksemburgiečiu nedalyvavo, o minėtame rašte buvo paminėtas tik iš mandagumo. Jam derybose atstovavo kunigaikštis Žygimantas Kaributaitis.

O Jogaila iš tiesų 1412 m. kovo 12 d. atvyko į Liubovnią (Liubovlę) ir asmeniškai susitiko su Zigmantu Liuksemburgiečiu. Čia kovo 15 d. abu valdovai sudarė amžinosios taikos sutartį, į kurią buvo numatyta įtraukti ir Vytautą, kuomet šis sutartį patvirtins. Sutartyje buvo numatyta abipusė pagalba prieš visus abiejų šalių priešus, taip pat Jogaila pripažino Vengrijos teises į Rusią (t. y. Haličą) ir Podolę, kurios galėtų būti realizuotos po jo arba Zigmanto mirties. Vytautas šią sutartį patvirtino Trakuose balandžio 15 d., o balandžio 17-ąją dar papildomai prisiekė laikytis su taikos su Zigmantu. Kryžiuočiai, kaip galimi priešai, šioje sutartyje tiesiogiai neįvardyti, bet, anot Jono Dlugošo, dėl bendro karo prieš juos ir net jų žemių pasidalijimo tarp Zigmanto ir Jogailos būta žodinio susitarimo, nors Zigmantas išsisukęs nuo tiesioginio kovos prieš kryžiuočius įrašymo į sutarties tekstą.

Tą pačią kovo 15 d. Zigmantas Liuksemburgietis išsiuntė laišką Vokiečių ordino didžiajam magistrui. Laiške jis informavo apie savo susitarimą su Jogaila ir ragino nepuldinėti Lietuvos ir Lenkijos iš Prūsijos ir Livonijos.

Tai buvo didelė Lenkijos ir Lietuvos sėkmė, ypač turint galvoje, kad dar 1412 m. sausio 4 d. Budoje didysis Ordino maršalas Mykolas Kiuchmeisteris buvo išsiderėjęs iš Zigmanto Liuksemburgiečio sutartį, kurioje šis įsipareigojo padėti Ordinui ginklu, jei Lenkija pultų Ordiną, taip pat padėti Ordinui spręsti ginčą su Lenkija ir Lietuva kaip arbitras, bet už tai Ordinas per 2 metus turėtų sumokėti 375 tūkst. vengriškų auksinų. Atskiru tos pačios dienos susitarimu Zigmantas net žadėjo Ordinui Dobrynės ir Kujavijos žemes, jeigu pats užimtų Lenkiją. Ši sutartis visgi buvo atmesta didžiojo magistro Henriko fon Plaueno, nes šis nenorėjo skirti tokių pinigų ir nepasitikėjo Zigmanto arbitražu.

Liubovnioje valdovai tarėsi iki kovo 18 d., o paskui Zigmanto Liuksemburgiečio kvietimu Jogaila išvyko į kelionę po Vengriją. Kovo 21–28 d. jis buvo sustojęs Košicėje (anot Jono Dlugošo, čia buvo galutinai suredaguotas Liubovnios sutarties tekstas, išmetant iš jo anksčiau aptartą nuostatą dėl sąjungos prieš kryžiuočius, tačiau tai – abejotina), kovo 31 – balandžio 23 d. – Varade (dab. Oradėja), kur aplankė šv. Vaclovo palaikus, o gegužės 12 – birželio 24 d. viešėjo Vengrijos sostinėje Budoje. Jogailai čia būnant, dvi dienas vyko šimto riterių iš kone visos Europos turnyras (jame dalyvavo ir lenkų bei lietuvių riteriai), o pas patį Jogailą Aukso ordos chanas Dželal-ad-Dinas atsiuntė pasiuntinius, atgabenusius Jogailai tris kupranugarius ir kitų dovanų – taip buvo pademonstruota toli siekianti Jogailos įtaka, o tai leidžia manyti, kad visa tai Jogaila buvo suplanavęs. Atsisveikindamas su Jogaila Zigmantas padarė vieną lenkams svarbų simbolinį gestą: sugrąžino Vengrijoje nuo Liudviko Anžu laikų saugotas tikrąsias Lenkijos karaliaus insignijas – auksinę karūną, kalaviją „Ščerbiecą“, skeptrą ir auksinį valdžios obuolį. Liepos pabaigoje Jogaila išvyko atgal į Lenkiją ir rugpjūčio 10 d. jau buvo Krokuvoje.

Jogailos kelionės po Vengriją metu buvo priimtas dar vienas svarbus sprendimas. 1412 m. kovo 26 d. Jogaila, o gegužės 18 d. – ir Vokiečių ordino didysis magistras Henrikas fon Plauenas savo ginčus patikėjo spręsti Zigmantui Liuksemburgiečiui. Iš pradžių Jogaila tikėjosi greito sprendimo ir buvo davęs trumpą jo priėmimo terminą (tarp gegužės 22 ir birželio 5 d.), bet birželio 24 d. sutiko ištęsti arbitražo procesą 2 metams. Tuo pačiu metu Vokiečių ordinas su nerimu stebėjo Vytauto veiksmus: 1412 m. gegužės 22 d. Įsručio komtūras gavo pabėgėlių iš Lietuvos atneštą žinią, kad Vytautas ginčytinoje teritorijoje (kurią Ordinas laikė sava) atstatė Veliuonos ir Pieštvės pilis.

1412 m. rugpjūčio 24 d. Budoje Zigmantas Liuksemburgietis paskelbė sprendimą dėl kai kurių ginčytinų klausimų, pavyzdžiui, nurodė per 6 mėnesius Vytautui ir Jogailai išduoti Torunės taikos sutartyje numatytus raštus dėl Žemaitijos perdavimo Ordinui po jų mirties ir paleisti belaisvius. Zigmantas taip pat išvardijo tyrimo reikalaujančius ginčo punktus, tarp kurių buvo ir smulkių priekaištų, ir reikšmingesnių punktų: iš viso 81 Lenkijos ir Lietuvos, 25 Mazovijos ir 16 Slupsko kunigaikštystės kaltinimų Ordinui ir 43 Ordino kaltinimai Lenkijai ir Lietuvai. Šie tirtini punktai apėmė ir teritorinius ginčus dėl Žemaitijos, įskaitant Vytauto ir Jogailos pretenziją, „kad kryžiuočiai laiko užėmę Klaipėdos (Memel) pilį Žemaičių žemėje, tačiau ją minėti viešpačiai karalius ir kunigaikštis pagal taikos raštą turėtų visiškai valdyti iki savo gyvos galvos“ (Lenkijos ir Lietuvos kaltinimų 44 straipsnis), ir Ordino pretenziją dėl Vytauto Žemaitijoje pastatytų dviejų (Veliuonos ir Pieštvės) pilių (Ordino kaltinimų 42 straipsnis). Ginčytinus klausimus išsiaiškinti Zigmantas Liuksemburgietis 1412 m. spalio 1 d. įgaliojo teisių daktarą Benediktą iš Makros.

Zigmanto Liuksemburgiečio ir Jogailos suartėjimas lėmė, kad 1412 m. lapkričio 8 d. už 37 tūkst. kapų Prahos grašių paskolą Zigmantui Liuksemburgiečiui Jogaila net gavo iš pastarojo kaip užstatą valdyti 16 Spišo srities miestų Aukštutinėje Vengrijoje, įskaitant Liubovnios pilį (faktiškai Jogaila perdavė Zigmantui teisę į Vokiečių ordino pagal Torunės sutartį dar neišmokėtus pinigus). Šie miestai taip ir liko Lenkijos valdžioje iki pat 1769 m.

Benedikto Makros misija 1413 m.

Benediktas Makra 1412 m. gruodžio 24 d. atvyko į Lietuvą ištirti ginčo dėl Žemaitijos sienų. Abiejų pusių argumentus jis nusprendė išklausyti Kaune, kur Ordino didįjį magistrą Henriką fon Plaueną pakvietė atvykti 1413 m. sausio 6 d. Tačiau šis delsė, o galiausiai atsiuntė tik savo įgaliotinius, vadovaujamus maršalo Mykolo Kiuchmeisterio.

Žemaitijos bylos svarstymas, dalyvaujant Benediktui Makrai ir abiejų pusių atstovams, taip pat tiesiogiai – Vytautui ir Jogailai, vyko Kaune sausio 20–28 d. Vykdydami Torunės taikos sąlygas ir Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražinį sprendimą, Vytautas ir Jogaila 1413 m. sausio 25 d. išdavė formalų raštą, patvirtindami, kad po jų abiejų mirties Ordinas galės perimti Žemaitiją, bet nepažeisdamas kitų asmenų teisių. Šis raštas buvo pateiktas tik formaliai, nes dalyko esmė slypėjo išlygoje „nepažeisdamas kitų teisių“ (salvo iure alieno): tie kiti asmenys jau buvo numatyti. Valdovų raštas paskutiniame Kaune vykusiame posėdyje sausio 28 d. buvo pateiktas Benediktui Makrai jau kartu su suinteresuotųjų šalių protestais. Vytauto žmona Ona, dukra Sofija, Jogailos dukra Jadvyga, 14 žemaičių įgaliotinių užginčijo Vytauto ir Jogailos teisę perduoti Ordinui Žemaitiją, nes tai pažeidžia jų teises. Žemaičiai, beje, tvirtino, kad valdovai negali jų krašto kam nors atiduoti be jų sutikimo, nes jie savo noru pasidavę Jogailos ir Vytauto valdžiai „ne kaip valdiniai, o laisvi žmonės“ (non tamquam obnoxii, sed liberi). Tai – oficialioji reikalo pusė, kruopščiai užfiksuota Benedikto Makros raštuose. Tačiau tą pačią dieną vykusiame lietuvių ir lenkų atstovų atsisveikinimo su Mykolu Kiuchmeisteriu pokylyje Vytautas jam į akis išrėžė kur kas daugiau: „Jūs norite man išplėšti tėvų palikimą, kaipo Veliuonos pilį; bet kol aš jums ją atiduosiu, ne vienas turės paguldyti galvą“. Ir dar: „Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė, ir aš reikalausiu jų iki Osos, nes jie yra mano tėvų palikimas. O kurgi yra Ordino tėvų palikimas?“

Tad per Benedikto Makros misiją išryškėjo nauja svarbi aplinkybė: Lietuva ir Lenkija dabar atvirai siekė ne kaip nors palankiai sau interpretuoti, bet iš esmės revizuoti Torunės taikos sutartį. Iš reikalavimo po Vytauto ir Jogailos mirties grąžinti Žemaitiją, nepaisant formaliai išduoto dokumento, buvo subtiliai pasityčiota.

Vis dėlto Benediktas Makra toliau nagrinėjo ginčytiną Žemaitijos ribų klausimą ir buvo aišku, kad paisė tik Lietuvos pusės argumentų. Dar 1413 m. sausio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos prokuratorius Benediktui Makrai pareiškė, kad Žemaitijos ir Prūsijos siena einanti Šešupe ir Nemunu iki Kuršių marių, taigi, Memelio, arba Klaipėdos, pilis esanti Žemaitijos ribose. Tai ir atsispindėjo galutiniame Benedikto Makros sprendime, kuris buvo paskelbtas 1413 m. gegužės 4 d. Gnievkove ir kuriuo buvo oficialiai pripažinta, kad ir Veliuona, ir Klaipėda yra Žemaičių žemėje. Priimant šį sprendimą vėl buvo pakartoti dar Kaune pateikti suinteresuotųjų šalių protestai, kad Vytautas ir Jogaila neturintys teisės atsisakyti Žemaitijos, o karalaitės Jadvygos globėjas Mikalojus Vislička dar pridėjo ir naują argumentą, kad reikia lenkų ponų sutikimo dėl Žemaitijos atidavimo, nes Žemaitiją ir kitas žemes Jogailą yra inkorporavęs į Lenkijos karalystę.

Vokiečių ordinas, žinoma, Benedikto Makros sprendimus atmetė, nepriėmė ir Vytauto bei Jogailos išduoto dokumento dėl Žemaitijos perleidimo Ordinui po jų mirties, o Zigmantas Liuksemburgietis per savo arbitražui numatytą dvejų metų terminą galutinio sprendimo taip ir nepriėmė. Nors 1414 m. balandį Budoje jo įgaliotiniai dar kartą išklausė abiejų pusių argumentus, procesas buvo nutrauktas ir teisiškai klausimas liko neišspręstas.

Atgal