VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.07. Po Žalgirio (3. Naujo karo pradžia ir neįvykęs antrasis Žalgiris)

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Karo išvakarės: Horodlės unija ir Žemaitijos krikštas

Po Benedikto Makros misijos tapo akivaizdu, kad Torunės taika jau faktiškai žlugusi ir Lenkija bei Lietuva nebeketina vykdyti joje pasiektų teritorinių sprendimų.

Įtampai augant Vokiečių ordino didysis magistras Henrikas fon Plauenas 1413 m. rugsėjo 29 d. surengė Lenkijos antpuolį. Vieną kryžiuočių kariuomenę jis pasiuntė į Mazoviją, kitą – į Dobrynės žemę, o trečią – prieš Lenkijos sąjungininką Slupsko kunigaikštį Boguslavą VIII. Maršalas Mykolas Kiuchmeisteris, išreikšdamas naujo karo nenorinčių Vokiečių ordino pareigūnų valią, nutraukė žygį ir spalio 14 d. nušalino Henriką fon Plaueną nuo valdžios. Tačiau dabar Lenkijai ir Lietuvai buvo duotas karo pretekstas. Jogaila ir Vytautas nebepraleido progos juo pasinaudoti.

Kaip tik tuo metu, t. y. 1413 m. spalio 2 d., Lietuva ir Lenkija sudarė naują uniją Horodlėje. Joje pirmą kartą deklaruotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės inkorporavimas į Lenkijos Karalystę, vaizduojant tai kaip ankstesnės inkorporacijos atnaujinimą, nors apie jokią inkorporaciją ankstesniuose unijos aktuose nekalbėta. Net pačių Horodlės unijos aktų realus turinys buvo priešingas šiai deklaracijai, nes buvo numatyti atskiro Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimai ir po Vytauto mirties. Šis istorikus gluminantis Horodlės akto prieštaringumas turbūt geriausiai paaiškinamas siekiu papildomai teisiškai pagrįsti Žemaitijos priklausomybę Lietuvai, kurio argumentacija išryškėjo Benedikto Makros misijos metu: jei LDK kartu su Žemaitija inkorporuota į Lenkiją, Žemaitijos negalima atskirti nuo Lietuvos be Lenkijos ponų sutikimo. Neturėtume užmiršti, kad tuo metu vis dar buvo laukiama galutinio Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražinio sprendimo, tad Benediktui Makrai išsakytų argumentų sustiprinimas praktiniais veiksmais tebebuvo aktualus.

1414 m. Vytauto ir Jogailos žygio į Prūsiją maršrutas

1413 m. Horodlės unijos aktas (Kunigaikščių Čartoryskių biblioteka Krokuvoje)

Vokiečių ordino Neidenburgo pilis (statyta XIV a.) – pirmosios 1414 m. žygio apgulos objektas. Wikipedia.org nuotr.

Varmės vyskupijos kapitulos Alenšteino (Olštyno) pilis, 1414 m. užimta Vytauto ir Jogailos kariuomenių. Wikipedia.org nuotr.

Anot Jono Dlugošo, iškart po Horodlės suvažiavimo Vytautas ir Jogaila nuvyko į Kauną, iš ten apie 1413 m. lapkričio 11 d. patraukė į Žemaitiją, prie Dubysos ir Nevėžio, pradėjo skelbti žemaičiams krikščioniško tikėjimo tiesas, pakrikštijo žymesnius žemaičių bajorus ir simboliškai sugriovė prie Nevėžio buvusią šventyklą – žodžiu, surengė parodomąją Žemaitijos krikšto akciją. Tiesa, Darius Baronas pastaruoju metu pareiškė abejonių šiuo tik iš J. Dlugošo pasakojimo žinomu įvykiu, nurodydamas keletą J. Dlugošo tekste esančių netikslumų ar abejotinų vietų (valdovų kelionė laivais Dubysos upe, katedros įsteigimas, iš tiesų įvykęs 1417 m.). Nepaisant pastebėtų netikslumų, kurie J. Dlugošo tekstams nėra neįprasti, šį pasakojimą, kaip visumą, atmesti nėra pagrindo, nes jis nesunkiai suderinamas su realiu Jogailos itinerariumu, o 1416 m. į Konstancą atvykusi žemaičių delegacija liudijo, kad žemaičių christianizacija jau buvo pradėta. Tad manant, kad 1413 m. žemaičių krikšto akcija vis dėlto buvo, ją reikėtų sieti su propagandiniu Žemaitijos priklausomybės Lietuvai pagrindimu, atremiant ir kryžiuočių kaltinimus dėl žemaičių nekrikštijimo, ir pabrėžiant Lietuvos ir Lenkijos valdovų nuopelnus šioje srityje. Vytautas ir Jogaila šia ir kitomis progomis siekė parodyti pasauliui, kad, pirma, būtent jie pakrikštijo Žemaitiją ir todėl teritorija turi priklausyti jiems, o ne Ordinui, ir, antra, Vokiečių ordinas nieko nepadarė dėl žemaičių krikšto, kuomet valdė Žemaitiją.

Grįždami iš Žemaitijos ir keliaudami per Trakus, Vytautas ir Jogaila 1413 m. lapkričio 19 d. sutiko Vokiečių ordino pasiuntinius, su jais lapkričio 21–22 d. aptarė perversmą Vokiečių ordine ir susitarė dėl suvažiavimo, kuriame reikėjo apsvarstyti santykius su naująja Ordino vadovybe po Lenkijos užpuolimo ir didžiojo magistro Henriko fon Plaueno nušalinimo. Iki šio susitikimo, 1414 m. sausio 9 d., naujuoju Ordino didžiuoju magistru buvo išrinktas Mykolas Kiuchmeisteris.

Suplanuotas suvažiavimas iš tiesų įvyko 1414 m. balandžio 24–30 d. Grabėse (Grabove) prie Racionžeko. Jame dalyvavo Jogaila, Vytautas ir Mykolas Kiuchmeisteris. Lenkija ir Lietuva šį kartą pareikalavo, kad Ordinas grąžintų Lenkijai Pamarį, Kulmo ir Michalovo žemes ir kai kurias smulkesnes teritorijas, o Lietuvai pripažintų Žemaitiją ir Sūduvą visam laikui su maksimaliomis ribomis, taigi, ir su Klaipėda. Tai buvo atviras Torunės taikos revizavimas, tad nenuostabu, kad kryžiuočiai atsisakė tokias sąlygas priimti. Kitokio rezultato nedavė ir Mykolo Kiuchmeisterio bei Jogailos susitikimas Racionžeke gegužės 2–5 d. Lietuvos ir Lenkijos pusė dabar jau atvirai siekė ne susitarimo su Ordinu, o naujo karo, kuris padėtų įgyvendinti Grabėse deklaruotą plačią teritorinių reikalavimų programą.

Buvo ruošiamasi antrajam Žalgiriui, kuris ir turėjo suduoti lemiamą smūgį Ordinui. Mazovijoje, kaip ir 1410-aisiais, vėl turėjo susitikti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės. Tai turėjo įvykti Zakročime prie Vyslos (25 km į rytus nuo Červinsko – 1410 m. kariuomenės telkimo vietos) 1414 m. liepos viduryje.

 

Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių žygis į Prūsiją

1414 m. liepą Jogaila su Lenkijos kariuomene žygiavo iš Volbožo, „naudodamasis beveik tomis pačiomis sustojimo vietomis, kuriomis buvo einama į didįjį mūšį“, kaip pabrėžia J. Dlugošas. Liepos 17 d. lenkai pasiekė Vyslą ties Zakročimu, kur jau laukė Vytautas su savo kariuomene, tačiau dėl Vyslos vandeningumo nepavyko greitai pastatyti pontoninio tilto. Į kitą upės pusę Lenkijos kariuomenė persikėlė tik liepos 24 d. 1414 m. liepos 18 d. Jogaila ir Vytautas oficialiai paskelbė karą Vokiečių ordinui. Žygiui į Prūsiją vėl buvo sutelkta ir prieš kryžiuočius pajudėjo didžiulė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – ne mažesnė kaip 1410-aisiais, kai vyko žymusis Žalgirio mūšis. J. Dlugošo teigimu, ji buvo net didesnė nei ankstesniuose ar vėlesniuose žygiuose. Joje taip pat dalyvavo Moravijos vietininko pulkas, „keletas tūkstančių“ totorių, 8 Silezijos kunigaikščių, Mazovijos kunigaikščių Janušo I ir Ziemovito IV ir Boleslovo pulkai, samdiniai iš Čekijos ir Silezijos. Prie Vytauto ir Jogailos pajėgų prisijungė net nuverstojo magistro Henriko fon Plaueno brolis Gdansko komtūras Henrikas fon Plauenas Jaunesnysis.

1414 m. žygio trasa buvo kiek į rytus nuo 1410 m. maršruto ir iš pradžių buvo puolama Karaliaučiaus kryptimi. Visų pirma Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė apgulė Neidenburgą (lenk. Nidzica), užėmė jį po 14 dienų trukusios apgulos (liepos 25 – rugpjūčio 7 d.) ir paliko ten savo įgulą. Nors kryžiuočiai šios apgulos metu siūlė kai kurių teritorinių nuolaidų, Vytautas ir Jogaila į kompromisus nėjo. Po to buvo nusiaubtos kryžiuočių išvyto Varmės vyskupo valdos, užimti ir aprūpinti įgulomis Hohenšteinas (lenk. Olštynekas) ir Alenšteinas (lenk. Olštynas), sudegintas Gutštatas (lenk. Dobre Miastas). Šios užimtos pilys buvo svarbios kariuomenės aprūpinimui, bet netoliese likusios neužimtos Zoldavos (lenk. Dzialdovo) ir Osterodės (lenk. Ostrudos) pilys tam trukdė: jų įgulos vėliau sumušė su proviantu iš Mazovijos keliaujančią vilkstinę.

Varmė buvo niokojama plačia juosta, atskiriems daliniams nukrypstant nuo pagrindinių pajėgų maršruto. Rugpjūčio 15 d. buvo trumpam apgulta, bet nepaimta kryžiuočių įgulos ginama Varmės vyskupo rezidencija – Heilsbergo pilis. Tuo metu atskiri daliniai plačiai niokojo apylinkes: į rytus nuo trasos Hohenšteinas–Alenšteinas–Heilbergas degė Pasenheimo (lenk. Pasymo) pilis ir buvo nuniokota teritorija iki Zėburgo (lenk. Jezioranų), į vakarus pasidavė Varmės kapitulai priklausiusios Vormedytės (lenk. Ornetos) ir Melzako (lenk. Pienienžno) pilys, kurios buvo apiplėštos, o antroji ir padegta.

Paskui sąjungininkai pasiekė šiauriausią savo žygio tašką ir kelioms dienoms apsistojo sudegintame Kroicburgo (Kryžbarko, dab. Slavskoje) mieste, esančiame 23 km į pietus nuo Karaliaučiaus. Čia vykusiose derybose Jogaila ir Vytautas vėl atmetė kryžiuočių siūlomas teritorines nuolaidas. J. Dlugošas rašo, jog Kroicburgą kelios dienos iki pagrindinių pajėgų atvykimo paėmė ir sudegino lenkų kariai, tačiau Johano Posilgės kronikos tęsėjas tvirtina, kad patys kryžiuočiai, nesitikėdami čia apsiginti, sudegino ne tik Kroicburgą, bet ir netoliese buvusius Landsbergą, Žintus ir Miulhauzeną, o ten gyvenę žmonės su savo turtu ir gyvuliais traukėsi į Karaliaučių. Taip pat pasielgta ir su toliau į pietvakarius buvusiomis Lybštato (lenk. Milakovo) ir Morungeno (lenk. Morongo) pilimis bei miestais. Jų gyventojai traukėsi į Elbingą ir Marienburgą. Iš tikrųjų per šias vietas Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė net nežygiavo.

Jogaila ir Vytautas Kroicburge dar, matyt, jautėsi valdantys situaciją ir tikėjosi lemiamo mūšio, tačiau kryžiuočiai šiame kare laikėsi kitokios nei 1410 m. taktikos ir atviro mūšio vengė. Sąjungininkams artėjant prie Karaliaučiaus, jie ėmėsi itin radikalios ir kraštui nuostolingos taktikos: traukėsi į stipresnes pilis ir naikino mažesnius miestus bei pilis, o kartu ir maisto atsargas, kurios galėtų atitekti Lenkijos ir Lietuvos kariuomenei.

J. Dlugošo teigimu, Kroicburge tarp Vytauto ir lenkų ponų kilo nesutarimų dėl tolesnės žygio krypties. Vytautas norėjo pulti Karaliaučių ir nuniokoti arčiau Lietuvos buvusias sritis, bet lenkų ponai nusprendė sukti į vakarus, Baltijos jūros ir Pasargės (Paslenkos) upės link. Pakeliui sąjungininkų pajėgos, matyt, perėjo Heiligenbeilio (Šventapilės, dab. Mamonovas) apylinkes (žinome vėliau suskaičiuotus šios srities patirtus nuostolius: 31 875 markių žala, 27 žuvę žmonės, 10 paimtų į nelaisvę). Pasiekę Pasargę, Jogaila ir Vytautas stabtelėjo Braunsberge (lenk. Branevas), kur Ordino magistras vėl atsiuntė pasiuntinius, kad pasiūlytų pinigų ir teritorinių nuolaidų, bet šie pasiūlymai vėl buvo atmesti, o gretimas Frauenburgas (lenk. Fromborkas) – Varmės vyskupystės katedros vieta – apiplėštas atskirų lenkų kariuomenės dalinių.

Tačiau tolesnis žygis sąjungininkams nebesisekė. Jiems nepavyko užimti Prūsų Holando (Paslenko) pilies – prie jos pateko į nelaisvę Vytauto dvaro maršalas Jonas Butrimas iš Žirmūnų ir kai kurie kiti lietuvių bajorai. Nutraukus nesėkmingą Holando apgultį, Jogaila ir Vytautas kuriam laikui sustojo netoli gretimo Elbingo miesto, o jų kariuomenės plėšė apylinkes. Turbūt kaip tik tada, valdovams įvertinus Holando apgulos nesėkmę, buvo atsisakyta žygio Prūsijos gilumoje ir bandymų ten įsitvirtinti. Nuo šiol lenkai ir lietuviai skubėjo grįžti prie Prūsijos ir Lenkijos sienos ir pabandyti užimti bent pasienio pilis: jų žygio maršrutas vedė atgal į Lenkijos pasienį.

Tokiomis sąlygomis visos pakeliui buvusios pilys ir miestai, kuriuos pavyko užimti, buvo tik plėšiami ir deginami. Taip elgtasi Christburge (lenk. Dziežgonis), kurio įgula pabėgo, Prūsų Markoje (lenk. Pšezmarkas) ir Ryzenburge (Prabutuose), kurį 6 dienos iki atvykstant pagrindinėms pajėgoms užėmė Žygimanto Kaributaičio pulkas, Rozenberge, Freištate ir Bišofsverderyje (lenk. Biskupecas). Kartu buvo niokojama ir deginama platesne juosta abipus pagrindinės žygio trasos. Nuo pagrindinių jėgų ties Prūsų Marka atsiskyrę daliniai sudegino Zalenfeldą ir Lybmiuleną, kita dalis kariuomenės įvykdė išpuolį prieš Pamedės vyskupo sostinę – Marienverderį. Jo gynėjai priešų atsikratė tik padegdami miestą. Bent dalies šių miestų ir pilių apiplėšimas (prieš padegant) turėjo reikšmę aprūpinant kariuomenę maistu (o jo labai trūko), bet didesnės strateginės reikšmės neturėjo, nes net nebandyta čia palikti savo įgulų.

Anot J. Dlugošo, Jogaila norėjęs pulti Kulmą ir Torunę, bet perimtas klaidinantis kryžiuočių laiškas, kuriame pasakota apie sunkią Štrasburgo (lenk. Brodnica) pilies būklę, jį suklaidinęs ir privertęs pasukti Štrasburgo link. Rugsėjo 11 d. sąjungininkų kariuomenėms atvykus prie šios pilies, vėl ryžtasi rimtesnei apgulai. J. Dlugošas klaidingai teigia, kad Vytautas pasitraukęs į Lietuvą po 7 dienų. Jei ir buvo koks nors pagrindas taip teigti, tai nebent turint omenyje, kad Vytautas nepritarė žygio krypties pakeitimui prie Kroicburgo ir galbūt tolesnei jo eigai. Šiaip ar taip, jis dalyvavo žygyje iki paliaubų sudarymo. Dalis kariuomenės, žygiuodama link Štrasburgo, atsiskyrė ties Bišofsverderiu ir padarė lankstą pro Bratiano, Noimarko ir Kauerniko pilis, tačiau ties pirmosiomis dviejomis patyrė nuostolių, o padegti pavyko tik Kauerniką.

Tris savaites trukusi Štrasburgo apgula nebuvo sėkminga, nors kariuomenė ne tik stovėjo prie pilies, bet ir niokojo apylinkes: vienas samdinių pulkas net buvo pasiekęs daug ginčų kėlusį Liubičo malūną (pasienyje ties Torune, ant Drevencos upės), ties juo sumušė nedidelį priešų būrį ir paėmė 60 belaisvių. Tuo pačiu metu Osterodės komtūras atsiėmė žygio pradžioje lenkų ir lietuvių paimtą Neidenburgą, o Brandenburgo komtūras – Alenšteiną ir įsiveržė į Mazoviją. Torunės komtūras sudegino Gnievkovą, Lipną ir naikino viską iki Rypino Lenkijoje. Kita kariuomenė, įsiveržusi į Lenkijos pasienį iš Pomeranijos, sudegino Valčą (vok. Deutsch Krone), Sepulną, Kamenį ir nusiaubė teritoriją iki Brombergo ir Soleco prie Vyslos.

 

Paliaubos ir kas toliau

Štrasburgą apgulusioje lietuvių ir lenkų kariuomenėje dėl maisto trūkumo prasidėjo badas ir dizenterijos epidemija. Taip kryžiuočiai laimėjo šį karą, vėliau pavadintą „bado karu“.

1414 m. spalio 7 d., tarpininkaujant popiežiaus Jono XXIII legatui Lozanos vyskupui Vilhelmui, prie Štrasburgo dvejiems metams buvo sudarytos paliaubos, per kurias numatyta vykdyti taikos derybas, tarpininkaujant popiežiui, romėnų karaliui arba Konstanco bažnytiniam susirinkimui, kuris netrukus turėjo prasidėti. Lietuva ir Lenkija tuo tarpu nelaimėjo jokių teritorijų, išskyrus tai, kad Lenkija gavo valdyti Jašinico (lenk. Jasinieco) pilį kryžiuočių valdomo Pamario ir Lenkijos pasienyje (lenkų rankose ji išbuvo iki 1422 m.).

Palikuonių akyse naujos pergalės nebenustelbė Didžiojo mūšio prie Žalgirio šlovės. Antrajam didžiajam 1414-ųjų žygiui į Prūsiją, į kurį dėta tiek vilčių patenkinti visus Lenkijos ir Lietuvos teritorinius reikalavimus, buvo lemta likti santykinai nereikšmingu istorijos epizodu ir nugrimzti užmarštin.

Tačiau 1414 m. žygis pradėjo naują Lietuvos ir Lenkijos karą su Ordinu, kuris truko nuo 1414 m. iki 1422 m., nors ir su nemažomis pertraukomis.

1414 m. tolesnis ginčas su kryžiuočiais buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, kuris vyko 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu 1417 m. įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas.

1419 m. vėl surengtas žygis į Prūsiją („atsitraukimo karas“). Susitarta dėl Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražo ginče su Ordinu, paskelbto 1420 m. ir nepalankaus Lietuvai. Vytautas ir Jogaila tuo pasipiktino.

Pagaliau 1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos karalystės kariuomenės trečią kartą įsiveržė į Prūsiją. 1422 m. rugsėjo 27 d. buvo sudaryta Melno taika, pagal kurią Ordinas visiems laikams atsisakė pretenzijų į Žemaitiją, tačiau jos sienos buvo nustatytos kompromisinės: Lietuva negavo Klaipėdos, bet buvo pripažintos jos teisės į Jurbarką ir Veliuoną.

Atgal