VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.09. Polemika dėl atminties kultūros Vokietijoje

Irena Tumavičiūtė

    Viskas prasidėjo, kai į 2020 m. Menų festivalio RUHRTRIENALE (Ruro trienelė) atidarymą buvo pakviestas profesorius Achille Mbembe, filosofas, istorikas,  vienas žymiausių pokolonijinės teorijos atstovų, tyrinėjantis kultūrinę kolonijinių struktūrų įtaką buvusių kolonijų  gyventojams. Iš Kamerūno kilęs Achile Mbembe gyvena Pietų Afrikoje, yra Johannesburgo universiteto profesorius.

    Achille Mbembe yra skaitęs paskaitas žinomiausiuose pasaulio universitetuose, pelnęs apdovanojimų, tarp jų  ir Geschwister Scholl (brolio ir sesers Šolių) premiją Vokietijoje. Tačiau kai  2020 m. kovo mėn. Ruro trienalės direktorė Stefanie Carp paskelbė, jog trienalės atidarymo kalbą sakys A. Mbembe, kilo aštri diskusija. Diskusijos priežastis – delikatus klausimas: kiek antisemitizmo yra 62 metų istoriko darbuose.

Achille Mbembe

A.Dirk Moses

Žiežirbą įskėlė interviu su Federalinės vyriausybėsžydų gyvenimo Vokietijoje ir kovos prieš  antisemitizmą reikalų  įgaliotiniu Felixu Kleinu. Kleinas  priekaištavo

Mbembei, jog jis „savo raštuose suabejojęs Izraelio teise egzistuoti, be to, Pietų Afrikos

aparteido sistemą palyginęs su holokaustu. Tai, kad jam pavesta atidaryti Ruro trienalę, „daro didelę žalą“ vienam svarbiausių šalies festivalių.

    Žurnalistas Martinas Eimermacheris klausia, ar tai nėra kišimasis į kultūrinį gyvenimą – vis dėlto Felixas Kleinas yra vyriausybės atstovas? Kita vertus: ar nebūtų skandalinga, jeigu valstybės lėšomis finansuojama  Ruro trienalė suteiktų garbę holokausto menkintojui? Taip mąstė ir Lorenzas Deutsch, FDP atstovas Šiaurės Reino Vestfalijos žemės parlamente,  atvirame laiške pareikalavęs atšaukti garsiojo mokslininko kvietimą.

Žemės kultūros ministrė pranešė, jog klausimas bus svarstomas Ruhr Kutur GmbH priežiūros tarybos posėdyje. Kvietimas buvo atšauktas. Dėl pandemijos ir pati trienelė neįvyko.

    A. Mbembės kritikai remiasi jo knygos Die Feindschaft („Priešiškumas“) eilutėmis, kuriose autorius kalba apie tai, jog koncentracijos stovyklų logikos šaknys glūdi britų okupantų veiksmuose Pietų Afrikoje, vokiečiai „planingas masines žydų žudynes“ išbandė ant Pietų Afrikos hererų tautelės, o kaip Izraelis šiandien elgiasi su palestiniečiais, yra „blogiau negu palyginti primityvios Pietų Afrikos aparteido  režimo priemonės“. Mbembe kaltinimus dėl antisemitizmo atmetė. Jis sako, jog nepritaria bet kokiai kolonializmo formai. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl jis nepritaria okupacinei Izraelio politikai. O savo kritikams mokslininkas atsakė, jog jie savo kaltinimais trivializuoja antisemitizmą.

    Žurnalistas Jörgas Häntzschelis  taip apibendrina  kilusią polemiką: „Būtų katastrofa, jeigu vardan susitaikymo šio vokiečių diskurso auka taptų šis afrikiečių mąstytojas“.

   Įsiplieskusi polemika virto diskusija dėl atminties kultūros. Kai kas ją vadina antruoju Vokietijos istorikų ginču. Pirmasis ginčas vyko devintajame praėjusiojo amžiaus dešimtmetyje. Tuomet istorikų ginčo, galima sakyti, moto, buvo Ernsto Noltės teiginys: „Praeitis, kuri nenori praeiti“. Dabar vykstančias diskusijas jau imta vadinti antruoju istorikų ginču.

   Ypač daug reakcijų susilaukė istoriko ir politologo,  australų kilmės Šiaurės Karolinos universiteto profesoriaus   Anthony Dirko Moses‘o straipsniai.  A. Dirk Moses‘o turtingame mokslinių darbų sąraše – knygos ir straipsniai kolonializmo, genocidų, pasipriešinimo, saugumo temomis. A Dirk Moses įsitraukė į polemiką atminties klausimais, kai ji jau buvo virtusi diskusija apie holokausto, genocidų ir nuomonių laisvės santykį.

   2021m. gegužės 23 d. šveicarų internetinėje svetainėje  geschichtedergegenwart.ch

jis paskelbė pirmą poleminį straipsnį „Der Katechismus der Deutschen“ („Vokiečių katekizmas“, kad nesupainiotume su visiems žinomu katekizmu,  toliau – KATEKIZMAS.–I.T.).

    Manytume, jog Dirko Moses’o  straipsnis nepaliks abejingų skaitytojų.

   Holokausto kaip civilizacinio lūžio atminimas daugeliui yra Vokietijos Federacinės Respublikos moralinis  pagrindas. Todėl lyginti jį su kitais genocidais jiems yra erezija, atsimetimas nuo tikrojo tikėjimo. Pribrendo laikas atsisakyti šio KATEKIZMO.

   Iš toli stebint karštas diskusijas dėl tariamo Achille Mbembės antisemitizmo, dėl Michaelio Rothbergo ( knygų vergovės, holokausto, genocidų, rasizmo ir atminties temomis autorius.-I.T.) knygos „Multidirektionale Erinnerung“ („Daugiakryptis atminimas“) ar Jürgeno Zimmererio knygos „Von Windhuk nach Auschwitz “ („Nuo Vindhuko iki Aušvico“), nežinai, ką ir besakyti. Nes Vokietijos Reicho kolonializmo ir naikinamojo nacių karo ryšys už Vokietijos ribų visiškai nesijaudinant  tyrinėjamas jau du dešimtmečius. Rothbergas ir Zimmereris dar 2003 m. dalyvavo Sidnėjuje mano organizuotoje konferencijoje „Genocidas ir kolonializmas“.   Kitais metais Zimmereris vieną iš daugelio savo straipsnių apie kolonializmo ir holokausto ryšį paskelbė mano sudarytame straipsnių rinkinyje. Dar po kelių metų  daugeliui mokslininkų įsitvirtino prielaida, jog pagrindinius nacionalsocialistinio režimo ir holokausto aspektus apskritai galima suprasti tik jų santykiu  su imperialistiniu kolonializmu.

A. Dirko Moses leidžiamas "Genocido tyrimo žurnalas" 

 

 Vokietijos kolonijoje Namibijoje suimtieji sukilimo dalyviai, 1904 m. Nuotr. KEYSTONE

    Tai kas čia naujo?  Tikrai ne kontrargumentai. Tai yra tie patys, kuriuos dar pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje buvo išdėstę istorikai Birthe Kundrus, Robertas Gerwathas ir Stefanas Malinowskis. Tada polemika istorinį holokausto tyrinėjimą  iškėlė  į aukštesnį lygį, visus jos dalyvius priversdama aštriau mąstyti. Šiandien reikalai atrodo kitaip. Su kokiu aršumu buvo reaguota į Rothenbergo ir Zimmererio 2021 m. kovo 31 d. savaitraštyje „Die Zeit“ paskelbtą straipsnį „Enttabuisiert den Vergleich!“  („Nuimkite tabu nuo lyginimo“), skundeiviškas, sarkastiškas, žeminantis straipsnių tonas –visa tai priminė eretikų procesus. Vietoj blaivumo – pasipiktinimas, kurį sustiprina socialinių medijų gebėjimas nukreipti politines emocijas ir joms sukurti viešąją erdvę. Atrodytų, tarsi mes vis labiau taptume mažų mažiausiai viešų egzorcizmų liudininkais, kurie, prižiūrimi apsišaukėlių „vyriausiųjų žynių“, saugo „Vokiečių katekizmą“.

Šis KATEKIZMAS susideda iš penkių  įsitikinimų:

1.Holokaustas yra vienintelis toks, nes jis buvo neribotas žydų naikinimas dėl naikinimo. Skirtingai nuo pragmatiškų tikslų, dėl kurių buvo vykdomi genocidai. Holokausto metu pirmą kartą istorijoje viena valstybė bandė sunaikinti tautą vien  tik dėl ideologinių priežasčių.

2 .Kadangi jis neregėtai sugriovė solidarumą tarp žmonių, holokausto, kaip civilizacijos lūžio, atminimas yra moralinis vokiečių tautos, dažnai net Europos civilizacijos,  pagrindas.

3.Vokietija jaučia ypatingą atsakomybę už Vokietijos žydus ir yra  įsipareigojusi būti ypač lojali Izraeliui. Izraelio saugumas yra mūsų valstybinės ideologijos dalis.

4.Antisemitizmas yra prietaras ir ypatinga ideologema ir jis buvo specifinis vokiečių fenomenas.

5.Antisionizmas yra antisemitizmas.

    Šitas KATEKIZMAS tūkstantmečių sankirtoje išstūmė prieš tai buvusį katekizmą, kuris buvo įsipareigojęs tokioms  vertybėms kaip  tautos garbė ir tradicija. „Senojo katekizmo“ išpažinėjai holokaustą suvokė kaip istorinę nelaimę, už kurią galima laikyti atsakinga tik nedidelę grupę idėjinių fanatikų. Tą nedidelę grupę dabar instrumentalizuoja „lizdo teršėjai“, kad užtrauktų didelę gėdą visai tautai.

    „Nieko nėra „gryno“. Holokaustas yra daugybės istorijų dalis: antisemitizmo,  masiško pavergimo, sukilimų kolonijose ir išvarymų  – paminėjau tik kelis pavyzdžius“.

   Daugelis vokiečių šeimų septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose išgyveno kartų konfliktą. Jo metu senasis tautinės tapatybės supratimas susidūrė su nauja  jaunesniųjų 1968-ųjų metų kartos kohortų savivoka. Tai nereiškia, jog visi tos kartos žmonės tikėjo holokausto unikalumu. Apimti antiimperialistinio įniršio,  daugelis jų nedviprasmiškai lygino Jungtines Amerikos Valstijas su nacistine Vokietija – dėl Vietnamo karo.

   Devintajame dešimtmetyje ėmė įsigalėti holokausto, kaip unikalaus reiškinio, interpretavimas. Daugelis kairiųjų ir liberalių pažiūrų vokiečių suvokė, jog po holokausto jie tik tada galės būti laikomi „gerais žmonėmis“, jei jie tą interpretavimą pavers savo savasties dalimi ir tai dokumentuos tarptautinei bendruomenei. Tačiau vykstant devintojo dešimtmečio istorikų ginčui, kai  buvo diskutuojama, ar tik ne bolševikai bus išprovokavę  holokaustą kaip „azijietišką veiką“, naujasis KATEKIZMAS dar nebuvo įsigalėjęs. Jis buvo tik ankstyvasis kelių polemikų epizodas, pavyzdžiui, paskutiniojo dešimtmečio diskusijų dėl multikultūriškumo, Danielio Goldhageno knygos „Hitlers willige Vollstecker“ (Uolūs Hitlerio valios vykdytojai), Vermachto parodos  arba Holokausto memorialo Berlyne. Šiose polemikose konservatoriai senojo katekizmo vardu kovojo „kautynes atsitraukiant“,  kurių metų pirmiausia Frankfurter Allgemeine Zeitung jiems buvo suteikusi viešą tribūną.

   Pagaliau ir jie kažkada turėjo suprasti, jog geopolitinis Vokietijos legitimumas priklauso nuo to, ar ir jie pritars naujajam KATEKIZMUI, kuris buvo išsiderėtas pasitarus su Amerikos, britų ir Izraelio elitu.

   Penkios jo sudėtinės dalys ištisai kartai yra virtusios tikėjimo dogmomis. Per praėjusius dešimtmečius milijonų vokiečių dvasine savastimi tapo įsitikinimas, jog už nuodėmingą savo tautos praeitį atleidimo galima sulaukti tik per KATEKIZMĄ. Trumpai kalbant, KATEKIZMAS implikuoja Kristaus atpirkimo žygdarbio istoriją, kurioje holokausto metu nacių įvykdytas žydų „paaukojimas“ yra Vokietijos Federacinės Respublikos legitimumo sąlyga. Todėl jai holokaustas yra daug daugiau negu svarbus istorinis įvykis. Tai yra šventa trauma, kurios jokiu būdu negalima kontaminuoti su kitais įvykiais – nežydų aukomis ar kitų tautų genocidais –, nes tai pakenktų sakralinei atpirkimo funkcijai. Pavyzdžiui, istorikui Danui Dineriui (Dan Diner)  holokaustas kaip civilizacijos lūžis  užima vietą, kuri anksčiau derėjo Dievui. Universalios žydų aukų kančios genocide liudijimas jam tampa naujo pasaulio pamatu. Nacionalsocialistinė moralė turi būti paneigta: vietoj „atperkančio antisemitizmo“ (Saulas Friedländeris) vartoti „atperkantis filosemitizmas“.

Atpirkimo naratyvas

   Pagrindinis vaidmuo šiame kristologiškai nuspalvintame atpirkimo naratyve tenka ir aukos „prisikėlimui“. Nuo abiejų vokiečių valstybių suvienijimo ir Sovietų Sąjungos žlugimo  vokiečių valstybė imasi įvairių priemonių, kad Vokietiją vėl apgyvendintų žydais. Ir per visus diskursus, pavyzdžiui,  dėl žydų iš buvusios Sovietų Sąjungos migracijos, kartojosi atpirkimo naratyvas, kuriame migrantai žydai susilieja į vienį su holokausto aukomis ir turi atkurti „vokiečių–žydų“, kaip buržuazinių kultūringų piliečių, „simbiozę“.  Vokietija ne tik kuo išsamiausiai

„ištyrinėjo istoriją“ istorijoje, bet ir „atgaivino“ žydus ir žydes, suvokdama  savo vaidmenį kaip civilizacijos švyturį, dabar ji vėl gali išdidžiai stovėti tarp kitų tautų ir leisti, kad Izraelio ir JAV politinė klasė pagarbiai ir švelniai patapšnotų jos galvą.

   Tačiau kad neprarastum tikėjimo, reikia neprarasti budrumo. Valstybiniu ir federalinių žemių lygmeniu vadovaujant oficialiems  pareigūnams, turintiems stulbinamą pareigybę – Federalinės vyriausybėsžydų gyvenimo Vokietijoje ir kovos prieš  antisemitizmą reikalų  įgaliotinis, atminimo politikos  ortodoksijos  sergėtojai nuolat dairosi, ar kur nepastebės antisemitinių erezijų ar tikėjimo senuoju katekizmu požymių. Nors naciai po daugybės su nacionalsocialistine praeitimi susijusių skandalų, prasidėjusių dar praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, jau seniai simboliškai yra išstumti iš tautos vykdomo žalos atlyginimo kurso, įtampa iki šiol nėra nuslūgusi. Tikėjimo sergėtojai šiandien aptinka naujų nacių, pavyzdžiui, palestiniečius  bei jų draugus nesionistus  Izraelyje, kurie Vokietijoje ir kitur  kuria organizacijas ir eksperimentuoja, vadovaudamiesi bendrabūvio principais anapus nubrėžtų tautinių valstybių sienų.

   Iki šiol pragaištingiausias signalas buvo 2019 m. Vokietijos Bundestago nutarimas dėl BDS (Boycott, Divestment and Sanctions –yra viršnacionalinis politinis judėjimas, siekiantis izoliuoti Izraelį ekonomikos, kultūros ir politikos aspektu, kad įgyvendintų 2005 m.  suformuluotus savo tikslus: Izraelis turi baigti „visų arabų žemių okupaciją ir kolonizaciją“, pripažinti savo arabų ir palestiniečių piliečių teisę į visišką lygybę  bei „ginti ir remti Palestinos pabėgėlių teisę sugrįžti į savo Tėvynę ir atgauti nuosavybę pagal Jungtinių Tautų 194 rezoliuciją”.–I.T.). Juo pasmerkiamas palestiniečių BDS judėjimas, nes jis – kaip teigiama šiek tiek nemokšiškai  – deputatams primena „baisiausią Vokietijos istorijos tarpsnį“. Šis nutarimas bei didžiulis jo palaikymas leidžia daryti išvadą, jog politinis konsensusas šiuo klausimu apima platų spektrą nuo „Antivokiečių“ (Antideutsche) iki AfD (Alternatyva Vokietijai). Atrodo, jog tiems politikams nerūpėjo, kokių alternatyvių galimybių gali turėti palestiniečiai, kad galėtų pasipriešinti savo šalies kolonizavimui. Jie jaučia, jog jiems nereikia palestiniečių pritarimo tikrai jų etninei savivokai ir tarptautinei reputacijai.

   Šis įžūlus  moralinis pasipūtimas  veda prie dėmesio vertos padėties, kad vokiečiai, rodydami pirštu į  Amerikos ir Izraelio žydus,  moko korektiškos  atminimo kultūros ir lojalumo Izraeliui. Tų vokiečių tai nesulaikė nuo drausmės laikymosi – viena vertus dėl to, kad užkirstų kelią žydams ir palestiniečiams kurti bendras organizacijas ir sudaryti sąjungas, kita vertus, kad net AfD paskatintų būti konformistais. Po kelių bandymų atgaivinti senąjį katekizmą AfD pagaliau suvokė, jog norint išvengti [partijos] uždraudimo proceso,  svarbu pasirūpinti viešu įvaizdžiu. Nepaisant to, AfD rodo tam tikrą susižavėjimą Izraeliu, kaip etnonacionalistine ir antiislamiška valstybe su griežta imigracijos politika. Tuo tarpu tvyro tokia įtampa, jog vokiečių autorius, atsiuntęs straipsnį žurnale Journal of Genocide Research mano paskelbtai diskusijai Mbembes debatuose, pabrėžtinai manęs prašė neskelbti jo pavardės.

   Tačiau tikėjimo sergėtojų sėkmė išprovokavo ir reakciją. Eretikų medžioklė  liberalių pažiūrų Vokietijos kultūros institucijų vadovams ėmė kelti įtarimą,  jog  mintys vis dėlto  nėra visiškai laisvos ir netruks ateiti jų pačių eilė. Todėl jie gruodžio mėnesį paskelbė Iniciatyvą GG 5.3 atvirumas pasauliui – pareiškimą dėl nuomonių laisvės ir teisės kritikuoti Izraelio politiką. Nors daugelis šios iniciatyvos šalininkų yra BDS judėjimo priešininkai, bet jie mano, jog dėl to jie neturėtų baimintis dėl savo darbo vietos ar dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Dėl tos pačios priežasties kai kurie iš jų pritaria ir Jeruzalės deklaracijai dėl antisemitizmo. Joje pasisakoma prieš gąsdinančius holokausto apibrėžimo (sukurto IHRA– Holocaust Remembrance Alliance, Holokausto atminimo aljansas–I.T.), kurį gina Izraelio vyriausybė, padarinius.

Kita migrantų perspektyva

    Dėl demografinių ir kartų  lūžių vis sunkiau išmokyti gyventojus drausmės. Vis jaunėjantiems vokiečiams KATEKIZMAS nebeatspindi jų gyvenimo  pasaulio ‒ nepaisant to, kad mokykloje buvo stengtasi tai įdiegti. Kaip ir jų bendraamžiai,  kurie  Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse ėjo į gatves pritardami Black Lives Matter (BLM-tarptautinis pilietinis judėjimas „Juodaodžių gyvybės svarbios“),  daugelis supranta, jog rasizmas migrantų šaknis turinčių  vokiečių atžvilgiu ‒  ir ne tik kai jis būna antisemitinis ‒ yra bendra problema. Tuo pat metu jie mato, jog  Izraelyje nuolat ateina į valdžią dešinės orientacijos vyriausybės, kurios agresyvia nausėdijų politika iki absurdo nuveda dviejų valstybių sprendimo politiką. Ta politika vokiečiams (ir Jungtinių Valstijų amerikiečiams)  ilgai leido sapnuoti sapną apie sionizmo ir teisingumo Palestinos atžvilgiu suderinamumą.

    Savaime suprantama, jog imigrantai atvyksta su savo patirtimi bei požiūriu į istoriją ir  politiką, kurie  skiriasi nuo istorijų apie civilizacijos sklaidą per šimtmečius, kurias taip dažnai porina patenkinti savimi europiečiai. Daugeliui iš jų kalbėjimas apie civilizacijos lūžį atrodytų banalus, net jei jie pripažįsta neginčijamai specifines holokausto savybes. Argi Vakarų civilizacijos vardu europiečiai, tarp jų buvo ir Vokietijos kolonijų tarnautojų, ir Jungtinių Valstijų amerikiečiai neužkariavo didžiules pasaulio teritorijas ir nenužudė milijonų žmonių?

    Berlyne  tie jauni vokiečiai kartais sutinka tūkstančius jaunų izraeliečių (turinčių Vokietijos pilietybę  ir jos  neturinčių), kurie čia tikisi pabėgti nuo Tėvynėje vykstančio košmaro. Kita vertus, Berlynas  yra Tėvynė  didžiausios pasaulyje palestiniečių diasporos, kuri pradėjo formuotis, kai praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje čia atvyko pirmieji pabėgėliai ir [iš savo žemių] išvarytieji. Tuo pat metu demokratinė interneto  anarchija pasistengia, kad, skirtingai negu devintajame  ir paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose, šventeiviškieji cenzoriai beveik nebegali  kontroliuoti viešosios  nuomonės. Socialinės medijos sukuria diskurso erdves, iš kurių valdyti neišeina. Nors bešališkas KATEKIZMO išpažinimas  laiko pažabotą „speaking back to power“, socialinių medijų dėka atsiranda  antraeilių diskurso erdvių.

   Tuo pat metu vokiečių mokslininkai nukreipė žvilgsnį į kitų šalių savo kolegų  tyrinėjimus: iki šiol domėjęsi tik baltųjų žmonių  mintimis ir darbais,  jie ėmė vis daugiau dėmesio skirti imperijų istorijai ir kolonijinei literatūrai.  „Pokolonijinės studijos“, kaip tyrinėjimų laukas, yra pernelyg kompleksiškos, kad jas būtų galima glaustai apibendrinti. Bet svarbiausia yra suvokti, jog  metropolija ir kolonija yra vienis, kuriame cirkuliuoja informacija,  o žmones ir kultūras nusako  nelygūs galios santykiai. Kitas svarbus dalykas – pateikti sau ataskaitą apie tai, kaip visai dar neseniai politika buvo suvokiama imperijų laikų kategorijomis: kultūrų ir civilizacijų hierarchijos sąvokomis bei istorinėmis analogijomis, pavyzdžiui, pamėgdžiojant Romą.

   Todėl daugelis istorikų mano,  kad  atkakliai laikytis nuomonės, jog holokausto istorija neturi nieko bendro su kolonijų istorija, yra taip pat nenormalu, kaip ir teigti, jog antisemitizmas yra iš esmės visai kas kita negu rasizmas. Kaip atskleidė Claudija Bruns, šviečiamojo pobūdžio debatuose apie žydų emancipaciją, kuriuose žydų klausimui buvo pasiūlyti „kolonijiniai“ sprendimai, būti „juodžiu“ sutapo su būti „žydu“. Wilhelmą Marrą, liūdnai pagarsėjusį „antisemitizmo“ sąvokos išradėją, inspiravo rigidiškos rasių hierarchijos, kurias jis stebėjo XIX-jo amžiaus viduryje keliaudamas po Amerikos kontinentą. Žydų buvimas Vokietijoje buvo suvokiamas rasių teorijos suformuotos pasaulėžiūros kontekste, kurios  svarbiausi elementai buvo svetimų tautų užkariavimas ir kolonizavimas, civilizacijos, pažangos ir žlugimo supratimas, išgyvenimas ir sunaikinimas. Kaip nustatė istorikai, tai, kaip kelis dešimtmečius po Marro Vokietija su Pangermanistų sąjunga (Alldeutscher Verband, 1891–1939) valdė Afrikos žmones, buvo rasinio pavergimo, segregacijos ir tironijos pavyzdys. Antai paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje tie antisemitai reikalavo, kad žydams turėtų būti taikoma speciali užsieniečių teisė, o tuo pat metu jie kovojo už tai, kad afrikiečiams būtų taikoma atskira „aborigenų teisė“.

Nieko nėra „gryno“.

   Atsižvelgiant į šias sąsajas, kalbėjimas apie „menkinimą“ neturi jokios prasmės: atrodytų, jog taip kalbama veikiau dėl teologiškai impregnuotos žydų „aukos“ unikalumo sampratos, o ne vertinant holokaustą istorijos kontekste. Michaelis Rothbergas,  susiedamas holokausto atminimą su kitomis istorinėmis traumomis, parodo, kaip šis „susiejimas“  nuo holokausto laikų yra pasaulinė praktika. Atminimas neišvengiamai formuojasi vykstant rekursyviems (pasikartojantiems – I.T.) inkliuzijos ir ekskliuzijos procesams, susidarant analogijoms ir skirtybėms. Nieko nėra „gryno“. Holokaustas yra daugybės istorijų dalis: antisemitizmo,  masiško pavergimo, sukilimų kolonijose ir išvarymų – paminėjau tik kelis pavyzdžius.

    Susijungus aktyvumui „iš apačios“ ir mokslui „iš viršaus“,  paskutiniaisiais dešimtmečiais laiko dvasia prievarta išgavo naują būdą, kaip Vakarų šalyse  nagrinėti kolonializmo palikimą. Kaip kolonijų objektai pateko į  muziejus ir kaip jų istorijas įvairiomis kryptimis gali papasakoti diasporos emigrantai, spalvoti žmonės ir aborigenų atstovai? Kodėl gatvės pavadintos „kolonijinių laikų herojų“ vardais ir kodėl jų skulptūros stovi garbingose Europos miestų vietose? Kaip iš sistemingo Afrikos žmonių pavergimo pasipelnė institucijos, netgi atskirų šalių ekonomika arba jos buvo tiesiog priklausomos nuo pavergimo. Ko Europos žmonėms apskritai reikėjo Afrikoje bei kitose pasaulio dalyse ir ar šių genocidinių kampanijų bei didžiulio išnaudojimo  aukų palikuonims nereikėtų mokėti kompensacijų?

    Tokia įvykių raida išprovokavo reguliariai pastebimą reakciją, kurią esu pavadinęs „baimės holokausto ir genocido tyrime“. Panika, jog dėl to ikoniškas holokausto statusas susiaurėtų iki „paprasčiausiai kito“ genocido, o tai, kas šventa,  būtų suteršta tuo, kas bedieviška. Pasitaiko tokių, kurie, kaip Thomas Schmidas savaitraštyje „Die Zeit“, jaudinasi dėl „visuotinio baltojo žmogaus įtarinėjimo“. Senstanti 1968-ųjų karta pokolonijinių studijų įtaką išgyvena tarsi  barbarų įsiveržimą į Romą. Pribrendo laikas plačiau diskutuoti šia tema. Užuot teikę argumentus, žyniai  norėtų vadovauti diskusijai kaip inkvizicijai, įduoti eretikus ir kaip maldelę kartoti KATEKIZMĄ.

   Vokietijos elitas instrumentalizuoja holokaustą, norėdamas pridengti kitus istorinius nusikaltimus. Paimkime kad ir Claudijų Seidlerį, kuris laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ klausė: „Ar holokaustas buvo kolonijinė veika?“.  Pats paneigdamas savo klausimą, jis tvirtai laikosi nuomonės, jog dėl holokausto vokiečiams tenka ypatingas įsipareigojimas žydų atžvilgiu. Apie panašius įsipareigojimus Namibijos gyventojams jis nekalba. Kai jie pareikalavo kompensacijų aukų giminėms, Ruprechtas Polenzas [2005–2013 m. Vokietijos Bundestago Užsienio reikalų komiteto pirmininkas.–I.T.] atsisakė skirti reparacijas, pasakydamas, jog Namibijoje įvykdytus nusikaltimus negalima lyginti su holokaustu. Schmidas nedviprasmiškai pareiškia: „holokaustas nebuvo kolonijinis nusikaltimas“, be to, „globalios Pietų šalys lieka skolingos įrodymo, jog jos pasisako už naują, geresnį raidos kelią“. Ir nereikia stebėtis, kad šie Vokietijos valstybės aukų palikuonys, kurių ugdymo galimybes sužlugdė genocidinis kolonijinis karas, vokiečių atminties kultūrą laiko rasistine – ji teigia kančios hierarchiją, humaniškumo gradaciją, tuo pat metu joje  mažai  savirefleksijos požymių.

   Ši hierarchija pateisinama, nurodant į tariamą empirinį holokausto unikalumą: tik žydai buvo žudomi dėl žudymo ir vien tik iš neapykantos, o visos kitų genocidų aukos – dėl „pragmatinių priežasčių“. Galbūt  naciai į slavus žiūrėjo per kolonijinius akinius, o į žydus – per antisemitinius, o to rezultatas – jokių ribų nepripažįstantis, iki tol istorijoje neregėtas ypatingas kovos būdas. Be to, toliau  argumentuojama: jei kolonializmas buvo neva toks svarbus faktorius, kodėl Prancūzija ir Didžioji Britanija, turėjusios daug didesnes imperijas, nevykdė holokausto?

Nacionalsocialistų kolonializmas

  Savo knygoje The Problems of Genocide (Genocido problemos) aš argumentuoju, jog šie pažįstami priekaištai remiasi klaidingu istorijos supratimu. Juose ignoruojama ta aplinkybė, jog visi genocidai buvo vykdomi dėl  saugumo paranojos. Nacių Reichas buvo kompensacinis sumanymas, kuriuo buvo siekiama vokiečių tautai užtikrinti permanentinį saugumą: pavyzdžiui, vokiečių tauta niekada neturėjo patirti badmečio, kurį dėl sąjungininkų blokados jai teko išgyventi Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš esmės tai buvo utopinės ambicijos kontroliuoti autarkinę teritoriją (visiška izoliacija nuo aplinkos–I.T.) ir jos resursus bei dėl to pašalinti vidinius pavojus savo saugumui. Daugelis vokiečių dėl 1918-ųjų metų pralaimėjimo kaltino žydus ir kairiuosius. Nacionalsocialistai žydus nuo pat pradžių laikė tautos priešais, kurie dėl tariamų ryšių su tarptautinėmis liberalizmo ir komunizmo ideologijomis kėlė grėsmę būsimam Reichui. Istorikai žino, jog ištisų gyventojų grupių eliminavimas paranojos ir kerštingumo skatinamose kovose prieš  „amžinus priešus“ nėra ypatingas atvejis, o pasaulio istorijoje gana paplitęs reiškinys. Hitleris ir vadovaujantys nacionalsocializmo  asmenys buvo nuodugniai susipažinę su tokiais atvejais ir  naujausių laikų imperijose bei sukūrę beatodairišką savo laikmečio versiją, stengdamiesi po pažeminimo dėl karinio pralaimėjimo vokiečių tautai duoti Tėvynę.

   Kaip Roma ir senovės germanai, naujasis Vokietijos Reichas apsaugosiąs Europos civilizaciją nuo „azijietiško barbarizmo“ – „gresiančio puolimo iš rytinės centrinės Azijos, šio amžinai latentinio pavojaus Europai“. Tai iš tikrųjų buvo istorinė vokiečių misija, kaip Hitleris užtikrino dar 1944 metų lapkričio mėnesį: „Per šimtmečius senoji imperija prieš mongolus, o vėliau turkus turėjo kovoti savo jėgomis, padedant vos keliems sąjungininkams, kad Europą apsaugotų nuo likimo, kuris galėjo turėti neįsivaizduojamų padarinių, panašiai kaip šiandien neįsivaizduojame padarinių, kuriuos sukeltų bolševizacija“. Šis orientalizmas (čia: Vakarų požiūris į Artimųjų Rytų/ arabų pasaulį kaip į „valdymo, pertvarkymo ir autoriteto turėjimo Rytų kraštuose  stilių –I.T.) buvo neatskiriama tvirtos vokiečių oksidentalizmo (etnocentrizmas, kuris Vakarų vertybes laiko universaliomis, o kitas kultūras nuvertina. –I.T.)   tradicijos dalis.

Raphael Lemkin (Rafaelis Lemkinas), g. 1900 m. Baltarusijoje, mirė 1959 m. JAV;  žydų kilmės lenkų teisininkas, genocido sąvokos autorius, Jungtinių Tautų  Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį iniciatorius

 [Iš Vokietijos] emigravusiems žydų mokslininkams tie ryšiai buvo žinomi. Daugiau kaip dešimtmetį prieš pasirodant  Aimé Césaire’o (1913–2008,  Martinikos rašytojas ,–I.T.) ir Frantzo Fanono (1925–1961, Martinikos psichiatras, politikas, rašytojas,  – I.T.) publikacijoms, jie suprato, jog naciai importavo europinį valdymo stilių,  kurį europiečiai naudojo valdydami savo imperijas. Nėra atsitiktinumas, kad Raphaelis Lemkinas (1900–1959,  iš Baltarusijos  kilęs žydų kilmės lenkų teisininkas.–I.T.), kuris 1944 m. pateikė genocido sąvokos apibrėžimą, apibūdindamas jį  kolonializmo sąvokomis (kalbama apie senųjų šalies gyventojų pakeitimą atkeltaisiais)  ir kad Franzas Neumannas (1900–1954, iš Lenkijos kilęs Vokietijos ir  Amerikos teisininkas.– I.T.) knygoje  Behemoth. Struktur und Praxis des Nationalsozialismus 1933-1944 (Begemotas. Nacionalsocializmo struktūra r praktika 1933-1944) nacionalsocializmą pavadino „rasiniu imperializmu“, kuris bandė suvienyti gyventojus, pažadėdamas jiems „pasaulio užkariavimo“ grobį, o tai reiškė, jog „nugalėtosios valstybės bus apribotos kolonijinių tautų statusu“.

Laikas mąstyti inkliuzyviškai

VOKIEČIŲ  KATEKIZMAS istorinį teisingumą suvokia kaip transakciją tarp identifikuojamų stabilių tautų – užuot žudę žydus ir žydes, vokiečiai turėtų būti malonūs ir atviri pasauliui. Šitas filosemitizmas Vokietijos žydus ir žydes mato kaip svečius,  ne visai vokiečius, o žydų bendruomenę jis suvokia kaip užsienio valstybės, būtent Izraelio, atstovus. Vokietijos politinė klasė šį ryšį labai vertina, o migrantai musulmonai jokiu būdu neturi tapatintis su kitų šalių musulmonais, kad tuo nesuteiktų paramos džihadui. Civilizacijos lūžio įveikimas leidžia paskelbti naują civilizacijos misiją, dėl kurios   migrantai raginami tapatintis su VOKIEČIŲ KATEKIZMU bei tapti Vokietijos piliečiais ne tik formaliai, bet ir moraliniu požiūriu. Kyla klausimas,  kaip jie suvokia vokiečių istorinio  teisingumo supratimą, jeigu jis implikuoja daugiau kaip penkiasdešimt metų valdančią karinę diktatūrą, kurios sąlygomis tenka gyventi palestiniečiams.

   Be abejo, KATEKIZMAS atliko svarbų vaidmenį denacifikuojant šalį. Gerai, kad Berlyne yra Holokausto memorialas. Bet šalis pasikeitė. KATEKIZMAS yra ne tik nebenaudingas, dabar jis kelia grėsmę būtent laisvei, kurią vokiečiai nepagrįstai tvirtina vertiną. „Tautinėmis“ (neig. prasme, vartojama nacionalsocializmo kontekste, völkisch) prielaidomis ir Europos civilizacijos fetišizavimu, skirtingai nuo  azijietiškų barbarų  KATEKIZMAS yra pilnas prieštaravimų, kuriais paliečiama jaunesnio amžiaus vokiečių ir nevokiečių balsų opi vieta. Laikas atsisveikinti su tuo KATEKIZMU ir istorinio teisingumo reikalavimus svarstyti kitais būdais, kuriais būtų gerbiamos visos vokiečių valstybės aukos ir visi vokiečiai – taip pat juodaodžiai ir spalvotieji, įskaitytinai žydus, musulmonus, imigrantus bei jų palikuonis.

 

 

 

Atgal