VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.14. Kas nužudė Kęstutį?

Inga Baranauskienė

1382 m. rugpjūčio viduryje tuomet dar pagoniška Lietuva išlydėjo į dausas didįjį kunigaikštį Kęstutį – žmogų, tapusį tikra savo epochos pažiba. Tačiau Kęstutis nežuvo kovose su kyžiuočiais, su kuriais grūmėsi visą gyvenimą, nemirė ir nuo senatvės – vidaus karo su savo sūnėnais Algirdaičiais įkarštyje jis buvo atviliotas į derybas, suimtas, įkalintas Krėvos pilyje, ir čia po penkių dienų atvykęs Skirgaila rado dėdę neva pasismaugusį... Tokia buvo pradinė versija, ir, siekiant ją įtvirtinti, Kęstučiui buvo surengtos iškilmingos laidotuvės, tik niekas nepatikėjo. Kažkas ėmėsi tyrimo, ir vėliau Lietuvos metraščiai užfiksavo to tyrimo išvadą: Kęstutis ne pasismaugė, o buvo pasmaugtas, ir tai padarė Jogailos tarnai – Prokša, Bilgenis, Masčio brolis, Gedka Krėviškis, Kučiukas ir Lisica žibintininkas.

Krėvos pilis. Dail. Napoleonas Orda, XIX a.

Krėvos pilies Kęstučio bokštas. Nuotrauka, daryta iki Pirmojo pasaulinio karo

Bet kas davė įsakymą? Metraščiai nutylėjo, o istorikų nuomonės įvairuoja: vieni kaltina Jogailą, kiti – jo jaunesnįjį brolį Skirgailą, treti net bando gaivinti Kęstučio savižudybės versiją. Vis dėlto, jeigu, vadovaudamiesi legendinio Erkiulio Puaro patarimu, pamėgintume visus mums žinomus faktus sudėlioti taip, kad kiekvienas dėlionės gabalėlis atsidurtų savo vietoje, Kęstučio nužudymo mįslę gal ir pavyktų išspręsti. Tad pasitelkime „pilkąsias ląsteles“ – įvertinkime įtariamuosius, jų motyvus ir galimybes.

 

Įtariamasis nr. 1 – Jogaila

 

Kaip jau minėta, Lietuvos metraščių teigimu, Kęstutį Krėvoje pasmaugė Jogailos tarnai. Versiją, kad jie tai padarė savo iniciatyva galima iškart atmesti, todėl pagrindiniu įtariamuoju tampa Jogaila. Vis dėlto jo kaltumas jau nuo seno kelia abejonių.. Peržvelgę ilgą ir sudėtingą Jogailos gyvenimo kelią, išskyrus 1382 m., nepamatysime, kad jo priešininkai būtų buvę žudomi, o ir pirmieji Jogailos biografai teigė, kad jis vengdavęs pralieti kraują ir dėl to atleisdavęs netgi didžiausiems kaltininkams. Be to, politinių priešininkų žudymas reikalauja valios ir tam tikro beatodairiškumo, o Jogaila konfliktinėse situacijose arba pasyviai laukdavo, kol viskas išsispręs savaime, arba pradėdavo blaškytis ir kaitalioti nuomonę – vėlgi ne iš lengvabūdiškumo, o iš baimės padaryti klaidą. Paties Jogailos mėgiama patarlė buvo: „Žodelis nuo lūpų paukščiu nuskrenda, bet jei kartais buvo kvailas ir norėtum jį atšaukti, virsta jaučiu.“

Jogaila. Dail. Artūras Slapšys

Bet gal įsakymas nužudyti Kęstutį ir kaip tik ir buvo tas paukščiu nuskridęs žodis, jaučiu persekiojęs Jogailą visą likusį gyvenimą? Jogailos tikriausiai niekada nebūtų galima išteisinti, jei Vytautas apie 1390 m. rašytame vadinamajame „Skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“ nebūtų palikęs mūsų teismui kelių labai įdomių ištarmių.

Įdėmiai įsiskaitykime į Jogailai išsakomus priekaištus. Dėl ko skundžiasi Vytautas? Po 1384 m. Jogaila neįvykdė pažado grąžinti Trakus, neužrašė Lucko, leido Skirgailai visaip įžeidinėti Vytautą ir „jo dėl to niekada nesudraudė“. Šitas „nesudraudė“ rodo, kad Vytautas tikėjosi Jogailos užtarimo. Bet argi galima tikėtis užtarimo iš tėvo žudiko? Smulkmeniškas 1387–1389 m. apsižodžiavimų atpasakojimas prasmingas tik tuo atveju, jei Vytautas Jogailą laikė nekaltu dėl didžiųjų nusikaltimų – pirmiausia, dėl Kęstučio mirties.

Šį įspūdį dar labiau stiprina tai, kad „Skunde“ Vytautas vengia inkriminuoti Kęstučio nužudymą tiesiogiai Jogailai – pasak jo, tėvą paėmė ir jį nužudė kažkokie apibendrinti, bet neįvardinti „jie“. Kitaip tariant, net pačiame kovų įkarštyje Vytautui neapsivertė liežuvis pavadinti Jogailos žudiku, o pusbrolių susitaikymas 1392 m. ir vėliau iki mirties išsilaikiusi judviejų draugystė tampa dar vienu argumentu, pagrindžiančiu Jogailos nekaltumą.

Atsižvelgiant į tai, belieka iškelti prielaidą, kad Kęstutis buvo nužudytas be Jogailos žinios. Ar ją įmanoma pagrįsti? Taip. Jogailos valdymo metu fiksuojamas ne vienas pavaldinių savivalės atvejis. Pvz., 1429 m., konflikto dėl Vytauto karūnacijos įkarštyje, pats Jogaila tikino Vytautą, kad jo didikai parašęs imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui prieš Vytautą nukreiptą laišką be jo žinios. Tokie pareiškimai liudija, kad Jogailos aplinka Lenkijoje nuolat būdavo linkusi elgtis savo nuožiūra. Tą patį turbūt galima pasakyti ir apie jo ankstesnę aplinką Lietuvoje, nes čia, šeimos narių rate, Jogailos valdžia ir asmeninis autoritetas buvo dar menkesni. Taigi tikimybė, kad įsakymą nužudyti Kęstutį davė kažkas iš Jogailos aplinkos, jam pačiam nežinant, yra pakankamai reali.

Bet kas galėjo ryžtis tokiam drastiškam žingsniui, ir kodėl?

 

Kam buvo naudinga Kęstučio mirtis?

Tiriant nusikaltimą, svarbu išsiaiškinti jo motyvą, tad kam buvo naudinga Kęstučio mirtis?

Kęstutis. Dail. Artūras Slapšys

Iš pirmo žvilgsnio, visai aplink Jogailą susibūrusiai grupuotei. Bet nuodugniau pasvarstę, įsitikinsime, kad gyvas Kęstutis jai būtų buvęs dar naudingesnis. Gedimino giminėje nebuvo įprasta žudyti kraujo giminaičių. Kęstutis, 1345 m. nuvertęs brolį Jaunutį, o 1381 m. – sūnėną Jogailą, abu paleido į laisvę ir aprūpino žemėmis, pasitenkindamas vien pažadais nesiekti sosto susigrąžinimo. Taigi egzistavo tam tikras „gerosios praktikos“ precedentas, ir jo buvo privalu laikytis. Kęstučio nužudymas tik sukompromitavo Algirdaičius, visuomenės akyse paversdama juos tironais, ir tai galiausiai kainavo jiems valdžią, – tai pirma.

Antra, jeigu Algirdaičiai vis dėlto būtų sąmoningai siekę Kęstučio mirties, jiems būtų buvę daug išmintingiau palaukti, kol dėdė numirs dėl natūralių priežasčių – galų gale į devintą dešimtį įžengęs žmogus, uždarytas šaltame ir drėgname požemyje, ilgainiui garantuotai būtų garantuotai gavęs plaučių uždegimą.

Be to, gyvas Kęstutis būtų pasitarnavęs kaip įkaitas. 1382 m. rugpjūtį Kęstučio šalininkai buvo išsklaidyti, bet toli gražu ne sunaikinti. Jie galėjo vėl susitelkti ir pridaryti bėdų, juolab, kad dabar vadovavimas perėjo charizmatiškajai Birutei, ką tik ką tik apgynusiai Brestą nuo mozūrų užpuolimo. Vis dėlto neprovokuojama Birutė nebūtų vargu ar būtų ėmusis prieš Algirdaičius kokių nors veiksmų. Jai būtų buvę svarbiau nesukelti pavojaus vyro ir sūnaus gyvybėms. Jogailai irgi būtų buvę logiška pradėti derybas su dėdiene, o kad kažkokios derybos buvo prasidėjusios, liudija Onos Vytautienės pasirodymas Vilniuje, – pasak Lietuvos metraščių, Vytautas į Krėvą vėliau buvo išsiųstas jau kartu su žmona, o prieš tai Ona, matyt, buvo Breste kartu su anyta, nes, laikydami Brestą saugia vieta, Kęstutis su Vytautu turėjo ten išsiųsti ne tik Birutę, bet ir kitus pažeidžiamesnius šeimos narius.

Jogailos bandymą derėtis liudija ir tai, kad, išsiuntęs Kęstutį į Krėvą, Vytautą jis pasiliko Vilniuje, šalia savęs. Tad verta pasvarstyti, kokį kompromisą Jogaila būtų galėjęs siūlyti Vytautui ir (arba) Birutei?

Kęstučio sugrąžinimas į Trakus, aišku, buvo neįmanomas, bet su Vytautu Jogaila buvo draugai. Vytautas teisino Jogailą prieš Kęstutį 1380 m., nors galėjo atvirkščiai – sutirštinti spalvas, išprovokuoti perversmą, o paskui perimti Vilnių po tėvo mirties. Kai perversmas įvyko, Vytautas per vieną dieną atlėkė iš Gardino į Vilnių, ir būtent jam Kęstutis teisinosi, kad Jogailai nieko blogo nenutikę. 1382 m. būta susikirtimų, bet vėlgi lemtingąją rugpjūčio 3 d. prie Trakų Vytautas patikėjo Jogailos „gera valia ir jo žodžiu“, o žmogui juk visuomet norisi, kad juo kas nors tikėtų!

Vytautas savo ruožtu galėjo pykti ant pusbrolio už tai, kad šis išnaudojo jo pasitikėjimą piktam, bet jam turėjo rūpėti kuo greičiau išvaduoti seną tėvą iš Krėvos požemio ir užtikrinti jam bent jau padorias kalinimo sąlygas. Todėl tikėtina, kad, viską apvarstęs, Vytautas irgi būtų ryžęsis deryboms – ypač jeigu tam būtų pritarusi motina. Bet Vytautas nebūtų sutikęs taikytis lengvai. Jis turėjo reikalauti to, ko reikalavo ir vėliau – Trakų. O, jeigu Jogaila būtų sutikęs perleisti Trakus Vytautui, tikėtina, kad Kęstutis irgi būtų sutikęs pasitraukti į priverstinį poilsį.

Ar Jogaila buvo nusiteikęs perleisti Trakus Vytautui? Labai tikėtina: ilgainiui tai vis tiek įvyko, nors per dešimtmetį tarpusavio kovų tarp pusbrolių buvo prasilieję nepalyginama daugiau kraujo, negu betarpiškai po Kęstučio ir Vytauto suėmimo 1382 m. rugpjūčio 3 d. Ir vėliau, nors plėšiami į skirtingas puses besikertančių savo valdomų valstybių interesų, jie sugebėjo išlikti draugais. Taigi Vytautas kaip bendravaldis Jogailą tenkino, ir Trakų sugrąžinimas pusbroliui būtų atitikęs asmenines Jogailos preferencijas.

Tad ar ne čia ir slypi tikrasis Kęstučio nužudymo motyvas ir to nužudymo skubotumo paaiškinimas? Juk į Trakus ir į Jogailos bendravaldžio vaidmenį pretendavo ir Skirgaila. Kęstučio mirtis iš pažiūros darė Vytauto ir Jogailos susitaikymą neįmanomu, be to, nužudymo iniciatorius galėjo tikėtis, kad nusikaltimo bendrininku paverstą Jogailą pavyks įtikinti nužudyti ir Vytautą. Taigi Skirgaila iš tikrųjų buvo tas asmuo, kuriam Kęstučio nužudymas buvo naudingiausias. Bet ar jis – tikrasis žudikas?

 

Skirgaila – pagrindinis įtariamasis

Skirgaila iš tikrųjų kelia rimtą įtarimą. Tikėtina, kad antrasis Algirdo ir Julijonos sūnus nuo seno pavyduliavo Vytautui. Be to, jis aiškiai buvo išpaikintas ir pratęs prie nebaudžiamumo. Jogaila tarsi jautėsi kaltas prieš brolį dėl to, kad pusbrolis jam buvo artimesnis. Jis bandė padėti Skirgailai rasti savo vietą valstybės valdymo struktūroje bei hierarchijoje: 1379 m. siuntė jį derėtis su Vokietijos imperatoriumi bei Romos popiežiumi dėl Lietuvos krikšto, davė jam valdyti iš maištaujančio netikro brolio Andriaus atimtą Polocką, bet abiem atvejais Skirgaila pasirodė nekaip. Neatrodo, kad jis būtų pasiekęs Prahą ar Romą, o iš Polocko miestelėnai jį paprasčiausiai išmetė. Siekdamas atsikovoti Polocką, Skirgaila begėdiškai pasitelkė į pagalbą Livonijos kryžiuočius ir mainais netgi pažadėjo jiems teritorinių nuolaidų, – būtent tai išprovokavo Kęstutį nuversti Jogailą 1381 m.

Skirgaila. Dail. Artūras Slapšys

Turime teisę paklausti, – negi Skirgaila nesuprato kišąs vyresnįjį brolį po kirviu?! Jis turėjo žinoti, kad Jogaila Kęstučiui jau buvo sukėlęs įtarimų. 1380 m. vasarą gavęs iš savo dukters Danutės krikštatėvio Giunterio Hoenšteino pranešimą apie slaptus Jogailos susitarimus su Ordinu, Kęstutis pareikalavo pasiaiškinimo iš Dovydiškių derybose dalyvavusio Vytauto. Šis savo ruožtu turėjo pareikalauti pasiaiškinimo iš Jogailos, o Jogaila turėjo perspėti savo aplinką, kad nedarytų kvailysčių. Be to, Jogaila ėmėsi priemonių Kęstučiui nuraminti: 1381 m. vasarą, šiam užsimojus pulti Bajerburgą, jis pasiuntė jam į pagalbą savo brolį Kaributą, kurio pajėgos, priešingai Dovydiškių sutarties nuostatoms, aktyviai dalyvavo pilies apsiaustyje. Tuo tarpu Skirgaila vos po poros mėnesių stojo į vieną gretą su Livonijos kryžiuočiais... Tai rodo ir jo politinę trumparegystę, ir polinkį elgtis savavališkai, ir gal net piktavališkumą, nes, jeigu Jogaila perversmo metu netyčia būtų žuvęs, Skirgaila galėjo tikėtis pats užimti Lietuvos sostą keršto už brolį dingstimi.

1387–1389 m. Skirgaila vėl pasižymėjo, provokuodamas Vytautą naujam karui. „Tai jis prie manęs išsiųsdavo laiškus, tai prie manęs kalbėdavo, kad aš girdėčiau,“ pasakoja Vytautas savo „Skunde“ ir dar prideda, kad Skirgaila per Jogailos tarną Varšą jam netgi tiesiai perdavęs: „Tu saugokis manęs, o aš – tavęs“. Pastebėtina, kad tuo metu Skirgaila buvo galios viršūnėje, o Vytautas – jau praradęs viltį susigrąžinti Trakus ir neprovokuojamas būtų pasitenkinęs Jogailos jam suteikta Palenke bei Volyne. Taigi čia matome Skirgailą demonstruojant liguistą neapykantą pusbroliui, kurią kaip tik ir galėjo sukelti užslėpta kaltė. Be to, vėl krenta į akis Skirgailos politinė trumparegystė: provokuodamas Vytautą karui, jis net nepagalvojo, kad pusbrolis galėtų tapti nugalėtoju – nugalėtoju jis matė tik save. Taigi Skirgaila ne tik turėjo motyvą nužudyti Kęstutį, bet ir savo būdo bruožais atitiko nusikaltėlio tipą.

Šaltiniai irgi skatina tiesiogiai sieti Skirgailą su Kęstučio nužudymu. Pasak Vygando Marburgiečio, būtent jis, atvykęs į Krėvą, rado dėdę nebegyvą. Tuo remdamasi, istorikas Antanas Kučinskas daro išvadą, kad Skirgaila atvežė į Krėvą įsakymą nužudyti Kęstutį, vis dėlto Vygando Marburgiečio pateiktą informaciją, matyt, reikėtų interpretuoti kiek kitaip.

Pažvelkime įdėmiau į betarpiškus Kęstučio žudikus – ypač į pirmuoju minimą Prokšą. Pasak Lietuvos metraščių, jis buvo Jogailos kambarinis ir „vandenį jam duodavo“. Asmeninių valdovų tarnų – kambarinių – pareigos viduramžiais neapsiribodavo vien buitiniais patarnavimais. Gana dažnai jie tapdavo savo ponų patikėtiniais, jų pavedimų vykdytojais ir dėl to netgi iškildavo. Štai Algirdui vandenį padavinėjęs ir lovą klojęs Vaidila ilgainiui gavo valdyti Lydą, ir aišku, kad ne už gerai paklotą lovą. Iš vėlesnio Vytauto ir Jogailos susirašinėjimo žinome, kad kambariniai vežiodavo jų laiškus vienas kitam. Taigi turime pagrindo manyti, kad, prieš paplintant rašto kultūrai, kambariniai perdavinėdavo ir žodinius valdovų pranešimus, o tai reiškia, kad įsakymą pasmaugti Kęstutį į Krėvą turėjo atvežti pats Prokša, kuris jį čia pat ir įvykdė, pasitelkęs keletą bendrininkų. Be to, akivaizdu, kad prieš tai Prokša turėjo būti šalia Jogailos Vilniuje, ir kad įsakymą nužudyti Kęstutį jis turėjo gauti būtent ten.

Savo ruožtu Skirgailos kelionės tikslas turėjo būti ne įsakymo perdavimas, o nusikaltimo pridengimas. Nežinia, kas tapo oficialia kelionės į Krėvą dingstimi, bet galima įtarti, kad Jogaila davė broliui pavedimą kažką aptarti su Kęstučiu ir (arba) palengvinti jo kalinimo sąlygas. Kaip jau minėta, per tas keturias-penkias dienas, kol grandinėmis sukaustytas Kęstutis buvo kalinamas Krėvos požemyje, Vilniuje turėjo vykti intensyvios Jogailos ir Vytauto derybos, todėl tikėtina, kad Vytautui jau buvo pavykę įtikinti pusbrolį elgtis padoriai.

Savo ruožtu Skirgaila ir kiti Vytauto ir Jogailos susitaikymo nenorintys Jogailos aplinkiniai, pastebėję, kur link viskas krypsta, galėjo pulti į paniką ir skubiai suregzti visą Kęstučio nužudymo planą. Prokša turėjo nuvykti į Krėvą pirmas ir jį pasmaugti, o Skirgaila, atkeliavęs neva su pačiais geriausiais ketinimais, turėjo rasti dėdę nebegyvą ir nedelsdamas paskelbti, kad Kęstutis pasismaugė pats. Paskui jis turėjo pradėti rengtis iškilmingoms laidotuvėms, visa savo esybe demonstruodamas, kad Algirdaičiai su Kęstučio mirtimi neturi nieko bendro. Kęstučio savižudybės versija vargu ar galėjo ką įtikinti, tačiau ją reikėjo paskleisti bent dėl padorumo. O svarbiausia, Jogailai irgi reikėjo pateikti kažkokį – tegul ir neįtikinamą – Kęstučio mirties paaiškinimą.

Taigi Vygando Marburgiečio liudijimas patvirtina Skirgailos bendrininkavimą, nužudant Kęstutį, tačiau ar Prokša būtų klausęs jo įsakymo? Viena vertus, čia jau minėta Varšo istorija rodo, kad Skirgaila turėjo tam tikrą įtaką Jogailos tarnams ir galėjo veikti su jais ranka rankon. Antra vertus, iššūkio, kurį buvo galima traktuoti bemaž kaip riterišką kvietimą į dvikovą, perdavimas – tai viena, o pasalūniška žmogžudystė – visai kas kita. Jogailos reakciją į dėdės nužudymą buvo sunku prognozuoti, todėl Prokšai buvo pernelyg rizikinga paklusti Skirgailos įsakymui. Įsakymą jam turėjo duoti daug autoritetingesnis asmuo – toks, kurio nusikaltimą Jogaila net prieš savo valią būtų buvęs priverstas dangstyti.

Ar Jogailos aplinkoje toks žmogus buvo? Taip, tai – Julijona Algirdienė.

 

Cherchez la femme

Julijonos Algirdienės įvardijimas labiausiai tikėtina Kęstučio nužudymo organizatore gali pasirodyti pritemptas, betgi pažvelkim į faktus. Kas buvo pirmas bręstančio Jogailos ir Kęstučio konflikto ženklas? Nepasirašiusio aukšto Vokiečių ordino pareigūno laiškas Jogailos motinai, kuriame Kęstutis buvo išvadintas „pasiutusiu šunim“, įtikinėjant, kad jis galįs paveržti sostą, nes darąs skriaudas ne tik krikščionims, bet ir lietuviams – apie jas pasiuntinys buvo įgaliotas papasakoti didžiajai kunigaikštienei asmeniškai.

Julijona. Dail. Artūras Slapšys

Laiškas skatina manyti, kad, 1379 m. rugsėjo 29 d. sudarę Trakų sutartį, kryžiuočių pasiuntiniai vyko į Vilnių atskirai derėtis ne tiek su Jogaila, kaip teigė Vygandas Marburgietis, kiek su Julijona: Jogaila buvo Trakuose, o Julijona – ne. Taigi būtent Julijoną kryžiuočiai laikė perspektyviausia sąjungininke prieš Kęstutį. Tačiau kodėl?

Aiškinimas, kad dėl konflikto neva kaltas Kęstučio prisirišimas prie pagonybės, neturi pagrindo: Kęstutis buvo nuoseklus ir entuziastingas Lietuvos krikšto šalininkas, nemažai prisidėjęs prie Skirgailos 1379 m. diplomatinio turo organizavimo. Galėtume spėti, kad Julijona buvo katalikiško krikšto priešininkė ir svajojo apie stačiatikišką, tačiau 1379 m. laiške kryžiuočiai garbstė ją mažne kaip pagrindinę katalikiško Lietuvos krikšto įkvėpėją, tad labiau tikėtina, kad religiniais klausimais Julijona buvo pragmatikė.

Antanas Kučinskas Julijonos ir Kęstučio priešiškumą kildino iš judviejų kovos dėl įtakos Jogailai, bet tokiai kovai irgi nesimato rimtesnio pagrindo. Po Algirdo mirties Kęstutis „pasodino“ Jogailą Vilniuje ir „saugojo jį iš visų pusių“ – Vytautas, taip teigdamas, nemaž neperdėjo. Algirdo sūnūs iš pirmosios santuokos iš tikrųjų maištavo prieš Jogailą, ir Kęstučio palaikymas buvo lemtingas, užtikrinant jam sostą, todėl Julijona turėjo jauti dieveriui dėkingumą, ir, nors tarp jų galėjo kilti smulkių nesutarimų, svarbiausiais klausimais iki 1379 m. rudens jie turėjo sutarti. Net ir čia aptarimas kryžiuočių laiškas buvo atsakymas į Julijonos, iš visko sprendžiant, bendrai su Kęstučiu pareikštas pretenzijas dėl Skirgailos sulaikymo Prūsijoje, siekiant, kad jis pavėluotų į Mazovijos kunigaikštytės ir Legnicos kunigaikščio vestuves.

Pasak Lietuvos metraščių, paties Jogailos konfliktas su Kęstučiu prasidėjo nuo to, kad jis nusprendė ištekinti savo seserį Mariją už čia jau aptarto Vaidilos, kuris, nors ir išaukštintas Algirdo, kilme buvo vergas. Tačiau Julijona ne mažiau už Kęstutį turėjo piktintis išsišokėliu žentu, apsukusiu galvą jos nekaltai dukrelei ir geraširdžiui sūneliui!

Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į vieną svarbų psichologinį niuansą: motinos gali piktintis savo vaikų poelgiais, bet, jeigu jais ima piktintis kas nors kitas, instinktas skatina vaikus užstoti. Taip galėjo nutikti ir šiuo atveju: jeigu Kęstutis piktinosi Marijos mezaljansu ir jį įgalinusiu Jogaila, Julijona tikriausiai būtų pagalvojusi, kad dieveriui derėtų prisiminti savo paties vedybų su Birute aplinkybes. Dėl Skirgailos – juo labiau. Jeigu Kęstutis pyko dėl kryžiuočių bandymo sužlugdyti sūnėno diplomatinį turą, tai turėjo pykti ir ant paties Skirgailos dėl jo lengvabūdiškumo. Julijona tokiu atveju būtų įgijusi paskatą ne tik ginti sūnų, bet ir pradėti mantyti, kad Kęstutis puola Skirgailą, siekdamas nuteikti Jogailą prieš brolį ir taip sustiprinti Vytauto pozicijas.

Galima numanyti, kad Julijona anaiptol nelaikė Kęstučio garbės ir padorumo įsikūnijimu. Pirma, ankstyvoje jaunystėje ji buvo nukentėjusi nuo savo dėdės, dėl kurio veiksmų jos šeimai po tėvo žūties teko bėgti iš Tverės ir ieškoti prieglobsčio Maskvoje. Antra, tuo metu, kai Julijona atitekėjo į Lietuvą, Kęstutis konfliktavo su Algirdu ir savavališkai derėjosi dėl krikšto bei karūnos. Broliai netrukus susitaikė, bet Julijona galėjo visiems laikams susidaryti įspūdį, kad Kęstutis yra valdžios ištroškęs sukčius, kuris tik apsimeta garbingu.

Julijonos priešiškumą Kęstučiui ir visai jo giminei galėjo stiprinti ir jos nesąmoningas varžymasis su Birute, kurią Julijona turėjo teisę laikyti skandalingos reputacijos moterimi, o svarbiausia – Skirgailos varžymasis su Vytautu. Julijona vargu ar būtų galėjusi ramiai susitaikyti su tuo, kad Jogaila tekia pirmenybę ne jos pagimdytajam Skirgailai, o varžovės išperai! Todėl 1379 m. rudenį Julijona iš tiesų galėjo godžiai griebti kryžiuočių pasiūlytą „kompromatą“, o Kęstučio 1381 m. perversmas jai turėjo tapti jos asmeninio teisumo patvirtinimu – Julijona tikrai nebūtų pripažinusi, kad sūneliai patys prisiprašė.

Toliau galima numanyti, kad būtent Julijona buvo tikroji Jogailos kontrperversmo organizatorė: brolių akyse autoriteto neturėjęs, o dabar jį visiškai praradęs Jogaila vargu ar būtų juos įtikinęs veikti koordinuotai, o planas reikalavo koordinuoto veikimo. Pirmiausiai, Kaributas sukėlė maištą Severų Naugarde. Kęstutis, pakoręs į jo rankas nežinomomis aplinkybėmis patekusį Vaidilą, bet aiškiai dar neperpratęs, kas vyksta, išžygiavo malšinti sūnėno, įsakęs Jogailai prisijungti su anksčiau jam perduoto Vitebsko pajėgomis. Tai leido Jogailai surinkti kariuomenę, o Vaidilos mirtis išvadavo Algirdaičius nuo bet kokių moralinių skrupulų – jų požiūriu, būtent Kęstutis pirmasis praliejo kraują.

Vilnius buvo paliktas saugoti Vytautui, bet šį pavyko išvilioti į Trakus pas motiną. Tada Vilniaus vokiečiai, vadovaujami iš Rygos kilusio pirklio Hanulo, 1382 m. birželio 12 d. užėmė pilis. Būtent jie perdavė sostinę iš Vitebsko atvykusiam Jogailai, ir Vytautas su paskubomis surinkta negausia kariuomene jau nebepajėgė jos atsiimti. Tačiau galima įtarti, kad operacija buvo įvykdyta ne miestelėnų rankomis. Skirgaila po Kęstučio perversmo 1381 m. rudenį buvo pabėgęs į Livoniją, iš kur, be abejo, užmezgė ryšį su į Vitebską ištremta šeima, taigi, matyt, nesuklysime spėdami, kad bent jau ženkli dalis Hanului talkinusių vokiečių buvo iš Livonijos atsiųsti profesionalūs kariai.

Vokiečių ordinas buvo pasirengęs suteikti Jogailai ir tiesioginę pagalbą. Iš Prūsijos buvo pasiųsta skaitlinga kariuomenė su patrankomis, kuri užėmė Eigulių pilį ir nužygiavo link Trakų, priversdama tarp dviejų ugnių patekusį Vytautą su visa šeima trauktis į Gardiną. Vis dėlto Jogaila, kuris pats žygiavo link Trakų, ta parama nelabai apsidžiaugė: Vygandas Marburgietis pažymi, kad, sužinojęs apie kryžiuočių įsiveržimą jis iš pradžių atsitraukė, ir tik paskui pamatė, kad čia – „draugai“. 1382 m. liepos 6 d. Bražuolėje tarp Vokiečių ordino ir Jogailos buvo sudarytos tik paliaubos, ir, nors Jogaila pasinaudojo kryžiuočiais kaip šantažo priemone, priversdamas Trakų įgulą liepos 20 d. pasiduoti Skirgailai, paskui jis skubiai išprašė juos namo. Taigi Jogaila gerai suprato, kad bendradarbiavimas su Vokiečių ordinu žlugdo jo reputaciją, ir Skirgaila pats vienas vargu ar būtų įtikinęs vyresnįjį brolį tam bendradarbiavimui ryžtis – lemiamą žodį turėjo tarti Julijona, kuri irgi buvo Bražuolės sutarties dalyvė.

Kęstučio ir Vytauto suėmimas 1382 m. Dail. Vojcechas Gersonas, 1873 m.

Antra vertus, Jogailai greitai neliko išeities. Kęstutis, nors ir sumuštas Kaributo, sugebėjo grįžti į Gardiną ir ėmė ruoštis kontrpuolimui. Sutelkęs Žemaitijos ir Palenkės pajėgas, o taip pat paremtas brolio Liubarto, 1382 m. rugpjūčio 3 d. jis atžygiavo prie Trakų su 9 tūkstančių vyrų (Vygandas Marburgietis nurodo 9 tūkstančius vien žemaičių, bet labiau tikėtina, kad tai buvo bendras kariuomenės skaičius).

Paprastai manoma, kad Jogailos pajėgos buvo gausesnės, bet iš tikrųjų reikia pritarti A. Kučinsko išvadai, kad buvo atvirkščiai. Jogaila galėjo mobilizuoti pajėgas tik iš Vitebsko, Krėvos, Aukštaitijos ir galbūt Severų Naugardo, jeigu Kaributas suspėjo jas atvesti. Į Polocką ir Brianską Kęstutis buvo sugrąžinęs prieš Jogailą maištavusius Andrių su Dmitrijumi, Kijevą valdantis jų brolis Vladimiras visose kovose nuo pat nuo pat 1377 m. laikėsi neutraliteto, o Naugarduką tuo metu valdė Kęstučio anūkas Jurgis Vaidotaitis, kurio pajėgos turėjo prisijungti prie senelio kariuomenės. Taigi, vos išprašiu iš Lietuvos Prūsijos kryžiuočius, Jogailai iš karto teko priimti Livonijos magistro pagalbą ir atžygiuoti prie Trakų kartu su juo. Bet problema dėl to neišsisprendė. Jau žygio išvakarėse Algirdačiams turėjo būti aišku, kad jų kariams bus nejauku stoti į vieną gretą su kryžiuočiais, o Kęstučio kariuomenė, pamačius priešais save pikčiausius Lietuvos priešus, įgis papildomą motyvą kautis. Kitaip tariant, net ir su Livonijos kryžiuočių parama Algirdaičiai rizikavo pralaimėti.

Dabar pasvarstykime, kaip šią problemą būtų sprendę labiausiai suinteresuoti asmenys. Skirgaila, kaip minėta, buvo iš tų žmonių, kurie nesuvokia rizikos ir įsivaizduoja, kad yra protingesni už visus, taigi labiausiai tikėtina, kad jis būtų tiesiog stojęs į mūšį, tikėdamasis laimėti. Jogaila savo ruožtu buvo atsargus, nemėgo aštrių konfrontacijų ir turėjo polinkį gudrauti, vis dėlto, kadangi sąjunga su kryžiuočiais jam aiškiai kėlė diskomfortą, tikėtina, kad jis būtų nuoširdžiai derėjęsis su Kęstučiu – bent jau dėl Vytauto, kurio draugystę Jogailai iš tiesų brangino. Taigi planą privilioti Kęstutį su Vytautu derybomis, o paskui – suimti, vėl turėjo sugalvoti kažkas kitas, ir Julijona vėl atrodo tam tinkamiausia: pakankamai atsargi, kad nestotų į mūšį, nebūdama tikra dėl pargalės, ir, kaip motina ginanti savo vaikus, laisva nuo pareigos paisyti garbingos kovos taisyklių. Įtarimą stiprina tai, kad Kęstutis su Vytautu buvo suimti ne Jogailos stovykloje, o Vilniuje, kur buvo Julijona. Formaliai ji jiems nebuvo davusi jokių saugumo garantijų, tad galėjo įsakyti juos suimti ramia sąžine.

O paskui įsakyti pasmaugti Kęstutį jau buvo visai lengva, ir Prokša su savo bendrais galėjo nesibaiminti nei kaltinimų, nei bausmių: dangstydamas motiną, Jogaila buvo priverstas paremti Skirgailos peršamą Kęstučio savižudybės versiją...

Paskutinis faktas, liudijantis Julijonos atsakomybę už Kęstučio nužudymą – tai jos staigus išsikraustymas į Vitebską, kuris daugmaž sutampa su pirmuoju Jogailos ir Vytauto susitaikymu 1384 m. Derėdamasis dėl savo sugrįžimo į Lietuvą, Vytautas neabejotinai turėjo reikalauti, kad jo tėvo žudikai būtų nubausti. Tačiau Skirgaila savo padėtį išlaikė, ir kurį laiką jo santykiai su Vytautu buvo netgi visai pakenčiami: jiedu kartu ėmė kryžiuočių Marienverderio pilį, kartu derėjosi dėl sąjungos su Lenkija, kartu kovojo prieš sukilusį Smolensko kunigaikštį Sviatoslavą... Tuo tarpu Julijona, be kurios žinios ir pritarimo anksčiau nebuvo sudaroma nei viena sutartis, buvo nušalinta nuo didžiosios politikos, ir 1385 m. derėdamasis dėl vedybų su Jadvyga, Jogaila motinos nuomonės jau nebeklausė.

Tokį staigų Julijonos statuso pasikeitimą galima paaiškinti tik vienu būdu: Vytautas pareikalavo, kad Jogaila atsiribotų nuo motinos-žudikės. Aiškinimas, neva Julijona prieštaravusi katalikybės priėmimui, kaip matėme, neturi pagrindo: 1379–1382 m. ji aktyviai dalyvavo derybose dėl katalikiško Lietuvos krikšto ir puikiausiai sutarė su kryžiuočiais, kol jie jos neapgavo ir neparėmė Vytauto, be to, daugelio istorikų nuomone, Julijonos senelė iš motinos pusės buvo Lenkijos karaliaus Vladislavo Lokietkos sesers Eufemijos duktė, taigi jai būtų buvusi proga prisiminti savo lenkiškas šaknis ir giminystę su būsima marčia.Svarbiausia, Jogailos vedybos su Jadvyga puikiai derinosi su Julijonos asmeniniais interesais: Jogailai išsikrausčius į Lenkiją, Skirgaila turėjo tapti faktiniu Lietuvos šeimininku, o, kadangi jis buvo nevedęs, šeimininkės vaidmuo toliau turėjo likti Julijonai, ir neatrodo, kad šio vaidmens ji būtų atsisakiusi gera valia.

Po 1384 m. Julijona nenustojo veikti prieš Vytautą. Pasak kryžiuočių šaltinių, Jogaila apie 1387 m. atidavė Lucką Vytautui būtent motinos patarimu, ir nesuklyskime vertindami: Luckas buvo atiduotas Vytautui tik tam, kad būtų galima nevykdyti ankstesnio pažado grąžinti jam Trakus, paliekant juos Skirgailai. Be to, Vytauto išsiuntimas į tolimą Volynę turėjo susilpninti jo ryšius su žemaičiais, kurių parama Kęstučio giminei ir buvo didžioji Algirdaičių problema – žemaičių užmirštą Vytautą jau būtų buvę galima likviduoti, ką Skirgaila vėliau ir bandė padaryti, tik tiek, kad dėl žemaičių užsispyrimo išmoningas planas vėl atsigręžė prieš jį. Taigi ir šis paskutinis dėlionės gabalėlis pritampa prie bendro paveikslo, liudydamas Julijonos priešiškumą Vytautui ir jos pastangas bet kokia kaina padaryti Skirgailą antruoju asmeniu valstybėje.

Tuo galima ir baigti. Skaitytojas pats tenusprendžia, ar čia pateikti samprotavimai įrodo Julijonos kaltę dėl Kęstučio mirties. Istoriografijoje ši versija kol kas vertinama „atsargiai“, neišsakant nei pritarimo, nei kritikos, taigi tegalime pakartoti savo pagrindinį teiginį: iš visų Jogailą supusių ir jo tarnams įsakinėti galėjusių asmenų, Julijona atrodo labiausiai tikėtina Kęstučio nužudymo iniciatorė. Bet tai nereiškia, kad ją reikia įsivaizduoti kaip blogio įsikūnijimą. Atvirkščiai, – jeigu čia išdėstytos prielaidos teisingos, į nusikaltimą Julijoną įstūmė meilė savo sūnums ir pastanga apginti jų interesus, kaip ji juos suprato. Šia prasme Julijona niekuo nesiskiria nuo daugybės kitų garsių viduramžių moterų, kurios, gindamos savo vaikus, įsitraukdavo į politinių intrigų sūkurį ir klastingumu bei žiaurumu pranokdavo prie riteriškesnių kovos taisyklių pratusius vyrus. Kartais toks beatodairiškumas joms net padėdavo laimėti, bet dažniausiai viskas baigdavosi tragiškai.

Julijonos gyvenimą irgi galima pavadinti tragedija. 1384 m. nuo jos atsiribojo ne tik Jogailos, bet ir Skirgaila, dėl kurio ji labiausiai stengėsi. Susigrąžinti buvusios įtakos sūnums jai niekada nebepavyko. Paskutiniaisiais gyvenimo metais Julijona dar spėjo pamatyti, kaip Skirgailos provokacijų priveiktam Vytautui po nepavykusio bandymo užimti Vilnių vėl tenka bėgti į Prūsiją, bet naujas vidaus karas pasiglemžė vieno iš jos jaunesniųjų sūnų – Karigailos – gyvybę. Maža to, Kęstučio nužudymas pasėjo nepasitikėjimą tarp kitų jos vaikų: kai 1392 m. birželio 28 d. buvo nunuodytas Vygantas Aleksandras, Jogaila strimgalviais puolė taikytis su Vytautu, akivaizdžiai įtardamas, kad brolį, kuriam jis rengėsi patikėti savo vietininko Lietuvoje pareigas, nunuodijo Skirgaila. Viskas baigėsi 1392 m. rugpjūčio 4 d. sudaryta Astravos (Mazovijos Ostruvo) sutartimi, pagal kurią Vytautas gavo ne tik Trakus, bet ir Vilnių.

Tiesa, šito Julijona jau, matyt, nebeišvydo. Nors anksčiau, pagal metraščius, jos mirtis buvo datuojama 1392 m. rudeniu, pastaraisiais metais, remiantis Polocko Išganytojo cerkvėje atrastu grafičiu apie kunigaikštienės Julijonos mirtį „minint Šv. Aleksijų Dievo žmogų“, nustatyta kovo 17 d. Julijona buvo palaidota Kijevo Pečiorų Lauroje, tačiau jos kapas neišliko.

Atgal