VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

08.14. Kremliaus metamorfozės

Antanas Šimkūnas

 

Prieš 30 metų Lietuvos – Rusijos santykiuose  nušvito prošvaistė, atsirado vilčių, kad Rytuose turėsime ne tik didelį, bet ir draugišką kaimyną. 1991 m. liepos 29 d. į Maskvą pirmą kartą su oficialiu vizitu atvyksta Lietuvos delegacija, vadovaujama AT Pirmininko V. Landsbergio. Vnukovo oro uoste ją pasitinka Rusijos Federacijos viceprezidentas A. Ruckojus. Valstybinėmis  vėliavomis pasipuošę, milicijos eskorto lydimi kortedžai atvyksta į Rusijos  AT rūmus. Lietuvos delegaciją sutinka Rusijos Prezidentas B. Jelcinas, pareiškęs, jog prasideda  dviejų lygiateisių, savarankiškų valstybių bendradarbiavimas. Pats valstybių vadovų susitikimas truko neilgai, tačiau buvo gana turiningas – pasirašyti  trys svarbūs susitarimai.  V. Landsbergis ir B. Jelcinas pasirašo Sutartį dėl valstybinių santykių tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, Vyriausybių vadovai G. Vagnorius ir I. Silajevas – Susitarimą dėl Lietuvos ir Rusijos  bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje – kultūrinėje Kaliningrado srities raidoje, užsienio reikalų ministrai A. Saudargas ir A. Kozyrevas – Protokolą dėl pasikeitimo įgaliotosiomis atstovybėmis. Vadovų pasirašyta Sutartimi abi valstybės pripažįsta viena kitos suverenitetą, įsipareigoja laikytis tarptautinės teisės normų. Rusija ir Lietuva sutaria bendradarbiauti  ekonomikos, politikos, teisėsaugos srityse, garantuoti savo piliečiams lygias teises, nepriklausomai nuo jų tautybės ir religinių įsitikinimų.

V. Landsbergis ir B. Jelcinas  pasirašytus dokumentus savo kalbose apibūdino, kaip gerą dvišalių santykių reguliavimo pavyzdį. B. Jelcinas pažymėjo, kad abi tautos nuo senų laikų buvo susijusios įvairiais ryšiais ir net sovietmetis negalėjo sugriauti tų santykių.

Lietuvos delegacijos oficialus vizitas ir pasirašyti susitarimai su Rusijos Federacija susilaukė didžiulio dėmesio Lietuvoje, Rusijoje ir pasaulyje. Žurnalistai atkreipė dėmesį į tai, kad šis istorinis įvykis sutapo su JAV Prezidento Dž. Bušo atvykimu į Maskvą. Susidarė įdomi situacija Maskvoje. Dž. Bušas susitinka su M. Gorbačiovu. Tačiau Kremlius jau nebe visagalis. Laimėjęs Prezidento rinkimus, B. Jelcinas ima valdžią į savo rankas, bundanti Rusija suka į demokratijos, reformų kelią. B. Jelcinas uždraudė komunistų partijos pirmines organizacijas Rusijos Federacijos įstaigose, perspėjo M. Gorbačiovą, kad jis nesikištų į Rusijos vadovybės politiką. M. Gorbačiovas bando laviruoti. Lietuvos ir Rusijos vadovų susitikimo išvakarėse jis nusiuntė B. Jelcinui precedento neturintį kvietimą dalyvauti pokalbiuose su Dž. Bušu. B. Jelcinas atsakė, kad jis labai norėtų pasimatyti su Amerikos Prezidentu, tačiau tai turi būti lygių asmenų, dviejų valstybių Prezidentų susitikimas.  Tai buvo diplomatiškas akibrokštas  M. Gorbačiovui. Rusijos ir JAV vadovų susitikime trečias (M. Gorbačiovas) nereikalingas.

Įdomu tai, kad Rusijos televizija nė kiek ne mažiau nei Dž. Bušo viešnagei dėmesio skyrė Lietuvos – Rusijos aukščiausio lygio susitikimui. Tam buvo skirta kone visa „Vesti“ TV laida. Kritikuojamas SSRS centras, kuris supykęs už Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą absurdiškomis priemonėmis, ekonomine blokada, skerdynėmis prie TV bokšto bandė pasmaugti nepriklausomą Lietuvą. Tam buvo sugalvotas Nacionalinio gelbėjimo komitetas, kuris „galutinai apdergė komunistus“, - sakoma TV laidos komentare.

TV laida „Vremia“  taip pat daug dėmesio skyrė Lietuvos – Rusijos vadovų susitikimui ir dokumentų pasirašymui.

Daug tiesos tomis dienomis Rusijos žmonės sužinojo apie  Lietuvą, jos sudėtingą kelią į Nepriklausomybę. Atrodė, kad ir toliau ši tiesa skinsis kelią, didės tarpusavio supratimas tarp tautų, bus įveiktas sovietinis palikimas, grįžtama prie bendražmogiškų vertybių.

Deja, šios viltys nepasiteisino. Prošvaisčių iliuzijos ėmė blėsti atėjus į Kremlių V. Putinui. Nors jis pradžioje žadėjo tęsti demokratines reformas, tačiau greitai viršų paėmė nostalgija sovietinei tvarkai. V. Putino tikruosius tikslus atskleidė jo pasakymas, kad Sovietų Sąjungos sugriovimas buvo didžiausia XX amžiaus katastrofa. Valdymo srityje išradinėti dviračio V. Putinui nebereikėjo. Per ilgametę Rusijos istoriją sukauptas didžiulis patvaldystės patyrimas. Žinomas Rusijos istorikas prof. Sergejus Leonovas, tyrinėjęs šį patyrimą, nustatė  įdomų dėsningumą. Rusijos valdyme reguliariai kartojasi reformatorių ir kontrreformatorių periodai. Jekaterina II buvo reformatorė, Pavelas I – kontrreformatorius, Aleksandras I – reformatorius, Nikolajus I – kontrreformatorius, Aleksandras II – reformatorius – Aleksandras III – aktyvus kontrreformatorius  ir t.t. Tas dėsningumas pastebimas ir po 1917 m. perversmo. Laikinoji Kerenskio Vyriausybė ėmėsi radikalių reformų, kurias palaidojo Leninas ir Stalinas. N. Chruščiovas ėmėsi reformų, L. Brežnevas pasirinko stagnaciją. Taip mūsų dienomis reformatorių B. Jelciną pakeitė sovietizmo ir stalinizmo gynėjas V. Putinas. Pasak prof. S. Leonovo, V. Putinas artimiausias yra Aleksandrui III, kuriam valdant ir atsirado terminas „kontrreformatorius“. Daug kas kartojasi, kaip ir Aleksandro III laikais. Į valdžios sostą ateinama lengvai po radikalių reformų, kurios po to stabdomos, stiprinama vertikalioji valdžia, įvedama stipri valstybės kontrolė, cenzūra, kitaminčių persekiojimas ir baudimas. Charakteringa, kad per visą Rusijos istoriją kontrreformatoriai buvo populiaresni už reformatorius. Taip yra ir dabar. V. Putinas įgyvendina savo kagėbistinę, o ne žadėtą „įstatymo diktatūrą.“ 

Žinomas Rusijos filosofas  Aleksandras Cipko atkreipia dėmesį į eilinį rusišką paradoksą:  tie, kurie pritaria 1991 m. rugpjūčio demokratinės revoliucijos  laisvės ir asmenybės vertybėms, dabar išeina į pogrindį, o politikai, kurie ragina nuversti 1991 m. revoliucijoje gimusią tvarką ir grįžti į SSRS, sulaukia aktyvios ne tik visuomenės, bet ir Kremliaus paramos.  Postkomunistinė Rusija dabar sujungia viską, kas yra sovietiška, kartu su Stalino nusikaltimais prieš žmoniškumą, su nacionaliniais interesais. Todėl kiekvienas, rašo A. Cipko, kas drįsta sovietinį gyvenimą pavadinti blogiu, tampa Rusijos priešu. Užtenka pasakyti  „Rusija – ne Vakarai“, ir bolševizmo blogis tampa gėriu Rusijai. Taigi Europa neturi teisės lyginti Stalino nusikaltimų prieš žmoniškumą su Hitlerio nusikaltimais prieš žmoniškumą. Aš manau, daro išvada A. Cipko, kad ši pamoka žmonijai yra daug labiau netikėta, negu Lenino ir Trockio įvykdytas valstybinis perversmas 1917 m. spalyje.

Taigi Kremliuje metamorfozės tęsiasi. Ateis laikas V. Putiną pakeis reformatorius. Kai bus prisisotinta bolševizmu.

Atgal