VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

09.11. Lietuvių karo žygiai XIII ir XIV aamžiais

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Visais laikais esminės valstybės funkcijos buvo tvarkos palaikymas valstybės viduje ir jos gynimas nuo išorės priešų. Tačiau, kalbant apie išorinius santykius, ankstyvosios valstybės, kokia buvo ir Lietuva XIII–XIV amžiais, turėjo ir dar vieną funkciją – kaimyninių kraštų puldinėjimą.

Galima, žinoma, būtų pasakyti, kad karai tarp valstybių buvo ir yra visada, ir mūsų laikai – ne išimtis. Vis dėlto tai, apie ką čia kalbame, nebuvo karas mums įprasta prasme. Mūsų laikų karas – tai išskirtinė ir kraštutinė priemonė, sprendžiant jokiais kitais būdais nebeišsprendžiamas problemas tarp dviejų ar kelių valstybių ar ginkluotų grupių. Viduramžių Lietuvai ir daugeliui kitų valstybių karo žygiai buvo ne kraštutinė priemonė, o reguliariai vykdoma valstybės funkcija. Jos tikslas – ne tik santykių su priešiškai nusiteikusiais kaimynais sprendimas, bet ir savos kariuomenės išlaikymas, karinės parengties joje palaikymas ir karių motyvavimas. Nuolatinių karo žygių nevykdanti „taiki“ viduramžių valstybė rizikuotų netekti savo karinio pajėgumo ir tapti lengvu ne tokių taikių kaimynų grobiu.

Tai nereiškia, kad kariaujama buvo būtinai su visais kaimynais ir į visas puses, nekeliant tais karo žygiais jokių toliau siekiančių politinių tikslų, bet taikių santykių su visais kaimynais faktiškai negalėjo būti. Bent vieną rimtą priešą, su kuriuo reikėtų nuolat kariauti, valstybei turėti reikėjo.

 

Kryžiuočių grėsmė

Viduramžių Lietuvai, tiesa, tų priešų ieškoti neteko – jų nuo pat Lietuvos valstybės kūrimosi pradžios buvo daugiau, nei reikia. Kartu su Lietuvos valstybe prie Dauguvos ir Vyslos kūrėsi vokiečių kolonijos, kurių dominuojančia karine jėga nuo 1236 m. tapo Vokiečių ordinas (kryžiuočiai). Šio priešo agresyvumas ir karinė galia gerokai viršijo ankstyvajai valstybei pageidautinos karinės įtampos poreikį. Tai jau buvo karas dėl išlikimo.

Vokiečių ordinas Pabaltijyje sukūrė savo valstybę, kurios gyvavimo esmę ir prasmę dar didesniu mastu, nei įprastos viduramžių vastybės atveju, sudarė karas. Pirma, Vokiečių ordinas čia startavo kaip gryna karinė jėga, neturinti nė pėdos savos teritorijos: viską jam reikėjo užsikariauti pačiam (jei neskaitysim, kad Livonijoje jis susitarimo būdu prisijungė panašiais principais veikusio Kalavijuočių ordino užkariautas žemes). Antra, jo gyvavimo prasmė buvo grindžiama prievartinio krikščionybės platinimo idėja: vis dar pagoniškoms Rytų Pabaltijo tautoms nebuvo pripažįstama teisė savarankiškai gyventi ir kurti savo valstybę ar valstybes.

 

Taikaus sugyvenimo su kryžiuočiais negalimumas

Vokiečių ordinas atrodė tokia grėsminga jėga, kad jaunai Lietuvos valstybei, gyvenčioje tokioje stadijoje, kurioje karas buvo funkcinė būtinybė, būtent Vokiečių ordinui labiausiai norėjosi padaryti išimtį ir rasti su juo taikaus sugyvenimo galimybę: tą darė Mindaugas 1251–1261 m., Traidenis 1274–1278 m., Daumantas bei Butigeidis 1282–1286 m., Gediminas 1323–1328 m., Jogaila 1382–1383 m., Vytautas 1398–1401 ir 1404–1409 m., neskaitant bandymų nustatyti dalinę taiką tam tikrose zonose 1338, 1366, 1379 m.

Visi šie bandymai žlugo dėl nesutramdomo Vokiečių ordino agresyvumo ir jo siekio būtinai užkariauti, jei ne visą Lietuvą, tai bent Žemaitiją, kuri trukdė sujungti jo valdas Prūsijoje ir Livonijoje.

 

Karo žygiai prieš kryžiuočius

Tad norom ar nenorom Vokiečių ordino valdos Lietuvai tapo ta pagrindine kovų arena, kurioje Lietuvos bajorai tobulino savo karinius įgudžius. Tai nebuvo lengvos kovos, be to, jos atnešdavo daugiau nuostolių, nei naudos. Teritorinių laimėjimų tos kovos duodavo nedaug ir retai - daugiau grėsmių ir praradimų.

Panaši padėtis buvo ir su karo grobiu. Greitais įsiveržimais, tiesa, buvo įmanoma paimti grobio ir belaisvių, ir kartais tai lietuviams pavykdavo, bet rizika viršijo naudą, jeigu ją vertinsime iš karo žygių, kaip valstybės karinio potencialo palaikymo funkcijos perspektyvų.

Kare su Vokiečių ordinu, žinoma, Lietuvos kariai įgijo itin gerų karinių įgudžių, pavykdavo nusikopijuoti ir naujausios karinės technikos (XIII a. – arbaletus, o XIV a. – patrankas), bet nuostoliai buvo didesni.

 Lietuvių karo žygių skaičius dešimtmečiais 1201–1350 m.

XIV a. elitas. Rekonstrukcinis piešinys pagal Lietuvos kunigaikščių antspaudus

Kryžiuočiai. Iš istorinės rekonstrukcijos renginio Medinininkų pilyje 2014 m. T. Baranausko nuotr.

Lietuvių kova su kryžiuočiais. Židinio reljefas Marienburgo pilyje. XIX a. rekonstrukcija pagal XIV a. pirmosios pusės Marienverderio pilies (dab. Kvidzynas) kolonos kapitelį

Svarbiausia, kad XIV a. kryžiuočiai dažniau niokojo ir grobė Lietuvą, nei lietuviai – kryžiuočių teritoriją. Niokojimai XIV a. II pusėje pasiekė patį valstybės centrą – puolimų objektu tapo net Vilnius ir Trakai. Lietuvoje nebeliko saugios zonos, jokio užnugario.

Vokiečių ordinas pavertė Lietuvą ne tik savo, bet ir pas jį gausiai pasisvečiuoti plūstančios visos Vokietijos ir tolimesnių Vakarų Europos šalių riterijos karinių pratybų aikštele. XIV a., ypač pradedant didžiuoju 1329 m. Čekijos karaliaus ir Liuksemburgo grafo Jono žygiu, Lietuva tapo Vakarų Europos riterių „karinio turizmo“ traukos centru, kur galima buvo įgyti karinės šlovės ar būti įšventintu į riterius.

 

Karo žygiai į Rusią ir Lenkiją

Kryžiuočių grėsmė vertė Lietuvos valdovus ieškoti kitų kovos frontų, kurie leistų kompensuoti šiuos nuostolius. Saugesnėmis ir daugiau naudos Lietuvai atnešančiomis karo žygių kryptimis tapo Rusios ir Lenkijos žemės. Čia rengiamuose žygiuose buvo galima tikėtis naudingesnio Lietuvai rizikos ir naudos santykio.

Mums artimesnių laikų karybos patirtis sako, kad karas keliais frontais yra itin pavojingas ir nenaudingas, apie ką itin iškalbingai liudija Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Vokietijos patirtis.

Viduramžių Lietuvos patirtis – kitokia. Dar žinomas britų istorikas ir civilizacijų tyrinėtojas Arnoldas Toinbis (Arnold Joseph Toynbee) pastebėjo, kad Lietuvos valstybės sparti plėtra į Rytus, tuo pačiu metu Vakaruose kovojant su kryžiuočiais, buvo Lietuvos sėkmingai atrastas atsakas į kryžiuočių jai mestą iššūkį. Rusios žemėse Lietuva rado ir rinko materialinius ir žmogiškuosius išteklius, kurių jai reikėjo žūtbūtinei kovai prieš kryžiuočius.

Vokiečių ordinas savo karinius išteklius sėmėsi iš Vakarų Europos, o Lietuva jam priešpastatė Rytų Europos išteklius, kuriuos rado savo užkariautose žemėse Rusioje.

 

Lietuvos laimėjimai

Kodėl karo žygiai į Rusią ir iš dalies į Lenkiją Lietuvai buvo naudingi ir didesne dalimi sėkmingi? Pirma, kovose su profesionalia karine organizacija, kokia buvo Vokiečių ordinas, užgrūdintiems Lietuvos kariams, žygiai į Rusią ir Lenkiją, kuriuose, be to, dar buvo galima pasinaudoti tenykščiais politiniais nesutarimais, buvo palyginti lengvas pasivaikščiojimas. O nauda – akivaizdi. Be paimto grobio ir belaisvių, kas būdavo dažniausias ir akivaizdžiausias kiekvieno konkretaus žygio sėkmės įrodymas, kaupėsi ir Lietuvos politinė įtaka bei prestižas šiuose kraštuose.

Lietuvos puldinėjamose Rusios žemėse formavosi frakcijos, pasisakiusios už draugišką sugyvenimą su karingaisiais lietuviais, kuris leido išvengti karinių antpuolių ir nuostolių. Tad artimiausios Lietuvai žemės po tam tikro karinio spaudimo laikotarpio tiesiog jungėsi prie Lietuvos.

Atrodytų, kad šito proceso negalima pastebėti Lenkijoje, kurios žemės prie Lietuvos nesijungė. Bet 1385 m. pateiktas pasiūlymas Jogailai tapti Lenkijos karaliumi irgi atsirado ne tuščioje vietoje. Lenkai, lygiai taip pat, kaip ir į daugelį kunigaikštysčių pasidalinę rusėnai, vis dėlto, prieš teikdami tokį pasiūlymą, įvertino Lietuvos karinę galią, jos keliamas grėsmes ir draugiškų ryšių su Lietuvą naudą.

Ir jie ne apsiskaičiavo. Tik Lietuvos ir Lenkijos sąjungos dėka pavyko pagaliau 1410 m. Žalgirio mūšyje palaužti Vokiečių ordino karinę galybę. Tai buvo strateginis Lietuvos laimėjimas, bet naudingas ir Lenkijai, tarp kurios ir Vokiečių ordino XIV a. karinė įtampa buvo gerokai išaugusi.

Kartais XIII–XIV a. Lietuvos karo žygiai vadinami grobiamaisiais. Taip, žinoma, juos galima pavadinti, bet nereikėtų, kad „grobio“ akcentavimas užgožtų kitas šių žygių prasmes. Konkretus karo žygis, be abejo, galėjo neduoti jokio kito apčiuopiamo rezultato, kaip grobis (ir kiek sunkiau užčiuopiamą, bet irgi labai reikalingą karinę patirtį). Tačiau tų žygių visuma galiausiai vedė į Lietuvos politinį dominavimą plačiame regione, Lietuvos valstybės teritorinę plėtrą, jos galios ir įtakos augimą.

To galbūt nematė eilinis karys, bet turėjo matyti, suvokti ir įvertinti valdovai. Tas suvokimas ir sėkmingas gynybos bei puolimo derinimas galiausiai ir leido Lietuvos valstybei iškilti tiek, kad Vokiečių ordino kelta grėsmė jos egzistencijai buvo likviduota.

Tą reikėtų suvokti ir mums, vertinantiems savo istoriją ir bandantiems suprasti, kokia visų tų gausių praeities kovų prasmė.

Atgal