VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10.23. Viduramžių Lietuvos pilys

 

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Viduramžių Lietuva paliko turtingą paveldą visų pirma pilių ir piliakalnių pavidalu. Paliko ne tik dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje – valstybėse, kurioms šiandien priklauso žemės, viduramžiais valdytos Lietuvos kunigaikščių. XIII–XV a. rašytiniuose šaltiniuose vien tik etninės Lietuvos teritorijoje minima 71 pilis arba piliavietė, iš jų – 64 medinės ir 7 mūrinės pilys.

Sąvoką „Lietuvos pilis“ šiandien galima suprasti siauriau – kaip pilį, stovinčią dabartinėje Lietuvos teritotrijoje, ir plačiau – kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilį. Ne visada šios sampratos tik papildo viena kitą. Pavyzdžiui, Klaipėdos pilis yra Lietuvos pilis, žvelgiant iš mūsų laikų perspektyvos, bet Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ji niekada nepriklausė.

Kernavės piliakalniai. Wikipedia.org nuotr.

Veliuonos (Gedimino kapo) piliakalnis

Medininkų pilis. Wikipedia.org nuotr.

Pilys – įtvirtintos praeities valdovų ir didikų rezidencijos – yra daugialypis fenomenas. Jos yra ir didingi architektūros paminklai, ir istorijos liudininkai, ir karybos istorijos atspindys. Pilis visada yra išskirtinis konkrečios vietovės statinys, apipintas padavimais ir legendomis, traukiantis praeivių ir turistų žvilgsnį. Tad vienaip apie pilis rašys architektai, kitaip – istorikai, dar kitus dalykus pastebės archeologai, karybos istorikai, menotyrininkai, folkloristai, turistinės literatūros autoriai. Turės ką pasakyti ir gamtininkai, nes pilių statytojai puikiai išnaudodavo gamtines kliūtis: kalvas, upių slėnių skardžius, pačias upes ir upelius, ežerus ir pelkes. Visa tai pilį ar piliakalnį daro neatskiriama gamtinio ir kultūrinio landšafto dalimi.

Pilis, galų gale, yra ir simbolis, kuriuo didžiuojasi ne vienas miestas ar miestelis, kuriam teko garbė ją turėti. Ne viena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis nukeliavo tiesiai į šalia jos išaugusio miesto herbą. Lietuvoje mūro pilys puikuojasi Raudonės ir Raudondvario, medinė pilis – Kartenos, aštriakuolių tvora – Tverų, piliakalniai – Papilės, Luokės ir Žemaičių Kalvarijos herbuose. Baltarusijoje pilių siluetai panaudoti Kameneco ir Liubčios herbuose, Ukrainoje Lietuvos laikus menančios pilys vaizduojamos Kremeneco, Koreco, Novomalino, Medžibožo, Podolės Skalos, Jazloveco, Gubkovo, Polono herbuose, o anksčiau buvo ir Lucko herbe. Ukrainiečiai miestų herbuose vaizduoja ir Kijevo Rusios laikotarpio medines pilis, kurias vėliau užvaldė Lietuvos kunigaikščiai – tokie yra Liubečo ir Putivlio herbai. Be abejo, pilis yra ne tik herbinis simbolis – net ir nevaizduojama herbe ji dažnai laikoma neformaliu tos vietovės simboliu. Bet ar visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys ir mums yra mūsų praeities simboliai? O juk galėtų būti, nes jų statybos – tai ir Lietuvos istorijos dalis.

 

Medinės pilys

Nėra aiškios ribos tarp pilies ir piliakalnio, nes dauguma piliakalnių yra sunykusių medinių pilių vietos. Nors mūsų vaizduotę šiandien labiau žadina mūrinių pilių vaizdai, nereikėtų dėl to apsigauti. Mūrinės pilys per visą pilių naudojimo laikotarpį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo tik išimtys iš taisyklės. O taisyklė – labiausiai paplitęs pilies tipas senojoje Lietuvos valstybėje – buvo medinė pilis.

Lietuva – medinių pilių šalis. Medinės pilys buvo kunigaikščių rezidencijos ir pagrindinė gynybinių įtvirtinimų rūšis. Žymesnės medinės pilys – Kernavė, Punia, Merkinė, Veliuona ir kt. Mūrinės Lietuvos pilys gerokai retesnės, dabartinėje Lietuvos teritorijoje jų yra tik 6: Vilnius, Senųjų Trakų pilis, Trakų Pusiasalio ir Salos pilys, Kaunas, Medininkai.

Kovų su kryžiuočiais laikotarpiu (XIII–XIV a.) Lietuvos kultūroje vis didesnę reikšmę ėmė įgyti gynybinė funkcija, o gynyba buvo neįmanoma be pilių. Būtent jų dėka lietuviai atlaikė žūtbūtines kovas, apgynė savo laisvę ir valstybingumą.

Tačiau pirmą kartą medinių pilių Lietuvai prireikė dar XI a., kai reikėjo gintis nuo Rusios ekspansijos, kuri nebuvo tokia intensyvi ir pavojinga, kaip kryžiuočių. Rusios kunigaikščiai paprastai pasitenkindavo duoklės išreikalavimu. Pavojus iškildavo tik tada, kai Rusios kunigaikščiai įsigeisdavo didesnės duoklės, kai kovodavo tarpusavy, ar kai patys lietuviai sumanydavo jiems pasipriešinti. Dėl viso to apie XI a. vietoj ankstesnių slėptuvių pradėtos statyti pirmosios medinės pilys, kuriose apsigyveno gynybą organizavę kunigaikščiai. Apie 1183 m. susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, atsirado galimybė statyti didesnes bei geriau įtvirtintas pilis, kuriose galėdavo sutilpti ir didesnės kunigaikščių kariaunos, ir apylinkės gyventojai.

Seniausi Lietuvos pilių paminėjimai mus pasiekė iš Mindaugo laikų. Tada ryšium su vidaus karu Lietuvoje, Mindaugo krikštu ir karūnacija apskritai daugiau sužinome apie Lietuvos vidaus gyvenimą, tame tarpe ir apie pilis. To meto šaltiniai pateikia tik dviejų pilių pavadinimus: tai – Voruta ir „Tvirement“ (Tvirmantas). Iš jų kol kas tik Voruta yra lokalizuota, nors ir hipotetiškai, Šeimyniškėlių piliakalnyje prie Anykščių. Tvirmanto pilies patikimesnių pėdsakų dar nepavyko aptikti, nepaisant populiaraus jos tapatinimo su Tverais. Taip pat žinomi keli administraciniai centrai, kurie vėliau minimi kaip pilys.

Seniausiam pilių tipui, matyt, reikia priskirti tas, kurios įrengtos nedideliuose piliakalniuose apvalia aikštele. Tokie buvo XI–XII a. datuojami Kaukų ir Mažulonių piliakalniai. Šio tipo pilys neišnyko ir vėliau. XIII a. minimi bent du centrai, kuriuos galima sieti su tokiais piliakalniais – Šiauliai ar Šiaulė (1236 m.) ir Latava (1253 m.).

Apie medinių pilių išvaizdą galima spręsti iš XVII a. Sibiro pilių. Medinė buvo legendinė Vorutos pilis, kurioje Mindaugas atrėmė savo priešų puolimą. Spėjama jos vieta – Šeimyniškėlių piliakalnis – vienas didžiausių XIII a. piliakalnių Aukštaitijoje. Šiuo metu Šeimyniškėlių piliakalnis – vienintelė iki galo ištirta medinės pilies vieta Lietuvoje. Jos papilyje jau mūsų laikais pastatyti du apžvalginiai bokštai ir siena tarp jų – vienintelis mokslinis bandymas Lietuvoje natūroje rekonstruoti medinės pilies elementus.

Viena iš reikšmingiausių Lietuvos pilių buvo Veliuonos pilis, pastatyta 1291 m. Ji buvo pagrindinis Lietuvos forpostas kovose su kryžiuočiais.

Kernavės pilis – vienas iš svarbiausių viduramžių Lietuvos politinių centrų. Kernavės piliakalnių kompleksas pripažintas pasaulio kultūros paveldo objektu.

Viena iš didžiausių Nemuno vidurupio pilių – Punios pilis. Tai – mėgiama Vytauto žiemos rezidencija, kurioje jis apsistodavo, medžiodamas kitapus Nemuno plytėjusioje Sūduvos dykroje.

 

Mūrinės pilys

Mūro pilys buvo statomos ne visoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, o tik kai kuriuose jos regionuose. Visų pirma jomis buvo įtvirtintas valstybės centras. Šiandien mūrinės viduramžių Lietuvos centro pilys išsidėsčiusios Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje.

Mūrinės pilys taip pat buvo statomos Lietuvai priklausiusiose žemėse vakarų Ukrainoje (Volynėje ir Podolėje), kelios – rytinėje Baltarusijoje (Orša ir Vitebskas).

Išskyrus XIII a. statytus Volynės tipo bokštus, kurie buvo paveldėti iš Haličo-Volynės kunigaikštystės, Lietuvai priklausiusiose Rusios žemėse mūrinių pilių statyba prasidėjo truputį vėliau, negu tikrojoje Lietuvoje, kur pirmosios mūro pilys – Vilniuje, Senuosiuose Trakuose ir Krėvoje – pastatytos dar Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino valdymo laikais. Antrasis mūrinių pilių statybos etapas susijęs su Algirdo ir Kęstučio veikla tikrojoje Lietuvoje (Kaunas, Trakai, Lyda, Medininkai), Liubarto valdymu Volynėje (Luckas, Kremenecas, Oleskas) ir Karijotaičių – Podolėje (Podolės Kamenecas, Podėlės Skala, Červonogrodas). Tuo tarpu Vytautas pastatė naujų mūrinių pilių (Trakai, Gardinas, Naugardukas, Orša), atstatė sunaikintas ar perstatė senas pilis, tuo užbaigdamas Lietuvos gynybinės sistemos formavimą.

Vilniaus Aukštutinės (Gedimino) pilies bokštas. Wikipedia.org nuotr.

Trakų Pusiasalio pilies bokštas. Wikipedia.org nuotr.

Trakų Salos pilis. Wikipedia.org nuotr.

Kauno pilis iki rekonstrukcijos, 2006 m. Wikipedia.org nuotr.

Lydos pilies bokštas. Wikipedia.org nuotr.

Krėvos pilis. Ferdinandas Ruščicas, 1899 m.

Pirmosios trys pilys – Vilniaus, Senųjų Trakų ir Krėvos – pastatytos Gedimino laikais ir iš karto tapo svarbiais administraciniais valstybės centrais.

Vilnius – Lietuvos sostinė nuo Gedimino laikų. Dabar matomi Vilniaus Aukštutinės pilies mūrų likučiai yra Vytauto laikais įvykdytos rekonstrukcijos palikimas. Aukštutinės pilies papėdėje pastatyta vadinamoji Žemutinė pilis iš tiesų yra Aukštutinės pilies papilys. Savarankiška pilimi galima laikyti medinę Kreivąją pilį ir miestą, buvusius Kalnų parko teritorijoje.

Kauno pilis pastatyta XIV a. viduryje strateginėje vietoje ir netrukus 1362 m. sugriauta kryžiuočių. Atstatyta ji Vytauto XV a. pradžioje, toje pačioje vietoje. Iki šiol išliko tik pilies liekanos, o pusė net pamatų nuplovė Neries upė.

Senųjų Trakų piliavietėje mūro liekanos išliko tik po žeme. Ją iš tėvo Gedimino 1337 m. gavo Kęstutis, vėliau savo rezidenciją perkėlęs į Naujuosius Trakus. Vytautas šią pilį 1405 m. atidavė benediktinų vienuoliams, bet jie naudojo tik nedidelę dalį piliavietės, o kitoje jos dalyje pastatai sunyko. Jų vienuolyno (uždaryto 1845 m.) pastatas tebestovi iki šiol ir galbūt slepia savyje viduramžių pilies liekanų. Nuo 2010 m. čia vėl įsikūrė vienuolynas, tik šiuo metu tai – Šv. Jono apaštalinių seserų kongregacija.

Trakų Pusiasalio pilis – pirmoji Naujųjų Trakų pilis, statyta Kęstučio. XV a. 4 dešimtmetyje joje rezidavo jo sūnus Žygimantas Kęstutaitis, kuris joje sąmokslininkų buvo ir nužudytas.

Vytautas XV a. pradžioje pastatė naują Trakų Salos pilį Galvės ežero saloje. Tai – reprezentacinė Vytauto pilis, statyta 1404–1408 m., įspūdingiausia ir geriausiai išlikusi viduramžių Lietuvos pilis.

XIV a. viduryje statyta ir Medininkų pilis – didžiausia aptvarinio tipo pilis Lietuvoje. Ilgą laiką ji stovėjo apleista ir buvo gerokai apardyta laiko bei žmonių, bet 2011 m. restauruotame jos bokšte pradėjo veikti ekspozicija – Medininkų pilis tapo veikiančiu muziejumi (Trakų istorijos muziejaus filialu).

Gedimino laikais statyta taip pat aptvarinė Krėvos pilis buvo vienas iš svarbiausių Algirdo valdžios centrų. Ji susijusi su lemtingais Lietuvos istorijos įvykiais – Kęstučio nužudymu 1382 m. ir 1385 m. Krėvos sutartimi.

Mažiausia aptvarinė Lietuvos pilis buvo pastatyta Lydoje, greičiausiai valdant Algirdui. Ją jis buvo davęs valdyti savo favoritui Vaidilai.

Iš Rusios laikų paveldėtas medines Gardino ir Naugarduko pilis Vytautas irgi perstatė į mūrines. Gardino pilis ir Rusios laikais turėjo vieną mūro sieną – tai labai retas reiškinys (bet bokštai ir didžioji pilies dalis – medinė). Po 1398 m. gaisro Vytautas šioje vietoje pastatė mūrinę pilį, iš kurios išliko apgriuvusi siena, o kunigaikščio rūmai XVI a. II pusėje buvo perstatyti Stepono Batoro (dabar juose veikia muziejus).

Naugarduko pilį baltarusiai laiko pirmąja Lietuvos sostine, nors tai nepagrįsta. XIII a. medinė pilis buvo Mindaugo sūnaus Vaišalgo valdų centras. Mūro pilies statyba irgi siejama su Vytauto laikais.

Kitas mūro pilių statybos židinys XIV a. 8 dešimtmetyje susiformavo Liubarto valdomoje Volynėje. Liubartas Volynės sostinę perkėlė į Lucką ir jame vietoj medinės pradėjo statyti mūro pilį, kuri baigta Vytauto ir Švitrigailos laikais. Tai – gerai išlikusi viduramžių Lietuvos pilis.

Volynėje taip pat buvo mūrinės Kremeneco ir Olesko pilys. Pirmoji šiandien – tai didingi griuvėsiai, iškilę ant aukštos uolos virš Kremeneco miesto. Tuo tarpu Olesko pilis vėlesniais laikais buvo gerokai perstatyta, bet joje veikia muziejus. Muziejus veikia ir įspūdingoje Ostrogo pilyje, kurią nuo XIV a. statė ir puoselėjo kunigaikščiai Ostrogiškiai.

Mūro pilis Podolėje statė Karijotaičiai, gavę valdyti Podolę po Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 m. Pirmoji ir didžiausia iš jų – Podolės Kameneco pilis, šios žemės sostinė. Be jos Lietuvos laikus mena Jazloveco, Podolės Skalos ir Červonogrado pilys, perstatytos vėlesniais laikais.

Viduramžių Lietuvos pilių mūrai, negausiai išsibarstę dabartinių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose, stebėtinai tankiu tinklu po Lietuvą pasklidę piliakalniai – vaizdingų kalvų viršūnėse įsikūrusių medinių pilių vietos, negausios mūrinės gotikinės bažnyčios, išlikusios pagrindiniuose viduramžių Lietuvos centruose, yra akivaizdžiausiai matomas viduramžių Lietuvos paveldas, Lietuvos viešpačių kasdienės aplinkos dalis ir jų kūrybos vaisius.

 

 

 

Atgal