ISTORIJA
11.20. Pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas prie JTO – nepelnytai primirštas (Vytauto Stašinsko 115 gimimo metinėms prisiminti)
Prof. Juozas Skirius, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, VDU Lietuvių išeivijos instituto vyriausiasis mokslininkas
nuotr. Stasio Žumbio
Prieš 115 metų lapkričio 18-ąją gimė Lietuvos Respublikos diplomatas Vytautas Stašinskas, kuris buvo pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas prie Jungtinių Tautų Organizacijos ir dirbo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke nuo 1964 iki 1967 metų. Nepaisant nuopelnų, V. Stašinskas yra vienas mažiausiai šiandien žinomų ir prisimenamų darbuotojų, triūsusių Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos žinyboje. Tam įtakos, matyt, turėjo neilgas jo vadovavimas Generaliniam konsulatui Lietuvos okupacijos laikotarpiu.
Vytautas Stašinskas gimė 1906 m. lapkričio 18 d. Kaune, garsaus visuomenininko, politiko ir teisininko Vlado Stašinsko šeimoje. Jaunystėje jis aktyviai veikė pirmajame lietuvių skautų būryje, dalyvavo sportinėje veikloje. Atstovaudamas futbolo klubui „LFLS Kaunas“, žaisdamas vartininku, jis tapo šalies čempionu. Po tarnavimo Lietuvos kariuomenėje, V. Stašinskas studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete. Dar būdamas studentas, nuo 1932 m. jis pradėjo dirbti Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje. 1935-aisiais V. Stašinskas buvo paskirtas konsulato sekretoriumi į Lietuvos pasiuntinybę Briuselyje, po to dirbo atašė pareigose. 1939 m. pradžioje diplomatas iš Briuselio buvo paskirtas darbui į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke.
Pagelbėjo lietuviams, bėgusiems nuo okupacijos
Normali konsulato veikla tapo išderinta, kai 1940 m. Lietuvą okupavo sovietinė Raudonoji armija ir šalyje prasidėjo sovietizacijos procesas. Generalinis konsulas Jonas Budrys planavo trauktis iš Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) ir užsiimti verslu, vis rečiau rodėsi konsulate, todėl jį pavaduodavo V. Stašinskas. Ilgainiui pastarajam buvo suteiktas oficialus vicekonsulo titulas – numatant galimai tapti konsulato vadovu ateityje.
Vytautas Stašinskas kalba Lietuvių dienos programoje Niujorko valstijos paviljone, 1964 m. rugsėjo 20 d. Nuotr. P. Wytenus („Lietuvių dienos“)
Tuo sudėtingu laikotarpiu išsiplėtė konsulato propagandinė veikla. Atsirado nauja papildoma veikla – pokaryje konsulato darbuotojams reikėjo sutikti lietuvius dipukus (pabėgėlius, perkeltuosius asmenis, karo metu atsidūrusius užsienyje), atplaukiančius iš Europos į Niujorką, ir jais pasirūpinti, bendradarbiaujant su JAV lietuvių organizacijomis. V. Stašinskas ne tik vykdė šią veiklą, bet ir, niekieno neskatinamas, aktyviai dalyvavo Bendrojo Amerikos lietuvių šalpos fondo (BALF) veikloje, be to, aukojo iš savo ribotų išteklių, suprasdamas sunkią lietuvių pabėgėlių padėtį.
1949 m. gegužės 24 d. netikėtai mirus ilgamečiam Lietuvos garbės generaliniam konsului Toronte Geraldui L.P. Grant-Suttie, laikinai šias pareigas ėjo V. Stašinskas – kol Kanados vyriausybė naujuoju garbės generaliniu konsulu patvirtino Vytautą Gylį, anksčiau dirbusį Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje. 1956-aisiais, artėjant V. Stašinsko penkiasdešimtmečiui, JAV valstybės sekretorius John F. Dulles patvirtino jį laikinuoju konsulu.
Pragyvenimo lygis – apgailėtinas
Konsulato darbuotojų pragyvenimo lygis buvo apgailėtinas. Pavyzdžiui, remiantis istoriniais dokumentais, aukštąjį išsilavinimą ir 28 metų darbo stažą turinčio V. Stašinsko metinis atlyginimas sudarė 4,7 tūkst. dolerių (dar be socialinio ir ligų draudimo, pensijos ir kt.). Palyginimui, liftų prižiūrėtojai tais laikais uždirbdavo 5,2 tūkst. dolerių ir buvo aprūpinami visais draudimais. Atlyginimų Lietuvos atstovams klausimas per visą šalies okupacijos laikotarpį buvo jautrus, LDT nariai nuolat mėgino jį „pajudinti“. Deja, atlyginimų didinimą stabdė ribotas biudžetas bei turimi maži finansiniai ištekliai.
Konsulato darbuotojai buvo nuolat kviečiami į įvairius renginius, iškilmes ar konferencijas – taip buvo rodoma, kad Lietuva ir jos konsulai yra pripažįstami visateisiais konsulinio korpuso Niujorke nariais. V. Stašinskas, kaip biuletenio „The Lithuanian Situation“ korespondentas, buvo įpareigotas lankytis Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir sekti jos darbą: ypač tuos klausimus, kurie liečia Rytų Europą, TSRS ir okupuotas Baltijos šalis. Tuo pačiu tai buvo proga pabendrauti su ten akredituotais JAV didžiųjų dienraščių bei kitų šalių atstovais, jiems įteikti Lietuvos diplomatinės tarnybos parengtus raštus, notas ir kitus leidinius Lietuvos klausimu.
Kurį laiką teko net prisidengti apgaule
V. Stašinskas JTO lankėsi itin dažnai – pavyzdžiui, vien 1956–1957 metų laikotarpiu diplomatas į šią organizaciją buvo atvykęs net 67 kartus. Apie savo vizitus ir veiklą jis parengdavo detalias ataskaitas ir platindavo visiems LDT nariams. Praktiškai Vytautas Stašinskas buvo pirmasis neoficialus, tiesa nepripažintas, Lietuvos atstovas Jungtinių Tautų Organizacijoje.
Viename rašte, rašydamas apie savo statusą, jis pažymėjo, kad savo turimą korespondento leidimą naudoja „tam, kad per duris įeičiau kaip korespondentas, gi jau viduje būdamas pradėčiau vaidinti jau nebe korespondento, bet Lietuvos valstybės pareigūno vaidmenį, dalindamas korespondentams mūsų tekstus. Keliais atvejais aš negalėjau išvengti tokių misijų, bet ateityje prašysiu mane nuo jų atleisti“.
Lietuvos Generalinis Konsulas Vytautas Stašinskas (žurnalo „Lietuvių dienos“ viršelis)
Iš V. Stašinsko susirašinėjimo su Lietuvos atstovu Vašingtone Juozu Kajecku matome, kad tai nebuvo lengvai vykdomas įpareigojimas tarptautinėje organizacijoje. Reikėjo įdėti daug laiko (daugiausia laisvalaikio sąskaita) ir pastangų susipažįstant su JTO dokumentais, ruoštis kelionėms, nelengva buvo kiekvieną kartą gauti ir pratęsti akreditaciją. Apsunkino veiklą ir tai, jog nuo 1958 m. nustojo eiti biuletenis „The Lithuanian Situation“ – kurį laiką V. Stašinskui netgi teko apgaulingai prisidengti nebeeinančio leidinio korespondentu. Pasak jo paties, tai kėlė pavojų Lietuvos vardo prestižui. Vizitų į JTO našta buvo nukelta nuo Lietuvos generalinio konsulato Niujorke darbuotojų pečių.
Konsultavo keliaujančius į okupuotą Lietuvą ir atvykstančius iš jos
1964 m. mirus ilgamečiam Lietuvos generaliniam konsului Jonui Budriui, šias pareigas pradėjo eiti jo įpėdinis V. Stašinskas. Pakilo ne tik jo atlyginimas, bet ir padidėjo darbų apimtis, sumažėjus konsulato darbuotojų skaičiui – be ankstesnių rūpesčių, atsirado atsakomybė už Lietuvos generalinį konsulatą ir jos darbuotojus, teko nuolat kontaktuoti su Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais, ypač su Lietuvos atstovu Vašingtone. Būtina pažymėti, kad LDT narių darbo valandos nebuvo normuojamos, nes darbo buvo daug, o dirbančiųjų vis mažėjo. Jie dažnai dirbo viršvalandžius vakarais, kai kada savaitgaliais ir net atostogų metu, o už tai nebuvo mokami jokie papildomi pinigai.
Pirmą platesnį interviu naujasis konsulas davė žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriui, poetui Bernardui Brazdžioniui. Konsulas pažymėjo, jog konsulate pastaruoju metu „yra labai padidėjęs ir pasunkėjęs darbas ryšium su palikimų apsauga nuo patekimo į Sovietų iždo rankas“. Be to, tautiečius – JAV lietuvius – nuolat teko konsultuoti jiems rūpimais klausimais: dėl siuntinių, pinigų, laiškų siuntimo artimiesiems į Lietuvos TSR. Konsulatas taip pat duodavo patarimus vykstantiems į okupuotą Tėvynę, stebėjo atvykusių su ekskursijomis iš Lietuvos TSR veiklą, padėdavo išeiviams surasti artimuosius, pasklidusius ne tik po JAV, bet ir kitas šalis, išdavinėjo Lietuvos pasus, atstatydavo dingusius dokumentus, kurie buvo reikalingi JAV pilietybei gauti ir kt. Be viso to, dažnai į konsulatą ateidavo amerikiečių užklausimai apie Lietuvą, jos padėtį, kultūrą ir pan.
Generalinis konsulas V. Stašinskas nemėgo didelių susibūrimų ir sakomos kalbos jį vargindavo. Bet, kiek galima pastebėti iš turimos informacijos, jis dalyvaudavo JAV lietuvių renginiuose, skirtuose paminėti Lietuvos valstybingumą ar pagerbti jo kūrėjus. Dalyvaudavo tik kai buvo kviečiamas ir tik ten, kur plačiai skambėjo Lietuvos vardas.
Išėjo per anksti
Nors V. Stašinskas jaunystėje aktyviai užsiiminėjo sportu, tačiau gera sveikata vėliau negalėjo pasidžiaugti. 1966-aisiais jis turėjo sunkią operaciją, o 1967 m. birželį sveikata pradėjo blogėti. Kolega Anicetas Simutis rašė, kad apie savo ligą V. Stašinskas vengdavo kalbėti, niekam nesiskųsdavo, nors aplinkiniams žmonėms generalinio konsulo būklė kėlė nerimą. Artimieji jį ragino kreiptis į gydytojus, bet Vytautas vis atsisakinėjo. Gydytojų prognozės nebuvo geros.
1967-ųjų liepos 15 dieną gydytojas dr. Jonas Jasaitis telefonu konsului A. Simučiui pranešė apie V. Stašinsko mirtį. Konsulas savo ruožtu apie tai telegrama informavo LDT šefą Stasį Lozoraitį ir parengė V. Stašinsko nekrologą anglų kalba. Labai trumpos dvi žinutės apie V. Stašinsko mirtį pasirodė liepos 16 ir 17 dienų „New York Times“ numeriuose.
V. Stašinsko palaikai buvo palaidoti Naujose Kalvarijos kapinėse Niujorke. Visas laidotuvių išlaidas padengė LDT iš savo turimų lėšų, prižiūrimų JAV Valstybės departamento. Naujuoju Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke neužilgo buvo paskirtas Anicetas Simutis, kurį JAV Valstybės departamentas 1967 m. rugsėjo 11 d. pripažino. Jis šias pareigas ėjo iki pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.
Atgal
.jpg)
